KUOKA, KAIP GINKLAS, LIETUVOS SENOVĖJE Spausdinti
Parašė J. Matusas   
Apie tai dėlto čia rašome, kad mūsų žiniomis, kuokos ginklo Lietuvoje iki šiol niekas netyrinėjo. Žinoma, neskaitant vadovėlių autorių niekuo neparemtų samprotavimų. Čia remsimės daugiausia vadinama Livonijos Eiliuotine Kronika (Liflaendis-che Reimchronik), parašyta vokiškai Estijoje 13-to amžiaus pabaigoje. Savaime suprantama, ji turi visoms kronikoms bendrų silpnybių, kadangi tai ne dokumentai, bet pasakojimai, kurie dažnai tampa grynais postringavimais, atseit, kūryba, rikiuojama pagal kurį politinį, mi-litarinį, religinį ar net asmeninį tikslą. Istorinės realybės atžvilgiu Ir rimavimas bei eiliavimas yra taip pat silpnybė. Dėlto Pr. žadeikis, Eiliuotine Kroniką išvertęs lietuviškomis eilėmis (1939-40 m. turėjo pasirodyti, kaip "Praeities" žurnalo leidinys), atliko nereikalingą ir nenaudingą darbą. Mat, šiuo atveju reikia kalbos, Pabaltijo politinės, bažnytines ir medžiaginės kultūros istorijos žinovo. Taip pat ir neeilinio lietuvių kalbos mokovo, pagaliau, poeto. Na, bet Eiliuotine Kronika yra (mūsų manymu, dukart ją išstudijavus) pati objektyviausia iš Pabaltijo visų 13-to, 14-to ir 15-to amž. kronikų.

Joje užtinkame tokių kultūrinių žinių apie lietuvius, kurių niekur kitur nerasi. Galima pridėti, jog josios nuorašai rašyti ant pergamento, ir tai su puikiais raudonais ir mėlynais inicialais. Sprendžiant pagal tos kronikos turinį, ją rašė net kunigas, domėjęsis įvykiais ir daiktais, kaip žmogaus gyvenimo realiais reiškiniais.

Ir taip Livonijos Eiliuotinės Kronikos eilutėse 3,881-87 išskaitoma žemaičių ginklai: keyen, swert, spe-re, Schilde, brunie, helme (įvykiuose apie 1253 m.). Besikaujant žiemgaliams su kryžiuočiais prie Heiligen-bergo pilies (apie 13-to amž. pabaigą) abiejose kariuomenėse randama: sper, armbrusten, brunnien, swert, helme, klupfel (eil. 10, 005-48, 53; 10,061-706). Taigi tokie ginklai: kardai, jietys, skydai, šarvai, šalmai, šaujamieji lankai. Ir, žinoma, keye, klupfel. Šiuodu terminai reiškia tą patį daiktą, kadangi abiejuose sąrašuose kiti ginklai (išskiriant armbrusten, t.y. šaujamąjį lanką) tie patys. Ne kas kitą turima galvoje, kai rašoma "galėjai matyti, kai pagonys mėtė medį" (die heden man holtz werfen sach, eil 10, 061). Ir apie klupfel sakoma, kad žiemgaliai jais kryžiuočius "negyvai užmėtė" (warfen sie tot). Jei kitais atvejais minima ginklas "medžiai" (boum), tai bus norėta pažymėti kaip tik šitas "holtz". Z. Ivinskis, neišsiaiškinęs boum reikšmės, samprotavo, kad tai dirvoje augą medeliai (str-y apie 1236 m. Saulės-šiaulių kautynės "Karo Archyve", 1936).

Taigi žemaičiai ir žiemgaliai turėjo, be kitokių, ir medinį ginklą, kurį mėtant, buvo galima užmušti žmogų. Kadangi jis buvo apsiginklavimo dalis ir mėtomas, tad turėjo būti specialiai padarytas, patogus nešiotis ir tinkamas mesti į taikinį. Kitaip negalima galvoti, kaip apie trumpą, sunkų, metimo inercijai atliepiantį medinį įnagį. Jį natūraliai tenka vaizduotis padarytą iš skroblo, ąžuolio ar kitokio kietmedžio — su laifgaliu arba rankena ir storgaliu arba galva, buože. Šioji, galimas daiktas, turėjo įtvertų akmens skeveldrų ar metalo gabalų. Tai, atrodo, implikuoja vienas posakis, 1288 m. apibūdindamas lietuvių apsiginklavimą (.. . gewapenden hantweren, Liv-. Est—und Curlaendisches Urkunden-buch VI, 530). Dar aiškiau pranešime apie lietuvių susikovimą su vokiečiais 1372 m. prie Baltijos Šventosios: per up jie svaidę "pagal savo pagonišką paprotį, metamąsias jietis ir akmenines kuokas" (obir das vlis mit wurfspern und mit steynen kewlen, SPR, III, 102, 597). Rusiškai tai, atrodo, buvo vadinama "drevo" (Lietuvos Metrika, 1914 m., p. 659, 1915 m., p. 7).

Tą ginklą mes pavadinome kuoka,
šakiu apskrityje prie Nemuno sakoma "Ji tikra kuoka" ar "Ji kvaila, kaip kuoka". Vadinasi, josios galva nepajėgia galvoti, tarytum būtų apskritas medžio gabalas, žinoma, galima vadinti ir buože. Šioji augščiau minėtoje srityje taikoma sveriamojo bezmėno storajam, sunkiajam galui. Bet taip pat ir kuliamojo spragilo sunkiajai skroblinei daliai, kuri per vadinamą tarpininką prisieta prie ilgo koto. šiuo atveju tai būtų skirtingas daiktas, nei metamoji kuoka. Pagaliau, dar ten yra vėzdas, atseit, storokas pagalys mušimui. Sakoma grasinama "Kai paimsiu aš tau vėzdą!" J. Matusas