ATSAKYMAS Į P. J. GABRIO REPLIKĄ Spausdinti
„Aidų“ 3 Nr. mano parašytas P. J. Gabrio paminėjimas nebuvo skirtas lingvistams ar proistorikams. Kadangi per trejis metus nuo knygos pasirodymo lietuviškoje spaudoje apie ją nebuvo užsiminta, dėl to ir jutau pareigą ją suminėti. Tai nebuvo kritika, o tik nespecialistams sunkiai suprantamo turinio atpasakojimas. Aiškumo sumetimais ir buvo vartojami jau pažįstami terminai, kaip „indoeuropiečiai“ ar „hetitai“. Tai toli gražu nėra pravardžiavimas: Dėl „arijų“ termino išnašoje aiškiai rašiau, kad autorius vartoja „arijų“ terminą.

Kai kuriais P. Gabrio posakiais reiškiamas nepasitenkinimas tuo, kad nesu šventai įsitikinus jo teorijų nesugriaunamumu, prisiimami nebūti kaltinimai (kaip antai lengvo stiliaus ar sintetinio metodo klausimas, ne kaip neigiama ypatybė iškeltas) ar iškeliama daugumai aiški korektūros klaida (pvz. Walkala vietoj Walhala). Pasakymas „autorius bando įrodyti“ kiekvienam nepretenzingam mokslininkui nesukelia jokių blogų minčių. Daug ką bandome įrodyti, kartais savo įrodymais labai tvirtai tikime, tačiau jie, dažniausiai po kiek laiko modifikuojami ar koreguojami. Humanistinių mokslų srityje netikslu vartoti frazę: „aš pozityviai įrodžiau“ arba „aš įrodžiau tai, kas turėjo būti įrodyta“ (žiūr. repliką). Jei iš anksto yra nusistatoma įrodyti taip, kaip norima įrodyti, nėra jau tyras mokslas ir nėra tai tarnavimas grynam mokslui, kaip kad p. Gabrys tarias tarnaująs. Mes didele dalimi negalime žinoti, ką mokslo pasaulis išras ir kaip galutinai tam tikras klausimus formuluos. Mokslininkui yra privaloma netgi viena dorybė, būtent — kuklumas. Drąsus teigimai darytini tada, kada su jais susipažinta iš pat pagrindų. P. Gabrys teigia, nežinodamas, jog mano „maitre'ai“ esą „vokiečiai naciai“, atsilikėliai, nepažįstą nė lingvistinio metodo. Universitetą baigiau Lietuvoje, kur buvo aiškiai kritikuojamos nacių bei bolševikų mokslo tendencijos, o nuo 1944 metų Austrijoje ir Vokietijoje išvengiau susipažinimo su nacių mokslu, nes studijas gilinau pas tokius profesorius, kurie nacių laikais vos laikėsi arba buvo iš Vokietijos išvykę (pvz. O. Menghin, L. Franz, E. Wahle ar K. Blttel, kuris paskutiniuosius 15 metų profesoriavo Konstantinopolio ir Kairo universitetuose). Lingvistinis-onomastinis metodas seniai nebėra naujiena ir ne p. Gabrys 1944 m. jį išrado! Manau, kad šiandien, kaip ir prieš 20-tį metų, neatsirastų nė vieno proistoriko, kuris neigtų kalbą kaip istorinį šaltinį. Tai yra perdaug aiškus faktas, kurio pavėluotai įrodinėti nebereikia, o tik su moksliniu tikslingumu jį praktiškai pritaikinti (ir lituanistinėj srity šis metodas praktiškai buvo taikomas, pvz., jieškant baltų protėvynės plotų Gudijos-Rusijos srityse, kur kalbininkų ir proistorikų einama išvien) . P. Gabrio surastosios Gudų imperijos buvimui įrodyti nepakanka žodžių etimologijos, neužtenka bendrom frazėm paminėti kai kurių proistorės mokslo išvadų, reikia laiko klausimą preciziškiau fiksuoti, reikia faktus ar išvadas tvirčiau pagrįsti, nors bent šaltinius nurodyti ar tam tikrų sričių autoritetais vadovautis. Iš knygoje pridėtos bibliografijos matyti, kad daug naujų ir svarbių reikalų nežinoma. Vienas, žinomas vieno universiteto profesorius (ne nacis!) (Jo pavardės čia neskelbiu, bijodama, kad p. Gabrys ir jo neužsipultų taip, kaip užsipuolė mane), perskaitęs p. Gabrio knygą, dėl gudų imperijos, germanų neariškumo ar iberų ariškumo šitaip išsireiškė: „Ja kombinieren kann man, aber wie kann man das alles beweisen?“

Replikoje p. Gabrys pasigenda, kad smulkiau nurodyčiau lituanistines spragas. Vien tik Aušrininkų raštų, Narbuto istorijos, poros žodynų (kuriuos replikoje nurodo) turėjimas kaip tik ir charakterizuoja, kiek knygos autorius pažįsta lituanistinę medžiagą ir mokslinius tyrinėjimus. Net ir šaltinių sąraše knygos pradžioje mažne pusę lietuvių kalbos šaltinių sudaro: P. J. Gabrio, Lietuvių kalbos gramatika, 1913 ir P. J. Gabrio, Lietuvių literatūros apžvalga, 1924.

Knygoje, 150 psl., įdėta fotografinė reprodukcija „labai brangintinos“ gerulių kalbos teksto, pagal autorių spėjamai priklausančio 5 amžiui, kurį jis esąs suradęs P. Dusburgo kronikos (iš 1326 m.) komentaruose, paskelbtuose Chr. Hartknocho 1679 m. Pačioje P. Dusburgo kronikoje nėra paskelbti jokie gerulių kalbos tekstai ir iš viso niekur nė žodeliu neužsimenama apie gerulių kalbą! Gerulių kalbos teksto nuotraukoje matome aiškų įrašą ,,ex Simone Grunovio“. Tai reiškia jog tekstas užrašytas vienuolio Simon Grunau ca 1520 m. Kas toks buvo Simon Grunau, daug kartų buvo galima skaityti istorikų ar mitologų darbuose (pvz. W. Mannhardt, Lettopreufiische Gotterlehre, 1936; Z. Ivinskis. Medžių kultas, Soter 1938). Jau net ir jo istorijos leidėjas M. Ferl-bach'as vadino jį „monstroser Geschichtsfalscher“. 1944 metais turėtų būti aiškiai žinoma, kad nuo 16 š. istorijos falsifikatorių pradedant, iki Narbuto-Kraševskio laikų raštų periode visas paduodamas žinias, tekstus, paveikslus turime vertinti labai kritiškai. P.Dusburgo vardas čia visiškai ne vietoje įpainiotas. Šitokius faktus stebint, atrodo, kad minėtojo teksto paskelbimas buvo patogus tam tikrai teorijai paremti, nes juk vis vien svetimtaučiai mokslininkai neįsiknis į nelaimingojo laikotarpio mūsų istorijos ir mitologijos klastotojų kronikas ir istorijas. Be to, jei pagal P. Gabrį „gerulių“ kalba stovi tarp prūsų ir lietuvių, tai jau savaime aišku, ji turėtų būti baltų, o ne gudų, kaibų tarmė. Mūsų gi kalbininkai yra aukšto intelektualinio padorumo laipsnio, jie nė nebando ko nors užslėpti, o remiasi kritiškai įvertintais istoriniais dokumentais ir gyvąja kalba.

Tenka stebėtis, kad „grynai mokslo tikslais“ rašytoje knygoje dedamas neautentiškos iliustracijos. 224—225 psl. įdėtas garsus Romuvos miestuko paveikslas su dideliu ąžuolu viduryje, prie kurio prikabinti dievų Perkūno, Pykuolio ir Patrimpo paveikslai, ir garsiosios Vaidevučio vėliavos paveikslas su tais pačiais dievais; apačioje su skyde vaizduojamuoju žmogumi vilko galva, kurį iš abiejų pusių supa du arkliai. Sie paveikslai perspausdinti iš Chr. Hartknocho, 17 š., nors knygos autorius čia vėl prideda P. Dusburgo vardą. P. Dusburgo kronikoje šitų paveikių nėra, tad nėra jokio pagrindo sakyti, jog jie paimti iš Dusburgo-Hartknocho! Šie paveikslai, kurie su įvairiais pakeitimais kartojosi iki T. Narbuto 19 š. istorijos ir net mūsų ankstyvesniųjų vadovėlių, savo užuomazgą turi 16 š. Vaidevučio vėliavos paveikslą (net su įrašu) paskelbia Kasp. Hannenberger'is (priklausąs tai pačiai istorijos falsifikatorių serijai) 1584 m. Patys piešiniai rodo 16 š. darbo graviūras. Nusivokiantiems apie mūsų protėvių religiją, šie paveikslai tėra tik nesuprantamas reiškinys. 14 š. Dusburgo kronikoje mes randame vertingas ir nesupainiotas žinias protėvių religijai atkurti (Dusburgo žodžiais, prūsai garbinę saulę, mėnulį ir žvaigždes, perkūną, paukščius, net keturkojus iki rupūžės. Taip pat turėjo jie šventų miškų laukų ir vandenų. — Scriptores Rerum Prussicarum. I, 53). Antropomorfiniai dievai jam nežinomi. P. Dusburgo paminėjimas Rytprūsių Nadruvos vietovardžio ,,Romuvos“ („R o m o w — „Romuva“, lotyniškas užrašymas - o w lietuvių kalboje atitinka -u v a. Iš kur tad p. Gabrys pasidarė mums svetimą lytį „R u m a v a“? Jau K. Būga logiškai siejo Romuvą su romia, ramia vieta) su joje gyvenusiu dvasininku Krive yra vienintelis autentiškas šaltinis apie Romuvą, neturįs jokio sąryšio su svetimtaučio fantazijos paveikslu 16 š. (Apie Romuvą, Krivę ir iš viso apie lietuvių pagoniškojo tikėjimo susidariusį romantizmą 19 š. gale ir 20 š. pradžioje rašė A. Mierzynski's ir A. Brūckn e r ' i s. 1938 m._vieną mūsų religijos tyrinėjimo apžvalgą duoda Z. Ivinskis, Medžių kultas įvade). P. Gabrys replikoje pasisako iliustracijas dėjęs tam, kad kitataučiai nemanytų, jog lietuvių ainiai buvo kokie barbarai. Šita gera valia, deja, yra ne tik nesusupratimas, bet ir neleistinas nusikaltimas. Nusikaltimas prieš savo tautos mokslininkų pasiektas išvadas, nusikaltimas prieš svetimtaučius mokslininkus (o knyga vien tik jų tarpe paskleista!), kurie bus klaidinami. Religijų istorija nėra terra incognita, ji žino, ką ji gali rasti mūsų protėvių žemėje. Nusimaną apie Š. Europos tautų religiją mokslininkai, atkreipę dėmesį į šiuos paveikslus, gali sugaišti daug laiko, kol išsiaiškins, jog tai fantazijos reikalas. Pagaliau, jokia mums negarbė, jog ne antropomorfinius dievus (savotiškai apsitaisiusių ponų su vainikais ant galvų) įdvasinom, o dangų (saulę, ugnį — visa, kas priklauso vyriškajam pradui) ir žemę (moteriškąjį pradą), su tų abiejų polių reiškiniais, gyvybę gimdančiais. Nebe tie laikai, kada didelė garbė buvo save laikyti romėniškos kilmės ir pan. Šiandien jau įsisąmoninta, jog mokslas ne garbei, o teisybei.

Žodis „p r o i s t o r ė“. Jei p. Gabrio žodžiais „neologizmai kuriami sulig analogijos dėsniais“, tad ar nepažįstami tokie žodžiai, kaip: prokalbė, protautė, protėvynė, protėvis ir kt. Jei jau juokai krečiami su tokiais pavyzdžiais: „žengt pro istoriją“, tai galėtume pasakyti ir „stovėti prieš istoriją“ kaip ir „prieš veidrodį“. Kalbininkas, žodį kurdamas, nepainioj a priešdėlio su prielinksniu.

P. Gabrio knyga tam tikromis vietomis pagrįstai pasako teisybę, kaip, pvz., lietuvių ir hetitų kalbų panašumo iškėlimas (visa tai buvo minėta „Aidų“ 3 nr.). Jei plačiau pasauliui paskleidžiama, lietuvių kalbai suteikiamas didesnis svoris, nors specialistams tai nebe naujiena. Tačiau, į didelių bokštų statybas reikėtų atsargiau leistis ir akyliau žiūrėti ar visi pamatų akmenys ir akmenėliai tikri ir ar ne tuščiaviduriai, kitaip tokio bokšto amžius labai laikinas. Čia daugiausia turime galvoje iškeltas lituanistines spragas, kurios liudija, kad „revoliucionieriškiems aktams“ pagrįsti nebuvo sąžiningai iki smulkmenų išlaikytas intelektualo padorumas.