VISUOTINIS BAŽNYČIOS SUSIRINKIMAS Spausdinti
Parašė J.R.   

Nepaprastas įvykis auga ir sparčiai bręsta visame pasaulyje. Prieš dvejus metus šv. Pauliaus Atsivertimo šventėje, po iškilmingų pamaldų bazilikoje, kuri apgaubia šio Tautų Apaštalo kapą, neseniai išrinktas popiežius Jonas XXIII išreiškė valią sušaukti visuotinį Bažnyčios susirinkimą. Šis paskelbimas buvo labai netikėtas, bet ypač nustebino tuos žinovus, kurie iš šio "laikino", nes jau senyvo amžiaus, šv. Petro įpėdinio nelaukė didesnės iniciatyvos, žinia žaibu aplėkė žemės rutulį, sukeldama didžiulį dėmesį, ir tai ne vien tik katalikų tarpe.

Kad įvykis nėra eilinis, matyti jau iš to, jog veik dviejų tūkstančių metų Bažnyčios gyvavime tokių susirinkimų yra skaičiuojama tik dvidešimt, be pačių apaštalų dar Jeruzalėje duotojo pavyzdžio, kurį aprašo pirmaeilis Bažnyčios istorijos šaltinis— Luko Evangelisto "Apaštalų darbai" (Act. 15). Paskutinis iki šiol toks susirinkimas buvo 1869-70 metų visuotinė Vatikano Santaryba, o prieš tai reikia sugrįžti net gerus tris šimtus metų, iki garsiosios Tridento (Trent) Santarybos (1545-63).

1. Santaryba ir jos autoritetas.
Visuotinoji Bažnyčios Santaryba (žiūr. Liet. Enciklop. XI 1,311-313) yra visam katalikiškajam pasauliui atstovaujančių, savą valdymo ir mokymo galią turinčiųjų vyskupų ir kitų įteisintų asmenų susirinkimas visos Bažnyčios reikalams svarstyti bei nutarti, šaukiant ar bent pritariant ir, asmeniškai ar per atstovus, pirmininkaujant bei nutarimus tvirtinant teisėtam Kristaus Vietininkui —popiežiui.

Tai yra ryškiausias atvejis, kur turi būtinai galioti Kristaus dieviškasis pažadas neapleisti niekad savo išrinktosios Sužadėtinės — Bažnyčios (Mat. 28, 18). Neatšaukiamai galutini Santarybos sprendimai tikėjimo ir doros dalykuose yra pilnai paremti paties Dievo autoritetu ir dėl to visiškai neklaidingi. Tai yra augščiausias Bažnyčios mokymo galios pasireiškimas, kaip ir vieno paties popiežiaus, taip pat gana retas, ypatingiausias pasisakymas "ex ca-thedra". Kas kad ir vieną tokį nutarimą sąmoningai atmestų, tuo pačiu save atskirtų iš Bažnyčios vienybės su Kristumi, nes būtų paneigęs paties Dievo autoritetą.

čia reikia tačiau prisiminti ir tai, ką net po Pijaus XII enciklikos "Humani generis" (1950.VIII.12) dar bando kartais neigti kai kurie, nors ir nešioja kataliko vardą. Ir negalutiniams Bažnyčios sprendimams bei pagal įvairuojančias aplinkybes duodamiems sąlyginiams nurodymams pilnai galioja Kristaus žodis: "Kas jūsų klauso, tas manęs klauso, kas jus niekina, mane niekina" (Luk. 10, 16). čionai tiktai nėra neklaidingumo, bet teisėtam autoritetui privalomo klusnumo reikalas.

Ir prigimties tvarka, paeinanti iš to paties Dievo autoriteto, pažįsta panašiai griežtą įpareigojimą paklusti tėvams šeimoje, teisėtai valdžiai valstybėje, nors nei tėvai, nei valstybės valdžia nėra neklaidingi. Yra tačiau čia ir skirtumo, ir tai net esminio. Valstybes valdžia, ypač demokratinėje santvarkoje, yra, galutinėje sąskaitoje, priklausoma nuo piliečių, kurie yra jos teisėti apspren-dėjai. Bažnyčios turimos galios ateina visai nepriklausomai nuo jos narių, iš paties To, kuris ją dieviškąja teise įsteigė ir kuris yra sau vienam rezervavęs teisę būti jos augščiausiųjų autoritetų žemėje teisėju.

Be to, vis reikia atsiminti, kad Bažnyčios veiksmų visumą lydi, kaip tai paliudija ir jos istorija, ypatinga Apvaizdos globa. — "Dievas rašo tiesiai ir ant kreivų eilučių".

žinoma, tas pats autoritetas gali pasireikšti įvairiai: ne vien tik įsakymo ar nurodymo, bet ir patarimo, pageidavimo bei kitais būdais. Pagal tai kinta ir įpareigojimo laipsnis, kuris gali būti net labai skirtingas, tačiau iš Dievo paeinančio autoriteto pripažinimo principas kiekvienu atveju turi likti nepažeistas visoje savo apimtyje. Yra labai svarbu tai giliai įsisąmoninti ypač dabar, su visais gyvaisiais Bažnyčios nariais besiruošiant šiam didžiajam įvykiui, kuris gal kokiam šimtmečiui daug ką nulems Dievo Bendruomenės žemiškojoje kelionėje į amžinybę.

2. Pasiruošimo eiga.
Nuaidėjus pirmajai žiniai apie visuotinį susirinkimą ir iš visų pusių, net ir už Bažnyčios ribų, ateinant džiugiai viltingiems atgarsiams, Jonas XXIII tų pačių 1959 metų Sekminių — šventosios Dvasios Atsiuntimo šventėje paskyrė pirmąją San-tarybos parengimo komisiją, kuri tuoj ėmėsi rinkti mintis bei pasiūlymus iš viso pasaulio vyskupų, iš pačios Romos Kurijos įstaigų ir iš katalikiškųjų augštųjų mokyklų. Į centrą susirinko per 2000 pavienių bei kolektyvių atsakymų, kuriuos reikėjo išnagrinėti, sugrupuoti bei sintetizuoti pagal atskiras tautas ir bendroje apžvalgoje. Medžiagos yra suplaukę tiek, kad, tariant šios komisijos sekretoriaus žodžiais, jos užtektų ne vienam, bet dešimčiai visuotinių susirinkimų, čia iškyla būtinas reikalas atrinkti iš visos medžiagos tai, kas yra svarbiausia ir neatidėtina.

Ši pirmoji komisija atliko savo didžiulį darbą per metus laiko, taip, kad 1960.V.5 dieną, vėl Sekminių šventėje, Jonas XXIII galėjo įsteigti komisijas jau pačiam tiesiogiam susirinkimo parengimui. Jų uždavinys yra studijuoti popiežiaus parinktus klausimus, atsižvelgiant į vyskupų išreikštus pageidavimus ir Romos Kurijos įstaigų pasiūlymus, remiantis taip pat augštųjų mokslinių institucijų patiekiamomis studijomis. Komisijos yra šios: 1) Teologinė, 2) Vyskupijų valdymo ir vyskupų, 3)Dvasiškijos ir tikinčiųjų tvarkymo, 4)Vienuolių, 5) Sakramentų tvarkymo, 6) šventosios liturgijos, 7) Studijų ir seminarijų, 8) Rytų Bažnyčioms, 9) Misijoms, 10) Pasauliečių apaštalavimo (visiems klausimams, liečiantiems religinę ir socialinę katalikiškąją akciją),11) Ceremonialo. Pirmininkais yra paskirti Kurijos kardinolai; sekretoriais, nariais ir patarėjais — kompetentingi Bažnyčios vyrai iš įvairių kraštų bei tautų. Jų bendras skaičius jau viršija septynis šimtus. Sudėtis yra tikrai visuotinė. Iš lietuvių dalyvauja patarėjo teisėmis Vyskupijų valdymo ir vyskupų komisijoje J.E. vysk. V. Brizgys.

Šalia specialių komisijų yra įsteigtas ypatingas sekretoriatas ryšiams su krikščionimis nekatalikais. ši į-staiga sukėlė visų didžiausią susidomėjimą ir aibes komentarų visame pasaulyje. Kitas sekretoriatas yra skirtas spaudos, radijo, TV, kino ir kitoms moderniųjų minties skleidimo priemonių problemoms. Finansiniu bei techniniu susirinkimo ruošimu rūpinasi Administracijos sekretoriatas.
Visų šių organų veiklai vadovauja ir ją koordinuoja centrinė San-tarybos rengimo komisija, kuriai pirmininkauja pats popiežius. Jo dešinioji ranka šiame darbe yra centrinės komisijos sekretorius, vienas žymiausių Romos Kurijos juristų, neseniai pakeltas tituliniu arkivyskupu, Mgr. Pericle Felici. Pereitą vasarą, daug kam tuo metu atostogaujant, popiežiaus asmeniškoje vadovybėje virė darbas, įgalinęs pradėti komisijų veikimą jau prieš oficialią jų veiklos pradžią. Uolūs darbai dabar vyksta dar platesniu mastu, bet be triukšmo, tyliai. Visi talkininkai yra saistomi griežto tarybinės diskrecijos priesaikos.

Pačios santarybos data priklausys nuo parengiamojo darbo eigos, tačiau pagrįstai laukiama jos jau ateinančiais metais. Tai ketina būti pats didžiausias iki šiol Bažnyčios susirinkimas, nes ir pati Bažnyčia yra šiandien išaugusi kaip dar niekad. Santarybos tikslas yra, pagal paties popiežiaus Jono XXIII mintį, atnaujinti krikščionijos veidą Sekminių Dvasioje, plačiai atsižvelgiant ir į gyvenamojo laiko reikalavimus. Visa eilė problemų, kurios negalėjo būti išspręstos paskiromis pastangomis, turės čia rasti visuotinį atsakymą.

Kristaus Vietininkas ir apaštalų įpėdiniai — vyskupai dabar nuolat kreipiasi į visus geros valios tikinčiuosius su raginimais dalyvauti visos Bažnyčios pasiruošime šiam naujam Sekminių įvykiui savo maldomis bei aukomis, o, kas gali, ir kitokia savo kompetencijos parama, gyvai ir sąmoningai jaučiant visų vienybės Kristuje reikalą.
J.R.