PRANO NAUJOKAIČIO "ĮLŪŽĘ TILTAI" Spausdinti
Parašė A. Tyruolis   
"Ilgesys ir nerimas — mano namų karaliai. Jų niekur nematau, bet jų buvimą jaučiu kiekvienam žingsnyje. Jų balsu kalba buto sienos ir daiktai, kurie dar tebestovi tose vietose, kur juos anais metais yra pastačiusios rankos, tvarkiusios mūsų namus" (p. 66). Taip nusiskundžia vyriausias "Įlūžusių tiltų" veikėjas Antanas Gruodis, Lietuvoj buvęs teismo tardytojas, tremty pasidaręs rašytoju ir literatūros mokytoju, Amerikoj per vieną savo buvusią mokinę gavęs šlaviko darbą, vėliau dirbąs laboratorijoj.

Mirus žmonai ir žuvus sūnui Korėjos kare, štai to našlio, likusio su kitu sūnum, likimas, nepavydėtina viengungio dalia, bet kartu ir užsimojimai naujiems žygiams.

Gruodis norėtų įprasminti savo likusį gyvenimą ne tiek asmenine laime, kiek kūrybiniais laimėjimais. Tam tikra prasme tai būtų kaip ir tezinis romanas, sprendžiąs poeto ir moteries problemą, kaip kad Putinas savo metu sprendė kunigo ir poeto problemą.

"Nemokėjom suderinti poezijos su kasdienybe" (p. 172), kartą Gruodis pasako Helgai, iš šiaurės kilusiai kabareto mergelei, su kuria buvo pradėjęs romansą, bet dėl tautinio principo turėjo jos atsisakyti, pažadėdamas ir jos epizodą "įpinti į savo poezijos posmus" (p. 208).
Didesniam efektyvumui pasiekti romanas atpasakotas pirmuoju asmeniu. Jo turinį in nuce galima nusakyti šiais resumė žodžiais: "Tėra tik Kristina. Vale — nuskendę sodai, Helgos net nesiilgėjo širdis_ O dabar — visa mano šviesa tik tau, Regina" (p. 227). Pastaroji betgi reikšmingai klausia: "Ar pajėgsi? Kas bus, jei nusivilsi manimi?" (ib.).

Faktiškai tada turėtų likti medžiaga veikalui. Dėl to ir šis romanas turi tamprų ryšį su ankstesniuoju — "Upeliai negrįžta į kalnus". Yra nemaža pasikartojančių vietų, idėjiškai jis yra ano kaip ir tęsinys (plg. p. 104 apie "naują knygą").

Būdingas vyriausio veikėjo blaškymasis tarp moterų. Stipriai jis pamilęs Kristiną, bet ji turi vyrą ir dukterį. Valė jį galėtų išvaduoti iš Kristinos traukos lauko, bet ar ji, pati našlė, beesanti ta pati Valiute, kurią kadaise pažino: į ją gretinasi kiti vyrai.

Plačiai vaizduodamas moteris, autorius betgi neberyškina vyrų, kurių kelis parodo veikalo pradžioj. Parodydamas jų charakterio savybes, kiek jos siejasi su vyriausio veikėjo meilės istorija, jų neįtraukia į kokį ,didesnį konfliktą, daugiau erdvės palikdamas vyriausio veikėjo pasireiškimui.

Jo principus daugiausia apsprendžia pedagoginis (ne teisinis) bei krikščioniškai idėjinis nusistatymas. Dėl to, suprantama, tenka atsisakyti Kristinos. Bet Reginos pasirodymas, gelbint padėtį, kaip iš už scenos primena kiek butaforiką. O tragikomiška padėtis susidaro, Valei pasivėlinus, kai jau susižieduota su Regina. Tai aiškiai nenatūralu, surežisuota.

Moderuotas problemos sprendimas atitinkamai charakterizuoja ir patį romaną. Dėl to čia nerandame ypatingos įtampos, nėra čia ir kokių tragiškesnių lūžių. Tik vyriausio veikėjo nerimas ir blaškymasis yra kaip tikrai didžiai perštinti žaizda, bet ją pagaliau "išgydo" moderuotas bei protingas sprendimas.

Anksčiau užmesta poeto ir moteries problema pagaliau pereina į grožio jieškojimo problemą, kol pa-aiški, kad viso to nerimo pagrindas — grožio jieškojimas: "aš vis jieš-kau gelmių, vidaus grožio" (p. 127). Darosi nebeaiški riba tarp gyvenimo ir poezijos kaip realybės sąvokų: "ir nežinome, kas yra didesnė realybė; gyvenimas ar poezija" (p. 173).

Tomis" estetizmo spalvomis pieštas ir šis romanas. Jos turėjo įtakos romano kalbai ir įvaizdžiams. Dėl to estetinio nusiteikimo romane gausu alegorinių įvaizdžių, kaip nuskendę sodai (angl. sunken gardens, to paties vardo miestelis romane), įlūžę tiltai, užgesę žibintai (A. Jakšto užgesę žiburiai), oazė tamsoje (t.y. Kristina), mėlynoji mergelė (romantikų simbolinis įvaizdis), paklydę karavanai (Hauffo motyvas), praradimo simfonijos (Niliūno poezijoj) ir kt. Tai romanui teikia kažkokio sentimentalaus simbolizmo nuotaikų, migloto filosofavimo ar poetikavimo dvasias, ko negalima būtų laikyti stiprybe.

Romano kalba lengva, paprasta ir taisyklinga, nesudėtingas ir visas romanas, kuriame betgi pasitaiko pasikartojimų, priminimų to, kas jau kartą buvo pasakyta. Rašyba — naujoji, moderuota. Būdingas romantinis pedagogo V. Čižiūno viršelio piešinys.
(Pranas Naujokaitis, ĮLŪŽĘ TILTAI. Romanas. Išleido Vaga, Brook-lyne. 1961. 236 p. Kaina $2.50.)
A. Tyruolis