DAIL. KAZIMIERO ŽOROMSKIO KŪRYBA Spausdinti
Parašė P. Jurkus   
Dailininkas, lyg srauni upė, nuolat veržiasi pirmyn, jieškodamas naujų kūrybos plotų, nuolat bręsdamas ir besikeisdamas. Keičiasi jo kūrybiniai polėkiai, jo filosofija.

Toki keitimąsi pergyveno ir Kazimieras Zoromskis, kurį mes pažįstame kaip rimtą, augštos kultūros dailininką, nuolat besisielojantį meno problemomis. Jo kūrybinis veržlumas nuolat jieško naujų estetinių formų. Taip jis perėjo du kūrybos laikotarpius ir dabar visu į-karščių puoselėja trečiąjį.

Pirmasis K. Žoromskio kūrybos laikotarpis buvo impresionistinis. Tai Madrido laikai. Su visom impresionistų tradicijom jis nuoširdžiai tapė gamtą, išgaudamas jos atmosferinius virpėjimus, atidengdamas pietų saulės įkaitintus namus, sodus. Tai buvo daugiausia Madrido peizažai, kurių vos keli beliko dailininko nuosavybėje. Tie kūriniai buvo išstatyti Madrido parodose net moderniojo meno muzėjuje, ir laimėjo dailininkui gerą vardą.

Pirmieji jo impresionistiniai kūriniai buvo apimti giedrios, lyrinės nuotaikos. Dailininką apvaldė džiaugsmas, kad jis surado anas ryškias, saulės įkaitintas spalvas. Bet neilgam. Jį pagauna kažkoks nerimas. Į jo lyrines nuotaikas ateina dramatiniai momentai. Jo paveiksluose įsirėžia tamsesnių brūkšnių; spalvos, lyg įsiūbuoti upės vandenys, susidrumsčia. Tai buvo naujo pasisukimo ženklai.

Tuo metu jis iš Ispanijos por Kolumbiją atkeliauja Čikagon, čia susiformuoja naujas kūrybinis laikotarpis, kurį galime pavadinti fauvizmu.
Dailininkas daugiausia kuria religinio turinio paveikslus, ryškindamas dramatinius Kristaus gyvenimo momentus. Išvysto drąsų piešinį. Žmonių figūros jau neseka anatomija. Jos priderinamos prie bendros paveikslo idėjos bei nuotaikos. Įsivyrauja tamsios mistinės spalvos, kurios apgožia žmones. Pro jas žybčioja šviesios spalvos, lyg kokios apšviestos bangelės. Paveikslas suskaldomas daugybe tamsių brūkšnių, kurie, storai dedant dažą, atrodo kaip reljefai.

šio laikotarpio viršūnėje jis perplėšia savo tamsiai mėlynų, tamsiai rudų spalvų nėrinį ir įpila skaisčios degančios spalvos. Ta drąsi, liepsnojanti spalva nušviečia Kristaus veidą ir kontrastuoja su kitom tamsiom spalvom. Su šiais darbais tris sykius jury komisija priėmė į Čikagos Meno Instituto metines parodas.

Čia pasirodo nauji keitimosi ženklai—grynų spalvų pamėgimas, kompozicijos suprastinimas.
Tuo metu jis persikelia gyventi į New Yorką, sukuria didelį ekspresionistinės nuotaikos paveikslą Marquette Parko lietuvių bažnyčiai Čikagoje ir įsitraukia į intensyvią kūrybą. Tuo pačiu įkarščiu sukuria dar keletą religinio turinio paveikslų — tai daugiausia nukryžiuotas Kristus. Piešinys gana ryškus ir tikslus. Spalvos nebeturi ankstyvesnio tirštumo. Įvedama nemaža ekspresionistinės simbolinės nuotaikos. Būdingas šios rūšies paveikslas — "Lietuva po kryžiumi".

Dailininkas pradeda tapyti natiurmortus — daugiausia butelius. Tapydamas palaipsniui keičiasi—pamažu iš paveikslo atitraukia piešiamąjį objektą, stiprina spalvinį dinamizmą, tobulina techniką, kol galų gale susiformuoja jo abstraktinio meno pasaulis.
Tapydamas tuos pačius butelius, jis palieka tik menkas jų užuominas, tik jų spalvos ir šviesos ritmą ir visa užlieja spalvos žaismu. Spalva dedama drąsiais brūkšniais, kurie paveikslui suteikia daug dinamizmo.

Prieš porą metų (1959) jis išvyko rudens kelionei į Naująją Angliją, kur škicavo rudens spalvom liepsnojantį mišką, pirmą sniegą. Iš tų gamtos "užrašų" jis išvystė gražią abstraktinę tapybą.

Pradžioje iš plataus gamtovaizdžio pasisavino idėjas ir vaizdavo medžių grupes, laivus uoste. Vaizdavo su giliu nuoširdumu ir savotišku ilgesiu. Jo sukurtų laivų siluetai atrodo lyg bičiuliai, kurie nori su tavim pasikalbėti. Jo degantys miškai yra lyg ir tavo trapių jausmų liepsnoją laužai. Iš tų paveikslų dvelkia ir begalybes įspūdis, — rodos, kad tie miškai tęsiasi iki žemės pakraščių. Andai jo "Pajūrio peizaže" nusitęsia smėlio kauburiai į ilgesingus tolius.

Praeitų metų vasarą dailininkas, atostogaudamas Maino valstybėje, atsidėjęs stebėjo uolas, bangas, var-lėkiautus, stebėjo gamtą detalėse, kurios yra abstrakčios. Jis aliejiniais dažais tapė uolų mažus kampus, AU-tiškusiais ant akmenų vandens purslais. Tai buvo nauji "užrašai", kurie praeitą žiemą persikėlė į gausią ir sodrią kūrybą.

Dail. K. Žoromskis turi savitą išmąstytą kūrybas būdą. škicas yra tik idėjinė medžiaga, kurią jis dažnai analizuoja,.
Sustojęs ties kuria mintim, jis nebūtinai panaudoja visą škice sutelkta medžiagą. Dažnai pasirenka tik vieną dalį, kuri geriausiai išreiškia ::dėją.
Tada dailininkas sprendžia kompozicijos, spalvos ir technikos konstrukcijas.
Kompozicijos konstrukciją jis supranta kaip paveikslo sąrangą, jo išdėstymą. Piešdamas anglimi ar juodu dažu, išryškina pagrindinį ritmą. Taip pabrėžiamos uolos ar bangos, jų gilūs šešėliai. Konstrukcines medžiagas naudoja taupiai, neperkraudamas, palikdamas tik būtiniausias jų išraiškas.

Sekdamas gamtoje padarytus škicus, ryškindamas jų idėjas, jis kiekvieną paveikslą komponuoja savitai. Tad jo paveikslai neturi kompozicinio manieringumo, jie savy atbaigti ir skiriasi vienas nuo kito. Vieno paveikslo kompozicija ir jos problemos nesikartoja kituose paveiksluose.

Kada padaryta kompozicija, jis apsisprendžia už spalvas. Jas irgi pasirenka pagal škicų idėją ir ant paletės ištrieškia tik tas spalvas, kurias naudos paveiksle. Tuo metu jis apsisprendžia už technikines priemones — pasirenka arba teptukus arba peilius. Paprastai jų abiejų viename paveiksle nevartoja, šios technikinės priemonės balansuoja efektą, kurį dailininkas nori pasiekti.

Tapyti pradeda nuo tolimųjų tonų. Paskui eina prie artimesnių. Taip jis išgauna spalvinę perspektyvą.
Tapydamas peiliais, dažus deda tiesiai ant drobės, jų prieš tai nemaišydamas. Jie susimaišo jau ant drobės, nes dailininkas mėgsta užversti spalvą ant spalvos. Dažas dedamas tirštai, kartais tiesiog bangomis suvaromas į linijų sankryžas. Tvirti pabraukimai peiliu, spalvinis turtingumas sukuria paveikslo mo-numentalinį įspūdį.

Kur idėja reikalauja didesnio lankstumo ir linijos žaismo, ten vartoja teptukus. Teptukas vedamas per drobę drąsiai, laisvais brūkšniais, kurie duoda spalvai pritaikytą formą. Andai jūros "Bangoje" teptuko pabraukimai baltu dažu duoda kunkuliuojančios bangos įspūdį.
Ypač daug dėmesio kreipdamas į techniką, kartodamas įvairias jos formas, dail. K. žoromskis yra tikrai ją meistriškai apvaldęs. Sunku net ją aprašyti. Reikia pamatyti originalą.

Tiek savo spalvos konstrukcija, tiek pačia technika dailininkas siekia kuo geriau perduoti kuriamąją įdėją. Jis nėra visai nutolęs nuo tikrovės ir pasinėręs į sapno ar ritmo problemas. Jame dar aiškiai apčiuopiama gamta. Dail. K. žormskis yra ekspresionistinio abstraktaus meno atstovas.

Būdinga dar ir tai, kad jis vaizduodamas tik mažas gamtos detales, sugeba perduoti gamtos visumą. Kokia šiurpi jo ištiškusi banga viršum kietų tamsių uolų. Ir jos vienos užtenka, kad pajustum jūros galybę. Arba, kokie šviesiai auksiniai tonai nuspalvina saulėleidį. Iš tų atspindžių jauti, kaip poilsio eina pavargusi jūra. Andai dar kitos uolos, perlaužtos baltais plotais, lyg vandens putomis. Kiek juose nerimo ir įtampos.

Dabar belieka sekti, kaip toliau vystysis dail. K. žoromskis, kokius naujus kūrybos horizontus jis mums atskleis Manau, kad ši paskutinė įtampa nėra galutinė. P. Jurkus