ADOLFO ŠAPOKOS DARBAI LIETUVOS ISTORIJOS SRITYJE Spausdinti
Parašė ZENONAS IVINSKIS   


(Vainiko vietoje jo kapui svetimoje žemėje)

"Lietuvos istorijos laukai. . . neteko pagrindinio tyrinėjimų šulo. Jo darbų vaisiai liko dideli ir nemirs. .." Šitaip vertino "Tėviškės Žiburių" vyr. redaktorius dr. A. Šapoka 1960 m. rugpjūčio 18 d. tada (VII.29) mirusio prof. K. Jablonskio įnašą Lietuvos istorijon. Už gero pusmečio lygiai tuos pačius velionies žodžius jau reikia pakartoti, žvelgiant į jo paties atliktą darbą mūsosios praeities baruose.

Toronto, visos Kanados ir kitų kontinentų lietuvius greitai aplėkė žinia, jog 1961 m. kovo 9 mirė Ad. Šapoka. Išvykęs iš savo redakcijos namon, apie pusiau trečios jis sukniubo prie savo namų nuo širdies priepuolio, bekasdamas ten iš nakties gausiai iškritusį sniegą. Ir jokios medicinos priemonės nebepajėgė atgaivinti: jis jau buvo miręs pakeliui į ligoninę.

Kiek atsipeikėję nuo šito skaudaus smūgio, kuris paliko liūdesyje paskendusią šeimą, gedintį kuklų būrelį tremtyje besireiškiančių istorikų, daug artimų bičiulių ir eilę organizacijų, bandysime čia apžvelgti Ad. Šapokos darbus, jo tyrinėjimus lietuvių tautos istorijos arimuose bei dirvonuose.

Tūkstančių tūkstančiams augštesniųjų mokyklų jaunimo, kaip ir Lietuvos praeitimi besidominčiai visuomenei per 25 metus Ad. Šapokos vardas reiškė jo redaguotą ir didele dalimi jo paties rašytą "Lietuvos istoriją", kuri savo puslapių skaičiumi (702) buvo pati stambiausioji tos rūšies knyga, jei neskaičiuoti XIX amžiaus pusės Lietuvos istorijos veikalų. Jų autoriai (T. Narbutas) tačiau laužydavo savo plunksną ant Žigimanto Augusto grabo, t.y. Lietuvos istoriją pabaigdavo paskutiniojo valdančiojo Gediminaičio mirtimi (1572).

Velionies darbas Lietuvos istorijos srityje buvo nepalyginamai platesnis, ir jis kaip tik ypač domėjosi lietuvių tautos praeitimi jau po Liublino unijos (1569). Jo paties žodžiais kalbant, jam labiausiai rūpėjo "surasti" lietuvius Lietuvos istorijoje, ypač XVII-XVIII amžiuose, kai Lietuvos istorija bendrame respublikiniame ("zecpopsolitos") gyvenime vis stipriai buvo suplakama su lenkų istorija. Tad Ad. Šapoka jau 1932 m. sielojosi tuo reikalu ir rašė: "Naujojoje Romuvoje" straipsnį: "Raskime lietuvius Lietuvos istorijoje". Per savo tolimesnio darbo dvylika metų Lietuvoje jis rašė ir tyrinėjo daugiausia apie anuos laikus, nes jie iš viso lietuvių tautos istorijoje buvo palikę mažiausia nušviesti. Prieš minėdami tačiau stambų Ad. Šapokos įnašą į tą periodą, stabtelsime ties jo moksliniu pasiruošimu.

Ad. Šapokos kelias į akademinį bei mokslinį darbą.

Pirmajam pasauliniam karui jau einant visai prie galo (1918), tėvas ruošėsi jaunutį Adol-piuką įstatyti lietuvių gimnazijon Vilniuje. Tuo reikalu jiedu lankėsi ir sostinėje. Bet, laimei, vos tik Lietuva kūrėsi, buvo tuojau imtos atidarinėti ir steigti naujos vidurinės mokyklos. Utenoje įkurtą progimnaziją galėjo Adolfas patogiai lankyti iš artimų gimtų Grybelių (Utenos valsčiuje). Išėjęs ten "visas klases", stojo jis Panevėžio gimnazijon, kur turėjo laimės savo istorijos mokytoju turėti tos gimnazijos direktorių, jau žinomą istoriką dr. Joną Yčą, kurį paskui susitiko Lietuvos universitete Kaune.

1925 m. pavasarį Ad. Šapoka baigė gimnaziją kaip vienas iš gerųjų abiturientų. Toje pačioje laidoje buvo dr. S.A. Bačkis ir būsimas istorikas P. Šležas, su kuriuo velionį rišo per visas jo studijas ir mokslinio darbo metus nuoširdi draugystė. (1937 vasarą P. Šležui mirus, jo draugas su kitais talkos būdu Kauno kapinėse jam pastatė gražų paminklą).

Įstojęs 1925 m. rudenį į Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos skyrių, A. Šapoka pagrindine studijų grupe pasirinko Lietuvos istoriją. Tos katedros vedėju kaip tik tada buvo prof. J. Yčas, dėstęs, be kitko, dar prūsų ir latvių istorijas. Ten nuo 1924 m. buvo docento pareigas einančio titulu Ignas Jonynas, kuris po prof. J. Yčo mirties tapo 1932 m. ekstraordinariniu profesoriumi ir katedros vedėju. Be plataus Lietuvos istorijos kurso, jis skaitė lenkų ir rusų istorijas. Trečias dėstytojas prie Lietuvos istorijos katedros buvo Teisių fakulteto Lietuvos teisės istorijos katedros vedėjas, jau 1924 ordinarinis profesorius, veiklus Augustinas Janulaitis. Jis skaitė Lietuvos istoriją XVII-XIX a., epizodinius kursus (baudžiavų istorija, 1831 m. revoliucija Lietuvoje ir kt.). Iki 1927 m. visuotinei (raujųių amžių) istoriiai Ad. Šapoka dar rado rusiškai paskaitas skaičiusį P. Gronskį, kurį 1928 pakeitė tuoj gražiai lietuviškai išmokęs ir populiarumą įgijęs ord. prof. L. Karsavinas.
Savo logiškais samprotavimais, kritiškumu ir bendrai vykusiomis pastabomis per pratybų diskusijas, k;ip ir gerai paruoštais seminariniais darbais, A. Šapoka atkreipė savo dėstytojų dėmesį. Istoriją studijuojančių anuo metu buvo žymus būrys. Iš ano laiko Humanitarinių mokslų fakulteto studentų vėliau iškilo žymesni istorikai: Juozas Jakštas (baigė 1929.1.14), Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (baigė 1929 V 15), Kostas Avižonis (baigė Berlyno universiteto dr. phil. laipsniu 1932), Jonė Deveikytė (diplomas 1932 III 20), Antanas Vasiliauskas (dipl. 1932 VI 15).
Ad. Šapoka istorijos mokslų diplomą gavo 1929 X 1, prieš baigiamuosius egzaminus parašydamas diplominį darbą "Naminės kovos Lietuvoje XVII amžiaus gale". Tą pat rudenį velionis stojo atlikti karinės prievolės. Tapęs aspirantu, jis po metų (1930 m. rudenį) išėjo at-sargon jaun. leitenanto laipsniu.

Nors Humanitarinių mokslų fakultetui, ypač po prof. J. Yčo mirties (1931.XII 17), buvo ir spaudoje priekaištaujama, kad nesirūpinama jaunų mokslinių jėgų prieaugliu, tačiau Ad. Šapokui buvo sudarytos galimybės toliau specializuotis. Anuo laiku buvo virtę tradicija, jog besiruošiantieji į universiteto dėstytojus per savo fakulteto tarybą ir universiteto senatą buvo pristatomi Švietimo ministerijos stipendijai į užsienį pagilinti studijų. Apie 1930 beveik visi užsienin išsiųsti, ar savo iniciatyva išvykę istorikai studijavo Vokietijoje (K. Avižonis, J. Jakštas, Z. Ivinskis, Alf. Koncė). Ad. Šapokai pirmajam buvo patarta išvykti istorijos studijoms į Čekoslovakiją.

Žinia, Didžioji Lietuvos Kunigaikštija buvo turėjusi, ypač Vytauto Didžiojo laikais, daug santykių su čekais. Tad buvo visai tikslinga, kad vienas istorikų vyko Pragon. Ten Ad. Šapoka, ir nesiekdamas vietos universitete kokio mokslinio laipsnio, išmoko čekiškai, rinko medžiagą iš lietuvių ir čekų santykių nuo XIII-jo amžiaus, domėjosi čekų moksline literatūra apie jų santykius su Didžiąja Lietuvos Kunigaikštija. Būdamas Pragoję, Ad. Šapoka suėjo į gerą pažintį su emigracijoje gyvenančiu prof. I. I. Lappo. Velionis palaikė su tuo žymiuoju Lietuvos Statuto ir Lietuvos-Lenkijos santykių tyrinėtoju artimus santykius ir toliau, kai tas senelis Lietuvos vyriausybės buvo atkviestas Kaunan, kur buvo rusiškai Švietimo ministerijos iš-leistes jo svarbus tyrinėjimas apie 1588 Statutą (I-II 1934-36), drauge su kritišku to Statuto tekstu (1938). Nors Lappo universitete turėjo privatdocento teises, tačiau jam mokslinio darbo aplinkybės taip susidėstė, kad Ad. Šapokai tekdavo savo vardu iš Vytauto D. universiteto bibliotekos parūpinti jam reikalingas pasiskolinti knygas.

Pragoję A. Šapoka turėjo progos arčiau susipažinti ir su prof. I. Lappo mokslinėmis tezėmis. Viena iš svarbiausių jų, kuri sutinkama ir jo paskutiniuose veikaluose, lietė Lietuvos santykį su Lenkija po Liublino unijos. Toji tariamoji "unija" esanti buvusi dviejų valstybių federacija, o tai reiškė ne Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos prijungimą prie Karūnos (Lenkijos), o dviejų lygiateisių valstybių susijungimą. Šituo klausimu Ad. Šapoka paskui, grįžęs Kaunan, daug domėjosi ir vis savo darbuose prie jo grįždavo.

A. Šapokos moksliniai horizontai Pragoję prasiplėtė. Jis čia rado ir turtingas bibliotekas. Pragoję jis, be kitko, susirinko įdomios medžiagos apie čekų karaliaus Otokaro II žygius į Prūsus, apie karalienės Jadvygos įsteigtą lietuvių kolegiją. Pragoję Ad. Šapoka susirinko gausios medžiagos ir apie lietuvius studentus, studijavusius užsieniuose. Tam reikalui jis pirmas iš lietuvių išstudijavo universitetų matrikelius, kurių didelė dauguma (išskyrus Italijos universitetus) yra išleisti. Jaunas istorikas su dideliu uolumu iš daugybės universitetų matri-kelių išsirinko lietuvių ir Lietuvos studentų pavardes, sudarydamas stambų manuskriptą, kuris vėliau turėjo būti paskelbtas. Tepanaudojo iš jo velionis tik trumpas santraukas "Židinyje" (1935 Nr. 10, 317-327; Nr. 11, 417-430) gana į-domiame straipsnyje "Kur senovės lietuviai mokslo jieškojo?". Vėliau jau matrikeliais, kaip svarbiu šaltiniu lietuvių kultūros istorijai, naudojosi ir kiti istorikai. Be kitko, iš prof. Vacl. Biržiškos duoto tremtyje gausaus mokslinio palikimo dar rankraštyje guli pagal tokius matri-kelius sudarytas iš viso 1938-nių studentų sąrašas (222 mašinraščio psl.): "Lietuvos studentai užsienio universitetuose XV-XVIII šimtmečiuose".

Ad. Šapokai, dar ruošiantis toliau moksliniam darbui, vėl buvo sudaryta galimybė per Stockholmo universiteto humanistinių mokslų institucijas nuvykti vienam semestrui (1933) į specialiai užsienio istorikams suorganizuotą paskaitų ciklą ir pratybas, kad jaunus užsienio mokslininkus supažindinus su švedų istorijos problemomis. Ten Ad. Šapoka dirbo Pabaltijo Instituto seminare ir rinkosi medžiagą gausiai apie Lietuvą šaltinių turinčiuose archyvuose.

Jau 1932 Ad. Šapoka buvo išrinktas Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvos istorijos katedros vyresniuoju asistentu. Kelias į mokslinį darbą formaliai jau buvo atviras. Reikėjo tik parašyti disertaciją; vėliau turėjo sekti ir habilitacija, duodanti teisę dėstyti (veniam le-gendi), t.y. privatdocento titului įsigyti. Visus tuos pagal Vytauto D. universiteto statutą ir fakulteto reguliaminą reikalaujamus formalumus velionis atliko, nors ir sutikdamas savo kelyje kliūčių.

Nutraukęs mokslinį žvalgymąsi svetur, Ad. Šapoka skubėjo grįžti Kaunan, kad galėtų sėsti prie savo tezės (disertacijos). Jis ėmė kruopščiai rinkti medžiagą savo plataus darbo temai "Lietuva Ketverių Metų (1788-92) seime". Tas respublikos gyvenimo gale taip reikšmingas seimas dabar yra vadinamas "Didžiuoju Varšuvos reformų seimu", ir tokiu vardu pats Ad. Šapoka Lietuvių Enciklopedijoje (IV 1954 513-515) yra davęs išsamų straipsnį.

Savo disertacijai rinkdamas medžiagą, doktorantas dirbo Centriniame Valstybės archyve Kaune, Kauno arkivyskupijos kapitulos archyve ir Vytauto D. universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje. Daugelį archyvinių dokumentų surasti, paties velionies žodžiais, jam padėjo visada paslaugus K. Jablonskis. Nesitenkino Ad. Šapoka vien Kauno archyvais. Išsirūpinęs leidimus, jis 1933 m. vasarą atliko mokslinę kelionę Vilniun. Ten jis dirbo Centriniame Vilniaus archyve, kuriam lenkai buvo davę vardą "Archiwum Akt Dawnych w Wilnie", rūpestingai ten rinkdamas pavietinių seimelių instrukcijas.

Žinia, į savo pavietų (apskričių) seimelius suvažiavę tų pavietų bajorai išrinkdavo po porą savo atstovų į respublikos seimą. Išrinktiesiems atstovams būdavo sutariamos ir aiškiai surašomos instrukcijos, ko jie turi reikalauti ir kaip laikytis bendrame seime. Po tokiomis instrukcijomis pavieto bajorai pasirašydavo, o beraščiai (jų būdavo nemaža) dėdavo kryžiukus. Respublikos seimai turėjo rinktis kas dveji metai. Kadangi 1788 metų seimas, vietoje įprastinių 6 savaičių, posėdžiavo ištisus dvejus metus ir savo darbų netraukė, 1790 m. lapkričio 16 d. turėjo būti paskelbti nauji pavietinių atstovų rinkimai. Tad seimas toliau posėdžiavo su dvigubu atstovų sąstatu. Naujai išrinktieji atsivežė ir naujas instrukcijas. Tokiu būdu pavietinių instrukcijų ketverių metų seimo istorijai yra gana daug. Iš viso, doktorantas buvo nusirašęs apie 150 tokių instrukcijų.

Kiek man yra žinoma, jis nei Varšuvos, nei Krokuvos archyvų ir bibliotekų neturėjo galimybės aplankyti. Bet jis su dideliu pamėgimu visą 1933 metų vasarą sėdėjo Vilniuje, kurio istorijai paskui tiek daug dėmesio paskyrė. Iš tada gana turtingų Vilniaus antikvarų jis prisipirko daug gerų knygų, rastais dubletais paslaugiai aprūpindamas Kaune ir savo bičiulius istorikus. Knygų iš Vilniaus reikėjo tiek daug vežtis, jog jas per uždarą sieną, nemažu vežimu ir ne be nuotykių reikėjo pergabenti iki Vievio stoties. Vilniuje įgytos knygos sudarė svarbiausią pagrindą turtingos velionies bibliotekos, iš kurios tremtin jis net nė savo paties darbų, nė daug sukauptos rankraštinės medžiagos neturėjo galimumo pasiimti. Tik jo skaitytos Vilniuje apie miesto praeitį paskaitos buvo jo vienintelis mokslinis turtas, išsivežtas į nežinią svetur.
1933-35 Ad. Šapoka apie minėtą Ketverių metų seimą parašė stambų darbą (mašinėle per 700 psl.) ir jį įteikė neoficialiai savo katedros vedėjui. Bet ėjo mėnesių mėnesiai. . . Vis reikėjo kantriai laukti, kol 1936 m. pabaigoj pagaliau paaiškėjo, jog tą studiją reikia perdirbti. .. Tada velionis ėmėsi naujos, nors ir giminingos temos, ir parašė naują disertaciją "Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos. Jų valstybių santykių bruožai".

Vėl katedros vedėjo skaitymas tęsėsi, vėl reikėjo kantriai laukti. Kartą pavasarį to neaiškaus laukimo metu prof. Balys Sruoga juokaudamas sakė, jog disertacijos skaitymui esąs gana nepalankus sezonas, arba reikėtų iš katedros vedėjo atimti abu jo sodų sklypus ... Iš tiesų prof. I. Jonynas buvo nuostabiai kruopštus sodininkas ir žinojo įvairių obelių atmainų vardus lotyniškai, jų vaisių ypatybes ir tt.

Pagaliau 1938 m. birželio 3 Ad. Šapoka apgynė labai gerai ("magna cum laude") įvertintą disertaciją. Buvusieji Vytauto D. un-to didžiojoje salėje to viešo fakulteto tarybos posėdžio metu dar gali prisiminti, su kokiu A. Šapokai įprastu pasiruošimu jis ramiai atsakinėjo į jam daromus priekaištus. Prof. I. Lappo, kuris, be abejo, nesusigaudė, kas per gynimą buvo lietuviškai kalbama, šiltais žodžiais rusiškai įvertino doktoranto iškeltas tezes.

Ad. Šapokos kelias į akademinį laipsnį buvo gyvas pavyzdys, kaip nelengvai Lietuvoje buvo kopiama į akademinius laipsnius, ypač į doktoratus. Juos turėdavo suteikti fakultetų tarybos, kurių narių tik dalis tokius laipsnius normalia tvarka tebuvo įgiję. Be abejo, greitai iš užsienio su skambiais daktarų titulais grįžusiųjų dalis daug kartų yra davę pagrįstos progos seniems universiteto specialistams tokiais "daktarais" nusiskųsti.

Kad Vytauto D. universiteto akademinis prieauglis savo "dr". laipsnį pateisintų, kartais buvo pereinama į kitą kraštutinumą. Čia negaliu užmiršti, kaip Humanitarinių mokslų fakulteto taryba, remdamasi disertacijai vertinti komisijos surašytu priekabingu protokolu, atmetė dar Berlyne-Vienoje savo istorijos studijomis pasižymėjusio istoriko, to fakulteto stipendininko Juozo Jakšto darbą: "Vokiečių ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino metu". Tas darbas laimingu būdu buvo prof. L. Karsavino redag. "Senovėje" išspausdintas (1 1935 125-155; II 1936 5-59). Savo kruopščiame veikale J. Jakštas, kuris ir vokiečių specialistų cituojamas yra iškėlęs naujų tezių. Jis pirmasis iš lietuvių jame įrodė, jog Gedimino giminę tegalima kildinti iš Augštaičių. Kadangi tas darbas yra išspausdintas, kiekvienas specialistas istorikas šiandien gali jo tinkamumą vertinti. J. Jakštui tačiau reikėjo naują darbą fakultetui pristatyti. Tik šį kartą kantrus doktorantas jau rašė pas prof. L. Karsaviną iš visuotinės istorijos (žr. Senovė III — "Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V amžiaus", 317 psl.) Nekartą vėliau L. Karsavinas yra nevienam teigęs, jog prof. dr. J. Jakšto, kurio šešiasdešimt metų sukaktis 1960 rudenį taip tylomis kukliai praėjo, darbas apie Vytenį ir Gediminą kai kuriuo atžvilgiu buvo geresnis už pas jį rašytąją disertaciją . . .

Ad. Šapoka savo nepriimtos pirmosios disertacijos (apie Ketverių metų seimą) ištisai neišspausdino, bet jis jos įvairius skyrius pateikė viešumai žurnaluose (Senovė II; Lietuvos Praeitis I). Kai kam iš A. Šapokos bičiulių istorikų buvo tekę tačiau skaityti grąžintos disertacijos mašinraščio pilną nuorašą dar anuo metu.

Vakarų Europos universitetų tradicijomis tikrai skaitytųsi nenormalu, kad universitetą baigęs ir gerai pasiruošęs gabus istorikas turėtų dar praleisti 8-9 metus, kol jam pasiseks įgyti mokslo laipsni, kad galėtų toliau kopti formaliai nustatytais akademiniais laiptais. Po doktorato turėjo sekti habilitacija. Ad. Šapoka domėjosi, galima sakyti, lietuvių visai netyrinėtais švedų karais. Tik Vincas Trumpa, daug žadąs jaunas istorikas, iš XVII a. buvo susirinkęs įdomios medžiagos Paryžiaus archyvuose ir bibliotekose. Deja, jis beturėjo galimybės tik mažą dalį jos viešumai pateikti. Ad. Šapoka pasirinko savo nespausdintai habilitacijai temą "Švedų karas Lietuvoje 1655-60". Už tai jis turėjo teisę tapti privatdocentu, nors ir tebūdamas vyresniojo asistento etate. Jo formalų pakėlimą į docentus atliko laikinosios vyriausybės švietimo ministeris J. Ambrazevičius, kai 1941 metų liepos mėn. buvo pertvarkomi-peržiūrimi abiejų universitetų (Vytauto D. Kaune ir Vilniaus un-to) etatai. Vilniaus un-to personalo ir etatų klausimu (ten buvo 1939 metų gale perkeltas Humanitarinis fakultetas) ministeris buvo sąlytyje su to un-to rektoriumi prof. Mykolu Biržiška.

Sukilimo pastatytoji vyriausybė jautė pareigą velioniui ne tik atitaisyti padarytą skriaudą, grąžinant jį į Humanitarinių Mokslų fakultetą, bet ir suteikiant jam tokio dėstytojo titulą, kokio jis jau tikrai buvo nusipelnęs. Mat, bolševikams okupavus Lietuvą (1940.VI.15), Ad. Šapoka tuojau iš universiteto buvo atleistas. Buvo kalbama, jog to pat fakulteto vienas jaunesniojo personalo narys, kuris per 1940-41 bolševikų okupaciją veikliai "reiškėsi", esąs atkreipęs atitinkamų bolševikų įstaigų dėmesį į kai kurias vietas Ad. Šapokos red. Lietuvos istorijos. Labiausiai buvo jam prikišta vienas sakinys. Kalbant apie padėtį prieš pat gruodžio mėn. 17 (1926) perversmą, kuris buvo vertinamas ano laiko tautininkų valdžiai priimtinoje dvasioje, buvo pasakyta: "Tuo tarpu. . ., kai įsidrąsinę komunistėlių būriai užpuldavo net jų giedamam internacionalui nesaliutuojančius karininkus, — studentijos eisena, reiškianti protestą prieš tuos ekscesus, buvo labai žiauriai raitosios policijos išvaikyta" (590 psl.).

Kai okupacijos metu kiekvienas iškilesnis stengėsi būti "nematomu", ar skubiai jieš-kojosi kokio naujo darbo savo egzistencijai, Ad.
Šapoka eilę mėnesių (iki pat vėlybo 1940 rudens) buvo nesaugus bedarbis, kol jį Lietuviškos Enciklopedijos vyr. redaktorius prof. Vacl. Biržiška padarė redakcijos nariu. Jau prieš tai eilę metų Ad. Šapoka buvo žinomas, kaip rimtų ir šaltiniais paremtų originalių straipsnių autorius Kaune leistoje enciklopedijoje. Pradedant Butautu (Kęstučio sūnumi), velionis iki pat 1944 (iki raidės I) davė eilę vertų dėmesio straipsnių, kurie buvo perspausdinti ir J. Kapočiaus Lietuvių Enciklopedijoje. Ad. Šapokos padėtis dar labiau pagerėjo, kai jam artimas kolega J. Jakštas užleido dalį savo pamokų augš-tesniojoje technikos mokykloje. Čia dar norėčiau pastebėti, jog per nervingus nedarbo mėnesius didelio pasiaukojimo rodė ponia Aldona Šapokienė: ji su savo geros dantų gydytojos praktika ant savo pečių pasiėmė išlaikymą visos šeimos, kuriai aną tragišką Lietuvai vasarą prisidėjo dar švelnutis padarėlis Aldutė, vienintelė mūsų istoriko atžalėlė.

Tapęs 1941 rugpjūčio 1 d. Vilniuje veikiančio Humanitarinių mokslų fakulteto docentu, Ad. Šapoka, kaip ir asistentaudamas, vis skaitė kursus iš Lietuvos istorijos po Liublino unijos. Pasitaikydavo ir specialesnių epizodinių kursų. Vieną iš jų vokiečių okupacijos metu buvo paskyręs Vilniaus miesto praeičiai. Atsitiktiniu būdu tų paskaitų rankraščius pasiėmęs tremtin ir patį tekstą perdirbęs, Ad. Šapoka 1956 laimėjo "Aidų" premiją. Velionies šeima iki pat galo liko Kaune gyventi, ir jis Vilniun nuolat važinėjo paskaitoms iki un-to uždarymo. (1943.III. 17).

Ad. Šapokos veikalai ir studijos bei straipsniai iš Lietuvos istorijos.

Anksti pradėtas velionies rašto palikimas yra gana gausus. Lietuvoje jis, nesiblaškyda-mas į šonus, per keliolika metų, palyginti, daug rašė tik iš Lietuvos istorijos. Kai vadinamasis "jaunųjų istorikų" būrelis Vytauto Didžiojo metais (P. Šležui redaguojant) išleido kolektyvinį leidinį (pas Sakalą) "Vytautas Didysis", Ad. Šapoka tada buvo kariūno uniformoje. Bet ir jis davė du svarius straipsnius: "Lietuva iki Vytauto" (XV-XXIV psl.) ir "Vytauto vieta mūsų istorijoje". Čia velionis prieš 30 metų jau pasirodė pakankamai subrendęs istorikas, galįs ne tik padaryti įdomių charakteristikų, bet ir duoti taiklią sintetišką apžvalgą, nepasimesdamas smulkmenose.

Kai 1931 m. vokiečių istorikai, ypač Rytprūsiuose, plačiai minėjo kryžiuočių atsikraustymą į prūsų žemę, velionis iš Pragos parašė ilgoką straipsnį: "Vokiečių riterių ordinas iki atsikraustymo į Prūsus" (Židinys 1931, Nr. 11 ir 12). Jeigu dar pridėti straipsnį "Pilėnų gynimas" (Lietuvos Aidas 1936, Nr. 93,94 ir 98), skirtą 600 metų sukakčiai atžymėti (1336-1936), tai buvo rodos, viskas, ką Ad. Šapoka iš santykių su ordinu rašė. Užtat jis vis labiau atsidėjo Lietuvos valstybingumo idėjai, santykiams su Lenkija po Liublino unijos.

Dar iš Pragos ėmė jis rašinėti "Naujojoje Romuvoje" šaltiniais paremtų straipsnių, kuriuose ryškino ano meto Lietuvos valstybinę sąmonę. "Lietuvių lenkų santykiai po Vytauto iki 1569 m." (N.R. 1931, Nr. 38); "Pirmasis bandymas pataisyti 1569 m. uniją" (N.R. 1932, Nr. 12); "Bajorų konfederacijos" (N.R. 1931, Nr. 9) "Ginčas dėl Radvilaitės rankos" (1931, Nr. 6). Kai buvo minima Lietuvos krikšto sukaktis, Ad. Šapoka išėjo su originalia teze, jog 1387 metus reikia formaliai laikyti ir Žemaičių pakrikštiji-mo metais, nes tokis Lietuvos krikšto skirstymas į Augštaičių (1387 m.) ir Žemaičių (1413, ar 1417) esąs nesusipratimas, iššauktas ano meto politinių manevrų: "Žemaičių krikšto prasmė" (N.R. 1937, Nr. 31-32).

Kaip sakyta, Ad. Šapokos dėmesys vis labiau krypo į laikus po paskutiniojo Gedimi-naičio mirties (1572). Išskyrus dr. K. Avižonį ir sėkmingai pradėjusį reikštis V. Trumpą, niekas daugiau iš jaunųjų istorikų specialiau Lietuvos istorijos poliublininių laikų netyrinėjo. XVII-XVIII amžiai dirvonavo, jeigu neskaityti vieno kito smulkaus darbelio (prof. Aug. Janulaičio ir kt.) Galima tvirtinti, jog A. Šapoka tapo tikruoju šito laikotarpio istoriku. Jis ne tik dėstė tuos laikus universitete, bet ir savo redaguotoje Lietuvos istorijoje gana plačiai aprašė 1572-1795 metų epochą. Kai 1938 Lietuvos 20-ties nepriklausomybės minėjimo vyriausias komitetas išleido vokiškai kolektyvinę knygą "Litauens Werden und Schaffen" (red. Stepas Vykintas), velionis rašė tąsą prof. I. Jonyno pradėtos ten Lietuvos istorijos. Ad. Šapoka davė "Die Geschichte Litauens — zweiter Teil" (nuo 1569 iki 1918, psl. 97-125).

Nebandydami čia visko išskaičiuoti, ką velionis periodikoje rašė, matome ir iš tų žymesnių straipsnių, kurie, pvz., buvo paskelbti "Židinyje", jog Ad. Šapokai rūpėjo iškelti Lietuvos valstybingumą anais šimtmečiais, kada Lietuvos istorija buvo siekiama taip siaurai įglaus-ti į bendrą "Žečpospolitos" institucijų (seimo, senato ir tt.) gyvenimą. Lietuvos savarankiškumo pastangos prapuldavo, kaip įsakmiai matyti iš daugelio lenkų istorikų veikalų. Kai sukako 300 metų nuo didžiojo Lietuvos valstybės vyro, Lietuvos kanclerio ir Statuto leidėjo Leono Sapiegos mirties, mūsų istorikas parašė "Leonas Sapiega kaip Lietuvos politikas, 1557-1633"

VIKTORAS VIZGIRDA PEIZAŽAS (Pranciškonų vienuolyne Brooklyne)

(Žid. 1933, Nr. 10, 274-284). Kiti straipsniai ryškino taip pat Lietuvos valstybės savarankiškumą: "Senosios Lietuvos valstybės santvarka ir Liublino unijos dėsniai" (Žid. 1935, Nr. 1, 34-40); "Ar po Liublino unijos Lietuva nustojo būti nepriklausoma valstybė" (Žid. 1935, Nr. 2, 148-155). Rašė jis apie "1588 metų Lietuvos Statutą" (Žid. 1937), aiškino "Savarankišką Lietuvos politiką po Liublino unijos" (Žid. 1937, Nr. 8-9, 152-162), apie "Valstybinius Lietuvos ir Lenkijos santykius po Liublino unijos" (Vairas 1938, Nr. 12, 705-712). Ad. Šapoka atsidėjęs išstudijavo savo "Veto" ir seimo suardymu pagarsėjusio Upytės pavieto atstovo V. Čičinsko istoriją, duodamas dar Kaune straipsnius Lietuv. Enciklopedijoje (perspausdinta Lietuvių Encikl. IV) ir "Šviesos Keliuose" (1931, Nr. 9). Tuo pačiu laiku mūsų istorikas rašė įvairių recenzijų, apdairiai įvertindamas įvairių praeities tyrinėtojų (J. Puzino, Z. Ivinskio) pirmines studijas (disertacijas) ir kitus jų bei kitų autorių darbus. Rašė jis apie čekų ir lenkų istorikų naujas knygas, liečiančias Lietuvą (Ma-curek, Perfeckij, K. Lepszy), įvertino jėzuito B. Andruškos "Tėvas Andrius Rudamina" (Žid. Nr. 11, 423). Gana išsamiai ir kritiškai Ad. Šapoka pasisakė "Dėl prof. W. Konopczynskio paskelbtųjų 1655 m. Kėdainių sutarties dokumentų" (Lietuvos Praeitis I, sąs. 1, 1940, 303-313). Velionis pateikė konkrečius duomenis, kaip su dideliu aplombu išgarsintasis Konopczynskio rinkinys yra "tik labai atsitiktinis ir neatidžiai surinktas".

Ad. Šapokos studijos Pragoję davė jam progos imtis problemų, kurios iki tol nebuvo tyrinėtos. Iš to jo laikotarpio yra išspausdintos trys tikrai dėmesio vertos studijos, kurių dvi yra beveik nežinomos. Lietuvos istorijos draugijos leidžiamame žurnale "Praeitis" (II, 1933, 252-290 ir atskirai) buvo paskelbta "Jeronimas Pragiškis ir jo kelionė Lietuvon". Velionis davė gausiais šaltiniais ir specialia literatūra paremtą tyrinėjimą apie Vytauto laikais Lietuvoje buvusį čeką Jeronimą Pragiškį, kurio nereikia maišyti su kitu Jeronimu Pragiškiu, dirbusiu misijose Žemaičiuose ir perdavusiu savo žinias Silvijui Piccolominiui.

Vis aktyviau reikšdamasis Lietuvos istorijos srityje, Ad. Šapoka paskelbė dar dvi studijas, kurios abi išėjo kaip atspaudai III-jo "Praeities" tomo, nors pats tomas (dėl 1940 okupacijos) jau niekada nebepasirodė. Kaip žinome, čekų karalius Pšemislas II (Otokaras II) turėjo toli siekiančių planų. Jis darė žygius į Prūsus, kur Ordinas rungėsi su vietiniais gyventojais, ir 1255 žiemą kryžiuočiams padėjo įkurti svarbią pilį, kuri jo garbei buvo pavadinta "Karaliaus pilimi" — Koenigsbergu (Karaliaučiumi). Ad. Šapoka davė studiją "Čekų karaliaus Pše-mislo II, (Otokaro II) žygiai į Prūsus ir planas nukariauti sau Galindiją, Jotvingius ir Lietuvą" (1936). Panaudodamas dokumentinę medžiagą, velionis dar parašė: "Karalienės Jadvygos lietuvių kolegija Prahoje" (1935, 35 psl.).

Karalienė Jadvyga (Jogailienė) savo lėšomis (1397-1404) prie Pragos universiteto buvo įkūrusi neturtingiems lietuviams studentams kolegiją. Šitoji fundacija buvo padaryta, rodos, vien tuo tikslu, kad paruošus Lietuvai kunigų. Bet iš lietuvių niekas ta kolegija ir studijoms skiriamais pinigais nepasinaudojo, o tik Jono Huso mokiniai, kaip matyti iš A. Šapokos duomenų. Yra visai be istoriško pagrindo aiškinimas, kad to bendrabučio vedėju ir auklėtoju buvęs pats Husas, o čia atvykę Lietuvos jaunuoliai turėję ruoštis lietuvius mokyti jų gimtąja kalba. Iš paties originalo velionis yra paskelbęs ir tos kolegijos vidaus tvarkos statutą (iš 1411 m.) Iš savo pirmojo darbo, kuris formaliai nebuvo pripažintas disertacija, Ad. Šapoka yra paskelbęs svarbiausias jo dalis atskirais keturiais straipsniais, kurie virto plačiomis studijomis. Visą galeriją žymiųjų Lietuvos šeimų ir iš jų išėjusių pareigūnų autorius charakterizuoja darbe "Atsakingieji Lietuvos politikos vadai Reformų seimo metu" (Senovė II, 1936, 61-173). Ad. Šapoka pirmasis iš Lietuvių nagrinėjo Lietuvos santykius su tame Ketverių metų seime paskelbtąja nauja konstitucija (1791. V.3), kuri ėmėsi labiau valstybę centralizuoti: "Gegužės 3 Konstitucija ir Lietuva" (Lietuvos Praeitis I, sąs. 1, 1940 137-210). Palietė jis taip pat ekonominius ir socialinius klausimus: "Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai XVIII amžiaus antroje pusėje (t.p. sąs. 2, 1941, 569-704), nagrinėjo "Žečpospolitos" (respublikos) struktūrą: "Bajoriškoji demokratija" (t.p. sąs. 2, 467-540).
Pats svarbiausias velionies darbas buvo paruoštas disertacijos titulu: "LIETUVA IR LENKIJA PO 1569 METŲ LIUBLINO UNIJOS".

Išleido jį Švietimo ministerija 1938 (XX-395 psl.). Nuosekliai išnagrinėjęs bendruosius įstatymų leidimo organus, Ad. Šapoka daug dėmesio skyrė atskiriems Lietuvos bajorų seimams, vad. "konvokacijoms", priešseiminiams lietuvių suvažiavimams, atskiriems lietuvių posėdžiams bendrojo seimo metu. Autorius rūpestingai apžvalgė ne tik atskirus Lietuvos ir Lenkijos valstybinius organus ir įstatymus, vertusius Lietuvos urėdus dalinti tik jos piliečiams, bet ir visą Lietuvos valstybinės organizacijos klausimą XVIII amžiaus reformų metu. Jis savo darbą baigė Lietuvos savarankiškumo klausimu 1793 Targovicos konfederacijoje (1792) ir 1793 m. seime. Pabaigai autorius davė septynis svarbius archyvinius priedus (329-354) ir savo darbo išvadas vokiškai. Gaila, kad dėl nelemtai greit susidėjusių politinių aplinkybių šis veikalas už Lietuvos ribų liko beveik nežinomas. O velionis, kukliai laikydamasis savo poste prie Lietuvos istorijos katedros, nevažinėjo su paskaitomis į istorikų kongresus užsienin. Nedalyvavo jis net ir I. Pabaltijo istorikų kongrese Rygoje 1937.VIII. gale, kai ten buvo suvažiavę daugumas Lietuvos istorikų su savo pranešimais, paskaitomis.

Su Ad. Šapokos studija dar prieš karą truputį spėjo susipažinti tik kai kurie lenkų istorikai Vilniuje. Bet plačiau ji užsienyje nebegalėjo būti paskleista. Kaip ir universitetas, Švietimo ministerija savo leidinius užsienin, galima sakyti, tik išimtiniais atvejais tesiuntinėjo.

Iš lietuvių bene svarbiausią šio stambaus darbo įvertinimą davė kitas poliublinio laikotarpio tyrinėtojas, — dr. K. Avižonis, stambaus veikalo "Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais" (1940,592 psl.) autorius. Jis pripažino, kad Ad. Šapokos darbas "tikrai kruopštus ir istorijos mokslui vertingas". "Įdomus temos pasirinkimas ir savarankus, originalus jos dėstymas, dažnai naujai nušviečiąs įvairius klausimus" (Lietuvos Praeitis I, sąs. 1, 1940, 325-330). Sutikdamas su pagrindinėmis autoriaus išvadomis, kritikas, žinoma, rado kai kurių ginčytinų dalykų, nes Ad. Šapoka iš lietuvių tikrai pirmasis arė tą "susigulėjusį" dirvoną, panaudodamas archyvinę ir gausią šaltinių bei literatūros medžiagą, bet kai kurių klausimų negalėdamas aiškiau nušviesti vien dėl medžiagos trūkumo.

Ad. Šapokai Lietuvoje dar teko atlikti svarbų vaidmenį, imantis redakcinio darbo poroje kolektyvinių leidinių. Ano, vad. "jaunųjų istorikų" būrelio penki istorikai 1935 davė Jogailos 500 metų sukakčiai (1434) kiek pavėluotą straipsnių rinkinį "Jogaila", išleistą Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos. Pats redaktorius Ad. Šapoka davė stambiausią įnašą: du atskirus straipsnius. Rūpestingai ir originaliai mūsų autorius išnagrinėjo "Valstybinius Lietuvos ir Lenkijos santykius Jogailos laikais" (187-266 psl.), kritiškai pasisakydamas prieš daugelį lenkų istorikų teigimų, kuriuos padiktavo vėlesni politiniai nusistatymai dėl Lietuvos. Jis apžvelgė Kriavo sutartį, Astravos susitarimą (1392), Vytauto D. savarankiškumą, 1401 akto nuostatus, Horodlės dokumentus (1413), abiejų valstybių santykius per Vytauto vainikavimosi bandymus ir po Kęstutaičio mirties, Švitrigailos ir Žigimanto kovos laikais. Anot autoriaus, visi susitarimai, "visi aktai yra kompromisinis abiem pusėms naudingas susitarimas. Nė vienas iš jų nėra buvęs kokia nors išeitimi iš sunkios situacijos, ar užmokestim už paramą" (265 psl.).

Papildydamas tuos savo reikšmingus išvedžiojimus apie lietuvių ir lenkų politinius santykius, autorius atskirai dar apžvelgė "Kultūrinius lietuvių lenkų santykius Jogailos laikais" (269-290 psl.) Apdairiai vertindamas santykius su Rytų ir vakarų kultūromis, Ad. Šapoka teisingai rašė, jog "neteisinga yra krašto bendrąjį kultūrinį niveau matuoti vien prisidėjimu ar neprisidėjimu prie katalikybės. Tuo būdu XIV amž. lietuviškos kultūros paneigimas yra tik nesusipratimas, įteiktas viduramžio metraštininkų" (273 p.) Velionis toliau palietė įdomų klausimą: vakarietiškai paruoštų lenkų panaudojimą Lietuvos valstybės reikalams ir lenkų dvasiškijos vaidmenį Lietuvos christianizacijoje, iškeldamas pirmuosius dvasiškius lietuvius. Plačiai liesdamas "savų intelegentinių pajėgų ruošimą", autorius kalbėjo apie pirmąsias mokyklas Lietuvoje, apie Pragos ir Krokuvos universitetus, ir priėjo prie išvados, kad "naudojimasis Lenkų kultūrinėmis pajėgomis bei jų kultūros centrais" yra galutinėje sąskaitoje vedęs prie skirtumų niveliacijos (290 psl.)

Pats svarbiausias sutelktinis darbas, kur redaktoriaus Ad. Šapokos vaidmuo buvo ypač didelis, yra jau minėtoji "LIETUVOS ISTORIJA". Iniciatyva tokiai istorijai parašyti išėjo iš Švietimo ministerijos. Mintis, kad reikia kiek stambesnės Lietuvos istorijos, praeitimi besidominčiai visuomenei nebuvo svetima. Berods, 1934 pavasarį prel. Bl. Česnys buvo gavęs iš vieno gana mecenatiškai nusiteikusio Augštaičio klebono konkrečių pasiūlymų — su Kaune gyvenančiais istorikais aptarti, ar jie sutiktų rašyti stambesnę Lietuvos istoriją. Posėdyje buvo pareikšta rimtų abejonių, ar iš viso jau galima ištisai parašyti Lietuvos istoriją, nes trūksta lietuviškų tyrinėjimų. Universiteto dėstytojų (J. Yčo, I. Jonyno, Aug. Janulaičio) multiplikuoti paskaitų tekstai, atrodė, dar negalinti būti atrama tokiam darbui. Tais pat metais tačiau, Švietimo viceministeriui K. Masiliūnui vis nesiliaujant skatinti, velionis sutelkė vėl tą "jaunųjų istorikų" būrelį. . ., kuriame tebuvo tik mūsų universiteto auklėtiniai.

Redagavimas, kaip praktika tuojau parodė, buvo patekęs į tikrai sumanias rankas. Nors redaktoriui talkininkavo keturi istorikai (J. Jakštas, Z. Ivinskis, P. Šležas, P. Klimas), tačiau jam "reikėjo pašalinti nevienodą atskirų faktų interpretavimą ir įvesti vienodą padalinimą į skyrius bei skyrelius. Kadangi, paskirstant darbą, negalima buvo viską smulkiai numatyti, tai paruoštoje medžiagoje pasirodė nemaža spragų. Teko ir jas užkaišioti" (iš įvado). Pačiam redaktoriui teko rašyti ir didžiausioji dalis: 1-10 psl. (įvedamoji dalis), 256-439 psl. (1572-1795 m.), 599-672 psl. (Maž. Lietuva vokiečių valdžioje ir lietuvių emigracija).

Nebuvo lengva tokį stambų ir pirmą darbą, kuriame buvo stengiamasi visą Lietuvos istoriją nuo priešistorinių laikų iki 1926 gruodžio 17 perversmo platokai apžvelgti, atlikti "be priekaištų". Dar knygai neišėjus iš spaustuvės, prof. Vc. Biržiška atkreipė redaktoriaus dėmesį į P. Šležo rašytoje dalyje 477 puslapį, kur buvo kalbama apie Lietuvoje po baudžiavos panaikinimo įvestą savivaldybių formą "žemietijas" — "zemstvas". Iš tikrųjų "zemstvos" tebuvo įvestos tik rusiškose gubernijose. Lietuva "žemietijų" nepažino. Dar laiku tokia klaida, kai lankai tebegulėjo "Šviesos" spaustuvėje, galėjo būti atitaisyta. Tad redaktoriui teko visą lapą pataisyti, perredaguoti ir taip tekstą sutvarkyti, kad tereiktų vieną lapą iškirpti ir naują (jau be "ziemstvų"!) įklijuoti. Operacija buvo sėkmingai padaryta . . .

XIX amž. Lietuvos istorijos tekstą buvo rašęs P. Šležas. Per keliolika "Lietuvos Žinių" numerių 1937 pavasarį autorių stipriai kritikavo prof. Aug. Janulaitis. Iš kritikos teksto piršosi mintis, jog tuo būdu buvo norima, pasirinkus vieną "auką", jauniesiems istorikams parodyti, kad jų sumanymas dar nepribrendęs, kad jie neturėtų imtis tokių darbų. Bet vistik Ad. Šapokos suredaguotoji Lietuvos istorija pasiliko vienintelis tos rūšies darbas nepriklausomoje Lietuvoje, ir jis iki 1956, t.y. per dvidešimtį metų, kol pasirodė dr. V. Daugirdaitės-Sruogienės Lietuvos istorija Čikagoje, kito tokio stambaus nebuvo.

Ad. Šapokos red. Lietuvos istorijos I leidimo buvo išspausdinta 17,500 egz., kurių 13,500 teko priedu "Trimito" prenumeratoriams. 1940 pavasarį kai kurie bendradarbiai jau buvo perdirbę savo tekstus Švietimo ministerijos naujai ruošiamam antram leidimui, tačiau jis niekada


V. VIZGIRDA NATIURMORTAS (A. Girniaus nuos.)

nepasirodė. Tad per klaidą "Patria", fotogra-fuotiniu būdu (ofsetu-klišių pagalba) 1950 Vokietijoje (Fellbache) be jokių pakeitimų išspausdindama seną (o kai kur, ir jau pasenusį tekstą), pradžioje įrašė, jog tai "trečioji laida". Jaunų istorikų darbą būtų buvę naudinga papildyti, pataisyti, kai kur ;visąi perdirbti. Bet leidėjui, kuris užrašė išspausdinęs 2500 egz., neįdomūs buvo redaktoriaus nurodymai. O jis "honoraro" tegavo leidėjo raudonu rašalo parašu atžymėtą egzempliorių ...

Ąd. Šapokos red. Lietuvos istorija, už kurią jam K. Masiliūnas išrūpino ketvirto laipsnio Gedimino ordiną (ne Vyties kryžių, kaip kai kur rašyta), užpildė didelę spragą. Nežiūrint poros naujų tos rūšies darbų įvairiomis kalbomis, prieš 25 metus Kaune velionies suredaguotoji Lietuvos istorija pasilieka ir toliau standartine Lietuvos praeities knyga.

Ad. Šapokos veikla tremtyje.

Jauno mokslininko kelias į nežinomą tremtį buvo sunkus. Pradžioje įsikūręs Bavarijos Neumarkte (Oberpfalz), kur žmona galėjo dirbti dantų kabinete, velionis su šeima pasijuto geriau, kai po karo persikėlė į Augsburgo-Hochfeldo tremtinių stovyklą. Čia jis, be pedagoginio darbo, lietuvių gimnazijoje ir technikos mokykloje, galėjo dar imtis ir plunksnos, Augsburgo "Žiburiuose" prirašydamas eilę pagrindinių istorinių straipsnių. Autorius paprastai pasirašinėjo A. Stanio vardu. Tuo būdu jis iš vienos pusės pagerbė savo mielą žmoną A. Stanio-nytę (iš Skapiškio). Rūpėjo jam. taip pat nesudaryti sunkumų saviškiams. (Jo senelis tėvas 1941.VI. buvo deportuotas Sibiran, kur pokaryje ir pasimirė).

Atvykęs 1948 į Kanadą savo sponsoriaus tabako ūkio savininko Matelio (Delhi, Ontario) pagalba, gana sunkiai velionis kūrėsi Montrea-lyje, kur teko vargingai dirbti vielų įmonėje, vėliau kailių dirbtuvėje.

Laimingu būdu 1949 Toronte steigiant katalikų savaitraštį "Tėviškės Žiburius" (Montrea-lyje jau ėjo J. Kardelio redaguojama "Neprikl. Lietuva"), Ad. Šapoka buvo pakviestas vyriausiu redaktoriumi. Nugalėdamas daug įvairių pasitaikiusių sunkumų, velionis per 11 metų (nuo 1955 drauge su kun. dr. P. Gaidamavičiumi) savaitraščiui davė ryškų ir įdomų veidą. Pats red. Ad. Šapoka vis jame turėdavo užpildyti svarbiausius laikraščio puslapius.

Čia Ad. Šapoka, kuris Lietuvoje tebuvo žinomas, kaip perdėm mokslinių Lietuvos istorijos studijų ir straipsnių autorius, gana sėkmingai ėmė reikštis laikraštininku-publicistu. Tačiau su kun. dr. P. Gaidamavičiumi reikia drauge pasakyti: "Ir žurnalistikoje jis pirmoje eilėj buvo mokslininkas" (TŽ 1961, Nr. 11). Jis rašė pasigėrėtinų proginių sukaktuvinių straipsnių, pvz., "Ernestas Galvanauskas valstybininkas" (TŽ 1957, Nr. 47-48). Jis atitaisinė-jo Kazimiero Sapiegos vertinimus (polemika su dr. V. Daugirdaitė-Sruogiene, TŽ 1952, Nr. 39; 1953, Nr. 5). Kaip nusimanąs senojoje Lietuvos kartografijoje, jis korigavo plačiai išgarsintus teigimus, kai leidėjas V. Stulpinas ant vėlybo Lietuvos valstybės žemėlapio užspausdi-no užrašą "Lithuania in XV and XVI centu-ries". Velionis reiškė savo kritišką ir pagrįstą nuomonę ir dėl tariamai labai reto ir brangaus 1588 Lietuvos Statuto egzemplioriaus viename Pietų Amerikos antikvare ir tt. ir tt. (Tą statuto egz. buvo norima nupirkti ir išleisti).

Ad. Šapoka vis rašinėjo įdomių recenzijų. Kiekvienas istorijos darbas jo savaitraštyje susilaukdavo savo vertinimo. Pvz., per tris TŽ numerius (1954, Nr. 25-27) jis parašė vertą dėmesio straipsnį apie prof. Vcl. Biržiškos "Senųjų lietuviškų knygų istorijos" I dalį (1954). Savo pastabomis kritikas ("Knyga ir kai kurie kultūros istorijos klausimai") užsitraukė stiprią autoriaus nemalonę. O vistik daugelis Ad. Šapokos pastabų, ypač kiek jos lietė jėzuitų anuometinę veiklą Lietuvoje, tikrai buvo vertos dėmesio. Tik dalinis išskaičiavimas velio-nies pačių svarbiųjų istorinių straipsnių jau sudarytų gausią bibliografiją. Juk ilgai redaktoriui vis tekdavo prirašyti pagrindinius TŽ puslapius, ir čia jis parodė nuostabų uolumą ir iš-tvarmę.

Gimnazijos suole ir un-te Ad. Šapoka, nors būdamas ateitininkas, į visuomeninio darbo pirmūnus nesiveržė. Atsimenu, per ateitininkų šventes jis pasirodydavo su Lietuvos universiteto studentų at-kų draugovės kepuraite, kartais stovėdavo prie vėliavos. Visas dėmesys tada buvo skirtas studijoms bei moksliniam darbui. Toronte tačiau velionis pasidarė pirmosios eilės visuomenininku, savo visuomeniniu darbu, redagavimu, gausiomis paskaitomis visoje Kanadoje įgijęs tiek populiarumo, jog per rinkimus į Kanados Lietuvių Bendruomenės Tarybą būdavo vienas iš pirmaujančių, arba ir pats pirmasis. Ad. Šapoka buvo populiarus ir mėgiamas. Jis turėjo retą ypatybę šaltai svarstyti ir nervingus visuomeninius klausimus.

Plunksna kovodamas už laisvės atgavimą Lietuvoje, jis ypač sielojosi lietuvybės išlaikymu išeivijoje, jos organizacijose, priaugančioje kartoje (ateitininkuose). Daug dėmesio jis skyrė Pasaulio ir Kanados Lietuvių Bendruomenei. Ir paskutinis vedamasis apie "Bendruomeninius terminus" (TŽ 1961.111.16) didele dalimi buvo jo plunksnos vaisius.

Ad. Šapoka buvo visą laiką Kanados Lietuvių Bendruomenės Tarybos nariu. Jis gyvai reiškėsi ateitininkuose, Kanados Lietuvių Katalikų Kultūros draugijoje (TŽ leidėja) ir kt. Apsijungus visoms lietuvių katalikų organizacijoms Kanadoje, velionis iki pat savo mirties išbuvo Kanados Lietuvių Katalikų Federacijos pirmininku. Visuomet jis turėjo originalių planų. Jo mintis buvo Lietuvių Kankinių kryžius Midlande (Ontario), jis rūpinosi, pvz., surinkti medžiagą Kanados lietuvių katalikų istorijai ir tt.

Neskaičiuodami smulkiai Ad. Šapokos straipsnių laikraščiuose (ypač Augsburgo "Žiburiuose" ir "TŽ"), turime pažymėti, jog ir tremtyje jis vis rodė nuolatinio dėmesio savo pamėgtai Lietuvos istorijai, nors sąlygų Toronte visai nebuvo. Buvo tiesiog fatališka, kad mūsų žymusis Lietuvos istorikas ten nerado jokioje bibliotekoje Pabaltijo ir apskritai rytų Europos istorijai tokių knygų, kurios randamos" turtingoje bibliotekoje Vašingtone ar New Yorke, Čikagoje, Bostone. Tad kai paskutiniu laiku jis, šalia savaitraščio redagavimo, ėmėsi Vlikui ruošti studiją apie Lietuvos rytų sienas, turėjo jam būti parūpinta ir jo nurodyta speciali literatūra. Gaila, kad šitą visais atžvilgiais svarbų darbą velionis nebegalėjo užbaigti. Jam jis buvo tiek labai atsidėjęs, jog nebeteko laiko rašyti ir Lietuvių Enciklopedijai.

Likęs lyg pavasarį artojas be arklo, velionis dar padarė tremtyje, palyginti daug. "Aiduose" jis 1947 Nr. 6 (246-248 psl) A. Stanio vardu parašė: "Mūsų praeities vertinimo klausimu"; ten pat vėl 1948 Nr. 2 (499-504): "Lietuvos ir Lenkijos santykiai lenkų akimis". Dar Augsburge 1948 pradžioje, minint 25 metus Klaipėdos prijungimo, Ad. Šapoka suredagavo Maž. Lietuvai skirtą specialų "Aidų" numerį (18), pats jame duodamas ir straipsnį (383-384 psl.): "Klaipėdos krašto įjungimas į Lietuvos respubliką". Šv. Kazimierui skirtame jubiliejiniame "Aidų" numeryje (1958, Nr. 3, 140-144) jis rašė: "Šv. Kazimiero palaikų saugojimas".

Iš "Aidų" premiją (žr. Aidai 1957, 236 psl.) gavusio darbo "Senasis Vilnius", kurio mašinraštyje yra 261 psl., "Aidų" keturiuose numeriuose buvo išspausdinti tokie skyriai: "Vilnius Zigmanto Augusto laikais" (1957, Nr. 8, 353-358 p.); "Vilniaus miestiečių savivaldos organizacija ir miesto vidaus santykiai" (1959, Nr. 1, 30-34 p.; Nr. 2, 64-68 p.); "Didžiosios XVI amžiaus statybos" (1960, Nr. 4, 137-146 p.). Rankraštyje liko dar skyriai: seniausios Lietuvos sostinės klausimas. Vilniaus įkūrimas (Geležinio Vilko legenda, seniausios istoriškos žinios apie Vilnių), Vilniaus miesto pradžia, miestas kovų su kryžiuočiais metu, Vilniaus privilegijos ir apdovanojimai XVI a., pilis ir miestas XV-XVI a., amžininkai apie senąjį Vilnių, miestiečiai bajorų šešėly (unijiniai laikai), Vilniaus sukrėtimai XVII-XVIII a. Rūpestingas autorius tikėjosi ne tik tą I dalį (iki XVIII a. galo) naujais duomenimis papildyti, bet ir antrą dalį parašyti. Ji būtų apėmusi Vilnių rusų valdžioje ir mūsų kovas dėl jo.
Panaudodamas senojo Vilniaus istorijai savo platųjį rankraštį ir pratęsdamas Gedimino sostinės istoriją iki pat mūsų dienų, velionis savo lėšomis Toronte 1954 išleido 94 psl. darbą "Vilnius Lietuvos gyvenime". Toronto Vilniečių Sąjungos skyrius buvo užsimojęs išleisti dar spėtą velionies parengti anglišką leidimą, kuris iki šiol (trukdė klišių ir žemėlapių gaminimas) neišėjo, nors tekstas jau yra surinktas.
Dar būdamas Augsburge, Ad. Šapoka rūpinosi gera informacija apie Lietuvą. Anais savotiškai "laimingais" UNRRA'os stovyklinio gyvenimo laikais jis 1946 dr. A. Stanio vardu išleido "Lietuva. Kraštas ir Tauta" (63 psl.). Tas pat buvo išversta angliškai "Lithuania. Country and Nation". Labiau pagarsėjo tačiau inž. T.J. Vizgirdos knygų serijoje Ad. Šapokos "Lithuania through the ages" (1948), kur šalia vaizdingai sumontuoto autoriaus teksto (62 psl.), buvo duoti nepriklausomo Lietuvos gyvenimo įdomūs fotografijų priedai. Šį leidinį "Lietuvių Dienos" (Los Angeles) 1955 naujai perspausdino (64psl.)

Paskutinis velionies darbas Lietuvos istorijos srityje buvo jo "Žalgiris", išspausdintas "Septintosios Kanados Lietuvių Dienos Toronte Metraštyje" (1960.IX. 3-4 d., 27-40 psl.)

Savotiška tragiką ėjo per mūsų veikiojo istoriko gyvenimą. Jis neturėjo sąlygų pilnai pasireikšti, nė nebuvo tinkamai įvertintas. Su mielu Simu Sužiedėliu reikia kartoti: jis liko "nepabrangintas ir nepanaudotas tam darbui, kuriam labiausiai buvo pasiruošęs" (Darbininkas 1960.III.14). Būdinga, kad jam, žymiam At-kų Federacijos Tarybos nariui, ir 1960 m. kongrese Čikagoje teteko būti tik kandidatu į garbės prezidijumą, nes tą vietą teko užleisti kitam Kanados sendraugiui. Bet velionis buvo nepaprastai iškilmingai palaidotas. Per pamaldas Prisikėlimo bažnyčioje (Toronte) dalyvavo apie 800 asmenų, į kapines lydėjo 104 automobiliai ir karstą pridengė daugiau kaip šimtas vainikų, kai visą kovo mėn. TŽ buvo skelbiamos užuojautos. Mirusiam lietuviai moka atiduoti paskutinę pagarbą.

Kun. dr. P. Gaidamavičius TŽ 1961.11.23 savo vedamajame ("Romanai, romanai ... ") tarp kitko įžvalgiai pažymėjo: "Eilės tų, kurie šiuo metu gali dar duoti kultūrinių lobių, retėja ir ateis metas, kad ši karta, jungianti išeiviją su Lietuvos palikimu, iškeliaus negrįžtamai . . ." Už poros savaičių tuos jo žodžius skaudžiai patvirtino pats TŽ redaktorius, staiga miręs pačiame pajėgume, 55 metų amžiaus (Buvo gimęs 1906.11.13 Grybeliuose, Utenos valsč.)

Visi pažinusieji velionį turėjo progos patirti, kad jo šviesiame asmenyje sutikdavo mielą ir patrauklaus charakterio vyrą, kuris draugijoje dažnai reikšdavosi ir savo humoru. Visuomeniniuose ginčuose jis buvo pakantus ir darydavo atsargius sprendimus. Todėl jis buvo visų įvertinamas ir mėgiamas. Savo šeimoje jis buvo rūpestingas tėvas ir švelnus vyras. Šitas didelio pasiruošimo ir sugebėjimo istorikas normaliomis mokslinio gyvenimo sąlygomis dar būtų galėjęs daug duoti Lietuvos istorijos mokslui. Tad jis paliko didelę spragą ne tik Kanados Lietuvių Bendruomenėje, jos katalikų spaudoje, bet ir apskritai mūsų mokslui. O "jaunųjų istorikų" būrelis (jau gerokai žilstelėję ir nuplikę jo draugai), kuriuos taip darniai mūsų mielas Adolfas apjungdavo, neteko savo pagrindinio šulo... Jo vieta tikrai kapinėse Gedimino sostinėj, kurios istorijai jis tiek daug dėmesio skyrė.