VLADISLAVA GRIGAITIENĖ GYVENIME IR OPEROS TEATRE Spausdinti
Parašė STASYS SANTVARAS   
Rūsti gyvenimo tikrovė, kaip saulėn bėgančius žiedus, vieną po kito skina iš mūsų tarpo garsius vardus, kurių kūrybiniu darbu, rodos, dar taip neseniai mes džiaugėmės ir di-džiavomės. 1961 m., liepos 25 d., pačiame gėlių ir saulės kupinam vidurvasary, į Anapus nuėjo ir buv. Lietuvos Valstybinio Operos Teatro solistė Vladislava Polovinskaitė - Grigaitienė. Norim ar nenorim, liūdna ar graudu, savo atsiskyrimu ji baigė mūsų operos teatro vieną laikotarpį, kuris savo kūrybiniu idealizmu, savo grynaširdėm pastangom, keliančiom ir ugdan-čiom lietuvių operinį meną, į istorijos lapus bus įrašytas pačiom gražiausiom spalvom.

Architektūros pastatai, paprastai, turi atramos taškus, kurie jų dailų veidą išlaiko nepa-krypusį ilgus amžius. Atramos taškus, berods, turi ir kiekviena meninė talka. Nepr. Lietuvos Operos Teatro kertiniai akmenys nuo 1920.XII. 31 d. iki 1944 m. sezono pabaigos buvo mums daug sykių girdėti, o daugeliui ir gerai pažįstami, vardai: lyriniai sopranai A. Galaunienė, Jul. Dvarionaitė, E. Kardelienė, A. Dambrauskaitė, G. Matulaitytė (operetėje) ir J. Augaitytė, dramatiniai sopranai Vladislava Grigaitienė, M. Rakauskaitė, vėliau V. Podenaitė ir V. Dagely-tė, mezzo-sopranai J. Vencevičaitė, V. Jonuškai-tė, A. Dičiūtė, A. Kalvaitytė, tenorai Kipras Petrauskas ir Aleks. Kutkus, baritonai Ant. Sodeika, J. Mažeika, VI. Baltrušaitis, J. Butėnas, bosai P. Oleka, Ant. Kučingis ir Ip. Nauragis.

Ne visi jie tą pačią dieną Valst. Operos Teatre pradėjo dirbti. Vieni jame buvo nuo operos teatro įkūrimo, kiti vėliau į jį atėjo,' ne visi tuos 24 metus operos scenoj išsilaikė, bet jų meniniai laimėjimai, jų talentai ir pajėgumas pakelti operinio repertuaro naštą, o drauge ir jų asmeninė auka be jokių svyravimų leidžia tarti, kad jie buvo Nepr. Lietuvos Operos Teatro kertiniai atramos taškai. Žinoma, greta jų dar buvo gausi šeima operos solistų ir kitų bendradarbių, kurių kiekvienas savo kūrybinėm pastangom įmūrijo aukso plytą į liet. tautinio operos teatro rūmus. Tačiau, nors modernusis teatras taria, kad jis neturi primadonų ir premjerų, operos teatruose sena tradicija tebėra gyva, nes gi ne visi operos solistai pajėgia įveikti pirmaeilius vaidmenis. Ir tai atsitinka ne dėl žmogaus talento dydžio, bet dėl paprasto gamtos dėsnio: ne kiekvienas žmogiškasis balsas turi tą pačią kokybę ir kiekybę. Paskaitykit Al. Kut-kaus "Dainininko dalią", ir jūs pamatysit, kokį skirtumą jis randa tarp savojo balso ir Kipro Petrausko balsinio pajėgumo.

Prof. J. Žilevičius, kuris turi surinkęs apstą įdomių ir vertingų duomenų apie lietuvių muzikinio gyvenimo žmones, savo nekrologe, skirtame velionei VI. Grigaitienei pagerbti (Draugas, 1961 m. rugpjūčio 5 d.), cituoja tokį jos pasisakymą: "Kai pažvelgiu atgal į savo kūdikystės dienas, regiu save Žaliajame kalne, Kaune, ten, kur dabar Meno mokyklos rūmai baltuoja. Aplink mūsų gyvenamą namą žaliavo didelis, didelis, kaip man tuomet atrodė, vaisių sodas. Lakstydavau jame. Šūkaudavau. Be rūpesčio dainas dainavau. Tiek daug jutau aplink laisvės. Vaikystės dienų skaisčios laisvės! Ir nieko man daugiau nereikėjo. Niekas daugiau nerūpėjo! O tolumoje — iš vienos pusės mėlynuojanti Neris, už jos lygumų lygumos, o iš kitos — platus Nemunas (taip baugus jis man tada rodėsi), Linksmadvaris ir kalnai, apaugę medžiais, krūmais, tuose krūmuose. . . lakštingalos, lakštingalos. Ir kaip čia nešūkausi? Kaip nedainuosi? Kodėl nekrykštausi vaikystės džiaugsmu?!

"Vėliau, kai mano vyresnysis brolis Jonas (dabar Lietuvos gen. konsulas New Yorke) pradėjo pas J. Naujalį bažnyčioje giedoti ir jo slaptame chore dalyvauti, man dainavimas dar labiau parūpo. Juo labiau, kad aš sužinojau, jog slaptame chore dainuoti pavojinga. Bet vaikui tat įdomu. Ir mano didžiausias džiaugsmas buvo, kad ir aš į jį galėjau patekti. Dainuoti slaptame chore! Ak, kaip tai buvo malonu! Saldžiau už viską. Net už vyšnias, sumaniai mamytės išvirtas! Tai buvo seniai. Prieš kelias dešimtis metų. Ir nebegrįš . .."
Iš tikro, velionė Vladislava mergaitiniu džiaugsmu krykštavo vaikystės sode, kaip. lakštingala dainas dainavo, savam operos teatre spindėjo augšto meninio lygio dainavimu, bet visa tai buvo prieš keliasdešimt metų. Ir tie laikai nebegrįš, niekad nebegrįš . . . Ateis kiti, gal
nemažiau savo dvasia sparnuoti, bet jau nebus tie patys . . .

Vladislava Polovinskaitė - Grigaitienė gimė 1890 m. lapkričio 20 d. Kaune. Turtas, kurį ji per savo gyvenimą susikrovė, buvo dainavimas operos scenoj, koncertų estradoj ir jaunųjų dainininkų mokymas. Dainininkės karjerą, teturėdama tik dešimt metų, ji pradėjo giedodama Kauno Šv. Trejybės bažnyčios chore, kuriame vadovavo Vincas Nacevičius. Tai buvo XX-jo amžiaus pavasaris, bet "naktis be aušros" Lietuvoj. Carinės Rusijos priespauda lietuvių tautą slėgė visa savo barbariška letena. Dar nebuvo ženklų, kad bus panaikintas spaudos draudimas ir leista laisva lietuvių kultūrinė veikla. Tačiau, anot to paties Maironio, "nebsulaikysi upės bėgimo" . . . Tauta budo, veržte veržėsi į savo pačios kūrybinę erdvę. Tuo metu Lietuvoj, nors dar slapta, gimė daržinių teatras, jau buvo vaidinama Keturakio komedija "Amerika pirty". Į tokį slaptos liet. kultūrinės veiklos ratą įsijungė ir jaunutė Vladislava Polovinskaitė. Jau tada mes ją randam Dainos d-jos chore, kurio vadovas buvo mūsų patriarchas Juozas Naujalis. Ilgesnį laiką Dainos chore dalyvaudama, Gužučio veikale "Ponas ir mužikai" ji žengė pirmuosius aktorės žingsnius scenoje. Tame savo gyvenimo laikotarpy pati VI. Grigaitienė rasdavo daug paguodos ir dvasinio džiaugsmo.

Baigusi pradžios mokyklą ir atitinkamai pasiruošusi, VI. Polovinskaitė stojo į Saulės Mokytojų Seminariją. Tuo pat metu ji pradėjo dirbti ir Lietuvių Moterų d-joj Kaune. Būdama mokytojų seminarijos mokinė, pradėjo pasireikšti kaip solistė. Pirmą kartą Saulės Mokytojų Seminarijos surengtame vakarėly ji dainavo dvi Rubinšteino dainas, kurių tekstus sulietuvino prel. Ad. Jakštas-Dambrauskas. Sėkmingai nelengvas dainas įveikusi, VI. Polovinskaitė pasidarė dažnesnė lietuvių koncertinės estrados dainininkė Kaune. Tai dėjosi bene 1905-1909 m. laikotarpy, kada jau buvo atgauta spauda ir iškovota šiek tiek daugiau laisvių lietuvių kultūrinei veiklai.

Netrukus Vladislava pradėjo dainuoti koncertuose, kuriuose dalyvavo Kipras Petrauskas, komp. St. Šimkus, St. Audėjus, Skalskaitė-Šuke-vičienė ir kt. Baigusi Saulės Mokytojų Seminariją, kurį laiką mokytojavo Garliavoj, bet nuolat atvykdavo Kaunan į Dainos d-jos koncertų ir vaidinimų bandymus, dainuodavo ir vaidindavo. Gaila, ji pati nepaliko viešai paskelbtų atsiminimų apie tą savo darbymetį, o Dainos d-jos archyvai, kiek prisimenu, yra žuvę pirmo pasaulinio karo metu. Šiandien, nors dar tebėra gyvi jos broliai ir gyva duktė, itin sunku nuodugniau aptarti tuos darbus, kuriuos velionė VI. Grigaitienė Dainos d-joj yra nuveikusi. O juk tikrai būtų įdomu, jei kas galėtų papasakoti, kokius vaidmenis ir kokiuose veikaluose ji vaidino, kokias dainas dainavo, kokių pasisekimų ir nesėkmių turėjo. Tie duomens padėtų nušviesti ano meto Dainos d-jos muzikinę ir teatrinę veiklą, ir šiandien, kai mūsų tauta gyvena dar juodesnę vergijos naktį, lietuvių teatro istorijai tai būtų itin brangi medžiaga.

Iš tolo į nubėgusį laiką žiūrėdami, žinoma, dabar nesunkiai galime suvokti, kad VI. Polovinskaitės ano meto vaikla Dainos d-joj buvo daugiau ar mažiau pažengusio dainos ir vaidybos meno mėgėjo darbas.

Persikėlusi gyventi ir mokytojauti į Vilnių, VI. Polovinskaitė įsijungė į plačiai žinomos Rūtos muzikinį ir teatrinį veikimą. Bet ir čia, dirbdama su G. Žemkalniu-Landsbergiu ir kitais to laiko Vilniaus lietuviais teatralais, nors, be abejonės, pažengė keletą žingsnių į priekį, bet vis dar nebuvo scenos meno profesionalė. Todėl itin reikšminga data jos gyvenime reikia laikyti 1910 m., kada ji įstojo į Vilniaus Muzikos mokyklą, išlaikomą Imperatorinės Rusų Muzikos dr-jos. Toj mokykloj besimokydama, ji ištekėjo už teisininko Juozo Grigaičio (1881-1947), Nepriklausomoj Lietuvoj žinomo brigados generolo, kariuomenės, apygardos teismo ir Vyr. tribunolo teisėjo. Vilniaus Muzikos mokyklą VI. Grigaitienė baigė 1914 m.

Karui kilus, jos vyras buvo pašauktas į rusų kariuomenę, o ji išvyko į Petrapilį. Ten Vladis-lava netrukus įstojo į Imperatoriaus Muzikos konservatoriją, prof. NA. Ireckos klasėn. Karo metas, nors ir karininko žmonai, nebuvo patogus laikas dainavimo ir muzikos studijoms. Petrapily gyvendama, VI. Grigaitienė turėjo visokių rūpesčių, o, kilus revoliucijai, teko griebtis įvairių darbų, kad galėtų išsilaikyti ir mokslus baigti. Prof. J. Žilevičiaus liudijimu, Imperatoriaus Muzikos konservatorijoj, dėl balso gražumo ir pajėgumo, ji buvo prof. Ireckos numylėtinė, ten mokėsi penkerius metus, taigi konservatoriją turėjo baigti 1919 m. Konservatoriją baigdama, gavo laisvojo menininko diplomą.

Tos dienos, kada VI. Grigaitienė baigė muzikos mokslus ir, kaip profesinė dainininkė, žengė į sceną, Rusijoj buvo siaubo kupinas metas. Visom aistrom įsisiūbavę revoliucionieriai, įaudrinta tamsi rusų masė, naikino žmones ir jų sukurtas ar surinktas kultūrines vertybes, didmiesčių sienas aptaškė gal kaltų, o daugeliu atvejų visai nekaltų savo tautos šviesesnių žmonių krauju. Toj maišaty ir naikinimo siaube netruko visu baisumu iškilti ir bado šmėkla. Aišku, Rusijos lietuviai — mokslus baigusieji, studentai, mokiniai, darbininkai ir karo pabėgėliai — pradėjo j ieškoti grįžimo kelių į Lietuvą. Mūsų didžiai paguodai tuo laiku, kai Rusija kraujavo ir duso revoliucijos dūmuose, Lietuva, nors dar kovėsi dėl savo laisvės, bet jau buvo paskelbta kaip nepriklausoma Respublika ir didelę dalį savo žemių nuo įvairių priešų apgynusi. Iš Rusijos ir kitų kraštų namolei pradėjo grįžti būriai lietuvių. Tuo keliu iš Petrapilio į Lietuvą pasuko ir laisvoji menininkė Vladislava Grigaitienė.
Deja, grįžti namo į Lietuvą nebuvo lengva, nes tuo metu lietuvių pulkai dar kovėsi dėl Nepriklausomybės su bolševikų į Lietuvą atmestom, išalkusiom ir nuskurusiom rusų, kinų, ir kt. brigadom. VI. Grigaitienė, kaip artimiausią grįžimo tašką, pasirinko Vitebską, kur, pažįstamo N. Malko rektoriaujamoj konservatorijoj, pradėjo dirbti mokytojos darbą. Bet neilgai ji čia užtruko, nes vyro rūpesčiu pateko įkaitų skaičiun, ir turėjo išvykti į Smolenską. Ir tai tebuvo tik grįžimo kelionės pradžia. Smolenske turėjo laukti ilgesnį laiką, todėl, teatro vadovybės kviečiama, 1919-1920 m. sezono metu dirbo Smolensko operos teatre. Čia ji, turbūt, išgyveno ir savo operinio darbo krikštą, P. Čaikovskio "Eug. Onegine" atlikdama Olgos vaidmenį. N. Malko kviečiama, vykdavo į Vitebską dainuoti jo diriguojamuose koncertuose. Sunkios ir net pavojingos tada būdavo tos kelionės, bet reikėjo suktis, kad nepatektum bolševikinės valdžios nemalonėn. O toji valdžia sekė jos žingsnius ir vertė ją dainuoti aplinkiniuose miestuose. Atlyginimas už tą darbą dažniausiai būdavo silkės ir duona. Bado ir nedateklių metu tai nebuvo perdaug prasti dalykai. Betgi tą mizerną honorarą su kaupu atlygindavo koncertų klausytojai. Smolenske, Vitebske ir kaimyniniuose miestuose VI. Grigaitienė, kaip dainininkė, ir anom niūriom dienom turėjo didelį pasisekimą, muzikos kritikų ir klausytojų buvo augštai vertinama ir laukiama viešnia. To ji nusipelnė balso grožiu bei jėga ir muzikine kultūra.

Į Lietuvą, kaip įkaitas, VI. Grigaitienė grįžo 1920 m. balandžio 9 d. Brėško didelių vilčių ir didelių kūrybinių polėkių kupinas pavasaris. Grįžusi netruko įsisukti į kylančių sumanymų ir idėjų verpetą. Po trijų savaičių, gegužės 1 d., jinai jau dainavo Kauno miesto teatre, kur pasirodė ir kiti iš svetur į Lietuvą grįžę menininkai. Tuo metu jos akompaniato-rius buvo Juozas Žilevičius, L.M. Drauge su dramos aktoriais Andrium Oleka-Žilinsku ir jo žmona V. Solovjovą jie surengė koncertus Marijampolėj ir Vilkavišky. Su kita scenos menininkų grupe VI. Grigaitienė aplankė visus didesniuosius Lietuvos miestus ir miestelius, kur tik at-cirado šiokios tokios galimybės koncertą surengti. Profesionalų dainininkų ir aktorių pasirodymai Lietuvoj tada kėlė didį džiaugsmą, spaudė iš akių ašaras, užkurdavo plojimų audras. VI. Grigaitienė iš tų koncertų į Kauną grįždavo sunkiai bepakeldama gėlių puokštes ir vainikus.

1920 m., sausio 29 d., susiorganizavo Liet. Meno Kūrėjų d-ja, su šypsniu lūpose trumpai vadinama Lemenkudra. Tai buvo organizacija, kurios garo katilas turėjo nepaprastai didelę jėgą prisikeliančios Lietuvos kultūriniam gyvenimui organizuoti ir jo lygiui kelti. Tų pačių metų balandžio 16 d. įsisteigė Lemenkudros Muzikos sekcija. Sekcijos moterų ir vyrų galvose kilo mintis, kad atėjo metas kurti lietuvių operos teatrą. Pasitarimų apie operą lopšiu pasidarė VI. Grigaitienės butas Kaune. Iš karto tas sumanymas kai kam galėjo atrodyti utopija. Pradžioj jo neparėmė ir Kipras Petrauskas, tuo laiku gyvenęs Vilniuje. Visų pirma tokiam dideliam sumanymui įgyvendinti reikėjo teatrinių patalpų, o Kauno miesto teatras vėpsojo išdaužytais langais, jo kėdės buvo aplaužytos, jei buvo kiek dekoracijų ir scenos drabužių, tai tik skudurai. Be to, nebuvo orkestro, iš dainininkų tik vienas Kipras teturėjo operinio darbo patyrimą, Marijos Teatre Petrapily dainavęs apie dešimtį metų. Tačiau operos sumanytojai neviltin nenugrimzdo. Kai lenkai Vilnių okupavo ir į Kauną atsikėlė gyventi Kipras Petrauskas, vėl visu aštrumu iškilo operos teatro steigimo klausimas. Prie LMK d-jos buvo sudaryta Lietuvos Operos Taryba, kurion įėjo Kipras Petrauskas, Stasys Šilingas, Juozas Tallat-Kelpša ir Juozas Žilevičius, L.M. Pasirinkta statyti G. Verdi "Traviata", F. Kiršos ir B. Sruogos išversta į lietuvių kalbą. Po šešių savaičių įtempto darbo, 1920 m., gruodžio 31 d., apvalytam ir aptvarkytam Kauno m. Teatre įvyko "Traviatos" premjera, sužadinusi daug iki šiol nepamirštamo džiaugsmo ir entuziazmo, per, palyginti, trumpą laiką iškėlusi mūsų Valst. Operos Teatrą į pirmaeilių teatrų gretas. Šiandien tik su giedru šypsniu gali minėti, kad "Traviatos" premjeros orkestrą sudarė iš kavinių ir kariuomenės pulkų surinkti 24 muzikantai (jau 1928 m. pabaigoj Opera turėjo savo ir gerai paruoštų muzikų pilno sąstato simfoninį orkestrą), nors lietuvių solistų užteko visiems "Traviatos" vaidmenims atlikti.

Operos teatro steigimo trumpą epizodą sąmoningai čia atpasakojau, nes reikėjo šia liūdna proga pabrėžti, kad ir VI. Grigaitienė buvo Nepr. Lietuvos pavasario judri kultūrininkė veikėja, be jokių svyravimų rėmusi savojo operos teatro kūrimo pastangas, aktyviai dalyvavusi to teatro organizavimo darbe. Kaip vėliau matysim, taip pat ji buvo ta moteris, kurios asmeninis įnašas į operinio meno ugdymą Lietuvoj buvo itin reikšmingas ir didis. Antra vertus, nors trumpa apybraiža tas epizodas liudija, kokio dydžio užsimojimų, drąsos ir ryžto turėjo ano meto lietuviai kultūrininkai. Gal nebus perdėta, jei tarsim, kad jų pastangos prilygo tom žmogiškom pastangom, kurių dėka nūdienis žmogus vietoj arklio pasikinkė motorą, visokeriopai pagerino savo buitį ir net iškilo į neaprėpiamas dangaus erdves. 1918-1944 m., tai didingo lietuvių tautos darbymečio, audringo ir kūrybingo prisikėlimo laikas. Ak, turėtumėm pasirūpinti, kad to gyvenimo atskiri aspektai būtų aptarti atskirom studijom.

Imperatoriaus konservatoriją Petrapily VI. Polovinskaitė-Grigaitienė baigė kaip mezzo-sopranas. Tuo balsu dainuodama, ji pradėjo dirbti ir Nepr. Lietuvos operos teatre. Jeigu meno atmintis nemeluoja, ji buvo pirmoji Carmen liet. operinėj scenoj (Bizet op. Carmen Valst. Operos Teatre pirmą kartą buvo pastatyta 1924.II.7). Tačiau mezzo-sopraniniu repertuaru VI. Grigaitienė nebuvo patenkinta. Savo prigimtimi jos balsas buvo plačios apimties, didelės jėgos ir gražaus tembro. Inteligentingai ir darbščiai VI. Grigaitienei neilgai reikėjo vargti, kad pakeistų savo balso pobūdį ir paskirtį. Kurį laiką Paryžiuje padirbusi su prof. F. Litviną, į Kauną ji grįžo kaip dramatinis sopranas. Nors į Lietuvą iš JAV jau buvo atvykusi Marijona Rukaus-kaitė, talentinga aktorė ir gausių balsinių resursų dainininkė, vis dėlto gero dramatinio soprano Valst. Operos Teatrui tuo metu itin stigo. Kai VI. Grigaitienė ėmėsi to repertuaro, teatro darbui atsivėrė platūs ir didelių galimybių veikimo laukai. Buvo galima statyti R. Wagnerio ir visas kitas didžiąsias operas, kurių be pajėgaus dramatinio soprano nebuvo galima įveikti. Bėgo metai, o kasmet Valst. Operos Teatre vis būdavo pastatoma viena ar kita vadinama grand opera. Vladislava Grigaitienė visom savo dvasinėm ir fizinėm jėgom įsikinkė į tą darbą ir ištisus dvidešimt metų su dideliu vidiniu susitelkimu, su dideliu kūrybiniu polėkiu nešė į liet. operinę sceną puikiai muzikiniu ir vaidybiniu požiūriu paruoštus dramatinio soprano vaidmenis, kurių sukurtu vaizdu mes didžiavomės ir gėrėjomės, o ir prašalaičiai nesvyruodami didžiai vertino tų vaidmenų kūrybos augštą meninį lygį. Nubėgęs laikas ir istorinė perspektyva šiandien jau be paklaidos leidžia tarti, kad VI. Grigaitienė, greta Kipro Petrausko, Lietuvoj buvo pati pajėgiausia operos dainininkė.
Kad pasakyti žodžiai neskambėtų nepagrįstu komplimentu (mirusiems komplimentai, turbūt, nesakomi), reikia kiek giliau pažvelgti į VI. Grigaitienės darbą operos teatre. Visų pirma, turbūt, mus domina jos dainavimo menas, nes nei ištrėmime Vokietijoj, nei JAV viešumoj ji nebesirodė, pati tardama, kad ji nenori sudaryti prastesnį vaizdą už tą Grigaitienę, kuri dainavo Nepr. Lietuvos scenoj. Tai išmintingi žodžiai, žodžiai pasaką, kad žmogaus amžius dainos menininką daug greičiau už kitus nuvaro nuo tribūnos į užmarštį. Betgi tame laikotarpy, kai velionė iš viešumos pasitraukė, mūsų tarpe atsirado daug brandžios šviesuomenės ir "liaudies", kurie gyvos VI. Grigaitienės dainavimo negirdėjo ir scenoj jos nematė. Jiems, o ir mūsų teatro istorijai, tegu bus leista dar kartą tarti, kad VI. Polovinskaitė-Grigaitienė buvo didelio masto operos menininkė. Kaip sakyta, ji turėjo dailaus tembro galingą dramatinį sopraną. Tą balsą ji valdė, kaip tikra virtuoze. Ir apatiniai, ir viduriniai, ir augštutiniai jos dainavimo garsai buvo viena ir ta pati išdailinta ir išlyginta linija. Tik geri instrumentininkai—smuikininkai ir čelistai — turi tokią dailią grojimo techniką. Kaip dainininkė, ir VI. Grigaitienė visų pirma buvo puiki technikė, mokėjimu balsą valdyti nesunkiai įveikusi sudėtingų operinių vaidmenų kantileną. Jos piano ir pianissimo visuose balso registruose buvo tikras, grynas ir skardus. Jos mezzo-forte ir forte skambėjo, kaip gryno sidabro varpas. Bet ir ten, kur operiniam ansambly ar arijoj reikėjo reikšti kančią ar šauksmą, galingas VI. Grigaitienės fortissimo niekad neišvirsdavo į neapvaldytą riksmą. Manding, šioj vietoj to pakanka velionės dainavimo menui aptarti.

Dainininkui toli gražu nepakanka turėti gerą balsą ir gerą dainavimo mokyklą. Jis dar turi pasižymėti įgimtu muzikiniu jausmu, gera klausa ir ritmų pajautimu, turi pažinti muzikos formas ir atskirų autorių stilius, turi įsisąmoninti harmonijos mokslą, operinį veikalą jis turi aprėpti turinio, epochos ir muzikos požiūriais. Visa tai ir dar daugelis niuansų sudaro vadinamą op. solisto muzikinę kultūrą. VI. Grigaitienė muzikine kultūra buvo apsišarvavusi neprasčiau, kaip mokėjimu dainuoti. Muzikiniu požiūriu kiekvienas jos sukurtas vaidmuo buvo išbaigtas, išdailintas ir stilingas. Kritiškesnė pastaba gal tegalėtų būti tik viena: kurį laiką ji mažiau dėmesio kreipė į žodžio tartį, jos dainuojami tekstai buvo sunkiau suprantami (žinoma, tai dainavimo mokyklos įtaka), bet ilgainiui ir šį neatskiriamą operinio meno pradą ji nesunkiai apvaldė. Rimtim ir susitelkimu, autorių stiliaus pažinimu VI. Grigaitienė iš tikro buvo puiki interpretatorė ir gilios muzikinės kultūros asmenybė. Muzikos kritikas V. Žadei-ka 1934 m. gana tiksliai rašė apie VI. Grigaitienės meną: "Kiekvienoj rolėj ji atskleidžia joje glūdinčius savumus. Ji iškelia visą akcentų skalę, spalvų gamą, dinamikos efektus, muzikinį ir teksto turinį."

Kaip operos aktorė VI. Grigaitienė nepasižymėjo išsišokančiu temperamentu. Gal todėl, kad Valst. Operos Teatro scena Kaune jai buvo per maža. Pati, kaip moteris, ji buvo itin augšto ūgio, bet proporcingų formų, gražaus ir patrauklaus veido, dailiai nuaugusi, kaip liekna Lietuvos girių liepa. Kauno teatro scenos mažoka erdvė šiek tiek varžė VI. Grigaitienę, ji negalėjo visu ūgiu joje vaidybiškai pasireikšti, nes žiūrovų artumas, ypač kai ji dėvėdavo ilgus, stilingus drabužius, scenoj ją dar labiau didino. Tačiau ir vaidybiniu požiūriu ji buvo tikra aristokratė. Apvaldžiusi vaidmens išorinį ir vidinį pavidalą, ji visuomet būdavo tiesi, ryški, susitelkusi ir išlaikyta, ir niekad žiūrovų nevargindavo bereikalingų judesių ir mostų tvanu.
Puiki ir stilinga ji buvo J. Karnavičiaus Gražina, savy užsidariusi ir kenčianti Verdi Aida, puošni, staigi, mylinti ir pavydi Puccini Tosca. Bet, kaip dirigentai svečiai (Scherchen, Couts, Hoeslin, Cooper) su užsispyrimu tvirtindavo, amžiną atminimą nusipelniusi VI. Grigaitienė išorine struktūra ir dainavimo pajėgumu buvo būdinga R. Wagnerio operų aktorė ir dainininkė. Deja, dėl to paties scenos mažumo, Kaune buvo statomos tik dvi Wagnerio operos —"Lo-hengrinas" ir "Tannhaeuseris". "Lohengrine" ji dainavo ir vaidino Ortrudą, o "Tannhaeuse-ry" Elizabetą. Net ir pasaulinio operos meno matu saikuodami, turėtumėm pasakyti, kad tuose vaidmenyse, tiek vokaliniu, tiek vaidybiniu požiūriu, VI. Grigaitienė buvo sunkiai be-pralenkiama. Šios pastraipos baigminę išvadą gal nėra sunku padaryti: nedidelėj Kauno scenoj VI. Grigaitienė išaugo į tikrai didelę ir spalvingą operos teatro aktorę.

Kiti pirmaeiliai operų vaidmenys, kuriuose velionė taip pat kūrybingai pasireiškė, sudaro gana ilgą sąrašą: Rubinšteino Demone — Tamara (anksčiau Angelas), Gounaud Fauste — Si-belis, Bizet Carmen — Carmen, Mascagni Caval-leria Rusticana — Santuzza, Čaikovskio Pikų Damoj — Liza, Verdi Kaukių baliuje — Amelija, Halevy Žydėj — Rachelė, Wolf — Ferrari Madonos brangenybėse — Maliella, Napravni-ko Dubrovsky — Maša, Ponchielli Giocondoj — Gioconda, Verdi Trubadūre — Leonora, Giordano Andre Chenier — Madeleine, Meyerbeerio Hugenotuose — Valentina, Charpantier Luizoj — Luiza, Puccini Andželikoj — sesuo Andželika, Borodino Igory — Jaroslavna, Račiūno Trijuose talismanuose — Žvaigždonė, Rimskio-Kor-sakovo Kiteže — Fevronija. Taigi iš viso daugiau negu dvidešimt pirmaeilių vaidmenų. Reikia pridurti, kad nedažnas operos solistas pajėgia tokią naštą pakelti. Pažymėtina, kad čia išvardinti VI. Grigaitienės vaidmenys, išskyrus Gražiną (premjera įvyko 1933JI.16), Aidą (1927.XI.10), Toscą (1924.X .28), Lohengriną (1926.III.3) ir Tannhaeuserį (1930.X.26), surašyti ta chronologine eile, kuria tie veikalai Valst. Operos Teatre buvo statomi.

Kaip Lietuvos Valst. Operos Teatro solistė, reprezentuodama mūsų kultūrą, VI. Grigaitienė gana dažnai vaidino operose ar dainavo koncertuose Latvijoj, Estijoj, Suomijoj ir Berlyne, Vokietijoj. Kiekvienu atveju ji buvo patikima ambasadorė, nes ir savo menu, ir būdo patrauklumu ji visiems darė gerą įspūdį. Ne tik kaimynai pabaltiečiai, bet ir kiti apie ją yra tarę nemaža palankių žodžių. Gaila, kad ta medžiaga šiuo metu man neprieinama, kad aš negaliu ja su Aidų skaitytojais pasidalinti.

Vladislava Grigaitienė įvairiose dainuotų operų rolėse, 1934 m. švęsdama 15 metų teatrinio darbo sukaktj.

Bet gal šiuo atveju bus gana paliudyti faktus, kad velionė su daina dalyvavo žygiuose į užsienį, kad visur buvo palankiai sutikta ir teigiamai įvertinta. Be to, berods, Berlyne ji yra įdainavusi eilę operinių arijų ir lietuviškų dainų į patefono plokšteles. Nelengva dabar tas plokšteles gauti, bet girdėjau, kad turintieji ryžto vienur kitur jų atranda.

Kiti darbo barai, kur VI. Grigaitienė uoliai dirbo, yra dainavimo dėstymas Kauno Muzikos mokykloj, o vėliau konservatorijoj. Toj mokslo įstaigoj, kaip Valst. Operos Teatre, ji darbavosi ilgiau negu dvidešimt metų. Iš jos vadovaujamos dainavimo klasės išėjo eilė žinomų dainininkių — E. Kardelienė, A. Dičiūtė, Pr. Radzevičiūtė, Al. Kalvaitytė, V. Dagelytė, Pr. Kaupelytė, St. Dievaitytė, A. Karaliūtė, E. Kalesevičienė ir kt. Kadangi pats tik metus laiko dirbau Kauno Muzikos konservatorijoj (dėsčiau lietuvių kalbos tartį ir fonetiką), tai mažai ką težinau apie VI. Grigaitienę, , kaip tos mokyklos mokytoją. Pažvelgę į jos mokinių veidus, jeigu rusai nebūtų taip neteisingai suardę mūsų operos teatro tęstinumo, šiandien jau galėtumėm kalbėti apie lietuvių dainavimo mokyklą. Mat, kiekviena kalba, kuria dainuojma jau turi daug fonetinių plonybių, reikalingų dainavimo studentams į galvas įkalti. Nors dainavimo mokslo pagrindai yra visur tie patys, tik grynai kalbinės plonybės ir sudaro tuos skirtumus, kuriuos randame, pvz., italų, prancūzų, vokiečių ir rusų dainavimo mokyklose. VI. Grigaitienė, kaip lietuvė mokytoja, su atsidėjimu ruošusi solistes savam teatrui, be abejonės, tuo darbu yra nusipynusi sau nevystantį garbės vainiką.
VI. Grigaitienė, kaip visuomenės veikėja, mažiau tėra žinoma. Bet ji buvo Lietuvos Filharmonijos d-jos Kaune pirmoji pirmininkė, Birutės d-jos pirmininkė. Vokietijoj, pakvietus muz. Br. Jonušo, sutiko būti dabar Amerikoj žinomo dainų ir šokių ansamblio Dainavos krikšto motina. 1946 m. atvykusi į JAV, išskyrus vieną kitą religinės muzikos koncertą bažnyčiose ir dar vieną kitą privataus pobūdžio pasirodymą, niekur plačiau viešumoj nesirodė. Atseit, dainininkė VI. Grigaitienė, būdama daug daugiau scenos, kaip visuomeninės veiklos žmogus, iš viešumos pasitraukė žymiai anksčiau, negu mirtis pasibeldė į jos duris. Laimingu sutapimu ji spėjo pasitraukti nuo rusų bolševikų, įsilaužusių Kaune į jos butą ir turinčių nežmonišką tikslą tremti ją, jos vyrą ir dukrą į Sibirą, bet neišvengė to lemties sprendimo, kuris viena akimirka nutraukia kiekvieno žmogaus idealų ir siekimų siūlą.

Rankiojusiam ir į gana ilgą eilę dėliojusiam duomenis apie VI. Grigaitienės gyvenimą ir darbus, kaip žmogus, ji yra mažiau pažįstama. Aš į Valst. Operos Teatrą atėjau dirbti bene 12 metų vėliau už pagerbiamą velionę. Tiesa, mudviejų pažintis buvo žymiai vyresnė, bet niekad ji neperšoko oficialumo tvorų. Tiesa ir tai, kad teatre VI. Grigaitienė buvo ta reta moteris, kuri niekad manęs nevargino muzikinių vertimų pasiūlom. Ak, o kiek aš tų dainų, romansų ir atskirų arijų esu savo kolegom išvertęs! Gal kai kas ir šiandien tuos žodelius dainuoja, bet aš seniai jų neturiu — visi jie paliko rašomojo stalo stalčiuose Kaune. Tame stale buvo ir daugiau asmeninių brangenybių, bet kas ir kur dabar tą stalą besuras? . . . Žinoma, jeigu būtų paprašiusi, aš ir VI. Grigaitienei nebūčiau atsisakęs vertimų darbu patarnauti. Tokios vertėjo paslaugos ji buvo nusipelniusi, o mano tada, matyt, jau buvo tokia dalia . . .

Prof. J. Žilevičius anksčiau minėtam nekrologe apie velionę, kaip apie žmogų, taip kalba: "įprasta manyti, jog artistės esančios vėjavaikės, ypatingai visuomenėje atsiekusios augštes-nės padėties, bet to nebūtų galima pasakyti apie velionę Grigaitienę: pilna to žodžio prasme ji buvo rimta profesorė, pavyzdinga meno mūzos atstovė." Man atrodo, tai perdaug kieti ir asketiški rėmai, kuriuosna dabar norime velionės dainininkės paveikslą įkalinti. Kaip daugelis jos seserų, ir ji buvo gyva moteris. Gerai žinau, kad ji buvo maloni ir simpatinga savo bendradarbių bičiulė.

VI. Grigaitienė labai mėgo humorą, mėgo juoką, turėjo surinkusi gausų kiekį pasakojimų ir anekdotų, mokėjo dailiai juos papasakoti. Gal kai kam tas gali mažinti jos būdo bruožų rimtumą, bet, blaiviai į tą jos linksmumą žiūrėdami, jokio blogio jame negalime įžvelgti. Ji buvo gyvas žmogus, su šypsena veide ir širdy, nestokojanti išminties, bet neišsižadėjusi ir lakaus sąmojo. Tiesa, aš nieko nežinau apie VI. Grigaitienės intymų gyvenimą, nemačiau jos flirtų teatro šventovėj, bet, kiek iš tolo ją stebėjau, negalėčiau sakyti, kad ji buvo rūsti ir vėsi profesorė. Tokio masto dainininkė ir aktorė, kokia buvo VI. Grigaitienė (tai savaime suprantama), negalėjo skęsti lėbonėse, negalėjo būti nedrausminga, nes tokiu atveju ji nebūtų pajėgusi ilgesnį laiką nešti tos repertuaro naštos, kurią visą karjeros laiką, tartum abiem rankom apglėbusi, ji buvo taip augštai iškėlusi. VI. Grigaitienė, kaip žmogus, iš tikro buvo soalvinga, nenuobodi ir turininga asmenybė.

Niekad niekados aš nebuvau pagalvojęs, kad man teks rašyti pomirtinę VI. Grigaitienės darbų ir gyvenimo apžvalgą. Tam raštui nesirengiau ir iš anksto medžiagos nerinkau. Tad kai kur galėjau apsirikti, kai kur galėjau suklysti ar ne taip jos nuopelnus nušviesti. Prašau ją, kad ji savo amžinoj ramybėj man tas paklaidas atleistų. Aš visa širdim tikiu, kad savo darbais ir gyvenimu ji pati pasistatė sau nedūžtančio granito paminklą. Lietuvių operos teatro istorija, nors pavergėjų žalojama, negalės jos vardo iš tos istorijos lapų ištrinti. O gal, pagaliau, ateis ir tokia diena, kada jos palaikai galės atgulti gimtoj Lietuvos žemėj . . .
Nūdien ir per amžius tegul jai šviečia amžina Dangaus šviesa.