BETLIEJAUS NAUJAGIMIS – ŽMONIJOS ISTORIJOS AŠIS Spausdinti
Parašė KUNIGAS LEONARDAS GIŽINSKAS   

I.

„Kažkurioj karalystėj, už jūrių už marių, gyveno kadaise vienas karalaitis“... Šitaip prasideda pasakos. Nei vieta, nei laikas, nei kiti būtini istorinės tikrovės rėmai — jose nenurodomi. „Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Pontijui Pilotui valdant Judieją, Erodui gi esant Galiliejos tetrarku, jo broliui Pilypui Ituriejos ir Trakonities krašto tetrarku, Lizanijui Abilėnės tetrarku, po vyriausiais kunigais Armu ir Kajipu, pasigirdo Viešpaties žodis“... (Luk. 3, 1—2). Šitaip kalba istorija. Jos atributai — chronologinė, geografinė, administraciniai politinė ir personalinė precizija. Lygiai taip, kaip mes skaitome Luko Evangelijoje.

Tai, ką pasakoja Lukas ir jo kolegos evangelininkai, yra istorija. Žinoma, ne savo forma! Bet — savo esme. Evangelijos neturi istorinio traktato ar metodiškai apdirbtos istorinės studijos formos bei stiliaus. . Žiūrint formos, jos tebėra tik paprasti nuoširdūs, be metodologinių gudrybių ir retorinių triukų surašyti pasipasakojimai. Evangelijose randame, ką jų autoriai yra patys — matę, girdėję ar kaip kitaip su tekste minimais asmenimis išgyvenę. Bet tai juk ir yra esmingiausias skirtumas tarp mitų ir pasakų — iš vienos pusės ir istorijos — iš antros, kad pasakose randama vaizduotės kūryba, o istorijoje — gyvenimo tikrovė.

Čia pat reikia pažymėti, kad Evangelijų atpasakotas Jėzaus iš Nazareto gyvenimas — yra daugiau, negu istorija — gali daugeliui pasirodyti nauja ir neaiški. Bet šitoksai Evangelijų turinio apibūdinimas yra visiškai pateisinamas. Su tuo teks sutikti, jei prisiminsime, kad Dievo Sūnaus Įsikūnijimas nebuvo kažkokia staigmena. Kristaus atėjimas į šį pasaulį buvo amžinojo Apvaizdos plano realizavimas laike ir istorijoje. Tai, kas, pasak Luko, įvyko „penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais“ (3, 1), Praamžiaus buvo seniai numatyta ir nulemta. Kada dar nebuvo — nei laiko, nei istorijos, nei žmonijos, nei pasaulio... Tačiau žodis „proistorija“ šitoje vietoje netiks. Jis turi kitokią, mokslo kalboje jau nusistovėjusią prasmę. Todėl ir tenka į mūsų minčių ratą įtraukti naują sąvoką. Daugiau, negu istorija! Tai yra ta pati sąvoka, kurią vokiečiai išreiškia žodžiu „ūbergeschichtlich“. (Pal. A. Rademacher, L.f.T.u.K., B. II, S. 906)

Laikantis griežtos mokslinės distinkcijos, tenka sutikti, kad Jėzaus Kristaus atėjimo sąryšis su amžinais Apvaizdos planais yra — ne istorijos, bet istorijos filosofijos tema. Bet, antra vertus, net ir tuo atveju, jei mes laikysimės tiktai siaurai chronologinių Kristaus Asmens pasirodymo rėmų, tai ir tada mes negalėsime to pasirodymo laikyti vien tik istoriniu epizodu. Tokių, kaip sakysime, kaip Aleksandro Didžiojo arba Tamerlano imperijų įsteigimas, Amerikos atradimas ir daugelis kitų. Toliau mes patirsime, kad Dievo — Žmogaus pasirodymas istorijos fone sudarė visos žmonijos istorijos kulminacinį tašką. Tie 33 metai, kurių pradžioje stovi Arkangelo ,,Ave!“ ir pabaigoje paties Dievžmogio „Consummatum est!“ — yra žmonijos istorijos ašis. Apie ją sukasi visa žmonijos istorija. Visi praeities, dabarties ir ateities įvykiai.

II.

Christocentriniai istorijos filosofijos idėjai krikščionybės senovėje labai stipriai ir įspūdingai atstovavo didysis konvertitas, genialus Hiponos vyskupas ir Bažnyčios daktaras šv. Augustinas. Kaip galingas pajūrio švyturys, paklydusiam ir audros daužomam laivui, taip lygiai ir šito, genijaus antžmoginės potencijos mintis — įstengė praskleisti istorijos chaoso tirščiausias miglas ir surasti tos istorijos centrą ir prasmę.

Augustininė idėja buvo perdaug ryški, perdaug originali ir galinga, kad ji, lyg koks žiemos nakties meteoras, būtų galėjusi nukristi ir užgesti. Visame krikščioniškame viduramžyje ji nebuvo užmiršta. Ji buvo gyva. Tiesa, anų raštijoje mes nerandame nei vieno veikalo, kurį būtų galima bent iš tolo lyginti su tokiu krikščioniškos filosofinės minties gigantu, kaip monumentalus Augustino kūrinys „De civitate Dei“. Bet užtat patsai gyvenimas, tasai žinomas bažnytinis ir politinis viduramžio universalizmas, iš esmės buvo ne kitas kas, kaip tik bandymas realizuoti kai kuriuos augustininės teorijos punktus bei dėsnius.

Naujieji ir ypač — naujausieji laikai paėmė visiškai priešingą kursą. Šių dienų gyvenimas, ypač — politinio gyvenimo praktikos ir metodai, atrodo taip, lyg nei Aštuonių palaiminimų, nei iš viso Kalno pamokslo pasaulis niekad nebūtų girdėjęs. Bet Dievo apvaizda budi. Ji niekad neleidžia blogybei pilnai įsiviešpatauti pasaulyje. Ir štai daugelis gilesnių protų pradeda žvelgti — į šitą nukrikščionėjusi gyvenimą kaip į savotišką, nesąmoningą spontaninį eksperimentą. Tai — žiaurus, nepateisinamas, moraliniai neleistinas ir labai daug aukų kainavęs eksperimentas. Bet jis, kad ir nenoromis, kad ir ne to siekęs — vis dėlto — pateikia krikščionybei naują tiesos įrodymą. Jisai vadinasi „argumentum de contrario“. Juk to žiauraus ir daug atsiėjusio eksperimento dėka, žmonija gali aiškiau įžvelgti, kur pagaliau nuveda nukrikščionėjimas. Jisai parodė, kokių karčių vaisių duoda Evangelijos nuostatų, ignoravimas arba net boikotavimas. Ir tik tuo galima paaiškinti tasai faktas, kad christocentrinė istorijos filosofija vėl ėmė stipriai reikštis mūsų laikų raštijoje ir dvasingesnių žmonių galvosenoje. Su kalbamuoju filosofiniu judėjimu nūnai siejasi tokie vardai, kaip Nikolaji Bierdiajev, J. Bernhart, O Braun, A. Dempf, T, Sawicki ir labai daug kitų.

III.

Christocentrinė istorijos filosofija remiasi trimis pagrindiniais dėsniais. Ant jų stato jinai savo sistemos rūmus. Pirmoje vietoje, eina krikščioniškas Dievybės supratimas. Antroje — tikėjimas į istorinį Apreiškimą. Trečią vietą užima — krikščioniškos, tradicinės, Apreiškimu pagrįstos pažiūros į žmogaus prigimtį ir jojo galutinį tikslą. Žmogaus laisvę krikščionybė pripažįsta. Ji ją netgi kiekviena proga stipriai pabraukia. Iš antros pusės, asmeninio, laisvai ir sąmoningai veikiančio Dievo supratimas reikalauja prileisti, kad ne tik pavienio žmogaus gyvenimas, bet ir visos žmonijos istorija turi tam tikrą, iš anksto jai paskirtąjį tikslą. Bet šių dviejų minčių gretinimas sukelia sunkumų. Atrodo, kad harmonija tarp žmogaus autonomijos ir Dievo absoliutizmo sunkiai įmanoma. Susidaro įspūdis, kad natūrali išvada iš tų dviejų prielaidų tegali būti tik nepaliaunamas konfliktas.

Bet iš tikro tėra tik iliuzija. Tos iliuzijos tam tikrų momentų negalėjo išvengti netgi toksai šv. Augustinas. Tačiau jojo genijus veikiai įžvelgė į tos komplikuotos situacijos esmę. Jis tučtuojau atrado teisingąjį sprendimą. Sunkumai kyla iš to, kad atributai klaidingai sutapdinami su substancija, privalumai — su esme. Jeigu toksai sutapdinimas ir yra galimas, galvojant apie Dievą, tai jisai yra perdėm klaidingas, kalbant apie žmogų. Laisvė nėra, jokiu būdu, visa žmogaus prigimtis. Ji tėra tik pastarosios dalis. Be laisvės, turi žmogus dar protą ir labai plačią įvairių jausmų skalę. Visa tai nelieka be įtakos į jojo veikimą. Antra vertus, ir Dievo absoliutiškumas reiškiasi ne vien tik kaip aukščiausioji galybė. Jis yra drauge ir tobuliausioj! meilė. Tik meilės ir malonės vaidmenį pamiršus, galima sakyti, kad Kūrėjo visagalybė ir kūrinio savarankiškumas tegali vesti prie jųdviejų kolizijų.

Nepaisant visų dažnai — tikrai neperžvelgiamų, istorijos painiavų, lygiai, kaip ir laisvų žmonių, sąmoningai Apvaizdai daromų kliūčių, — Apvaizdos nustatytojo tikslo siekimas sudaro vyriausiąją istorijos prasmę. Vieni istorijos visumą apibūdina, kaip „Dievo žygiavimą per amžius ir tautas“... Kiti vėl mato istorijoje „amžių ir tautų žygiavimą į Dievą“... Kiekvienu atveju tačiau — žygiavimas! Vadinasi, ne tūpčiojimas vietoje. Ne betikslis blaškymasis. Tasai žygiavimas gali šen bei ten, tuo ar kitu būdu, būti apsunkinamas bei trukdomas. Su tuo tenka sutikti. Tie trukdymai yra lyg ir savotiškos koncesijos. Lyg ir tam tikri nusileidimai žmogaus autonomijai iš Absoliuto pusės. Iš pusės to didžiojo Viešpaties, to Kyrios, kuris diskretiškai slepiasi už istorijos kulisų... To didžiojo Kyrios, kad ir nematoma — prezencija yra tikriausia garantija ten, kad vyriausias istorijos tikslas, nežiūrint jokių kad ir didžiausių nusileidimų žmogaus laisvei, galutinoje išvadoje — bus pagaliau pasiektas. Jis gali būti trukdomas. Bet jis negali būti sutrukdytas. Dievas, nebūtų Dievas, jei jojo tikslai ir absoliutūs siekimai galėtų nueiti niekais!

IV.

O kas gi galėtų būti kalbamieji tikslai ir siekimai? Kas yra tasai ilgas ir komplikuotas planas, kurio pradžią ar tik pirmąją dalį tesudarė galingas, laikų pradžioje Kūrėjo ištartas žodis: „Fiat!“? Tai nebuvo, aišku, Hėgelio prileidžiamas panteistiškai suprastas išsirutuliojimas bei ištobulėjimas per kosminio proceso, pasikeitimus. Hėgelio prileidime glūdi vidaus prieštaravimas. Krikščioniškoji buities filosofija mato kitą pasaulio sukūrimo tikslą. Tai — asmeninio ir amžinojo Dievo apsireiškimas ir Jojo aukščiausias pagarbinimas. Tasai aukščiausias Absoliuto pagerbimas tegali būti įvykdytas per protingas ir laisvas būtybes. Jos tai įvykdo, įkuriant ir išplečiant žemėje Dievo karalystę. Kas žino, ar tik Viešpaties maldos žadžiai: „Teesie šventas Tavo vardas! Teateinie Tavo karalystė!“ nėra kaip tik iliuzija į tą vyriausią istorijos tikslą?...

Be reikalo piktinasi šitokiu istorijos supratimu įvairūs humanistai ir kultūrininkai. Jie norėtų surasti vyriausią istorijos prasmę kultūroje ir aukštame žmogaus tobulume. Betgi krikščioniškai suprastas transcendentinis istorijos tikslas anaiptol nepaneigia ir neišskiria immanentinio! Tuodu dalyku labai gražiai derinasi vienas su kitu. Jie netgi vienas kitą papildo. Dievo karalystė, pasak paties Atpirkėjo, tegali pasireikšti tiktai žmonėse (palyg. Lukas, 17, 20—21). Suprantama — kilniuose, sudvasintuose, tikrai kultūringuose žmonėse. Žmogus — gyvulys negali būti kultūros bei tikros pažangos — subjektas, kūrėjas, platintojas. Vadinasi,, artimieji tikslai sutampa. Krikščionis filosofas gali eiti kartu su filosofu humanistu bei filosofu kultūrininku. Jų keliai nesiskiria Tik... krikščionio filosofo kelias veda žymiai toliau ir aukščiau. Jis žengs dar ilgai į priekį, kada humanistas ir kultūrininkas jau sustos. Kas šiemdviem — galutinas tikslas, anam tėra tiktai labai svarbi ir būtina priemonė. Ne daugiau!

Šitokia istorijos filosofija turi, žinoma, labai daug oponentų. Prieš ją stoja: istorinis skepticizmas (Th. j Lessing), reliatyvinis kultūrinis pesimizmas (O. Spengler), vadinamoji „traginės dialektikos filosofija“ (N, Hartmann, A. Liebert), istorinis materializmas (K. Marx,. Engels, Gobinaux, H. St. Chamberlain), pagaliau — natūralizmas ir filosofinis bei religinis determinizmas. Apie tuos visus krikščioninės istorijos filosofijos priešininkus būtų galima pasakyti, kad jų vardas — legionas“ (Moz. 5, 9). Tokie gausūs jie yra! Bet christocentrinės filosofijos atstovai nesirūpina oponentų gausumu. Jie mat mato šiame nesutariančiame idėjų babilone, tarsi, kokį patvirtinimą pranašmių Simeono žodžių. Jis kadaise pavadino Kristų „Ženklu, kuriam bus prieštaraujama...“ (Luk. 2,34). Į Mat, ne ką kitą, o tik Kristų ir visą išganymo planą pastato jų atstovaujamojo istorijos filosofija savo pasaulėvaizdžio centrinėje vietoje.

V.

Apaštalo Jono liudijimu, Kristus yra „šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį“, (Jo 1, 9). Kova tarp dievinęs šviesos ir pragaro tamsybių prasidėjo šiame pasaulyje jau labai seniai. Būtent, nuo pat to momento, kada liko ištarti žodžiai: „Faciamus!.. Padarykime žmogų mūsų paveikslu ir panašumu!“ (Gen. 1, 26). Tais žodžiais aiškiai pasakyta, ko Kūrėjas siekia ir ko nori. Jo siekimas — „panašumas“. Priešas daro visa, kad to panašumo kaip tik neliktų. Kad jo iš viso nebūtų. Su visa klasta, gudrumu ir galybe — siekia jisai „paveikslą“ panaikinti. Kam turi jisai tam priešininkui priminti jo taip labai nekenčiamąjį prototipą?! Tai ir yra visa tos kovos prasmė. Ar žmogus išliks paveikslas ir panašumas kūrėjo? O gal jis veikiau pavirs apokalipsinio žvėries, (Apoc. 13, 4) paveikslu?.. Priešininkui užteks, jei Dievo paveikslas pavirs Jo karikatūra.

Toji kova truko per visus amžius. Tai, nelyginant, gigantiškas šachmatų lošimas! Kartais baltos, kartais vėl juodos figūros eina į priekį. Kol, pagaliau, išauš paskutinė Jono Apreiškimo aprašytoji diena. Tada laimėtojas ištars savo galutinį ir neatšaukiamą „šach!“ ir „mat!“ Pirmas žmogaus nupuolimas buvo pirmas neabejotinas tamsybių laimėjimas. Bet jų triumfas neilgai tetruko. Baltoji figūra, bežiūrint, pasistūmėjo į priekį. Praamžiaus manifestas apie būsimąjį Žodžio įsikūnijimą buvo Čia pat paskelbtas. „Tarp tavęs ir moteriškės padarysiu nesantaiką... Ji sutrins tavo galvą!“ (Gen. 3, 15). Tasai manifestas apėmė ne tik Žodžio („Logos“) įsikūnijimą, bet ir to įsikūnijimo vaisių bei tikslą — Atpirkimą.

Žmogumi patapęs Logos pasivadino Jėzaus Kristaus vardu. Per Kristų turėjo būti įvykdytas sakytasis Praamžiaus planas. Atrodo, kad šitą savo uždavinį turėjo galvoje ir patsai Kristus, kada jisai sakė: „Man yra atiduota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mat. 28,18). Jisai buvo paskirtas tarpininku tarp dangaus ir žemės. Tarp Dievo ir žmogaus. Todėl jame, kaip tarpininke, susitiko ir hipostališkai susivienijo Dievo ir žmogaus prigimtis. Tiktai toksai Dievažmogis, jungiąs savyje du poliarinius elementus, galėjo būti iš žmonių sudarytos Dievo karalystės žemėje — steigėjas ir platintojas. Tik per jį ir jame tegali pasiekti žmonija jai nuo amžių paskirtąjį tikslą.

Tuo būdu Jėzaus asmenyje suranda istorija savo tikrąją prasmę. Todėl jojo istorinis atėjimas į žemę ir sudaro visos istorijos apogėjų, kulminacinį tašką. Mesijanizmas, o ne kitas kas, sudaro metmenis to margojo audinio, kurį mes vadiname istorija. Metmenų negalima atskirti nuo audinio, jojo nesuardžius. Negalima nė mesijaninės idėjos išskirti iš istorijos visumos, jei nenorima, kad vidujinis istorijos vienumas išnyktų, sugriūtų. Mesijaninė idėja yra žmonijos istorijos leitmotyvas. Šventoji istorija, imant iš esmės, nesiskiria nuo istorijos visumos. Ji tėra tik tos visumos santrauka, siekianti išryškinti ir pabraukti visumos leitmotyvą, kad jis nepasimestų detalių daugybėje. To paties išryškinimo siekia ir Šventosios Istorijos padala.

VI.

Senajame Testamente mes randame paveikslą tų laikų, kurie praėjo nuo ano didžiulio manifesto paskelbimo momento iki Betliejaus žvaigždės patekėjimo. Tiems laikams griežtai chronologiškai apskaičiuoti mums stinga davinių. Mes neisime į ginčą su įvairiais antropologais, geologais bei paleontologais, kuriuos, atrodo, kai kada pagauna... savotiškas sporto azartas. Tada ima jie lenktyniauti astronominiais skaičiais! Mums šitie skaičiai neturi reikšmės. Mums pilnai pakanka žinoti, kad tie laikai truko, kol atėjo „plenitudo temporis“ (Gal. 4, 4). — „laiko pilnybė“. Nepaisant ilgumo, tie amžiai parodė tam tikrą vieningumą. Jisai pasireiškė atpirkimo laukimu. Mesijaninė idėja yra tasai cementas, kuris jungia tautas ir amžius į vieną darnų paveikslą. Dar neatėjęs, dar tik laukiamas, dar tik ateityje ateisiantis Kristus — jau reiškėsi ir veikė jų istorijoje. Jis darė įtakos žmonių galvosenai ir jų būsenai. Iš tikro, į Jėzaus vardo litaniją galima butų įvesti dar vieną invokaciją: „Jėzau, tu laikų ir amžių valdove, Tu istorijos Viešpatie, pasigailėk mūsų!“

Nėra abejonės, kad kiekviena religija daugiau ar mažiau siejasi su istorija. Užtenka, kad religija savo idėjai turinį semia iš perdavimo, iŠ tradicijos. Dar glaudesnis ryšys pasidaro tarp religijos ir istorijos, jei tam tikri praeities įvykiai bei asmenys turi atatinkamai tikybinei bendruomenei religinės reikšmės. Bet krikščionybė sįejasi su istorija daug plačiau ir giliau, negu kitos religijos. Jos ryšys su istorija neturi analogijų. Jis yra ypatingas, vienkartinis. Krikščionybė remiasi Apreiškimu. Pastarasis gi yra istorinis įvykis. Tikriau — istorinių įvykių eilė. Juk Apreiškimas buvo duotas tam tikrais istoriniais momentais ir per žinomus, istorinius asmenis. Centrinėje vietoje stovi J. Kristus su savo 33 metus trukusia žmogiškąja egzistencija žemėje. Jojo biografija ir mokslas sudaro Naujo Testamento turinį.

Reikia įsakmiai pažymėti, kad sakytoji centrinė vieta priklauso Kristui ne tik kaip gausiausiam ir tobuliausiam Apreiškimo skelbėjui. Dar labiau priklauso ji jam kaip Atpirkėjui. Naujame Testamente aprašytieji Jėzaus gyvenimo įvykiai, žiūrint tikėjimo akimis, nepriklauso vien tiktai praeičiai, vien tik istorijai. Ne! Jie, tie įvykiai, yra misterijos. Jos visos turi mums soferologinės, destis atperkamosios reikšmės. Per tas misterijas atsirado mums nauji keliai į Dievą. Bendrai imant,-išganymas yra mums galimas tik prisišliejant prie dievino Jėzaus Asmens. Jojo žemės gyvenimo įvykiai pavirto mūsų dvasinio bei religinio veikimo ir gyvenimo pagrindais. Atskiri Kristaus biografijos momentai yra tikintiesiems, tarsi, Jokūbo laiptai, kuriais jie kopia į dangų. Taip Kristaus gimimas siejasi mistiniu būdu su mūsų vidiniu atgimimu. Jo prisikėlimas buvo ir bus milijonams nupuolusių žmonių prisikėlimo akstinas. Panašiai ir visi kiti Jėzaus gyvenimo įvykiai, kaip juos dokumentuoja Evangelijos, nuostabiu būdu priklauso-ne tik istorijai, bet ir gyvenimui. Ne vien praeičiai, bet lygiai taip pat-ir dabarčiai, ir ateičiai. Šitam nuostabiam reiškiniui mes nerasime analogijos visoje žmonijos istorijoje. Nė viena kita religija nieko panašaus nepažįsta.

VII.

Tik, ar kalbami reiškiniai yra tikrovė? Vienas kitas realistas galbūt pasakys, kad mūsų pastarosios mintys tėra ne daugiau, kaip paradoksas. Neretai sutinkama religijos skeptikų, kurie rimtai paabejos, ar iš tikro tikėjimo aktas gali remtis tolimos praeities įvykiais? Jiems neatrodo įtikima, kad be politinių priemonių, vadinasi ir be vienokio ar kitokio smurto pagalbos, - būtų galima priversti mases, visą savo individualinį, šeimyninį ir net viešąjį gyvenimą tvarkyti — ir formuoti pagal seniai seniai įvykusių praeities faktų mintis bei dvasią. Žmonės esą „rerum novarum cupidi“... Jie taip pat „lengvai bet ką pamirštą“. Jie taip noriai svetimas mintis iškreipia ir prie savųjų pritaiko.
Iš šitų, pagrinde teisingų, prielaidų — linkstama kartais prie šitokios išvados. Istorinis Apreiškimas yra „šūvis pro šalį“! Jis negali atstoti gyvos ir realios Dievo prezencijos. O juk individualiniam atpirkimui yra būtinas kontaktas su Dievybe. Daiktas palieka matomas, jei mes jį atnešam artyn prie šviesos... Ledas ima tirpti, tik priglaudus jį prie vienokio ar kitokio šilumos rezervuaro... Visi šie materialiniai paveikslai, .rodosi, kalba už tai, kad ir sielos išganymas, jos nuvalymas ir pašventimas — tėra tik tuo atveju galimas, jei toji siela turi sąlytį su Dievu, skaistumo ir šventumo šaltiniu bei židiniu. Argi galima laikyti pakankamu tik sąlytį, kuris randasi vien tik iš žinios apie prieš tūkstančius metų tartąjį Dievo žodį? Ar gana tik žinoti apie Dievo senovėje atliktą vienokį ar kitokį, kad ir labai idealų žygį ar mostą? Tuo visu tenka labai ir labai abejoti...
Negalima sakyti, kad šitos abejonės, kalbant teoriškai, būtų nepagrįstos. Bet — praktiškai, jos yra nerealios. Tų abejonių reiškėjai pamiršta vieną faktą. Krikščionybė nėra vien tik apreikštoji religija. Ji yra daug daugiau. Ji yra habituališkas, nenutraukiamas Dievo veikimas Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Toji Bažnyčia yra žmonijoje gyvenantis Kristus. Šitą faktą prisiminus, savaime išnyksta visi pirmiau iškelti psichologinio pobūdžio sunkumai. Mintis, kad Bažnyčia yra gyvas Kristus, nėra nei alegorija, nei paradoksas, nei iš viso koks naujų laikų išradimas. Tos minties autorius yra apaštalas Povilas. Jis vadina Bažnyčią mistiniu Kristaus Kūnu (Rom. 12, 5; I Cor. 12, 27). Tą kūną, pasak Pauliaus, gaivina Kristaus dvasia (Col. 1, 18). Jis, tasai kūnas, dalyvauja Kristaus gyvenime. „Tasai mistinis kūnas siekia tų pačių tikslų ir yra valdomas to paties Atpirkėjo, Jėzaus Kristaus. Visai taip pat kaip ansai fizinis žmogiškas Dievo sūnaus kūnas, kurį trisdešimtais ciesoriaus Augusto valdymo metais skaisčiausioji Mergelė pagimdė Betliejaus tvarte.“

Šitaip parafrazuoja šv. Povilo raštuose išbarstytas mintis V. Eickhoff savo studijoje apie Bažnyčios istoriją ir jos ryšį su Naujuoju Testamentu. (Kath. Bltt, Nov. 1938, S. 373). Kai kurie paties Kristaus žodžiai duoda kad ir mažiau aiškų, bet visai pakankamą pagrindą šitokiam respektyviam Bažnyčios identifikavimui su jo paties Asmeniu. Pakanka prisiminti kad ir tuos visiems žinomus posakius: „Kas jūsų klauso, tas klauso manęs...“ (Mat. 28, 19). Šitais žodžiais, atrodo, Kristus siekė paneigti bet kokį realų distansą tarp Bažnyčios ir jojo Asmens. Jo noras, matyt, buvo, kad tikintieji Bažnyčioje regėtų jį patį.

VIII.

Visos šitos mintys, kurios, kaip matėme, remiasi gana aiškia Apreiškimo raide, įteisina mus padaryti kai kurias praktines išvadas. Akylas skaitytojas bus jas patsai padarąs. Bažnyčios istorija tėra iš tikro tik Naujojo įstatymo tęsinys. Ji sudaro trečią šv. Istorijos dalį. Antra išvada. Nėra kito kelio į Kristų. Todėl ir vadinamoji, „bekonfesinė krikščionybė“ tėra tiktai nesusipratimas. Žinoma, jei ji nėra kas nors dar blogesnio! Pavyzdžiui, melas, nenuoširdus manevras... Ir, pagaliau, trečia išvada. Nuoširdus dalyvavimas visose bažnytinio gyvenimo praktikose — pilnai patenkina pirmiau minėtąjį religinės psichologijos reikalavimą, pagal kurį atskiros asmenybės išganymui bei pašventinimui yra būtinas betarpinis sąlytis su Dievybe. Savaime suprantama, kad kalbamasai kontaktas įvyksta — ne per bažnytinę registraciją. Jisai įvyksta, visų pirma, per malonės gyvenimą. Per Bažnyčiai pavestų ir jos dalinamų sakramentų praktiką.

Mes neturime iliuzijų. Mes gerai žinome, kad skaitytojų reakcija, toli gražu, nebus vienoda. Ateistas ar religinis skeptikas dėl čia pareikštų minčių piktai patrauks pečiais. Kaip Voltaire, kuris kadais sušuko: „Duokite ramybę! Kas gali tokius dalykus suprasti?!“ Kitaip ir būti negali. Ką gali pasakyti kurčias apie simfoniją?! Mūsų mintys skirtos religingam žmogui. Labiausiai tokiam, kuris nepaliovė tikėjęs Apvaizda... Jam neatrodys keista mūsų mintis, kad Šventoji Istorija sudaro visuotinės istorijos kvintesenciją. Kad ji tėra tik jos leitmotyvas. Tik pagrindinė melodija, dirbtinai išskirta iš simfonijos praktikos sumetimais.

Šv. Istorija, kaip žmonijos istorijos speciali santrauka, mūsų padalinta — ne į dvi, kaip priprasta, bet į tris dalis. Ir jos visos trys, jei žiūrėti esmės, kalba apie tą patį. Tiesa, kiekvienu atveju — kiek kitokiu požiūriu. Bet vis dėlto apie tą patį! Būtent, apie Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, pasaulio Atpirkėją. Senasis Testamentas kalba apie ateisiantį Kristų. Naujasis — apie atėjusį, žmonių matomą ir savo paties asmenyje veikiantį Kristų. Pagaliau, Bažnyčios istorija, susieta su pavienių kultūringų tautų istorija, kalba apie Bažnyčioje pasilikusį, nematomą, bet joje tikrai gyvenantį ir per ją efektyviai veikiantį Kristų.

Ir taip Kristaus Asmuo istorijos fone prisistato sintetiniam protui, kaip didžiulė ašis. Apie tą ašį sukasi: visi laikotarpiai, amžiai ir eros; visos rasės, tautos ir kiltys; visi religiniai bei politiniai žmonių susibūrimai. Žodžiu — visa istorija!

Miunchenas, 1947.