Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ MANO ATSIMINIMŲ APIE POETĄ EDMUNDĄ STEPONAITĮ PDF Spausdinti El. paštas
10 gruodis
Parašė JUOZAS MIKUCKIS   
Juozas Mikuckis
Lietuvių spauda paminėjo poeto Juozo Mikuckio amžiaus septyniasdešimtinę sukaktį. Jis gimė 1891 m. Vilkijos valsčiuje ir priklauso tai mūsų poetų kartai, kuri lietuvių literatūrai davė Faustą Kiršą, Putiną - Mykolaitį, Kazį Binkį, Balį Sruogą ir kitus. Kaip poetas, Juozas Mikuckis pradėjo reikštis 1907 m. Po trejų metų išėjo jo rinkinys "Pirmos Dainos". Paskui pasirodė "Auštant", "Aušros Rasos" ir kiti jo veikalai. 1954 m. Amerikoje išspausdinta rinktinė "Lyrikos Kraitis". Turi sudaręs naują savo poezijos rinktinę. Juozo Mikuckio lyrika yra paprasta ir patraukia savo eleginiu tonu. Jis, anot jo paties, yra "Dainius dainelių gailių". Kai kurios iš jo dainų buvo plačiai pasklidusios ir dainuojamos Lietuvoje, pvz. "Sunkaus gyvenimo drauguže" ir kt. Amerikoj Juozas Mikuckis gyvena Baltimorės mieste.

Šiandien rašyti apie Edmundą Steponaitį susidaro sunkumų. Neturiu jokių žinių, net vadinamųjų "enciklopedinių". Turiu vien savo atmintimi pasikliauti. Mudu buvome, anų metų žodžiais tariant, — tolimi kaimynai: aš nuo Vilkijos padangės, o Ed. Steponaitis — nuo Šakių, kur jis ir gimė Sintautuose 1892 metų vasario 28 dieną. Edmundas buvo jaunesnis už mane penkiais mėnesiais. Pirmą kartą mudu susitikome 1906 metais Saliamono Banaičio spaustuvėje, kuri buvo namuose Rotušės aikštės pakraštyje, prieš parkutį, kaimynystėje parapijos — Šv. Trejybės bažnyčios. Tuose namuose, antrame augšte, viršum Banaičio spaustuvės ir į-einamųjų vartų į kiemą, gyveno vyskupas Gasparas Cirtautas — Žemaičių vyskupijos pavys-kupis-sufraganas. Mes spaustuvėje sukeldavo-me daug triukšmo ir mašinomis ir savo garsiomis kalbomis, o spaustuvė juk buvo "litvoma-nų", kurių nelabai pakęsdavo sufraganas ir patsai vyskupas Paliulionis. Bet niekad neteko Banaičiui išgirsti nusiskundimų.

Mes, jaunesnieji, ar tai eidami mokyklos-na, ar tai žaisdami kieme, dažnai matydavome vyskupą prie lango, ir jei sveikinimui nusiim-davome kepurę, jis mus palaimindavo. Daug vėliau, namams perėjus šv. Kazimiero draugijos nuosavybėn ir namus iš pagrindų pertvarkius, vyskupo Cirtauto bute įsikūrė prelatas Dambrauskas-Jakštas.

Mano čia kalbamu metu, vėliau vadinamuose Maironio namuose, buvo rusų kareivinės, taip pat kareivinės buvo ir namuose prie pat Nemuno krantinės, kuriuos vėliau įsigijo žinomas vargonų ir kanklių dirbėjas Jonas Garale-vičius. Iš visų pusių Rotušės aikštę supo lietuvių krautuvės, įmonės ir susipratusių lietuvių šeimų židiniai, bei mokslo siekti iš kaimo atvykęs jaunimas: vieni ruošėsi stoti kunigų seminarijcn, kiti lankė gimnaziją ar panašias mokyklas. Arčiau Kauno naujamiesčio ir pačiame naujamiestyje gyveno lietuvybės šulai: Petras Leonas, Rokas Šliupas . . . Apie Baltosios Gulbės bokštą, papėdėje Šv. Trejybės bažnyčios, augo stipri lietuvybės tvirtovė. Toje tvirtovėje, su knyga ir lyra, griežtas vaidila ir kritikas Adomas Jakštas-Druskius mokė mus "atskirti jambą nuo chorėjaus".

Ten gyveno: Banaičiai, Toliušiai, Nasvyčiai, Jonaičiai, Steponaičiai, Gineikiai, Vitkauskai, Petroniai, Byla ir daugelis kitų, kurių jau ir vardus aš pamiršau. O tik pro Vytauto bažnyčią "pontono" (tada kito nebuvo) tiltą perėjus, sustotum Sutkuose, gi pasukęs dešinėn ir pakilęs stačiais laiptais į kalną, pasiektum Linksmadvarį — vaišingą Prapuolenių šeimą. Dar toliau Garliavos ir Prienų link — Gustaičių kiemai, kur įvairiais vardais pražydo lietuvybės nešėjos Gustaitytės ir išaugo naujos kartos ąžuolai — Gustaičiai. Apie juos visus reikėtų parašyti plačiau, bet mano kukliai suminėti vardai — nepaprastos asmenybės: mūsų nepriklausomybės angoje iš jų kilo kunigai, daktarai, kariai, advokatai, vaidilos, kompozitoriai, rašytojai, poetai. Vargu sugebėčiau juos tinkamai apipavidalinti ir jų nuveiktus darbus į savo blankaus rašto eilutes sudėti. Būsiu labai laimingas, jei tesėsiu tik viename kieme valandėlę pasidairyti ir savo jaunystės gerą draugą Edmundą Steponaitį atsiminti ir apie jį kitiems papasakoti.

Mudviejų susitikimo metai buvo neramūs. Rusijos imperijoje kilusi revoliucija neliko svetima ir Lietuvai ir Kaunui. Ed. Steponaitis tada buvo vos 14-kos metų jaunuolis. Gražus, ilgi tamsūs plaukai, patsai lieknas ir status, ryškios gilios akys ir tiesus žvilgsnis. Sutikau jį Banaičio spaustuvėje raides berenkantį. Susipažinęs patyriau, kad Edmundas iš Sintautų Kaunan atvyko ne vienes, bet kartu su juo ir sesuo Apolonija, o vėliau ir jaunesnysis brolis Vytautas, Lietuvos nepriklausomybės metais mūsų kariuomenės pulkininkas, daug dirbęs kariškos spaudos baruose. Dabar jau miręs. Apolonija buvo už Edmundą kiek vyresnė ir Banaičio spaustuvėje dirbo tą patį, raidžių rinkėjos darbą. Be to, vedė ūkį, gamino broliams valgi, skalbė. Steponaičiai apsigyveno tame pačiame kieme, kur buvo įsikūrusi Banaičio spaustuvė, kur gyveno patsai Banaitis su žmona ir augino tris sūnus: Justą, Bronių ir Viktorą-Kazimierą, dabar žymų kompozitorių, ir biblinių vardu dukrą Salomėją, kuri spindėjo ir tam vardui tinkamu grožiu. Tenai gyvenau ir aš. Labai pamėgau spaustuvės dažų kvapą. Grįžęs iš gimnazijos, po pamokų, bandžiau ir raides rinkti.

Dažnai teko stoti talkon spaustuvės mašinos ratą sukti. Tasai sukimo aparatas buvo panašus į ūkiuose matytą "akselinę". Stoji prie karties ir suki mašinos ratą, o iš mašinos tik krenta ir krenta spausdinti margi lapai: "Imkit ir skaitykit".

Pažintis su Banaičiu ir jo šeima, susitikimas ir draugiškas suartėjimas su Edmundu Steponaičiu mane sutvirtino lietuvybėje. Edmundas, nors buvo, kaip jau minėjau penkiais mėnesiais jaunesnis, bet visada rimtas, susimąstęs. Mudu susitikdavome beveik kiekvieną dieną, o sekmadieniais praleisdavome kartu popiečius. Mūsų amžiaus jaunimas buvo gyvas, mokėjo linksmintis ir sugebėjo dainuoti ir šokti. Aš patsai priklausiau prie "šokančiųjų". Edmundas buvo kitokis. Aš jį visada rasdavau po darbo, proziškai tariant, į knygą nosį įkišusį. Edmundas buvo didelis Levo Tolstojaus garbintojas. Gal už tai jis ir Jakštui-Druskiui nelabai krito širdin: Jakštas protegavo Vladimirą Solov-jevą. Edmundas gerai mokėjo tik lietuvių ir rusų kalbas. Levas Tolstojus buvo visame pasaulyje pagarsėjęs ne vien savo genialiais raštais, bet ir savo originaliu gyvenimu ir įvairiomis keistenybėmis. Edmundas buvo pradėjęs su Tolstojum susirašinėjimą. Atsimenu ir vieno laiško temą. Edmundas paklausė Tolstojaus, kaip privalo "tobulas" žmogus rengtis? Skaičiau kartu su Edmundu ir atsakymą: geriausia vilkėti kūno nevaržančius drabužius ir marškinius be kietų apikaklių, o avėti — sandalius.

Edmundas, skaitydamas knygas, radęs gilesnes mintis pabraukdavo ir įdomesnius sakinius nusirašydavo į atskirą popieriaus lapą. Skaitydamas Šv. Raštą, žavėjosi psalmėmis Sename Testamente. Gilinosi į Kristaus gyvenimą ir Kančią Naujame Testamente. Edmundas norėjo pasiekti daugiau ir daugiau žinių. Jis buvo baigęs tik pradžios mokyklą. Dirbdamas sunkų spaustuvės darbą, būdamas lyg ir vienintelis šeimos galva-maitintojas, Edmundas neturėjo galimybės lankyti augštesnių mokyklų ir tenkinos tuo, ką po ranka turėjo. Aš tada jam pavydėjau "storos su paveikslais" knygos. Tai buvo rusų Pavlenkovo enciklopedijos žodynas. Ir tą žodyną Edmundas, turbūt, kelis sykius buvo peržiūrėjęs ir sau reikalingus žodžius pasibraukęs.

Tais metais, revoliucijos ir reformų laikais, audros persimesdavo į gimnazijos ir kitų mokyklų rūmus. Kai kurie gimnazistai buvo ir ginklų įsigiję, nors ir seni ir surūdiję, bet visvien ginklai. Tarpe kitų, tokiais ginklininkais gimnazijoje buvome aš ir Antanas Sutkus (aktorius). Edmundo Steponaičio tokie mūsų "žygiai" nedomino.

Edmundas buvo Tolstojaus paveiktas: piktam nesipriešinti. Niekad nemačiau Edmundo užpykusio. Beje, vieną kartą karščiavosi ir Edmundas. Buvo vedama bažnyčiose dėl kalbos lietuvių su lenkais kova. Lietuviai buvo išsiderėję parapijos — Šv. Trejybės bažnyčioje — kas antras sekmadienis pamaldų metu giedoti lietuviškai. Bet tik lietuviams pradėjus giedoti, susiorganizavusios lenkų davatkos taip užcypda-vo, kad mus lietuvius "nurėkdavo". Reikėjo organizuotis ir mums. Ir vieną tokį lietuvišką sekmadienį, Saliamono Banaičio paraginti, rinkomės parapijos bažnyčion. Buvo laukta iš lenkų pusės muštynių. Mes, kaip dera drausmingiems vyrams, tą lietuvišką sekmadienį šiek tiek "apsiginklavome": kas akmenėliu, kas lazdele. Tada pamačiau ir Edmundą su lazdele, pasirengusį: "piktam priešintis piktai". Kova baigėsi laimingai. Mūsų jaunimas užtraukė galingai: Šventas Dieve! ir lenkiškos davatkėlės pačios pradėjo lietuviškai giedoti.
Edmundas Steponaitis siela — poetas, protu — mąstytojas. Neužtenka Vaižganto žodžiais tarti, kad Edmundas Steponaitis buvo "deimančiukas" — jis buvo svarus ir didelis brangakmenis. Nedaug Edmundas paliko poezijos ir kitų kūrinių. Neparašė ilgų poemų, dramų, romanų. Liko tik keli eilėraščiai ir gal artimųjų stalčiuose įvairūs Edmundo išrašai. Edmundas Steponaitis, 16 metų jaunuolis, savo eilėraščiuose buvo originalus ir gilus. Edmundo Steponaičio stipriausiu kūriniu laikomas eilėraštis Muzika. Čia pateiksiu to eilėraščio porą posmų.
Per banguojančią arfų Eolo armoniją,
Per apsupusią žemę būtybės vibraciją —
Siaudžia virpanti muzikos aido agonija,
Siaudžia skausmo išpinta poezijos gracija.

Ir sutirpusi giesmė gamtos margumynuose
Lyg aidu gema Viešpaties himnu skaisčiau-
siuoju;
Kaip išnykęs aromatas sodo žolynuose
Pasilieja kvepėjimu nardo mieliausiuoju..

Eilėraštis, perkrautas svetimųjų žodžių gausybe, pasidarė sunkokas, bet Edmundas mokėjo rašyti ir grakščiai ir vaizdžiai. Pvz. Du paveikslėliu.
Dailus mūs Nemunas pas Kauną,
Kad iškilmingai jį aplies
Rausva varsa — varsa ugnies —
Aušra. Paviršių melsvą, srauną
Bučiuoja tyros oro lūpos .. .
Tada net girdisi, kaip supas
Ant burės paukštis.. . Kaip ramu.
Ant kranto pušys belinguoja
Augštas viršūnes — lyg sapnuoja
Senus laikus ... Ir jaunumu
Gegužės rytas mus bučiuoja .. .

Nedaug teko Edmundui Steponaičiui "jaunumu gegužės ryto pabučiavimų". Jis amžinai mums užgeso 1908 metų rugpjūčio 19 dieną Šakiuose, sulaukęs vos 16 metų ir 6 mėnesių.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai