VYTAUTAS KASIULIS SPALVŲ MAGIJOS MEISTRAS IR LINIJŲ POETAS Spausdinti
Parašė HENRIKAS NAGYS   

Romantiškas Kasiulio pasaulis mus nukreipia nuo jprastinių kelių, švelnus ir nostalgiškas — jis mus iš karto nustebina: jis dainuoja su dideliu džiaugsmu savo vaizduotės pasaulį, kur visi žmonės — poetai, visi daiktai — papuošalai ir visi sodai yra Rojaus sodai.
Jean Chabanon

Kai prabėga prieš mano akis — kaip keistam kaleidoskope — Vytauto Kasiulio paveikslai: nuo skurdžių ir nostalgiškų Kauno senamiesčio gatvelių ir pavidalų iki rafinuotų ir gracingų paryžietiškų nature morte ir nerūpestingų bohemiečių, — prisimenu vienintelės ir niekad neužmirštamos Alain-Fournier knygos Didįjį Molną. Aną savotišką vaikiną, atnešusį vieną rudenio dieną, staiga, į pilkos ir monotoniškos kaimo mokyklėlės vaikų kasdienybę didžiųjų nuotykių ilgesį. Atvėrusį slaptingas duris į žavų, kerintį ir nepažįstamą pasaulį: keliaujančių cirkų žibintais nušviestus veidus, smėlio arenas, keistų karnavalų pilis, trapių mergaičių juoką ir degančių vasarų tuštumą, gatvių muzikantų gailias melodijas ir klounų besišypsantį skausmą.

Po visų pripažinimų ir pasisekimų, kurių Kasiulis susilaukė daugiau, nei bet koks lietuvis dailininkas šiandien, jis man — ir daugeliui mano draugų liko tas pats keistas vaikinas, atvėręs mums duris į savo spalvotosios magijos pasaulį, artimą ir savą pasakos šalį, Didžiojo Nuotykio žemę, jis mums liko tas pats Le Grand Meaul-nes — visų neramios dvasios j ieškotojų brolis.

Prisimenu pirmąją Kasiulio kūrinių parodą. Ji skyrėsi nuo kitų matytų parodų daug kuo. Pirmiausia, savo neįprasta tematika ir be galo subtiliu pastelių spalvingumu. Ir — absoliučiu piešinio apvaldymu. Kasiulis yra vienas tų retų fenomenų (kaip muzikoje apdovanoti absoliučia klausa), kuriam ir sunkiausius piešinio sprendimus pavyksta išspręsti žaismingu lengvumu.

Jau pirmojoj parodoj Kasiulis atvedė visus savo pasaulio personažus: gatvės muzikantus, cir-kininkus, kritiškus modelius keistų dailininkų ateljė, žmones, žvelgiančius lengvu sarkazmo šypsniu miestelėniškam pasaulyje, liūdnus pirklius žaismingose turgavietėse, skurdžius žemdirbius savo kasdieniškoj aplinkumoj, žvejus, paukščius, žuvis. O kiek vėliau, mes matėme jo aliejaus darbus, kur iš tamsaus fono žvelgė į mus vėl tie patys savotiško pasaulio žmonės — dailininko dvasios bendraveidžiai ir bendrasie-liai.

Vokietijoje į jo paveikslus vienu metu įsiliejo spalvota ornamentika. Ir vėl su tokia pat aistra ir su tokiu pat užtikrintumu, dailininko niekad nesustojusio vietoje, bet nuolat jieško-jusio savo pasauliui autentiško braižo ir tikrojo šifro. Vienintelio šifro, kuris išskirtų jį iš visų kitų menininkų tarpo. Ne dėl garbės, ne dėl viešo pripažinimo, bet dėl būtinybės pasisakyti, vienintelio tikro akstino dideliam kūrėjui.
Ir tarpe visų šių spalvingų kompozicijų nuolat žavėjo Kasiulio meistriški piešiniai. Tušo škicai, kur keliom linijom apibrėžta žmogaus kūno gracija, anglies eskyzai, stulbiną savo išbaigtumu ir tikrai eterišku lengvumu.

Kasiulio kūrybos pasiekimas Paryžiuje ir pasaulyje nestebina nei vieno, kuris jį geriau pažino. Tokių duomenų ir tokio atkaklaus veržlumo kūrėjas turėjo būti pripažintas ir iškeltas. Todėl taisingai sako garsiosios Paryžiaus galerijos savininkas ir kritikas Christian-Gilbert Stiebei — Kasiulis susilaukė vieno iškiliausiųjų Paryžiaus dailininkų vardo be jokių išorinių triukų, be jokių protekcijų ir būgnų, vien tiktai savo neeilinio talento dėka. Savo kūrybinės technikos ir tematikos originalumu ir šviežumu.

Iš tiesų, vargu ar kuris dailininkas, per tokį trumpą laiką, susilaukė tokių stebinančių palyginimų — jį lygino su Dufy ir Chagall, Dau-mier ir Matisse, Rouault ir viduramžių meisteriais. Ir visa tai rašė Paryžiaus kritikai, labai retai ir labai šykščiai daliną tokius komplimentus nepažįstamiems ateiviams. Nepamirškime, kad Paryžiuje, pačių prancūzų tvirtinimu, yra tūkstančiai gerų ir puikių dailininkų. Būti išrinktųjų šimte — o toks šiandien yra Kasiulis — yra tikrai reta garbė.

Kokia gi Kasiulio atrasta slaptinga kūrybinė formulė taip sužavėjo ir užkerėjo Paryžių ir kitas Europos sostines? Jų daug. Jų nenusakysi keliais žodžiais. Todėl grįžkime prie Kasiulio paveikslų ir pradėkime juos stebėti.

Jo įvairumas? Jo kūrinių ir tematikos turtingumas? Be abejo, tai vienas tos paslapties aspektų. Būti nuolat kitokiu ir vis dėlto išlikti tokiu pačiu — yra viena didžiųjų dailininkų privilegijų. Kasiulio tapybinis stilius iš esmės niekad nepaskeitė. Jo savotiškas žvilgsnis į tikrovę liko nuolat tas pats: savotiškas nostalgijos, pietizmo, lengvos ironijos ir lyrizmo mišinys. Stebinanti alchemija. Taupiom detalėm fiksuojami kompoziciniai ir dvasiniai niuansai, trapūs, lengvi, transparentiški.

Jo kūriniuose jungiasi šiaurės žmogaus integralumas su pietietiška Paryžiaus gracija, todėl jį kritikai yra pavadinę lietuviu, galėjusiu gimti Paryžiuje. Gal kaip tiktai jo lietuviškos žemės žmogaus nuovoka išgelbėjo jį iš pavojaus, kurin puola visi Paryžiun atvykę užsieniečiai — patekti Paryžiaus šablonan, nes ir toks egzistuoja tame absoliutaus originalumo ištroškusiam (ir jį adoruojančiam) mieste.

Kasiulio paveikslų dekoratyvus pobūdis, dažnai toks artimas orientališkiems kilimams, atmieštas lengvumo, gracijos ir nepaprasto ko-loritinio grynumo. Jo tamsus kūrinių fonas tarnauja magiškiems šviesų efektams, kokių retai ir Paryžius tematė. Rembrandto kompozicijų magiška šviesa dažnai kritikų minima, kai aptariami Vytauto Kasiulio paveikslai. Ir viduramžių mistika, kuri, atrodo, buvo tokia gimininga jaunajam dailininkui. Tačiau mistika interpretuojama modernaus dailininko. Mistika, panaši į Chagallio rytietišką ir slavišką transcendenciją. Panaši, bet kitokia, nes atmiešta grotes-kos ir šilto žmogiškumo. Šiauriečio ramybės, kuriam egzaltacija svetima. Kurio personažų galeriją sudaro menininkai, mėsininkai, piemenys ir piemenaitės, sėjėjai ir žvejai, muzikantai ir komiškai tragiški gamtos pavidalai: žuvys, paukščiai, daiktai.

Vytauto Kasiulio drąsa j ieškoti neįprastų spalvinių ir kompozicinių sprendimų stebina kritikus. Jo nepaprastas pasitikėjimas savo technika ir neišpasakyta meilė savo vaizduojamiems objektams. Jo liekni, grakštūs, tiesūs žmonės vaikščioja savo pasaulyje tokiu lengvumu ir tokia gracija, tarsi, jie vieninteliai būtų radę neįmanomąją sintezę tarp viduramžių askezės, mistikos ir mūsų moderniosios eros skepticizmo ir ironijos. Terenas, kuriuo jie vaikščioja, taip pat neįprastas, kasiuliškas: miestelėniška, pirmu žvilgsniu, paviršutiniška interieur aplinka, banalios kasdienybės dekoracijos, idiliškos gamtos iškarpos, bet visa tai tiktai kaip vitrinų stiklas, nes už jų įžvelgiame tikrąjį mūsų laikmečio foną. Už visų tų niekingų smulkmenų dvelkia į mus mūsų vienatvė, mūsų buitis, užgožta materijos. Todėl Kasiulio nature morte negyvi paukščiai tarytumei merkia mums akį, demaskuodami savo nykią ir kartu drovią mirties nuogybę. Todėl jo kūrinių įsimylėjėliai tokie bejėgiškai naivūs, truputį juokingi, bet kartu ir graudūs.

Todėl jo paveikslų visi žmonės išlieka dekoratyviam plane— tik dalinai angažuodamiesi, tarsi, sąmoningi savo pusiau žmogiška, pusiau estetiška egzistencija. •

Vytautas Kasiulis savo kūrinių apipavidalinime atidengia vieną esminį fenomeną: neišsemiamą techninių galimybių resursą. Kiekviena nauja paroda liudija, kad jis savyje dar nešiojasi šimtus naujų būdų ir kelių, kaip išsakyti savo kūrybinę tiesą. Pastelėse mus stebina iki smulkiausių detalių iš j ieškoti spalvų akordai, užtikrintai akcentuoti reljefai, iš tamsaus fono išgauta vienkartinė kolorito šviesa, subtilių kontrastų pagelba. Grafikos kūriniai pasižymi ta pačia įgimta gracingo dekoratyvumo visuma — jie ornamentalūs, transponuojami taupiausiom priemonėm, kurios pabrėžia ir iškelia vaizduojamųjų objektų esmingiausius elementus bei bruožus. Ir visa tai atlikta skoningai iki rafinuotumo, nevartojant tradicinės perspektyvos (dažnai, beveik kilimine technika), atmetus bet kokį šabloną ar trafaretą, švelniai ir subtiliai, drąsiai, o tačiau kartu ir begaliniu lyriškumu, gracingai ir visuomet įtikinamai.

Dėl šių įgimtų neeilinio dailininko savybių Kasiulį pamilo ir norėtų pasisavinti Paryžius. Dėl šio vienkartinio šviežumo ir autentiškumo jis liks garsių vardų galerijose ir mūsų dailės istorijoje, kaip vienas šio amžiaus kūrėjų, radusių magišką raktą į pasaulį, kur "visi žmonės — poetai, visi daiktai — papuošalai ir visi sodai yra Rojaus sodai".

Pabaigai kelios biografinės apybraižos:
1918 — Vytautas Kasiulis gimė Simne. Tėvas dailininkas, studijavęs dailę Varšuvoje. Sūnus nuo pat mažens domėjosi teptukais ir spalvų tūbomis. Tapė ir piešė visur — ant sienų, sniego, smėlio, apšalusių stiklų.
1928 —10 metų jaunasai dailininkas sulaukia pirmojo užsakymo — nupiešia didžiulę karvės galvą mėsinei.
1930—Kasiulis laimi 3 pirmas premijas už Velykų margučius.
1932 — Alytuje gauna pirmąją premiją už tapybą mėgėjų parodoje.
1934 — Aistringai jsigilina sportan. Laimi daug pirmų vietų ir Lietuvos rekordą šuolyje j augštj.
1937 — (stoja Kauno Meno mokyklon.
1938—Laimi pirmą premiją už plakatus Lietuvos žemės ūkio parodai.
1942—Laimi pirmą premiją už vitražą. Baigia Meno mokyklą (dviems metais anksčiau) ir jo diplominis darbas pripažįstamas geriausiu nuo Meno mokyklos įsikūrimo.
Pakviečiamas dėstytoju Meno mokyklon. Dėsto iki 1944 metų.
1942 — Gauna valstybinę premiją už tapybą.
1943—Pirmoji Kasiulio individuali paroda. Išstatyti 102 paveikslai. Laimi pirmąją premiją už paveikslą "Avių kirpimas".
1946 — Parodos (kartu su Viiralt) Vokietijoje—Hamburge, Kielyje, Segelburge.
1947—Paroda Freiburg i. Br. Susilaukia plataus žiūrovų ir vokiečių kritikų pripažinimo.
1946-48 profesorius Dailės Institute, Freiburge.
1948—Kasiulis atvažiuoja Paryžiun. Dirba naktiniu sargu ir tapo.
1949 — R. Duncan suruošia pirmąją Kasiulio parodą Paryžiuje. Paroda susilaukia didelio pasisekimo. Vienas paveikslų premijuojamas. Iš 6000 kandidatų Kasiulis įtraukiamas kilnojamon 50 rinktinių dailininkų pa-rodon.
1950 — Stiebei garsioji galerija suruošia Kasiulio kūrinių parodą. Nuperka 30 paveikslų. Paryžiaus meno kritikas Georges Pillement parašo puikų įvadą katalo-gan. Visi parodos eksponatai parduodami ir galerija pasiūlo pasirašyti ilgalaikę sutartį.

1951 — Piešinių paroda Stiebei galerijoje.
1952 — Ten pat tapybos paroda.
1953 — Kasiulis įstoja Paryžiaus meno mokyklon
studijuoti litografijos meno. Tapybos ir, vėliau, litografi-
jų paroda.
.1954—Dekoracijos filmui "Dvigubas likimas". Tapybos parodos Stiebei galerijoje ir Springerio galerijoje Berlyne.
1955 — Tapybos paroda Stiebei galerijoje. Valstybe
užsako du kilimų projektus.
1956 — Parodos New Yorke ir Paryžiuje.
1957 — Paroda Modernaus Meno galerijoje Stokhol-
me.
1958— Litografijų ir guašo paroda Ženevoje.
1959—Didelė paroda Kopenhagoje, šarlotenburgo muziejuje. Graviūrų, pastelių ir litografijų paroda Paryžiuje. Stiebei galerijoje tapybos paroda.
Vytauto Kasiulio kūriniai randami įvairiose Europos galerijose ir privačiose kolekcijose.
Bibliografija:
Georges Pillement, Kasiulis C.-G. Stiebei, Mon Ami Kasiulis, 1954 Pierre Cailler, V. Kasiulis, 1959 Aleksis Rannit, Vytautas Kasiulis
ir visa eilė straipsnių įvairiuose pasaulio meno leidiniuose ir žurnaluose.