Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAD VISI BŪTŲ VIENA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. VAIŠNORA, M.I.C.   
Dabartinis popiežius Jonas XXIII neslepia nuo viešumos ne tik ką jis daro, bet ir ką rengiasi daryti. Tiek apie socialiniais klausimais encikliką "Mater et Magistrą", tiek apie pastarąją "Aeterna Dei" paskelbė iš anksto, dar joms nepasirodžius. Savo kalboje 1961.XI.4, kada buvo minima jo popiežium išrinkimo trejų metų sukaktis, pažadėjo naują encikliką, skirtą pagerbti Bažnyčios Mokytojui, popiežiui šv. Leonui Didžiajam 1500 metų nuo jo mirties sukakties proga. Nors enciklika yra datuota 1961.XI.11, tačiau ji pasirodė tik 1961.XII.9. Tai jau šeštoji pop. Jono XXIII enciklika

Dabartiniam popiežiui labai rūpi visų krikščionių vienybė. Tai vienybei parengti kelią turės dar šiais 1962 metais sušaukta antroji Vatikano santaryba. Leonas Didysis yra vienas iš uoliųjų Bažnyčios vieningumo mokytojų. Be to, Leonas Didysis yra aktualus šiandien ir dėl to, kad jo laikai yra panašūs į dabartinius. Leono Didžiojo laikais barbarai iš šiaurės brovėsi į Romos imperiją, ją griovė iš pamatų. Atrodė, kad visa naikinanti barbarų jėga sugriaus ir Bažnyčios pastatą. Leonas Didysis gelbėjo Bažnyčią, stengdamasis išlaikyti jos vieningumą, atsiremdamas į "Uolą", kurios jis buvo saugotojas. Todėl jo nuopelnai Bažnyčiai yra dideli ir mūsų laikams pamokantys.

Enciklika 'Aeterna Dei" turi įžangą ir tris dalis. Įžangoje nurodomi motyvai ir aktualumas mūsų laikams Leono Didžiojo, kurį pop. Pijus XII yra pavadinęs "didžiausiu iš visų popiežių". Trumpai suminimos istorinės Leono Didžiojo gyvenimo datos nuo to laiko, kai jis, dar tik diakonas, tarnavo pop. Sikstui III, iki įžengė į šv. Petro sostą 440 m.

Leonas Didysis, kilme toskanietis, gimęs IV a. pabaigoje, nuo pat jaunystės gyveno Romoje, tad teisingai galėjo Romą laikyti savo tėvyne. Čia įstojo į dvasiškių luomą ir tapo diakonu. 430-439 m. atliko įvairias pareigas pop. Siksto III tarnyboje. Jam esant Galijoje, kur buvo pasiųstas sutaikyti patricijų Ecijų su prefektu Albinu, mirė pop. Sikstas III. Romėnai, jieško-dami kandidato, nerado geresnio už Leoną, kuris jau buvo pasižymėjęs kaip teologas ir diplomatas. Paršauktas į Romą, 440.IX.29 buvo konsekruotas vyskupu ir pradėjo valdyti Bažnyčią. Jo pontifikatas buvo ilgas (mirė 461 m.) ir garbingas.

Paprastai Leonas Didysis žinomas, kaip Atilos ir jo hunų sutramdytojas, kai 452 m., nors beginklis, apsišarvavęs tik nepaprasta drąsa ir Vyriausiojo Kunigo autoritetu, sulaikė Atilos hunus ir įprašė juos pasitraukti už Dunojaus. Tai buvo Romos vyskupo taikos misija, bet iš tikrųjų tai yra tik vienas iš Leono veiklos epizodų, kai jis rūpinosi religiniu ir socialiniu likimu ne tik Romos miesto, ne tik Italijos, bet ir visos Bažnyčios. Jeigu jieškoti svarbiausiojo Leono veiklos bruožo, reikia pripažinti, kad retai kada, kaip jo laikais, Kristaus Bažnyčia išėjo nugalėtoja dvasinių jos priešų, kas ir sudaro garbingiausią Leono pontifikato istorijos puslapį. Leonas Didysis V amžiuje spindi kaip šviesi žvaigždė krikščionybės horizonte. Ypačiai katalikiškos doktrinos srityje Leono vardas stovi šalia Hiponos vyskupo šv. Augustino ir Aleksandrijos vyskupo šv. Kirilo, kurių pirmasis, prieš pelagionų ereziją, pabrėžė malonės reikalą, kad būtų galima krikščioniškai gyventi ir laimėti amžinąjį gyvenimą. Antrasis, prieš Nestorijaus klaidas, gynė Jėzaus Kristaus dieviškumą ir Marijos Mergelės dieviškąją motinystę. Leonas Didysis, paveldėjęs šių dviejų Vakarų ir Rytų Bažnyčios šulų doktriną, iš visų savo bendralaikių labiausiai pasižymėjo šių pagrindinių katalikų tiesų gynimu, tuo būdu šalia šv. Augustino — Malonės Daktaro, šalia šv. Kirilo — Įsikūnijimo Daktaro, iškyla kaip Bažnyčios vieningumo Daktaras.

I
Leonas — visuotinės Bažnyčios Ganytojas

Žvelgiant į nuostabią Leono kaip ganytojo ir rašytojo veiklą, tuoj matyti, kad jis yra Bažnyčios vieningumo mokytojas tiek doktrinos, tiek ir disciplinos srityje. Jis visu savo svoriu ir autoritetu dalyvauja ginče apie vieną ar dvi Jėzaus Kristaus prigimti ir pasiekia to, kad tikrasis mokslas apie Žodžio įsikūnijimą ima viršų. Šiuo reikalu yra garsus Leono laiškas Konstantinopolio vyskupui Flavijonui, kuriame išdėsto tikrąjį mokslą apie Dievo Sūnaus įsikūnijimo paslaptį. Leonas pasmerkė 449 m. Efezo sinodą, kuriame, pavartojus nelegalumą ir smurtą, buvo bandoma pravesti klaidingas Eutycho mokslas — Kristų turėjus tik vieną dievišką prigimtį. Leonas šį sinodą pavadino ne concili-um, bet latrocinium, nes jo dalyviai, nepaisydami Apaštalų Sosto direktyvų, išdrįso iškreipti katalikų tikėjimą ir stiprinti ereziją, priešingą krikščionių religijai.

Leono vardas susietas ir su 451 m. Kalce-dono santaryba, kurią nors sušaukė imperatorius Marcijonas, tačiau tam pritarė ir popiežius Leonas su sąlyga, kad santaryboje pirmininkautų Romos vyskupo pasiuntiniai.

"Ši Santaryba, Garbingieji Broliai, — rašo Jonas XXIII — sudaro garbingiausią lapą Katalikų Bažnyčios istorijoje. Mes nematome reikalo čia smulkiai viską išdėstyti, gana to, kad šio didingo Susirinkimo, kuriame lygiu ryškumu laimėjo tikrasis tikėjimas į dvi Įsikūnijusio Žodžio prigimti ir Romos popiežiaus mokomasis primatas, paminėjimui Mūsų pirmatakas Pijus XII paskyrė vieną iš garsiųjų enciklikų, paminėti 15 šimtų metų nuo to atmintinio įvykio".

Kiek Leonui Didžiajam rūpėjo Bažnyčios vienybė, matyti iš to, kad jis užvilkino aprobuoti santarybos nutarimus. O tai dėl to, kad nepritarė 28 kanonui, kuriuo, nepaisant popiežiaus legatų protesto, aiškiai norint vien tik įsiteikti Bizantijai, buvo pripažinta Konstantinopolio vyskupui primatas ant visų Rytų bažnyčių. Šis nutarimas Leonui atrodė kaip aiškus paniekinimas privilegijų kitų daug senesnių ir garsesnių bažnyčių, o be to, palietė Apaštalų Sosto prestižą. Leonas pavojų Bažnyčios vienybei į-žiūrėjo ne tiek 28 kanono raidėje, kiek toje dvasioje, kuri tą kanoną iššaukė ir suredagavo, kaip matyti iš jo laiškų santarybos vyskupams ir imperatoriui: "Kitokia yra pasaulinių dalykų santvarka, vėl kitokia dieviškų; nėra pastovios santvarkos šalia tos uolos, kurią Viešpats padarė pamatu. Savinasi sau teises, kuris siekia to, kas jam nepriklauso". Vėlesnė Rytų schizma parodė, kad šv. Leono nuogąstavimas ir numatymas buvo ne be pagrindo.

Leono ganytojiškam uolumui pavaizduoti reikia dar suminėti jo įsikišimas į Velykų šventės datos nustatymą ir jo pastangas, kad santykiai tarp Apaštalų Sosto ir krikščionių valdovų būtų grindžiami abipuse pagarba, pasitikėjimu ir nuoširdumu.

Bažnyčios Mokytojas

Leonas Didysis yra ne tik bendros Kristaus kaimenės ganytojas bei drąsus tikrojo tikėjimo gynėjas, bet taip pat ir Bažnyčios Mokytojas (Doctor Ecclesiae). Tai matyti iš jo gausių homilijų ir laiškų. Homilijose, sekdamas liturginių metų ciklu, Leonas yra ne tiek egzegetas, teologas, kiek tikėjimo tiesų dėstytojas, populiarizatorius, bet visada atsiremdamas san-tarybų ir savo pirmatakų mokslu. Paprastu, rimtu, įtikinančiu stilium, klasine lotynų kalba parašytos homilijos yra tobulas klasikinės iškalbos pavyzdys. Tačiau jis vengia iškalbos grožiu nuslopinti dėstomosios tiesos aiškumą ir tikslumą.

Iš daugybės laiškų, kuriuos parašė vyskupams, kunigaikščiams, kunigams, diakonams, vienuoliams, matyti Leono, kaip vyriausiojo Bažnyčios Ganytojo, rūpesčiai. Jie parodo jo visur įžvelgiančią, praktišką dvasią, jo veiklią valią, jo tėvišką širdį, pilną meilės, kuri, šv. Povilo žodžiais, yra "geriausias kelias". Leonas visada jautėsi Gerojo Ganytojo Jėzaus Kristaus ištikimas sekėjas ir pavyzdys. "Iš vienos pusės turime vaduotis švelnumu ir atlaidumu, iš antros — griežtumu ir teisingumu. O kadangi visi Viešpaties keliai yra gailestingumas ir tiesa, dėl gerumo, kuris yra Apaštalų Sosto savybė, esame verčiami taip formuluoti mūsų sprendimus, kad — turint prieš akis nusikaltimo esmę ir saiką — vieniems reikia atleisti, kitus nubausti, kad blogį išrovus su šaknimis".



Leonas Didysis ir II Vatikano Santaryba

Antroje enciklikos dalyje pop. Jonas XXIII paduoda pagrindinę šios enciklikos pasirodymo priežastį.
"Artėjant II Vatikano Santarybai, kurioje vyskupai, susibūrę aplink Romos popiežių ir su juo glaudžioje vienybėje, suteiks visam pasauliui katalikiškos vienybės ryškų paveikslą, yra naudinga pamokymui ir paskatinimui pastatyti prieš akis, nors ir prabėgomis, tą augštą idėją, kurią šv. Leonas turėjo apie Bažnyčios vieningumą. Šis priminimas bus drauge ir pagarbos aktas išmintingojo popiežiaus paminėjimui, o artėjant didžiajam (Santarybos) įvykiui, tikinčiųjų sieloms bus dvasinis penas".

Kaip šv. Leonas suprato Bažnyčios vienumą

Pagal šv. Leoną, Bažnyčia yra viena, nes vienas yra jos Sužadėtinis Jėzus Kristus. Šis tarp Kristaus ir Bažnyčios ryšys prasidėjo su Įsikūnijusio Žodžio gimimu: "Kristaus gimimas apsprendė krikščionių kilmę; Galvos gimimas yra drauge ir kūno gimimas. Jei kiekvienas iš pašauktųjų į tikėjimą turi savo eilę laike, jei visi Bažnyčios vaikai yra paskirstyti istorijos bėgyje, vistik visumoje tikintieji, gimę iš krikšto šaltinio . . .yra su Juo pagimdyti šiame dvasiniame gimime. Šiame paslaptingame "Bažnyčios Kūno" gimime intymiai dalyvavo Marija savąja mergyste, kuri Šv. Dvasios veikimu tapo vaisinga." Šv. Leonas skelbia Mariją esant "Mergaite, tarnaite ir Viešpaties Motina".
Taigi kiekvieno tikinčiojo vienybė su Kristum, pagal šv. Leono mokslą, prasideda su krikštu, ji lieka sustiprinta sutvirtinimu ir atbaigiama Eucharistija. Tačiau, skelbia šv. Leonas, negali būti tobulos tikinčiųjų su Kristum (Galva) vienybės, nė vieningumo tarp jų kaip narių to paties gyvo ir regimo organizmo, jei prie dvasinių tobulumo kulto ir sakramentų ryšių nebus prijungtas išorinis to paties tikėjimo išpažinimas. "Didžiausias ryšys yra pilnas ir tikras tikėjimas, kuriam niekas negali nieko nei pridėti, nei atimti, nes jei tikėjimas nėra vieningas, tai nėra jokio tikėjimo". Tad šalia tikėjimo vieningumo dar yra reikalinga vienybė tarp dieviškosios tiesos mokytojų, t.y. darna tarp vyskupų ir jų pasidavimas Romos popiežiui.

Romos vyskupas — regimos vienybės centras.

Taigi regimos Katalikų Bažnyčios vieningumo atrama yra Romos vyskupas, kaip šv. Petro įpėdinis ir Jėzaus Kristaus Vietininkas (Vicarius). Šis šv. Leono teigimas yra ne tik tikslus aidas Evangelijos žodžių, bet taip pat ir nuolatinė katalikų tradicija, kaip matyti iš šių šv. Leono žodžių: "Visame pasaulyje vienas Petras buvo išrinktas vadovauti Evangelijos skelbimui visoms tautoms, (vadovauti) visiems apaštalams ir visiems Bažnyčios Tėvams; taigi, nors Dievo tautoje yra daug ganytojų ir kunigų, visi tačiau tiesiogiai yra valdomi Petro, kaip kad būtų valdomi paties Kristaus. Nuostabiu ir nepaprastu būdu Dievas teikėsi duoti šiam žmogui savo valdžią; o jei norėjo, kad ir kiti vadai turėtų šį tą su Juo bendro, visa, ką tik suteikė kitiems, suteikė per Petrą". Šv. Leonas šią katalikų vienybės pagrindinę tiesą — dievišką ryšį tarp Petro ir kitų apaštalų — labai stipriai pabrėžia: "Jis suteikė ir kitiems apaštalams šią galią (surišti ir išrišti), kuri yra perduodama visiems Bažnyčios vadovams, tačiau tik vienam asmeniui suteikė tai, ką jis turi perduoti kitiems. Iš tikrųjų, ši valdžia suteikta tik Petrui atskirai, ir todėl Petras stovi virš visų tų, kurie valdo Bažnyčią".

Tačiau yra ir kitų, pagal šv. Leoną, esminių regimos Bažnyčios vieningumo ryšių — tai augš-čiausia ir neklystanti mokomoji galia, kurią Viešpats rezervavo asmeniškai Petrui ir jo įpėdiniams. "Viešpats ypatingu būdu rūpinosi Petru ir specialiai už Petro tikėjimą meldžiasi, tartum kitų ištvermė savaime bus užtikrinta, jei jų galva nebus nugalėta. Taigi Petro asmenyje yra apsaugota visų stiprybė ir dieviškosios malonės pagalba seka tokia tvarka: tvirtybė, kuri Kristaus suteikiama Petrui, kitiems apaštalams suteikiama per Petrą". Tai, ką šv. Leonas kalba apie Petrą, priskiria ir sau ne iš žmogiškos ambicijos, o iš gilaus įsitikinimo, kad jis yra Petro įpėdinis ir Kristaus Vietininkas. Todėl ir savosios veiklos vaisius priskiria ne sau, o šv. Petrui, nes "Petro soste veikia jo galia, dominuoja jo autoritetas".

Tai ką šv. Leonas mokė — sako pop. Jonas XXIII — nėra nieko naujo. Taip tikėjo ir taip jautė artimi šv. Leono pirmatakai: šv. Inocentas I (402-417), šv. Bonifacas I (418-423). Pasiremdamas jų mokslu ir Šv. Rašto tekstais, šv. Leonas yra įsitikinęs lygiai gavęs iš Kristaus augščiausią mokymo ir valdymo galią: "Mūsų rūpestis, kuris apima visas bažnyčias, savo pradžią gauna iš dieviškojo pavedimo".
Šv. Leonas, iškeldamas Apaštalų Kunigaikščio asmenį, drauge iškelia ir Romos miesto garbę. Roma tapo garsi tik Petro ir PovįĮo dėka. Tik per juos Roma tapo šventasis miestas, karališkasis ir kunigiškasis miestas. Tik dėl Petro sosto Roma tapo pasaulio sostinė ir centras.
Šv. Leono veikla ir pastangos išlaikyti Romos Bažnyčios autoritetą neliko be vaisių. Dėl šv. Leono asmeniškų savybių ir autoriteto "Apaštalo Petro citadelė" buvo gerbiama ne tik Vakarų vyskupų, kurie rinkdavosi į Romos sinodus (jų šv. Leonas buvo sušaukęs viso net penkis), bet ir virš 500 Rytų vyskupų, susirinkusių Kalcedone. Su Leono Roma skaitėsi ir Konstantinopolio imperatoriai. Dar prieš Kalcedono santaryba, apie 449 m., Cyro vyskupas Teodo-retas rašė į Romą: "Jums priklauso pirmoji vieta visame dėl savybių, kurios iškelia jūsų sostą. Kiti miestai didžiuojasi savo didumu, savo gyventojų skaičiumi. . . Visų gėrybių Davėjas nepagailėjo jų jūsų miestui. Roma yra didžiausia ir garbingiausia iš visų miestų, nes ji valdo pasaulį ir turtinga gyventojais ... Ji turi kapus Petro ir Povilo, visų tėvų ir tiesos mokytojų, kurie apšvietė tikinčiųjų sielas. Šie du žibintai, nors buvo kilę iš Rytų ir savo spindulius paskleidė visur, bet laisva valia apsirinko baigti savo gyvenimą Vakaruose ir iš ten dabar šviečia visam pasauliui. Juodu padarė jūsų sostą garbingą, čia yra jūsų garbės viršūnė".

Net ir šv. Leonui mirus, Rytų Bažnyčios atstovai nenustojo jį gerbę. Bizantijos liturgija, vasario 18 d. šv. Leono šventėje, taip apie jį atsiliepia: "Ortodoksijos vadas, mokytojas pilnas pamaldumo ir garbės, visatos žvaigždė, ortodoksų papuošalas, Šv. Dvasios lyra".

III
Trečioje enciklikos dalyje pop. Jonas XXIII iš to, kas pasakyta apie šv. Leoną, daro praktiškas išvadas:
"Visa tai, Garbingieji Broliai, norėjome priminti, kad būtų aišku, jog tas pagyrimas, kurio senovėje šv. Leono šventumas susilaukė Rytų ir Vakarų kraštuose, buvo visuotinis. O, kad tie, kurie šiandien gyvena ir užsiima bažnytinių mokslų studijomis, bet yra atsiskyrę nuo Romos Bažnyčios, paliudytų šv. Leono senovinį ir visuotinį pripažinimą! Kada skaudūs nesutarimai, kurie liečia šio nemirtingojo popiežiaus mokslą ir veiklą, bus išlyginti, tada dar stipresne šviesa nušvis tikėjimas, kurį ir jie išpažįsta: "Vienas yra Dievas, vienas taip pat tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, Žmogus, Kristus Jėzus" (I Tim. 2,5).

"Kiek tai liečia Mus, kurie Petro soste esame šv. Leono įpėdinis, kaip tvirtai išpažįstame, jog yra dieviškos kilmės tas įsakymas, kurį Jėzus Kristus davė Apaštalams ir jų įpėdiniams — skelbti Evangeliją visoms tautoms ir rūpintis jų išganymu, — taip, pakartodami šv. Leono norą, trokštame, kad visos tautos surastų kelią, kuris veda į tiesą, meilę ir taiką. Dėl tos pačios priežasties, būtent, kad Bažnyčia sėkmingiau įvykdytų šią kilnią pareigą, nutarėme sušaukti II Vatikano Santaryba, tvirtai tikėdami, kad toks iškilmingas vyskupų susirinkimas ne tiktai glaudesniais ryšiais sustiprins tikėjimo, kulto ir valdymo vieningumą, kas yra tikroji ir ypatingoji Kristaus Bažnyčios žymė, bet taip pat atkreips dėmesį ir daugelio tų, kurie nešioja krikščionies vardą, ir paskatins juos spiestis aplink "didįjį avių Ganytoją" (Žyd. 13, 20), kuris Petrui ir jo įpėdiniams pavedė amžiną savo kaimenės ganymą.

"Mūsų karštas visų kvietimas į Bažnyčios vienybę teesie aidas šv. Leono, kuris V amžiuje pakartotinai kvietė visus krikščionis. Norime čia priminti žodžius, kuriais į visus Bažnyčios tikinčiuosius kreipėsi šv. Ireniejus, kuris Dievo Apvaizdos planu buvo pašauktas iš Azijos valdyti Lijono bažnyčią ir padaryti ją savo kankinyste garbingą; jisai pripažinęs nenutrūkstamą eilę Romos vyskupų, dviejų Apaštalų Kunigaikščių įpėdinių, šiais žodžiais visus Kristaus sekėjus ragina: "Su šia Bažnyčia, dėl jos pirmenybės, turi derintis kiekviena Bažnyčia, tai yra visi viso pasaulio tikintieji; ir tik per šią vienybę tikintieji (ir Bažnyčios vadovai) yra išlaikę apaštališką padavimą (tradiciją)".

Toliau pop. Jonas XXIII primena Kristaus maldą paskutinės vakarienės metu: "Prašau . .. kad visi būtų viena, kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje, kad ir jie būtų mumyse viena" (Jon. 17, 21). Kristus šį troškimą užantspaudavo mirtimi ant kryžiaus, kad Jo Bažnyčia būtų viena, šventa, visuotinė ir apaštališka. Todėl dabartinis šv. Petro įpėdinis su viltimi žiūri į visas tas nuolat ryškesnes pastangas rasti net ir išorinės vienybės kelią, kas vyksta ne be Šv. Dvasios įkvėpimo. Pasitikėdamas Dievo malonės pagalba, Jonas XXIII tikisi netrukus išvysti aušrą tos dienos, kuri suves visus į visuotinį susitaikymą. "Tada visi, kurie yra Kristaus atpirkti, sudarys dieviškąją šeimą ir, garbindami dieviškąjį gailestingumą, galės vienu balsu ir linksmai senovės psalmistų žodžiais giedoti: "Štai, kaip gera ir kaip malonu, kai broliai gyvena iš vieno" (Ps. 132,1). Tačiau nepaisant tos gražios būsimų laikų vizijos, pop. Jonas XXIII neužmerkia akių prieš šių dienų realybę.

Yra ir kenčianti Bažnyčia

"Garbingieji Broliai, penkiolikai amžių praslinkus nuo šv. Leono Didžiojo mirties, Katalikų Bažnyčia yra atsidūrusi į skaudžias sąlygas, panašias, kokios buvo V amžiuje. Kiek audrų šiais laikais blaško Bažnyčią ir užgauna Mūsų tėvišką širdį, nors tai yra aiškiai išpranašauta dieviškojo Atpirkėjo! Matome, kaip daugelyje vietų "Evangelijos tikėjimas" yra dideliame pavojuje; matome, kaip kai kur siekiama, tikinčiuosius atplėšti nuo katalikų vienybės, nuo tarsi pilies ir centro — Romos vyskupo. Kad šį taip didelį pavojų pašalinus, Mes su pasitikėjimu meldžiame kovojančiai ir kenčiančiai Bažnyčiai globos šventojo popiežiaus (Leono), kuris tiek veikė, rašė ir iškentėjo dėl katalikų vienybės. O į tuos, kurie dėl tiesos ir teisybės kenčia, kreipiamės paguodžiančiais šv. Leono žodžiais, kuriuos jis rašė Konstantinopolio dvasiškijai ir liaudžiai: "Ištverkite katalikiškos tiesos dvasioje ir per Mus priimkite apaštališką padrąsinimą: Nes jums suteikta malonė dėl Kristaus, kad ne tiktai į Jį tikėtumėte, bet kad ir kentė-tumėte už jį" (Plyp. 1, 29).

Enciklikos pabaigoje raginama minčių ir širdžių vienybėje, po motinišku vienintelės kovojančios Bažnyčios sparnu įgauti stiprybės sėkmingai spirtis prieš šėtono vedamą ardančių jėgų puolimą:
"Baigdami pakartojome karščiausią linkėjimą, kuris veržėsi iš šv. Leono širdies — matyti visus Jėzaus Kristaus brangiausiuoju krauju atpirktuosius vieningus po kovojančios Bažnyčios vėliava, kad jie nepalaužiamose ir ne-išsklaidomose eilėse spirtųsi antpuoliams priešo, kuris visose pasaulio dalyse siekia sunaikinti krikščionių tikėjimą. Nes — čia vėl pakartojame Mūsų garbingojo pirma tako žodžius — "Tik tada Dievo tauta yra galinga, kada šventame klusnume visų tikinčiųjų širdys sueina į vienybę, ir kada krikščionių kovotojų eilėse yra visų vienodas pasiruošimas ir vienodas apsiginklavimas. Nes jei Kristaus Bažnyčioje viešpataus meilė, tai ir tamsybių kunigaikštis nieko negalės pakenkti. Tik tada velnio veikla yra atremiama ir sutramdoma, kada Dievo ir artimo meilė apima žmonių širdis".


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai