NEMUNO ŽEMUPIS PERTVERTAS 15-ME AMŽIUJE Spausdinti
Parašė J. Matusas   

Dokumentas skamba šitaip; vokiškos Hanzos pirkliai Kaune 1452 m. skundžiasi Lietuvos valdžiai, kad "Vilkijos viršininkas (įtaisęs) Nemune lašišų pertvarą" ir už praplau-kimą nuo laivininkų imąs mokestį (hcbstman zcu Wilkenhofe uff der Mymmel eyne laxswere . . .; schip-pers . . .; Hansisches Urkundenbuch, VIII, 125). Įrengimas, matyt, atsirado tarp 1430-1452 m., kadangi kitose skundo vietose minima nauji suvaržymai, kurių nebuvę prie Vytauto (tenp., p. 80-81).

Vadinasi, aiškiai kalbama apie užtvarą per upę žuvims gaudyti. Lietuvių gyvojoje kalboje tai vadinama persėda.

Šitam tekstui įvertinti reikia mesti žvilgsnį į Lietuvos žvejybos istoriją. Pirmutinė istorinė tos rūšies žinia paduota anglo-sakso Wulfstano, kai jis 9-me amžiuje angliškai parašė apie lietuvių giminaičių prūsų žvejojimą (SRP, I, 733). Pasak Dus-burgo ir Jerošino, Ragainės pilyje 13-me amžiuje buvo tam tyčia tvenkinys žuviai veistis ir laikyti (tenp., 133, 489). Bet pilnas Lietuvos žuvininkystės vaizdas atsiskleidžia tik 16-me amžiuje, būtent, dvarų inventoriuose ir įvairiuose žemės, vandens ir miškų ūkio nuostatuose. Jie išspausdinti Lietuvos Statute, Liet. Metrikoje, Jablonskio Liet. Archyve ir Lietuviškuose žodžiuose eta, Aktuose Viln. Archeografines Komisijos, Archeografičeskij Sbornik'e ir, iš dalies, kituose leidiniuose (beveik visi tokie šaltiniai išvardinti mūsų str. "žuvininkystė ir žvejai Senovinėje Lietuvoje" žurnale "žemės tikis", 1943 m., nr. 5). Išskaičiuojama vardais 16 žuvių rūšių. Nustatoma apsaugos neršimo mėnesiai (balan-dis-gegužis-birželis). Tasai nuostatas išbuvo galioje iki pat 18-to amžiaus. Minima įvairūs žvejojimo būdai ir įrankiai. Veikia (matyt, nuo 13-to amž. pradžios) tinklininkai ir tinklininkystės (nevodniki, nevodnic-tvo): Vilniuje, Perelome, Daugeliš-kiuose, Apse, Alytuje. Tinklininkystės, atrodo, buvo duodamos naudojimui analogiškomis sąlygomis, kaip valdovo žemės ūkio dvarai.

Specialiai Vilkijos pertvarą paaiškins šie faktai. Dideliu mastu žvejojimas buvo ne kažin kokia išimtis. Didžiųjų ežerų tinklai kiekviename sparne išnešdavo po 70 sieksnių ir buvo traukiami valtimis ar plaustais (Liet. Metrika, Publ. Delà, I, 608 tol., Dok. Minist. Justicii, I, n. 78). Būta specialių pertvarų — persėdų ešeriams ir lašišoms (Kurše paliudyta tokios ir unguriams, LUB, II).
0 lašišos (angl. trout) ypačiai veisėsi Nemune ties Vilkija, nes ten žvejams buvo prievole "nuo valties po lašišą" (od czolna po lososiu, Jablonskis, Lietuviški žodžiai etc., 360).

Bet Vilkijos pertvara buvo ypatinga, mat, Nemunas iki Kauno visuomet buvo prekinių burinių laivų, vėliau garlaivių plaukiojamoji upė. Pertvara turėjo laivams praleisti specialiai įrengtą tarpą, kadangi cituotas dokumentas aiškiai mini laivininkus (schipper) ir už praleidimą įmamą mokestį.

Visoje Lietuvos istorinėje valstybėje paliudyta bent 4 žvejojamų pertvarų ir užtvankų rūšys. Bet, išstudijavus dokumentų atitinkamas vietas, tas rūšis galima suvesti į dvi kategorijas — žuvines užtvankas malūnų tvenkiniams ir pertvaras arba persėdas skersai upės. Slaviškuose dokumentuose tai vadinama jezj, seža, groblia, greblia, gatj, o lotyniškuose — jasii, parvi porticuli, agger. Pirmoji jų kategorija, t.y. susiju-sioji su malūniniais tvenkiniais (pasitaikydavo iki 4) paprastai būdavo supilama iš žemių. Antroji gi apėmė konstrukciją, sukaltą iš mietų arba kuolų, perpintų karklais ar šakomis bei žabais. Tai implikuoja 1 Lietuvos Statuto "pertvarą sukapojo" (jezj porubil, skyr. IX, str. 7). Taip pat 1567-tų m. instrukcijos girininkams "pertvaras .. . sukalti" (jazy . .. zabiwac, Liet. Metrika, cit. pirmiau, p. 624).

Ar galima buvo tokiomis pertvaromis pereiti skersai upės? — Be jokios abejones. 1536 m. dokumentas kalba apie "mažus tiltelius, kurie vadinama Jasij" (parvos ponticu-los qui Jasij vocantur, Sobranije Drevnich Gramot Gordov Vilni etc., 45). Turima galvoje Neris tarp Nemenčinės ir Kernavės. O skundėsi Vilniaus tiltininkai (ten tiltas per Nerį), girdi, augščiau esančios pertvaros sumažina jųjų pajamas (tenp. ir 62). Ir dar vienas dalykas. Anos pertvaros arba "tilteliai" turėjo į-rraigtus tarpus (dabar vadinama šliuzais) plaustams praplaukti (naui-fiia quae Promy vocantur (45). Vadinasi, kaip Vilkijoje.

Pasirodo, upių žvejojamomis pertvaromis buvo galima ir pervažiuoti. 1554 m. augštesnieji luomai (bajorai) prašo valdovo, kad būtų panaikintas "lankinis mokestis ant pertvarų (na grebliach podužnoje, Liet. Metrika, 1914 m., 234). O "lankinis" implikuoja vežimą, į kurį arklys pakinkytas lanku (slaviškai duga, būdvardyje atsiranda "i"). Tokiomis pertvaromis galėdavo pereiti ištisos kariuomenės. Lenkai 1432 m. taip pereina Morachvos upę Podolėje (kare su Švitrigaila). Dlugošas kalbamą pertvarą lotyniškai vadina agger (Historiae Polonicae, XI, 488 tol.). J. Matusas