ST. ŠALKAUSKIS KAIP "GYVAS ŽMOGUS" Spausdinti
Parašė JUOZAS GIRNIUS   
KOKS ŠALKAUSKIS IŠKYLA IŠ ERETO PARENGTOSIOS MONOGRAFIJOS
"Atvaizduosiu gyvą žmogų, o ne mirusį angelą" — tokiais žodžiais prof. dr. Juozas Eretas kreipėsi 1955 m. vasarą, pradėjęs telkti medžiagą filosofo bei pedagogo, ateitininkų ideologo, nepriklausomos Lietuvos Vytauto D. universiteto paskutinio rektoriaus prof. dr. Stasio Šalkauskio monografijai. Tai buvo teisingas nusistatymas imtis istoriko uždavinio, o ne panegiri-nės publicistikos: "mums reikia tikrovės, ne legendos" (monografijos pratarmė, IX). Nėra prasmės mitiškai heroizuoti nei gyvųjų, nei mirusiųjų, iš žmonių darant angelus. Žinoma, nė legen-diškai perdėtos pagyros nebegali mirusiųjų nei įžeisti, nei sudemoralizuoti. Tačiau angeliniai mitai atsikeršija patiems tiems, kurie juos kuria, nes, užuot gyvų žmonių, susikuriami šešėliai, kurie, patys stokodami gyvybės, nebegali nieko savo pavyzdžiu veikti. Todėl iš tiesų tiek istorinės tiesos, tiek pedagoginės veikmės atžvilgiu yra svarbu gyvus išlaikyti ir tuos, kurie jau baigė savo gyvenimo kovas. Tai suprasdamas, J. Eretas savo kolegos monografijai motu parinko paties Šalkauskio žodžius, kad net jubiliejiniuose minėjimuose tenka laikytis "griežto objektyvumo ribų" ir todėl ne bergždžiai pripasakoti "daug dalykų superlatyviniu laipsniu", o atvaizduoti "gyvą žmogų, su jo teigiamybėmis ir trūkumais".

1960 m. pasirodžiusioj monografijoj "Stasys Šalkauskis" (XXIV -H 278 psl.) J. Eretas savo kolegą aprašė su bičiulišku šiltumu, tačiau drauge su objektyviu rūpesčiu atskleisti jo asmenį, o ne kaupti tuščias pagyras. Šalkauskis vaizduojamas ne "superlatyviniu laipsniu", o ta faktine medžiaga, kurią autoriui pasisekė surinkti. O tą pagarbą, kuria Šalkauskį supo jo kolegos bei studentai, monografija perduoda jų pačių, kaip liudininkų, žodžiais, anksčiau spaudoj paskelbtais ar dabar monografijai parašytais.

Tačiau apskritai išvengti "superlatyvinio laipsnio" dar nereiškia iš tiesų gyvą žmogų atskleisti. Nepasiduoti panegirinei aistrai yra lengviau negu pajėgti didelę asmenybę tinkamai suprasti ir atvaizduoti. Kiek šis uždavinys pavyko mūsų aptariamajai Šalkauskio monografijai? Monografijos autoriui uždavinys buvo nelengvas tiek dėl paties Šalkauskio asmens, tiek dėl medžiagos stokos. Atsižvelgiant į uždavinio savyje sunkumą ir į šio meto sunkenybes medžiagai sutelkti, galima nuoširdžiai pasidžiaugti, kad J. Eretas savo užsimojimą gerai ištesėjo: ateitinin-kijai ir apskritai lietuviškajai visuomenei yra pateiktas gyvas Šalkauskis.

2.
Uždavinys atvaizduoti Šalkauskį "gyvu žmogumi" buvo nelengvas visų pirma dėl to, kad jo gyvenimas nebuvo dramatiškas išoriniais įvykiais. Bepigu gyvą atvaizduoti tą, kurio pats gyvenimas yra pilnas įvykių. O Šalkauskio gyvenimas iš esmės buvo ramus akademiniam darbui atsidavusiu profesoriaus gyvenimas, savo scena visų pirma turėjęs darbo kabinetą ir universiteto auditoriją. Tiesa, Šalkauskis nebuvo susitelkęs ties abstrakčiomis teorinėmis problemomis, o visą laiką savo rūpesčiu turėjo gyvenimo tikrovę. Kaip A. Maceina teisingai apibrėžė, Šalkauskis buvo gyvenimo filosofas. Tačiau vis tiek Šalkauskis buvo ir liko filosofas. Gyvenimo filosofu jis buvo kaip ideologas, atseit, minties vadas. Betarpiškoj gyvenimo kovoj jis mažai dalyvavo: sutikęs atsistoti ateitininkuos priešakyje trejus metus (1927 — 30) ir per tą laiką parengęs jos ideologijos filosofinį suformulavimą, skubinosi susirasti sau įpėdinį ir pasitraukti.

Kadangi Šalkauskis beveik nesireiškė viešąja visuomenine veikla, tai jo gyvenimas ir stokoja to dramatizmo, kurio suteikia viešojo gyvenimo kovos. Sakysime, Šalkauskiui neteko nė į kalėjimą pakliūti, kaip Pr. Dovydaičiui ar pačiam J. Eretui, nors ir jis buvo nemažiau griežtai nusistatęs prieš diktatūrinį režimą. Nedaug jam teko būti ir spaudoje dergiamam, nors savo pažiūras jis visada drąsiai išpažino. Tačiau iš tiesų dramatizmo nestokojo nė Šalkauskio gyvenimas, tik jo atveju dramatizmas buvo kitokio pobūdžio. Kai visuomenės veikėjui jo gyvenimą dramatišką padaro kova su priešininkais, tai minties žmogui jo gyvenimą drama paverčia neišvengiamas idealinių vizijų sudužimas gyvenimo tikrovėje. J. Eretas subtiliai suvokė Šalkauskio gyvenimo dramą kaip "filosofo dalią" ir "vado idealisto tragizmą".
Šalkauskio gyvenimo drama iškyla jau planuotojo Romuvos sąjūdžio likime (73 — 78). Baigęs filosofijos studijas Šveicarijos Fribourgo katalikų universitete, Šalkauskis grįžta nepriklausomą gyvenimą kuriančion Lietuvon su nusistatymu vykdyti "tautinį auklėjimą per filosofiją", būtent, "pritaikyti visą mūsų auklėjimą prie augšto tautos idealo". Šalkauskis žiūrėjo į Lietuvą kaip į tautą, kuriai praeityje nebuvo lemta savo galimybes realizuoti, ir todėl ypatingai kėlė uždavinį išauklėti ateities kartas nusikračiusias menkavertiškumo jausmo ir nusiteikusias kūrybinei iniciatyvai. Šiam uždaviniui vykdyti jis planavo intelektualinio elito Romuvos sąjūdį. Per K. Pakštą paremtas JAV lietuvių katalikų (teikiu šią žinią iš J. B. Šoliūno, kuris buvo pagrindinis rėmėjas), Šalkauskis išleido beveik jo vieno prirašytus du "tautinės kultūros ir pilnutinio gyvenimo laikraščio", pavadinto Romuva, numerius (1921 — 22), ir tuo viskas baigėsi. Nors jau pirmajame Romuvos numeryje buvo sistemingai parengta sąjūdžio ideologija, sąjūdis nesusikūrė. J. Ereto žodžiais, Šalkauskis "atsidūrė ties pirmųjų savo vilčių griuvėsiais" ir atsistojo prieš klausimą, ar tėvynė "iš viso nori klausyti savo filosofo" (78).

1927 m. išrinktas ateitininkų vyriausiu vadu, Šalkauskis ateitininkų ideologijai suteikė tokią sistemingą principų bei pareigų išraišką, kad šiuo atžvilgiu vargiai bet kuri katalikų organizacija galėtų ir svetur lenktyniauti. Bet ar ideologijos suformulavimas bei susisteminimas daug pakeitė pačius ateitininkus? Monografijoj plačiau liečiamas tik Šalkauskio incidentas su dauguma ateitininkų dėl moderniųjų šokių. Šis incidentas iš tiesų labiausiai išpopuliarėjo dėl to, pirma, kad jis lietė apčiuopiamai konkretų reikalą, ir dėl to, antra, kad šiuo klausimu dauguma jautėsi faktiškai teisesnė už savo ideologą. Atrodo, kad ir monografijos autorius laiko Šalkauskį perdaug absoliučiai klausimą kėlusį. Galima su tuo sutikti. Svarbiau šį incidentą ir patiems nesuabsoliutinti, lyg tik šiuo atveju jo vadovauta organizacija būtų suteikusi Šalkauskiui rūpesčio, kaip gali sugestionuoti tik šiuo incidentu iliustravimas monografijos skirsnio, skirto išskleisti "vado idealisto tragizmui" (139 — 142).

Šalkauskiui skaudėjo, kad apskritai ateitininkai nepakyla augščiau "nesusipratusios bei inercinės masės". Pasitraukdamas iš vyriausio vado, ateitininkų vyr. valdybos 1930 m. atsišaukime jis įpareigojo kitą penkmetį eiti "į aiškią vertikalinio augimo liniją augštyn ir gilyn". Kai nebuvo "net jaučiama, kad kas nors reikšmingesnio būtų daroma ta linkme", po poros metų (1932) Šalkauskis kreipėsi į ateitininkus atviru laišku, kviesdamas į kultūrinį vajų. Monografija šį dramatišką Šalkauskio laišką paliečia labai trumpai ir, svarbiausia, net neužsimena, kad šis kvietimas į kultūrinį vajų drauge ėjo su griežtu pasmerkimu to politinio aktyvizmo, kuris dengėsi KAKo (Katalikų Akcijos Komiteto) vardu. Monografijoj tai visiškai nutylima, o sakoma, jog šiuo laišku "Šalkauskis nuplėšė kaukę nuo autokratiško režimo veido" (138). Nors ir šiame laiške yra opozicijos diktatūriniam režimui, kaip visuose Šalkauskio raštuose, tačiau šis laiškas buvo skirtas ne "nuplėšti kaukę" režimui, o perspėti, kad katalikų akcija neplaktina su politine akcija ir kad šioj pastarojoj taip pat nelygstamai galioja švarių priemonių reikalavimas. Todėl Šalkauskis kvietė ateitininkus į kultūrinį vajų ir sąmonino, jog "iš pradžios turi eiti dorinis kilnumas kovoje ir tik paskui gali ateiti tikras laimėjimas, bet ne atvirkščiai".

Kaip rimtai Šalkauskis ėmė šį savo laišką, liudija jo baigiamasis sakinys: "Žodis tartas. Ar taps jis kūnu? — Štai klausimas, nuo kurio priklauso tolimesnis pasitikėjimas ateitininkų organizacija". Nevienam šis laiškas, smerkęs nelegalios politinės akcijos metodus ir siūlęs katalikams M. Gandhi kovos metodus, atrodė nemažiau stokojąs tikrovės jausmo negu ankstesnis išėjimas kovon prieš vad. moderniuosius šokius. Atskiras klausimas, kiek buvo pagrindo tokiam aštriam KAKo pasmerkimui ir kiek apskritai teisu pogrindinę veiklą laikyti nešvarią. Tačiau pagrindiniai Šalkauskio principai neabejotinai buvo teisingi. Kiek jie iš žodžio tapo kūnu? Nors KAKo veikla po Šalkauskio laiško tuojau nutilo, tačiau pozityviai tokio kultūrinio vajaus, kaip siūlė Šalkauskis, organizuoti niekas nė nepradėjo. Čia visų pirma slypėjo "vado idealisto tragizmas", o ne moderniųjų šokių incidente.

Ilgus metus skaudžiai besisielojęs katalikų inerciškumu, pagaliau sulauktą kūrybinę iniciatyvą kolektyvinėj deklaracijoj "Į organiškos valstybės kūrybą" (N. Romuva 1936 nr. 8-9) Šalkauskis sutiko, J. Ereto žodžiais, "ne vien nuoširdžiu sveikinimu, bet tiesiog džiaugsmingu pritarimu" (185). Tą tobulesnės valstybės santvarkos deklaraciją buvo parengęs 16 asmenų kolektyvas (J. Ambrazevičius, Pr. Dielininkai-tis, A. Maceina ir kt.), kurio dalyvių didžiąją dalį sudarė buvusieji Šalkauskio mokiniai. Kai senosios dvasios katalikų politikai minimą deklaraciją sutiko nepalankiai, tai Šalkauskis sveikino "brangiuosius draugus romuviečius" ir jiems rašė: 'Man nėra reikalo įsijungti į jūsų sąjūdį, nes aš esu jau buvęs jo ištakose . . . Bet iki šiolei mano kelias buvo beveik vienišo kelias" (N. Romuva 1936 nr. 11). Kaip J. Eretas konstatuoja, šiuo atveju "Šalkauskio žodis labai skyrėsi

Sandra Čipkuvienė Vasara (V. Maželio nuotrauka)

nuo įprasto jam kritiško susilaikymo", nes "tai tikrai buvo jo išsiilgtoji naujoji karta" (185). Bet, kaip toliau J. Eretas pastebi, dėl šio prisijungimo prie jaunųjų katalikų Šalkauskis "per kelias savaites susilaukė daugiau priešų negu ligi tol per visą gyvenimą" (187).
Kol Šalkauskis vykdė katalikų savikritiką, tol kritikuojamieji tik tyliai pamurmėdavo, o priešininkai jį net pagirdavo. Bet kai tik Šalkauskis su visu autoritetu ir visu entuziazmu pasisakė už jaunųjų katalikų intelektualų deklaraciją, diktatūrininkų spauda, anksčiau nuleisda-vusi negirdomis jo niekada neslėptą opoziciją diktatūrinei valstybei ir apskritai fašistiniam nacionalizmui, dabar šoko jį pulti aršiau net už pačius deklaracijos autorius. Kampanijai prieš Šalkauskį vadovavo jo kolega humanitarinių mokslų fakulteto filosofijos profesorius Iz. Tamošaitis, tuo laiku redagavęs "Vairo" žurnalą. Susidūręs su tiesos nepaisančia demagogija, Šalkauskis ryžosi netylėti, nes "nereagavimas į kritiką sudaro pas kritikus nebaudžiamumo nuotaiką, o tai, žinoma, demoralizuoja žmones". Net keturiais straipsniais (N. Romuvoje), nusitęsu-sisis ligi 1936 m. rudens, Šalkauskis bandė savo kritikų polemiką logiškai sudrausminti. Gaila, kad monografija (šiaip skyrusi Šalkauskio ryšiui su "jaunųjų deklaracija" atskirą skirsnį) šią polemiką užsimena tik bendrais žodžiais, nepacituodama, kokio dergimo Šalkauskis buvo susilaukęs (matyti, nebuvo pasisekę gauti šaltinių). Kiek šioje polemikoje Šalkauskio priešininkai naudojosi beatodairine demagogija, teko ir man pačiam, tada dar studentui, patirti. Kai "Naujojoj Romuvoj" išspausdinau humanitarinių mokslų fakulteto filosofijos žurnalo "Eranus" recenziją, to žurnalo redaktorius Iz. Tamošaitis polemikoje su Šalkauskiu aštriai piktinosi "slapuku recenzentu" (mano pavardę insinuuodamas kurio nors iš teologijos - filosofijos fakulteto dėstytojų slapyvardžiu). Man pačiam nereikėjo aiškintis, nes pats Šalkauskis vieno savo straipsnio baigiamajame prieraše paaškino: "Galiu Iz. Tamošaitį painformuoti, kad 'slapukas recenzentas' yra visai realus individas ir sykiu asmuo, pasirašęs po recenzija nuosava, jo pase pažymėta pavarde. Jis yra dar jaunas, tik šiek tiek spaudoje pasireiškęs žmogus ir nepriklauso prie tų, kurie turi pusę tuzino slapyvardžių" (N. Romuva 1936 nr. 31-32, 607).

Nuoširdžiai parėmęs jaunosios katalikų intelektualų kartos visuomeninę iniciatyvą minėtosios deklaracijos gynimu ir aktyviu įsijungimu į "XX Amžiaus" dienraščio bendradarbius, po poros metų (1938) Šalkauskis pats pradėjo gyvosios dvasios sąjūdį, kurį monografija aprašo skirsniu "Sekminių ugnis" (221 — 229). Gyvosios dvasios mintis nušviečia visą Šalkauskio ideologinį rūpestį. Sielodamasis teisingu gyvenimo keliu, Šalkauskis formulavo ideologinius principus ne tik ateitininkams, bet ir skautams, moterims, menininkams etc. Net savo straipsnius "XX Amžiui" jis pavadino bendra antrašte "Medžiaga XX Amžiaus ideologijai". Tai liudija, kaip giliai, beveik sokratiškai, Šalkauskis tikėjo, jog teisingam gyvenimui reikia žinoti, kas yra teisinga. Iš antros pusės, kadangi ideologinė tiesa pačia savo esme reikalauja būti ne tik žinoma, bet ir gyvenama, tai nei atskiram žmogui, nei organizacijai nepakanka tik turėti suformuluotą ideologiją ir ją formaliai pripažinti. Kaip pats Šalkauskis skaudžiai nurodė, kas tik žodžiais pripažįsta idealus, tas "faktiškai jokių augštųjų idealų neturi". Tik tas turi idealus, kuris jiems "nesuinteresuotai tarnauja". Gyvoji dvasia yra visų ideologijų versmė, ir visa, ko ji negaivina, tėra negyvi žodžiai, "tušti garsai be realaus turinio". Todėl paskutiniu savo viešu kreipimusi Šalkauskis ir skelbė: "mums nereikia naujų organizacijų, mums reikia gyvosios dvasios", kuri, kaip "sielos degimas idealo akivaizdoje", yra dvasinės jaunatvės pagrindas ir laidas. Susilaukęs entuziastiško pritarimo, ypatingai iš jaunosios kunigijos su kun. Stasiu Yla priešakyje, Šalkauskis tikėjosi, kad jo pradėtasai gyvosios dvasios sąjūdis gaivins mūsų tautos dvasinę jaunatvę. Su patosu, bet ne be pagrindo J. Eretas skelbia, kad istorikas, kuriam rūpės dvasinė tautos raida, turės 1938 m., kaip Gyvosios Dvasios metus, laikyti "pačiais kilniausiais Lietuvos nepriklausomybės laikais" (229). Juo tragiškiau, kad vos už poros metų nuo Šalkauskio užsimojimo Lietuvą uždegti "Sekminių ugnimi" buvo lemta kraštą užtvinti antikristiniam bolševizmui. Vos metus išrektoriavęs, užėjusių bolševikų Šalkauskis buvo ne tik iš pareigų atleistus, bet ir iš universiteto pašalintas. Bolševikams pasitraukus, laikinoji Lietuvos vyriausybė Šalkauskį grąžino universitetan, bet jo sveikata nebeleido paskaitų pradėti. Pasitraukęs pas motiną į Šiaulius, ten ir mirė (1941 gruodžio 4), Lietuvą slegiant nacinei okupacijai, o pasaulyje siaučiant karui, kuriame nė vienos pusės laimėjimas nežadėjo žmonijai tikros taikos. Šiuo niūriu istoriniu momentu sulaukta mirtis dar labiau išryškina Šalkauskio gyvenimo dramą.

3.
Kaip Šalkauskio gyvenimas yra dramatiškas ne išoriniais įvykiais, taip ir pati jo asmenybė yra būdinga ne vadinamuoju spalvingumu, o vientisumu bei paprastumu. Monografijos autorius pratarmėje su pagrindu pastebi, kad nebuvo lengva Šalkauskį atvaizduoti "realiai" dėl to, jog "balta spalva biografams pati nedėkingiausia". Iš tiesų, laukdami "gyvo žmogaus", paprastai laukiame tobulybės atsvėrimo vienokiomis ar kitokiomis ydomis, kurios atitinkamai "nuspalvintų" ir "sugyvintų" asmens portretą. O Šalkauskiui "žymiai trūksta tų sielos raukšlių, psichinių mįslių, keistumo, dėmelių, tų ideologinių išsilenkimų ir tų privatinių staigmenų, kurios niuansuoja kiekvieną portretą" (IX). Šalkauskis brendo vis gilėdamas dvasine savitvarda, o ne kriziniais lūžiais. Iš Šalkauskio vaikystės brolis Algirdas pasakoja, kaip jis "lavinęs valią" ilgesnį laiką kampe stovėdamas ant vienos kovos (11). Studijų Fribourge kolegė O. Krikščiūnienė liudija, kad "kitiems jis buvo švelnus ir malonus, sau gi kietas" (49). Toks jis liko visą gyvenimą. Paties monografijos autoriaus prisipažinimu, studijų metais Šveicarijoj sutiktas Šalkauskis jam atrodė "toks tobulas, jog pradžioje bijojau, kad jis galės mane kuo nors apvilti" (47). Bet Šalkauskis visiems liko ligi galo toks pat, koks iš pradžios atrodė, nes toks jis ir buvo: paprastas ir kuklus, žinąs savo vertę, bet visiškai svetimas tuštybei; nuoširdžiai šiltas žmogui, bet niekada nepataikaująs; tiesus su visais ir džentelmenas net su gyvenime neišvengiamais priešininkais; kietai ginąs tai, kuo buvo įsitikinęs, ir pats ištikimai to besilaikąs; nesutinkąs apsiimti to, ko sąlygos neleidžia, bet skrupulingai vykdąs įsipareigotus uždavinius; asmeniškai uždaro gyvenimo žmogus, bet visą gyvenimą savo būdu tarnavęs tautai; giliai religingas, bet "toli nuo davatkiško pamaldumo" ir nedemonstravęs savo religinės praktikos; gilaus proto intelektualas ir tauraus gyvenimo žmogus. Todėl, nors vengdamas viešumos ir nejieškodamas nei garbės, nei populiarumo, Šalkauskis savaime, pačia savo asmenybe, buvo autoritetas visiems, kurie jį pažino.

Būti autoritetu pačiam žmogui (t.y. pačia savo asmenybe) yra nepalyginamai daugiau negu turėti autoriteto dėl visuomenėje užimamos vietos, paskelbtų veikalų, atliktų darbų etc. Neginčijamai Šalkauskis turėjo didelio autoriteto ne tik katalikuose, bet ir visoje tautoje kaip filosofas bei pedagogas, kilnus ideologas etc. Tačiau drauge Šalkauskis buvo ir pats autoritetas kaip pavyzdys, kuris liudija žmogiškąją didybę ir žadina jos siekti. Šia prasme būti autoritetu tai būti tam tikru žmogaus idealu. Todėl, kai J. Eretas rengiamai Šalkauskio monografijai paprašė atsiminimų su perspėjimu "rašykite realiai", turėjau atsakyti, jog realusis Šalkauskis yra neatsiejamas nuo idealiojo Šalkauskio. Argi idealybė nėra galima ir tikrovėje? Visiškai nebūtų idealybės, jei ji būtų skirta tik "mirusiems angelams". Ir tikrovėje yra žmonių, kurių iškovotasai realumas drauge yra tam tikros idealybės įkūnijimas. Savajame akademiko ir ideologo pašaukime tokiu idealiu žmogumi buvo ir Šalkauskis. Idealųjį žmoniškumą realizuojąs gyvenimas krikščioniškuoju požiūriu vadinamas šventu gyvenimu. Monografijai perdaviau liudijimą, jog po Šalkauskio mirties prel. prof. Pr. Kuraitis (žmogus "sausas tomistas", kritiškai nusiteikęs ir nespartus pulti į sentimentalų entuziazmą) pasisakė meldžiąsis į jį, tikėdamas jį esantį tarp tų, kurie garbinami altoriuose kaip krikščioniškieji didvyriai. Nė vieno kito atveju nebūtų buvę galima to nei rimtai sakyti, nei rimtai klausytis. Šalkauskio atveju tai neskambėjo naiviai, nes neginčijamai jo gyvenimas pasižymėjo nekasdieniniu skaidrumu. Arčiau Šalkauskio nepažinusiesiems tai visa gali atrodyti patetiškais žodžiais. Visada žmogiškoji didybė atrodo patetiška, kada žiūrime į ją iš kasdieniškos pilkumos. Todėl ir Šalkauskis, kasdieniškai sutinkamas, atrodė toks "nežemiškas", nors ir būdamas pačiu paprasčiausiu ir kukliausiu žmogumi. Visada žmogiškoji didybė yra paprasta, nes tik tada ji yra tikra, kada ji yra įaugusi į kasdienybės paprastumą.

Nors ir užsimojęs Šalkauskį tik "realiai" atvaizduoti, monografijos autorius neaptiko nei "spalvų" ("balta spalva" yra pati biografui nedėkingiausia dėl to, kad iš tiesų ji nėra spalva), nei "dėmių". Būdinga, kad J. Eretui nepavyko surinkti nė anekdotų Šalkauskio biografijai, nors jis, kreipdamasis į liudininkus, buvo įsakmiai juos pabrėžęs: "užtenka kelių puslapių, charakteringų anekdotų". Anekdotai yra taikli priemonė žmogui charakterizuoti, o ypačiai "su-gyvinti" didžiuosius žmones. Šituos pastaruosius anekdotai lyg priartina mums, nutraukdami iš augštumos į mūsų įprastinę tėviškę — kasdienybę. Visada smagu rasti komizmo žmogaus didybėje, būtent, matyti ją atsidaužusią į žemę, į tikrovę. Tačiau Šalkauskiui būdinga ne tik humoro bei satyros, bet ir anekdotų apie save stoka. Jei yra anekdotinių atvejų, susietų su Šalkauskio asmenimi, tai tik ta prasme, kad vienokios ar kitokios komiškos situacijos buvo susidariusios jo akivaizdoje. Bet tai nėra anekdotai apie jį patį. Priešingai, tokiais atvejais Šalkauskis nesileido į juoką, o rodė subtilaus takto ir jautraus užjautimo (pačiam komiškų situacijų didvyriui jos yra greičiau tragiškos, net ir tada, kai nepiktai juokiamasi, nes vistiek juokiamasi ne tik iš situacijos, bet ir iš paties žmogaus). Nors vieną kitą atvejį iš Šalkauskio biografijos J. Eretas ir pavadina anekdotu, komizmo centre yra kiti, ne pats Šalkauskis. Būdingiausias pavyzdys yra monografijoj smagiai aprašyta rimtų žmonių komiška akcija Šalkauskį atkalbėti nuo vedybų. Laikiusieji Šalkauskį "savotišku kunigu be kunigystės" (146) negalėjo įsivaizduoti, kaip Šalkauskis gali "susitepti" šeima, ir sudarė net specialią komisiją jam perkalbėti. Komiška situacija baigėsi šalkauskiš-kai paprasta atomazga: kantriai Palangos pajūryje išklausęs, kokiam žalingam sumanymui jis pasiryžęs, parodė į besileidžiančią saulę ir ramiai pasakė: Žiūrėkite, koks gražus saulėleidis ant Baltijos jūros (149).

Šis anekdotas yra būdingas Šalkauskio legendai. Kiek iš vienos pusės Šalkauskis buvo daugiau garbinamas negu klausomas, tiek iš antros pusės jo garbinimas rėmėsi labiau naiviu įvaizdžiu negu tikru vaizdu. J. Eretas su taiklia ironija pastebėjo, kad daugelio savo gerbėjų akyse Stasys Šalkauskis buvo "būtybė, kuri tik ant pirštų galų eina per gyvenimą ir kurios kakta siekia žvaigždes" (146). Buvo komiška Šalkauskį įsivaizduoti negalinčiu iš savo augštumos nusileisti į žemę šeimai sukurti. Bet darosi greičiau tragiška, kai per laiką žvaigždes ima pakeisti salono liustros, Šalkauskį iš tiesos vyro perkeičiant salono šventuolėliu, kuris lygiai viskam maloniai šypsojosi, niekuo nepasipiktindamas ir niekam nemalonumo nepadarydamas "netaktiškai" tiesiu žodžiu. Šitaip "legendiškai" Šalkauskį prisimenant, jaučiamasi pamotei paliktais našlaičiais ir ilgimasi "pavėsio", kuriame "buvo taip tikra". Jaučiamasi, jog be galo gerbiama Šalkauskio didybė, o iš tiesų j ieškoma tik savo menkystės pateisinimo. Nebuvo "taip tikra" Šalkauskio pavėsyje, nes jis ne dangų dengė, o šaukė į jo žvaigždes, ne ramybei laimino, o visą laiką neramino, smerkdamas dvasinę inerciją, kūrybinės iniciatyvos stoką, abejingumą kilniems principams bei švarioms kovos priemonėms. Tą visą saloninę Šalkauskio legendą J. Ereto monografija negailestingai išsklaido, parodydama, kad Šalkauskis buvo ne bejausmė būtybė, o gyvas žmogus, kuris mokėjo ir supykti (susidūręs su niekšybe ar dvasiniu bukumu), ir užsikirsti (kovodamas dėl to, ką laikė teisingu reikalu), ir įsižeisti (kur buvo pagrindo), dėl to dar savo "baltos spalvos" nesuteršdamas dėmėmis.

Nors tipologiniu požiūriu Šalkauskį galima vadinti proto, o ne jausmo žmogumi, tačiau tai neteikia pagrindo jį vaizduotis "grynuoju protu". Visada "ramaus ir nesujaudinamo" Šalkauskio legenda yra sukurta to nesusipratimo, kuris tobulumą tapatina su bejausmiškumu. Naivus nesusipratimas emocijas laikyti netobulybe, nes, priešingai, be jausmo nėra įmanomas jokių vertybių pergyvenimas. Jei žmogus iš viso stokotų jausmo, tai jis liktų aklas visoms vertybėms apskritai. Be gyvo jausmo nėra nė gyvo žmogaus, ir emocinis skurdumas liudija ne tobulumą, o žmogišką skurdumą apskritai. Todėl griauti Šalkauskio "ramybės" legendą nieku būdu nereiškia kėsintis į jo didybę. Priešingai, jei Šalkauskis iš tiesų būtų buvęs toks "nesujaudinamai ramus", tai liudytų jį buvus labiau ribotą negu tobulą. Ar visų prisimenama Šalkauskio "maloni šypsena" nebuvo tik mandagi maniera kaip tik dėl to, kad ji liudijo Šalkauskio šiltą jausmą žmogui? O ar mažiau už visus jo raštus yra brangios tos "didelės ašaros" (241), kuriomis jis verkė bolševikų užplūstosios tėvynės likimo? Ne stoiko abejingumas, o gilus jautrumas buvo būdingas Šalkauskiui, gyvąją dvasią apibrėžusiam ne apatiška ramybe, o "sielos degimu idealo akivaizdoje". Ne emocijų stokojimas, o jomis kreipimasis į augštuosius žmogaus idealus ir tuo būdu dorinis joms viešpatavimas charakterizuoja Šalkauskio asmenybę.

Be anekdotų ir be legendos, Šalkauskis iškyla gyvas žmogus iš monografijoj sutelktų liu-dymų dėl to, kad jis pats buvo gyvas žmogus. Gyvas žmogus ne banalia spalvingų ydų prasme, o savo gyva dvasia, degusia tiesos jieškoji-mu ir kilniu jai tarnavimu. Apžvelgus visą J. Ereto surinktą medžiagą, ryškiai matyti, kad tiesa buvo ta vertybė, kurią Šalkauskis intensyviausiai pergyveno. Todėl ir jo asmenybės ryškiausi bruožai yra nelygstamas teisingumas ir bekompromisinis tiesumas. Šiuose bruožuose išsiskleidžia Šalkauskio tobulumas, kaip šiuose bruožuose apsireiškia ir nė vienam žmogui neišvengiamas ribotumas. Kada anksčiau Šalkauskio atveju kalbėjau apie tam tikrą idealybės realizavimą, nemaniau Šalkauskio idealumo absoliutinti. Nė vienas žmogus nėra ir negali būti absoliučiai idealus. Idealybė yra neišsemiama. Kiekvienas žmogus ją vykdo savajame gyvenime tik tam tikrose ribose. Vienai vertybei tarnavimas neišvengiamai žmogų riboja kitų vertybių atžvilgiu. Tos pačios prigimties dovanos, kurios yra mūsų talento pagrindas, drauge iškyla mūsų ribomis. Todėl niekas neišvengia tam tikro vienašališkumo. Tai galioja ir Šalkauskio "teigiamybėms ir trūkumams".

Entuziazmas tiesai, sintetinis pajėgumas ir drauge dorinis rūpestis Šalkauskį iš baigtosios teisės pažadino filosofijos studijoms ir toliau nulėmė jį moksliniam darbui universitete. Nelaikydamas "idealo" žodžio galiojančio tik fantastinėms konstrukcijoms, priešingai, tikrais idealais lrikydamas tik tuos, kurie yra įmanomi tikrovėje vykdyti, laikau Šalkauskį lietuviuose idealaus mokslininko ir akademinio pedagogo pavyzdžiu, skaidriai išskleidusiu mokslinį etosą. Tai nusiteikimas nelygstamai tarnauti tiesai, ją išpažinti augščiausia norma ir ją skelbti, nepaisant jokių oportunistinių sumetimų. Šalkauskis tai vykdė tiek rengdamas savo raštus, tiek dėstydamas universitete.

Moksliniam darbui Šalkauskis atsidėjo su tikru entuziazmu, bet taip pat su sąžininga rimtimi ir didele atsakomybe. Todėl jam lengvai "nesirašė": kiekvienas paskelbtas darbas reikalavo daug laiko. Jei Šalkauskis pasireiškė vienu iš pačių produktyviausių mūsų mokslininkų, nors ir būdamas silpnos sveikatos ir beveik visą laiką kamuojamas ligų, tai tik savo didelio darbštumo dėka. Daug (ir pačių pagrindinių veikalų) liko nepaskelbta, nes parašyti jam dar nereiškė galutinai parengti. Turiu mintyje visus universitete skaitytuosius kursus. Visi jie buvo raštu parengti, naudojantis pagrindiniais šaltiniais, ir daugiau ar mažiau kūrybiškai išplėtoti. Bet Šalkauskis vis dar nerado jų pakankamai parengtų viešai skelbti. Net ir kultūros filosofijos kurso, itin kūrybiškai parengto, pasirodė tik santrauka (autoriaus priežiūroje parengta studento K. Barkausko).

Lygiai rimtai bei sąžiningai Šalkauskis ėmė ne tik mokslinį darbą, bet ir akademinį mokymą. Universitetas jam nebuvo tik pragyvenimo šaltinis, ir savo akademiniam darbui jis sąžiningai skyrė visą reikalingą laiką. Nei į paskaitas, nei į pratybas, nei į egzaminus jis nežiūrėjo tik formaliai. Viskam jis skyrė sąžiningą dėmesį. Ne tik jis iš anksto susipažindavo su seminariniais referatais, bet ir pasirašydavo jų įvertinimą. Kiekvienam studentui egzaminuoti skyrė lygų laiką, nežiūrėdamas, su kokiu studentu tenka susidurti, gerai ar menkai pasiruošusiu. Kaip Šalkauskis buvo teisingas savo sąžiningu pareigingumu, taip jis buvo teisingas ir savo objektyvumu. Pagarbus žodžiu, bet kiet?.s reikalavimais, Šalkauskis visada pasakydavo visa, kas tekdavo pasakyti, bet tai pasakydavo su tokiu pagarbiu objektyvumu, kad nebūdavo galima įsižeisti, nė aštrios kritikos sulaukus. Net menkame referate jis stengdavosi surasti ką nors teigiama ir tai iškeldamas neleisdavo nusiminti nė patiems silpniausiems. Antra vertus, jei pasitaikydavo stipresnis referatas, tai ir vertinimas būdavo atitinkamai kietesnis, kad nebūtų pagundos pulti į išdidybę.

Ir už universiteto sienų Šalkauskis pasižymėjo tuo pačiu griežtu teisingumu ir atdairiu tiesumu, tiek asmeniniame gyvenime, tiek visuomeniniame reiškimesi. Neužtikau monografijoj liudijant Šalkauskį kaip labdarį, bet būdingai liudijamas jo skrupulingas atsiteisimas už studentinę stipendiją ir vieną kartą pridėjimas tos sumos, kurios iš jo buvo nepaėmęs gydytojas bičiulis (135). Nebuvo pas Šalkauskį papročio fraternizuotis su studentais jų kvietimu vaišėms, bet tuos, kurie norėjo jį lankyti, visada draugiškai sutikdavo ir leisdavosi gaišinamas (ir pats kone nusikaltimu laikau, kiek esu jį gaišinęs, neturėdamas kito pasiteisinimo, kaip tą, kad niekada nebuvau nurodytas susiprasti). Kada Šalkauskiui laikas buvo taip brangus, toks leidimasis gaišinti buvo daugiau negu džentelmeniškas paslaugumas — jis liudijo tikrą auklėtojo meilę savo auklėtiniams. Leidžiantis į visuomeninę veiklą, be abejo, Šalkauskis neturėjo tokio apaštališko uolumo, kaip sakysime, Pr. Dovydaitis, kuris beveik kiekvieną sekmadienį vyko į ateitininkų ar pavasarininkų įvairias šventes (jei ir kita Šalkauskio sveikata būtų buvusi, šiuo atžvilgiu vargiai būtų kitaip buvę). Tačiau savo būdu Šalkauskis nemažiau visą gyvenimą skyrė visuomenei kaip ideologas ir kritikas. Ideologo uždavinį jis vykdė su tikra moksline rimtimi, o kritikos ėmėsi su visu moralisto tiesumu. Kai daugelis kitų tik vėliau išsigynė 1926 m. gruodžio mėn. 17 d. perversmo, tai Šalkauskis iš karto jį smerkė kaip demokratijai priešingą žingsnį (113-118).
 Nors ir griežtai nusistatęs prieš to meto autoritetinį režimą, minėtame 1932 m. atvirame laiške ateitininkams St. Šalkauskis rūsčiai pasmerkė KAKo pogrindinę kovą. J. Ereto vadinamas "žemės druska" ir "pusvyskupiu", Šalkauskis nesibaimino kritiško žodžio nė dvasininkijai. Monografijos žodžiais, "Šalkauskis, nuostabaus takto žmogus, galėjo būti neatlaidus tokiais atvejais, kada apaštalavimo sėkmingumą sukliudydavo nesutarimas tarp žodžių ir darbų" (214-215). Kaip rimtai Šalkauskis ėmė ne tik religinius, bet ir tautinius principus, liudija A. Skrupskelienė: bolševikams jos vyrą areštavus, kai kurie patarė jai bandyti "repatriuoti" (t.y. patekti Vokietijon) ir tuo būdu vyrą iš bolševikų išlaisvinti, bet Šalkauskis išgirdęs šiuos patarimus "sunerimo: Negalime keisti savo tautybės. Tai kraujo nuleidimas" (244). Kiek būtų pagrindo Šalkauskiui sunerimti mūsų tarpe!

Ir tai, kas Šalkauskyje atrodo ar yra "šešėliai", iš tiesų plaukia iš jo principingumo ir tiesumo. Nieko neskelbęs neapgalvotai ir nieko nedaręs atkištinai, Šalkauskis negalėjo lengvai imti nei savo minčių, nei savo sprendimų. "XX Amžiaus" redaktorius kun. dr. J. Pruns-kis pasakoja, kad, Šalkauskio straipsnių serijai nubraukęs duotą antraštę, daugiau nebesulaukė straipsnių, kol reikalą išlygino. "Vis dėlto, pamaniau, kad profesorius labai jautrus žmogus" (195). O kokiu pagrindu buvo laukiama "nejautrumo" iš žmogaus, kuris nieko nedarė ne-apsvarstęs? Tikėdamas tai, ką skelbė ir pats vykdė, Šalkauskis kietai kovojo už savo idėjas bei nusistatymus. O kieta kova yra negalima be tam tikro užsispyrimo. Todėl randame užsispyrimo ir Šalkauskyje. Galima kelti klausimą, ar visais atvejais reikalas buvo vertas tokios kietos kovos, kaip, pavyzdžiui, modernieji šokiai ar Iz. Tamošaičio demagogija. Iš antros pusės, kai Šalkauskis nesileisdavo į tuščią ginčą, susilaukdavo priešingo priekaišto — "išdidumo". Monografijos autorius rašo, kad "Šalkauskis nemėgo idėjinio prieštaravimo". Ten pat Šalkauskio svainis dr. V. Bendorius pastebi jį nepakėlus "kalbos, neatitinkančios jo pasaulėžiūrą" ir besibaiminus, jog greta jo "gali būti žmonės, kurie kokiu nors klausimu nesutaria su juo"~0 veikėja O. Labanauskaitė tiesiog susidariusi įspūdį, jog "tai buvo nors mandagus, bet išdidus žmogus ta prasme, kad laikė save neklaidingu" (156). Tai tikro fanatiko požymiai, kurių Šalkauskyje niekada neteko pastebėti. Be abejo, tiesa jam buvo nelygstama, o ne reliatyvi, tačiau tiesos monopolio jis niekada ne-sisavino. Ką nors teigdamas ar neigdamas, jis rėmėsi argumentais, o ne savo autoritetu. Galimas dalykas, kad nevisus žmones jis lygiai gerbė, bet nieku būdu jiems pagarbos nematavo pasaulėžiūriniu giminingumu ar skirtingumu. O diskutuoti jis tikrai mėgo. Jei kada nesileido į diskusijas, tai, matyti, dėl to, kad netikėjo jas būsiant sėkmingas. Visada jis skelbė toleranciją, o fanatizmą smerkė tardamas, kad "apaštalauti prievartos priemonėmis tegali arba visiškas nesusipratėlis arba piktas hipokritas" (Ateitininkų ideologija, 261). Neginčijamai jis vertino tiesą ir todėl kietai laikėsi to, kuo buvo įsitikinęs, bet dėl to jis nesidarė fanatikas, besi-baiminąs skirtingų pažiūrų žmonių ar į juos žiūrįs iš augšto.
4.
Šalkauskio asmenį pilnai išskleisti visų pirma buvo nelengva dėl šaltinių stokos. Tokiam žmogui, kuris buvo ne tik save apvaldęs, bet ir uždaras, pagrindiniu šaltiniu būtų jo laiškai. Tuo tarpu Šalkauskio archyvo nebuvo įma-

KĘSTUTIS RACKUS VERTIKALINĖ KOMPOZICIJA (Aliejus)

noma prieiti. Iš paskelbtosios Šalkauskio korėspondencijos panaudoti tik 4 Šalkauskio laiškai J. Tumui-Vaižgantui (iš 1918 m.), o labai įdomi Šalkauskio korespondencija su A. Dambrausku-Jakštu (paskelbta Logos žurnale 1938 m.) nėra nė bibliografijoj užsiminta: matyti, monografijos autoriui ji liko nežinoma. Šiaip sunaudota, rodos, viskas, kas buvo rašyta apie Šalkauskį, o taip pat jo paties tie rašiniai, kurie teikė apie jį biografinių žinių. Be to, monografijos autorius buvo kreipęsis į daugelį asmenų, prašydamas jų prisiminimų apie Šalkauskį. Nemaža tuo būdu surinktų liudijimų yra įglausta į monografiją. Daugelis suteikė įdomios nio" medžiagos (dr. D. Jasaitis, kun. St. Yla ir kt.). Žinoma, įvairiems žmonėms Šalkauskis yra įvairiai atrodęs, nes neišvengiamai kiekvienas žiūrėjo savo žvilgiu. Kai kur yra net tam tikro prieštaravimo tarp atskirų liudijimų, bet monografijos autorius nesiėmė jų išlyginimo, matyti, sprendimą palikdamas patiems skaitytojams ar nenorėdamas nejučiomis sukelti "kontraversinių" klausimų. Norėdamas būti objektyvus, monografijos autorius įjungė ir tokį liudijimą, kad Šalkauskis "tautos būties klausimuose buvo labai ribotas", drauge su liudininko (J. Aisčio) prisipažinimu, kad jis nepajėgė perskaityti iki galo "nei vienos knygos ir nei vieno jo straipsnio" (93). Šia citata monografija norėjo parodyti "jausminės prigimties asmenų vėsumą Šalkauskio atžvilgiu" (XIV-XV). Tam reikalui būtų buvę įdomu paanalizuoti J. Keliuočio "N. Romuvoj" 1933 m. paskelbtą plačią "Lietuvių tautos ir jos ugdymo" recenziją, kuri analizuoja ne tik veikalą, bet ir Šalkauskio intelektualinį charakterį.

Beje, viena formalinė pastaba: nors iš savo korespondentų gautus pasisakymus monografija cituoja tarp kabučių, kai kuriais atvejais jie yra taip perredaguoti (pakeičiant žodžius, trumpinant ar jungiant sakinius iš atskirų vietų), kad juos galima savais pripažinti tik su didesniu ar mažesniu rezervu. Tokiais laikau savo pasisakymus 88, 92, 162, 166, 250 puslapiuose. Konstatuoju tai patikrinęs savo rankraštį su tuo, kaip atitinkamos jo vietos panaudotos monografijoje. Žinoma, nieko negaliu pasakyti, ar taip atsitiko ir kitiems.

Šaltinių stoką daug padėjo atsverti tai, kad pats J. Eretas buvo artimas Šalkauskio bičiulis ir jau Lietuvoje planavo imtis to uždavinio, kurį šia monografija ir ištesėjo. Nevisada susibičiuliauja panašios dvasios žmonės. "Žodis jam buvo ideograma, man gi stilistikos priemonė" (198). Šia taiklia sentencija J. Eretas išreiškė savo ir Šalkauskio skirtybę ne tik jų stiliaus, bet ir (kadangi, kaip pati monografija primena, "stilius tai žmogus") visos jų dvasinės struktūros atžvilgiu. Kiek filosofui Šalkauskiui visų pirma rūpėjo savo mintis tiksliai išreikšti, tiek literatui Eretui ypatingai rūpi puošni išraiška. Lygiai abiems yra būdingas tik pats stiliaus, arba formos, rūpestis tiek veikaluose, tiek gyvenime. Galimas dalykas, kad labiausiai ir buvo juos suartinęs šis kultivuotumas, kaip priešybė kaimietiškam beformiškumui (t.y. forminiam primityvumui).

Neginčijamai Šalkauskiui "buvo svetimas bet koks oratorinis dinamiškumas" (91), galima tik pridėti — ir apskritai bet koks oratorišku-mas. O Eretas yra tikras iškalbos meistras, mokąs žodį teatriškai vartoti, pajėgiąs sukurti pa-tetinę įtampą, pagaunąs dėmesį plačiais palyginimais, vaizdžiais paradoksais ir kitomis retorinės stilistikos priemonėmis. Tai visa ir jo parengtą Šalkauskio monografiją daro gyvai ir lengvai skaitomą knygą: niekur skaitytojui netenka pačiam įsitempti, visur jį įtempia pats autorius savo patetiška nuotaika, dinamišku pasakojimu, vaizdingu žodžiu. Be abejo, tai negali lygiai visur pasisekti. Kai kur pasitaiko iš patetiško entuziazmo pasileisti į perdėtą šneką: "Tapytojas neturi tiek spalvų savo paletėje, kiek Šalkauskiu namuose galėjai užtikti minčių ir jausmų, atsiminimų ir planų, talentų— išaugusių ir nesveikatos nustelbtų, pasakojimų, apimančių ir Rytus ir Vakarus, nuo Azijos dykumų iki Prancūzijos pajūrio ties Anglija" (101). Kitas "užsimiršimo" pavyzdys: dr. J. Leimono prisiminimas įvedamas žodžiu, kad jau 1915 m. Šalkauskis buvo "suspėjęs visuomenei užsirekomenduoti filosofas iš Samarkando", o pats liudininkas rašo: "aš apie jį nieko nežinojau" (35). Laimei tokių patetinių perdėjimų bei kitokių pertempimų nedaug pasitaiko ir todėl jie neteikia pagrindo kelti klausimą, ar "oratorinio dinamiškumo" neteko apmokėti žvilgio blaivumo ir žodžio tikslumo sąskaiton.

Šalkauskį kaip žmogų, susirūpinusį savo idėjomis žadinti visuomenę, monografija atvaizduoja gana tiksliai, nors ir ne visiškai pilnai. Pakankamai pilnai atvaizduotas Šalkauskio vaidmuo ateitininkuose, bet nė žodžiu neužsiminta, kad jis ir skautams skyrė dėmesio, kaip liudija 1930 m. išleistas veikalėlis "Skautai ir pasaulėžiūra". Stipriai, vietomis net su kartėlio aistra, pabrėžiamas Šalkauskio nusistatymas prieš ano meto autoritetinį režimą, bet (kas yra nepalyginamai svarbiau) nepakankamai iškeliama, jog Šalkauskis buvo ne tik katalikų, bet ir visos tautos ideologas, visų pirma stambiu veikalu "Lietuvių tauta ir jos ugdymas" (1933). To pakankamai neiškėlus, Šalkauskis skaitytojo akyse nejučiomis daromas tik "katalikų žmogumi", kai iš tiesų jis lygiai kreipėsi į visą tautą. Monografija gana plačiai pasakoja Šalkauskio bendradarbiavimą "XX Amžiuje" ir sako, kad šis dienraštis jam leido "pasiekti kone visą tautą" ir jį nešė "iki pat Lietuvos ribų" (198). Nėra abejonės, kad daug esmingiau Šalkauskis tautą pasiekė ne dienraštiniais straipsniais, o savo moksliniais veikalais. Šituo požiūriu sakyčiau, kad monografijos autoriaus atsiribojimas nuo Šalkauskio veikalų, faktiškai pasitenkinant tik "Ateitininkų ideologija", neliko neatsikerši-jęs. Palikus nuošaliai veikalus, sunku ir tiesiog neįmanoma pilnai atvaizduoti žmogaus, kuriam jo veikalai buvo pagrindinis mediumas viešumoje reikštis. Toks atsiribojimas būtų buvęs lengviau galimas tik tokio mokslininko atveju, kuris savo veikaluose būtų leidęsis į grynai teorines problemas, dominančias tik specialistus. O Šalkauskis visais savo veikalais kreipėsi į gyvuosius rūpesčius, visų pirma į mūsų tautos pašaukimo jieškojimą, į jos ugdymą. "Pajieško-jus" Šalkauskio ir jo veikaluose, jis būtų dar turtingiau ir vispusiškiau iškilęs tiek pačiam monografijos autoriui, tiek skaitytojams.

Apskritai Šalkauskio kaip mokslo žmogaus vaizdas monografijoj išėjęs daug blankesnis negu jo "asmeninis portretas". Sakysime, pakankamai supažindinta su teologijos - filosofijos fakultetu bei jo vargais, gausokai duota buvusių studentų prisiminimų apie savo profesorių, pateiktas net jo žymesnių (ar mažiau įžymių) studentų sąrašas, bet pamiršta tiksliau painformuoti, kuriuos kursus ir kada Šalkauskis skaitė. Arba vėl: plačiai pasakojama (net su "užkulisiu") Šalkauskio išrinkimas Vytauto D. universiteto rektoriumi, bet kaip iš tiesų rektoriavo paskutinysis nepriklausomos Lietuvos universiteto rektorius, nieko nesužinome: pasitenkinta tik tokiomis nieko nesakančiomis bendrybėmis, kaip "pareigas vykdė sąžiningai, tiesiog skrupu-latiškai", "nepasimetė administracijos raizgynė-se", "išaugo į valstybinės reikšmės asmenybę" ir pn. Tai visa nekelia abejonės, bet nieko ne-nušviečia, ko Šalkauskis, visada rodęs kūrybinę iniciatyvą, ėmėsi patekęs į šį augščiausią Lietuvos intelektualinį postą.

Ištisa eilė monografijos tezių, liečiančių Šalkauskio intelektualinę asmenybę ir mokslinį darbą, kelia klausimų. "Šalkauskis savo esmėje buvo ir liko rytietis". Tokį jį padariusi "visai būdinga jo dvasios struktūra" ir jaunystės Solovjovo įtaka (50). Ką betgi reiškia būti savo esmėje "rytiečiu"? Nors tai yra pagrindinė sąvoka Šalkauskio dvasinei asmenybei monografijoje apibrėžti, niekur nepaaiškinama, kas šiuo žodžiu manoma. Kadangi to "rytietiškumo" versme minima "dvasios struktūra", tai vargiai bus turėta mintyje somatinis rytietiškumas ("iš svetimos šalies atvykusių bruožai", pasak Ereto, atsispindėję Šalkauskio veide). Pats Šalkauskis, skelbęs lietuvių tautos pašaukimu Rytų ir Vakarų sintezę, šias pagrindines sąvokas buvo paaiškinęs tik E. Heilo metaforine generalizaci-ja, kad Rytai yra gamtos, o Vakarai — laisvės kraštas. Šią E. Heilo generalizaciją Šalkauskis schemiškai taip interpretavo: "Rytai gyvena visų pirma instinktu, jausmu, fantazija, intuicija; Vakarai stengias daugiau tvarkyti gyvenimą protu ir valia" (Romuva 1921 nr. 1, 41). Tačiau šia prasme negalima Šalkauskio nieku būdu laikyti Rytų atstovu, nes pats Eretas net perdėtai (retoriniam įspūdžiui) pabrėžia jo intelektualizmą: "Visa dvasinė Šalkauskio asmenybė yra sutelkta jo intelekte. Ji tarsi pagimdyta proto ir skirta protui. Kiti protauja, jis gi, sakytume, yra pats protas" (92). Neabejotinai Šalkauskis buvo daugiau proto negu jausmo, fantazijos ir intuicijos žmogus, kokiu jis charakterizavo Rytų dvasios žmogų. Tai iš kurgi galima teigti Šalkauskį pasilikus rytiečiu ir ne-apleidus "savo graikiškai bizantinio dvasios pasaulio" (51)?

Greičiausia Eretą bus supainiojusi A. Maceinos laki tezė, kad "Vakarai yra išaugę iš Aristotelio, kaip Rytai yra išaugę iš Platono" (iš Tremtinių Mokyklos perspausdintas straipsnis Ateitininkų Ideologijoj, 14). Palikus nuošaliai klausimą, ar tuodu graiku galima tuo būdu padalyti tarp Rytų ir Vakarų, istoriškai yra neginčijama, kad pirmasis Vakarus veikė Platonas, o Aristotelio įtaka per arabų filosofus krikščioniškoj Europoj pradėjo reikštis XIII a. po Kristaus. Todėl ir netenka Platono ir Aristotelio skirtybės sieti su Rytų ir Vakarų pasauliais.
Grįžtant prie Šalkauskio "rytietiškumo", svarbiausia tai, kad nei Solovjovas nebuvo toks grynas platoniškosios filosofijos atstovas, nei pats Šalkauskis nesilaikė taip Solovjovo, kaip monografijoje teigiama. Tiesa, kad Solovjovas buvo pirmasis Šalkauskio pamiltas filosofas, bet lygiai tiesa, kad po filosofijos studijų pagrindiniu filosofu Šalkauskiui iškilo Tomas Akvinie-tis. Tai liudija jo disertacijos baigiamieji žodžiai: "šį darbą baigiame tvirtai įsitikinę, kad jei nauja platesnė ir gilesnė sintezė yra įmanoma, tai ji turi atsiremti ir išeiti iš tos sintezės, kuri viduramžiais buvo pasiekta tomizme. Solovjovas to neįvertino ir todėl savo tikslo nepasiekė. Pripažinti jo sistemos trūkumus tai tuo pačiu atiduoti švento Tomo Akviniečio filosofijai tą pagarbą, kurios ji nusipelno" (L' Ame du Monde, 121). Eretas mano, kad "tokiais pasisakymais Šalkauskis daugiau nusilenkė neoscholastikos atstovams, t.y. laikiniesiems savo mokytojams negu pačiai neoscholastikai, juk jis niekad netapo tokiu tomizmo atstovu, kokiu kad buvo pvz. Kuraitis" (63). Sunku būtų ir teoretiškai prileisti, kad toks tiesus žmogus, kaip Šalkauskis, būtų veidmainiavęs savo disertacijoj vien dėl to, kad ji buvo rašoma profesoriams tomistams. Kad tokio veidmainiavimo faktiškai nebuvo, aiškiai liudija Šalkauskio paskelbtoji jo korespondencija su A. Jakštu, kur nebuvo jokio pagrindo nebūti tiesiam. Priešingai, A. Jakštas beveik jaudinosi, kad Šalkauskis tolsta nuo Solovjovo, ir įrodinėjo, kad tomizmas yra nebepakankamas ta pačia pras-»T»A kaip gilesniems matematikos klausimam ""bepakanka elementarinės aritmetikos ir s gebros. Šalkauskis gi Jakštui atsakė: "nuo šito laiko esu linkęs laikyti tomiškąją filosofiją didžiausiu žmogaus proto stebuklu" (St. Šalkauskis, Kun. A. Dambrauskas, mano mokytojas ir kritikas, Logos 1938, 40).

Tiesa, kad Šalkauskis nebuvo "tokiu tomizmo atstovu, kokiu kad buvo pvz. Kuraitis". Tačiau iš to dar neseka, kad apskritai jis nebuvo tomistas. Tiek Šalkauskio skaitytieji kursai, tiek paskelbtieji veikalai liudija, kad visų pirma jis rėmėsi Tomo Akviniečio filosofija. Iš kitų tomistų Šalkauskį greičiau išskiria tai, kad jis ėmėsi plėtoti tas disciplinas, kurios anksčiau nebuvo išplėtotos. Tai kultūros filosofija ir es-

Šviesos vandeny (A. Kezio, S.J., nuotrauka).

tetika. Abiejose šiose disciplinose Šalkauskis kūrybiškai pasireiškė, remdamasis tomizmo pagrindais. Nuneigti Šalkauskio tomizmui Eretas remiasi Maceinos teigimu, kad Šalkauskio "visa metafizika yra perdėm platoniška" dėl to, jog joj centrinė idėja yra "pirmavaizdžių buvimas ir jų santykis su tikrove" (51). Tiesa, kad ši idėja yra platoninės kilmės, bet per Augustiną į savo sistemą ją buvo integravęs ir Tomas (žr. Summa Theologica I, qu. 15, art. 3).

Nemaža ir kitų monografijos pastebėjimų apie Šalkauskį kaip mokslininką negalima be rezervų priimti. Pavyzdžiui, aprašant Šalkauskio biblioteką, sakoma: "Knygų nedaug, vos apie porą šimtų, nes profesorius mėgo tik koncentruotą dvasios maistą — sistemas, santraukas, apžvalgas, leksikonus. Juk jam nereikia minčių.

Jam tereikia faktų, vardų, datų, kad patikslintų savo rašinius" (152). Tokia charakteristika gali sudaryti labai klaidingą Šalkauskio mokslininko vaizdą: norint jį išaugštinti, iš tiesų jis nužeminamas, piešiant ne mokslininką, o greičiau, žurnalistą. Toks "koncentruotas dvasios maistas", kurį monografija prirašo Šalkauskiui, yra mėgiamas enciklopedinių eruditų. Šalkauskis tokiu nebuvo, ir jo bibliotekos nesudarė vien santraukos, apžvalgos, leksikonai. Nors iš tiesų Šalkauskio biblioteka, palyginti, buvo kukli, bet užtat ji buvo tikrai rinktinė, sudaryta iš pagrindinių veikalų tų sričių, kuriomis jis domėjosi (liudiju tai, nes pats esu naudojęsis Šalkauskio biblioteka; pvz., kartą susidomėjęs kažkuriuo logikos klausimu, gavau nekokį paprastą tomistinį logikos vadovėlį, o E. Husserlio Logische Untersuchungen; kai vėliau susidomėjau K. Jaspersu, radau Šalkauskį jau skaičiusį jo Psychologie der Weltanschauungen). Naivia egzaltacija skambėtų ir pačiam Šalkauskiui, jog jam "nereikėjo minčių", o tik "faktų, vardų, datų". Tiesa yra priešinga. Vardais ir datomis Šalkauskis mažai operavo, nes sisteminiuose veikaluose tai mažai aktualu, o istorinių studijų jis nesiėmė. Ne vardų ir datų, o minčių reikėjo Šalkauskiui, kuris, kaip teisingai pabrėžiama ir monografijoj, iš esmės buvo sintetinis protas. Ne naujų idėjų intuicija reiškėsi Šalkauskio kūrybinė pajėga, o sintetine įžvalga, atseit, augš-tesnės vienybės įžvelgimu skirtingose ar priešingose pažiūrose ir jų atitinkamame suderinime platesnėj sistemoj. Čia pagrindas, kodėl Šalkauskiui reikėjo ne "koncentruoto dvasios maisto", kuriuo minta enciklopediniai kompiliatoriai, o pačių pagrindinių šaltinių, kurie būtų pagrindu kūrybinei sintezei. Sintetinti bei sisteminti yra visiškai kita negu paprastai kompiliuoti.
Šiame sąryšyje tenka paneigti ir kitą monografijoj kartojamą teigimą, kad Šalkauskio raštuose "nėra citatų" (251) ar kad bent jų užtinkame "tik saujelę" (88). Šalkauskio raštai neplaukia ištisinėmis citatomis, kaip pasitaiko kompiliatorinių eruditų atveju. Tačiau apskritai, kaip visi filosofai sintetikai, taip ir Šalkauskis gausiai cituoja savo šaltinius. Išimtį sudaro tik bendro pobūdžio pasaulėžiūriniai straipsniai ir tie veikalai, kurie yra pasirodę kaip santraukos (prie jų priklauso ir "Kultūros filosofijos metmens"; pačiame kultūros filosofijos kurse citatų buvo gausu). Per lengvai monografijos autorius patikėjo tais, kurie Šalkauskio raštus buvo primiršę ar iš jų pasitenkinę tik "Ateitininkų ideologija". Ne citatų nebuvimas ar jų negausumas liudija Šalkauskio kūrybinę pajėgą, kaip monografijoje aiškinama, o greičiau tai, kad Šalkauskio interpretuojami autoriai įgyja naujo svorio, didesnio, negu jie patys turėjo (turiu mintyje ne tik patetiškąjį E. Heilo, bet ir tokius filosofus, kaip Berdiaje-vas ar Maritainas). Mažai gausus Šalkauskis buvo tik šaltiniais, o ne citatomis.

Daug legendų, supusių Šalkauskio asmenį, monografija sėkmingai išsklaidė. Tačiau pagrindinę legendą, skelbiančią Šalkauskio kaip mokslininko "sunkumą" bei "neprieinamumą", iš viešosios nuomonės perėmė ir monografijos autorius. Šalkauskio auditorija buvusi ištroškusi "didesnio suprantamumo bei vaizdingumo" (98). Kad ne tik moterims, bet ir filosofijos studentams Šalkauskio paskaitos nebuvo lengvesnės, monografijoj cituojama mano pasisakymas (88), deja, taip "apkapotas", jog jo prasmė darosi iškreipta. Ne dėl to buvo nelengva Šalkauskio klausyti, kad jis būtų buvęs "per augštas", o dėl to, kad jo paskaitos nebuvo praskiestos nei anekdotais, nei tuščiažodžiavimu, nei kitomis priemonėmis atvangai sudaryti. Iš anksto rūpestingai pasirašytą Šalkauskio paskaitą reikėjo atidžiai sekti visą valandą. Tik tai reikalavo jo klausytojus įsitempti, o ne "didesnio suprantamumo" troškulys.

Panaši legenda yra ir Šalkauskio raštų tariamas sunkumas — "sunkiai įveikiama, tik specialistams skiriama kalba" (157). Teisingai ir įdomiai J. Eretas analizuoja Šalkauskio scilių (92-98), iškeldamas jo abstraktiškumą ir statiškumą (daiktavardinis, ne veiksmažodinis stilius). Tai filosofams būdingas stilius, natūrR-liai išaugąs iš pačių temų ir rūpesčio tiksliai savo mintį išsakyti. Nebuvo ko laukti kitokio stiliaus ir iš Šalkauskio. Svarbu, kad Šalkauske apskritai iškultivavo savo stilių, specialiai rūpindamasis kalbos kultūra. Būtų nesusipratimas, jei kas norėtų šalkauskinį stilių perkelti į publicistiką ar dailiąją literatūrą. Lygus nesusipratimas ilgėtis, kad Šalkauskis nebuvo poetiškes-nis, retoriškesnis etc. O kadangi Šalkauskis beveik nelietė tik filosofams specialistams prieinamų temų, tai visi jo raštai yra prieinami kiekvienam inteligentui be jokio ypatingo sunkumo: pakanka tik pačiam drauge su autoriumi mąstyti, o ne laukti būti žavimam minčiai svetimomis puošmenomis. Tegalima dar pastebėti, jog yra perdedamą ir dėl "daugybės svetimų terminų" (95). Šalkauskis ypatingai sielojosi lietuviškos intelektualinės terminijos sukūrimu ir, kur tik rado, vartojo lietuviškus žodžius net tarptautiniams žodžiams pakeisti. "Svetimais terminais" Šalkauskis gali baidyti tik tuos, kurių intelektualinis žodynas apskritai yra per skurdus.

Pagaliau, laikydamas Šalkauskio raštus prieinamus visiems inteligentams, apgailestauju, kad monografija pasitenkina tik Šalkauskio veikalų bibliografijos priedu, o jų pačių visiškai neliečia. Žinoma, išsamesnė Šalkauskio veikalų analizė būtų buvusi jau atskiras uždavinys, išeinąs už biografinės monografijos ribų. Vis dėlto laikau trūkumu, kad nė trumpai nesiimta skaitytojus supažindinti su Šalkauskio raštais ir tuo pačiu paskatinti jais susidomėti.

Iš Šalkauskio raštų apžvalgos (o vietos jai sutaupyti buvo nesunku, eilės digresijų atsisakant) būtų dar labiau išryškėjęs ir pats Šalkauskio asmuo. Labiausiai Šalkauskio asmenyje mane jaudina tai, ko neradau monografijoje nė užsiminta. Tai visą laiką rinkimasis ne tų klausimų, kurie būtų kūrę jį kaip filosofą, o ėmimasis tų rūpesčių, kurie buvo aktualiausi tautai, nesenai pradėjusiai savos kultūros kūrybą. Aiškiai tai pamatome, kai panorime Šalkauskį iš savo tautos išvesti į "pasaulį" (šiame sąryšyje dėl Šalkauskio esu pasisakęs straipsnyje "Bejieškant kelio mūsų tautinei kultūrai į pasaulį", Aidai, 1954, 148-157). "Eksportui" tinkamų raštų tiek maža, jog tenka tarti Šalkauskį neišplėšiamai suaugus su mūsų tauta. Dėl to jis nėra mažesnis. Priešingai, mums jis yra dar didesnis, nes intelektualinė jo jėga sutampa su moraline jo didybe. Atvejų atvejais kėlęs reikalą mūsų tautai pakilti į naciją, įsijungiant į tarptautinį kultūrinį bendradarbiavimą, Stasys Šalkauskis gerai žinojo, kad "pelningiau" būtų buvę savo talentą skirti grynajai filosofijai. Bet tauriau buvo savo talentą skirti savajai tautai, labiausiai buvusiai šviesos reikalingai. Šį Šalkauskio apsisprendimą laikau pačiu kilniausiu kaip žmogui ir drauge pačiu tragiškiausiu kaip filosofui. Pavartojau "apsisprendimo" žodį neatsitiktinai, nes manau, jog ir pats Šalkauskis sąmoningai suvokė savo likimo auką. Turiu mintyje jo žodžius įvade jo su A. Jakštu korespondencijai, paskelbtai 1938 m. Ten Šalkauskis rašė, kad "Dambrauskas padarė auką iš filosofijos pamėgimo", o toliau dar pridėjo, kad jis "savo asmens pašaukimą aukojo tėvynės labui ir ėjo ten, kur šaukė jį tautos reikalai" (Logos 1938, 4-5). Šitaip suvokdamas A. Jakšto "auką iš filosofijos pamėgimo", Šalkauskis išsakė ir savo auką, ėmusis tų klausimų, kurie labiausiai buvo aktualūs. Todėl tikrasis Šalkauskio didybės matas ir yra savoji žemė, o ne tarptautinis forumas.

5.
Be paties Šalkauskio, monografijoj paliečiama ir eilė kitų žmonių, su kuriais Šalkauskiui teko susidurti ir dirbti. Visi jie vaizdingai ir gyvai piešiami. Ir V. Mykolaitis-Putinas, kurį "klausydamas jauteisi, lyg pačią poeziją sutikęs" (44); ir J. Purickis, politikoje "tiek stiprus, kiek tikėjime silpnas" (41); ir prel. M. Krupavičius, "kalbėtojas Kryžiaus karams sukelti" (108) ir daug kitų. Sultingai, net sutirštintai, piešiama Pr. Dovydaičio kaip kaimiečio-mokslininko asmenybė (124-125). Blankiau atvaizduotas prel. Pr. Kuraitis (126), kurio asmens ir vaidmens monografijos autorius pilnai nesuprato. Su didele simpatija atvaizduotas K. Pakštas (44-46), tik be reikalo šis rytų augš-taičių žemės sūnus skiepijamas "amerikoniškais daigais". Gimęs toj pačioj (Sudeikių) parapijoj ir pažindamas užpalėnus (gretima parapija), kuriuose Pakštas augo, jo dinamizmui suprasti nesiekčiau New Yorko Broadway, nes visiškai pakanka užpalėnų dvasios judrumo jį laikyti "lietuvišku medžiu" be jokių svetimų daigų. Be Šalkauskiui artimesnių žmonių, monografijoj pateikiama ir to meto gyvenimo panorama. Supažindinama su teologijos-filosofijos fakultetu, ateitininkų veikla, jaunųjų katalikų 1936 m. deklaracija, "XX Amžiaus" dienraščiu ir kt. Tai visa monografiją padaro vertingą kiekvienam, besidominčiam nepriklausomosios Lietuvos katalikų gyvenimu.

Duomenims bei kalbai patikslinti J. Eretui talkino prof. J. Brazaitis ir prof. S. Sužiedėlis. Apskritai netenka skųstis nei kalba (bent ne-specialisto nuovoka), nei duomenų netikslumu. Vis dėlto viena kita faktinė klaida yra prasmukusios. A. Smetonos tėviškė yra ne Utenos, o Ukmergės apskrityje. Taip pat ir J. Keliuotis kilęs ne iš Panevėžio, o iš Rokiškio apylinkės. Pradžioje duodamas Šalkauskio kilmės istoriją, J. Eretas atskleidžia, kad tėvo linijos Šalkauskio protėviai kilę iš Žagarės-Joniškio. Jei taip, tai netenka daryti išvados, kad jie buvo žemaičiai, nes ir Žagarė, ir Joniškis yra dar Augš-taitijoje. Tiek dėl geografinių apsirikimų. Man pačiam per klaidą priskirta garbė, kurios neturėjau: esu minimas tarp jaunųjų pajėgų, priimtų į teologijos-filosofijos fakultetą, kai iš tiesų teko būti priimtam jau į filosofijos fakultetą, 1941 m. įkurtą laikinosios vyriausybės metu. O tarp žymiųjų Šalkauskio studenčių pastebėjau K. Jonkaitytę paverstą Liulevičiene, kai regis, Liulevičiene yra ta pati Monika Krasnic-kaitė, kuri sąraše palikta mergauti. Pats šis sąrašas lygiai galėjo būti ir ilgesnis, ir trumpesnis.

Gale pridėta Šalkauskio veikalų ir straipsnių sąrašas. Kiek jis pilnas, sunku spręsti. Pastebėjau trūkstant kai kurių straipsnių iš "Lo-gos", "Lietuvos Mokyklos", "Gimtosios Kalbos" (joj Šalkauskis rašė dar ir bolševikmečiu, pasirašydamas St. Šaltautu). O būtų labai buvę pageidautina sudaryti pilną Šalkauskio bibliografiją.

Pridėta ir vardų rodyklė. Vieną antrą spragą pastebėjau ir joj.
Korektūros klaidų yra apstokai. Toks jau visų lietuviškų knygų likimas: pigumo besivaikant, nepakankamai daroma korektūrų.
Knygą puošia ištisa eilė atvaizdų (paties Šalkauskio, jo tėvų etc), duotų kaip įklijų ant geresnio popieriaus.
Monografiją išleido Ateitininkų Federacija kun. JA. Karaliaus lėšomis. Daugiausia išleidimu rūpinosi kun. V. Dabušis. Ateitininkuos 50 metų jubiliejus buvo gražiai atžymėtas išleidžiant šią vertingą knygą. Ją parengdamas, J. Eretas įspūdingai paliudijo neišblėstančią meilę savo antrajai tėvynei. St. Šalkauskio monografija — didelė jo mums dovana.