KREMLIAUS NAUJASIS PLANAS SURUSINTI LIETUVIŲ TAUTĄ Spausdinti
Parašė K. Milius   

"Tarybinių respublikų sienos TSRS ribose vis labiau netenka savo buvusios reikšmes, nes visos nacijos yra lygiateises, jų gyvenimas kuriamas vieningu socialistiniu pagrindu ir lygiu mastu patenkinami materialiniai ir dvasiniai kiekvienos tautos poreikiai, bendri gyvybiniai interesai visas jas jungia į vieną šeimą, ir jos visos kartu eina į vieną tikslą — komunizmą. Įvairių tautybių tarybinių žmonių sąmonėje susiformavo bendri dvasinio veido bruožai, sąlygojami naujo visuomeninių santykių tipo ir įkūnijantieji geriausias TSRS tautų tradicijas". Taip yra apibūdinami sovietų nutautinimo politikos rezultatai sovietų kompartijos programoj, kuri buvo priimta pernai Maskvoj įvykusiame sovietų kompartijos XXII suvažiavime. Tačiau tai yra tik pradžia. Kremliaus valdovų tikslas yra visiškas nerusiš-kų tautų išnaikinimas bei surusinimas, arba sovietiškai tariant, "visiška jų vienybė". Chruščiovas savo kalboje minėtame suvažiavime tai taip nusakė: "Mūsų šaly vyksta nacijų suartėjimo procesas, didėja jų vienalytiškumas. Išplėstinėje komunizmo statyboje bus pasiekta visiška nacijų vienybė".

Kaip greitai tai turės būti pasiekta, Kremliaus valdovai nepasako. Anot Chruščiovo, "ir po to, kai komunizmas iš esmės bus pastatytas, bus dar per anksti deklaruoti nacijų susiliejimą. Kaip žinoma, Leninas nurodė, kad valstybiniai ir nacionaliniai skirtumai bus dar ilgą laiką po to, kai socializmas nugalės visose šalyse". O anot kompartijos programos, "nacionalinių skirtumų, ypač kalbos skirtumų, išnykimas yra žymiai ilgesnis procesas, negu klasinių ribų išnykimas".

Nežiūrint to, yra aišku, kad Kremliaus valdovai yra nusistatę be jokios atodairos siekti pavergtų tautų išnaikinimo bei surusinimo, "žinoma", sakė Chruščiovas savo klaboje, "pasitaiko ir tokių žmonių, kurie gailisi to, kad nudyla nacionaliniai skirtumai. Mes jiems sakome: komunistai nekonservuos ir neįamžins nacionalinių skirtumų. Mes remsime objektyvų vis glaudesnio nacijų ir tautybių suartėjimo procesą, vykstantį komunizmo statybos sąlygomis laisvanoriškumo bei demokratizmo pagrindu . . . Reikia su visu bolševikiniu nesutaikomumu rauti su šaknimis net mažiausius nacionalistinių atgyvenų pasireiškimus".

Nacionalistinėmis atgyvenomis sovietai paprastai vadina bet kokį tautinį susipratimą, nepriklausomo tautinio gyvenimo siekius bei tradicijas ar net ir paprasčiausią tautinę savigarbą.

Viena ryškiausių tautinių savybių, be abejo, yra kalba. Pagal sovietų programą visos tautinės kalbos, išskyrus rusų, turės išnykti, žinoma, Kremliaus valdovai nori pavaizduoti, kad tai įvyks savaime, arba net, kaip Chruščiovas sakė, "partija ir ateity užtikrins laisvą TSRS tautų kalbų vystymąsi, neleisdama jokių apribojimų, privilegijų ir prievartos naudotis ta ar kita kalba". Tačiau šis Chruščiovo užtikrinimas yra tuščias ir apgaulingas kaip ir visi sovietų pažadai. Pirmiausia pats Chruščiovas toj pačioj kalboj čia pat pažymėjo, kad tautinių kalbų "vystymasis turi ne stiprinti nacionalines pertvaras, o artinti nacijas". Praktiškai tatai reiškia, kad tautinės kalbos dabar, prieš jų išnaikinimą, turėtų būti kiek galima labiau surusintos. Lietuvių kalba okup. Lietuvoj ta prasme jau yra darkoma. Pvz. svetimi žodžiai rašomi pagal rusišką jų ištarimą, tarptautiniai žodžiai taip pat imami iš rusų kalbos; lietuviai kalbininkai verčiami įrodinėti lietuvių kalbos giminingumą su rusų kalba ir savo kalbinius tyrinėjimus daugiau remti rusų šaltiniais.

Tačiau, kaip atrodo, tautinių kalbų išnaikinimo bus daugiausia siekiama įvairiais būdais verčiant visus žmones mokytis rusų kalbos ir ją vartoti savo gyvenime. Chruščiovas jau dabar pasidžiaugė, jog "negalima nepažymėti, kad nerusų tautos vis labiau stengiasi išmokti rusų kalbą, kuri faktiškai tapo antra gimtąja kalba TSRS tautoms".

Kaip lietuviams yra brukama rusų kalba, gerai parodo šis laiškas iš okup. Lietuvos: "Mokyklose dabar užgulta rusų kalba. Lietuviškai gali prastai parašyti, bet rusiškai turi būti geriausiai. Jei rusų kalba su prastais pažymiais, į kitą klasę neperžengsi . . .pirmiau rusai buvo įpareigoti išmokti lietuviškai, o dabar lietuviai verčiami išmokti rusiškai. Susirinkimai, įstaigų kalba — viskas eina rusiškai, nes kur tiktai yra bent vienas rusas, ten jau kalbama rusiškai ... o rusų visur pilna." (Neprik. Lietuva, 1961 lapkr. 29 d.)

Rusų kalbą primesti taip pat panaudojamas radijas bei televizija. Okup. Lietuvos radijo programos nebėra duodamos vien lietuvių kalba. Greta retransliacijų iš Maskvos rusų kalba duodamos žinios iš respublikos, ir valandėlės jaunimui bei kol-choznikams. žvejams skirta programa taip pat duodama pusiau rusiškai. Televizijos programos, be abejo, yra dar daugiau surusintos.

šitokiomis priemonėmis Kremlius stengiasi išstumti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo okup. Lietuvoj. Tokiu būdu pamažu gali ateiti laikas, kada lietuvių kalba liks tiktai su-kolchozintų okup. Lietuvos sodiečių kalba.

Sovietų pavergtoms tautoms surusinti taip pat yra naudojamos kultūrinės priemonės. Anot Chruščiovo, "mūsų šalies nacijoms ir tautybėms suartėti padeda ir kultūrinė statyba, ideologinis darbas". Dėl to, kaip kompartijos programoj sakoma, "vystosi bendra visoms tarybinėms nacijoms internacionaline kultūra". Tai, žinoma, galima pasiekti išnaikinus tautines kultūras. Šį naikinimą Kremliaus valdovai vadina "nacionalinių formų kitėjimu". Anot kompartijos programos, "istorinis socialistinių nacijų patyrimas rodo, kad nacionalinės formos ne sustingsta, o kinta, tobulėja ir suartėja tarpusavyje, atsipalaiduodamos nuo viso, kas pasenę, kas prieštarauja naujoms gyvenimo sąlygoms". Todėl kompartijos programoj aiškiai pasakoma, jog reikia "nesutaikomai kovoti prieš bet kokio nacionalizmo ir šovinizmo pasireiškimus ir atgyvenas, prieš nacionalinio ribotumo ir išskirtinumo, praeities idealizavimo tendencijas. . . prieš papročius ir į-pročius, trukdančius komunizmo statybai."

Šita rusinimo politika aiškiai pastebima okup. Lietuvoj. Laikraščiai bei žurnalai persunkti rusiška dvasia bei rusų garbinimu. Kaip atrodo, pavergtieji lietuviai priešinasi šiom rusinimo pastangoms, tačiau jų pasipriešinimo galimybės yra labai ribotos.

Pagaliau pavergtų tautų surusinimui Kremlius yra numatęs panaudoti visas ekonomines priemones. Viena iš jų yra tolimesnis gyventojų maišymas bei perkilnojimas. Chruščiovas tai vadina "tarybinių tautų brolišku bendradarbiavimu". Anot jo, be tokio bendradarbiavimo Kazachstanas nebūtų pajėgęs įsisavinti plėšininių žemių. Arba sako jis, "paimkime mūsų įmones ir naująsias statybas. Jos yra vieningi daugianacionaliniai kolektyvai, kur darbuotojai vertinami ne pagal odos spalvą, ne pagal kalbą, o pagal pažiūrą į darbą, pagal jų kovą už komunizmą". Todėl, pripažįsta Chrušiovas, "respublikų gyventojai savo nacionaline sudėtim darosi vis mišresni."

Kiek lietuvių yra išblaškyta sovietų valdomuose plotuose, sovietų statistika neskelbia, tačiau visi prisimenam masinius lietuvių trėmimus Ir nuolatinį lietuvių gabenimą į rytus "savanorišku perkeldinumu darbams", liet. studentų siuntimus mokslui bei praktikai ir panašiais kitais pretekstais. Tuo tarpu, kaip žinoma, rusų skaičius okup. Lietuvoj yra gerokai pakilęs, ir jie užima daugelį vadovaujančių vietų.

Greta to bus naikinamas bet koks vad. sovietinių respublikų savitumas bei savarankiškumas. Anot kompartijos programos, "materialinės-techninės komunizmo bazės sukūrimas pareikalaus dar glaudesnio tarybinių respublikų savitarpio ryšių ir savitarpio pagalbos. Kuo glaudesnis nacijų bendravimas ir geresnis bendraliaudinių uždavinių supratimas, tuo sėkmingiau įveikiami vietininkiškumo ir nacionalinio egoizmo reiškiniai".

Nežiūrint to, kad okup. Lietuva vadinama respublika ir sudaro tariamai atskirą ekonominį vienetą, jos ūkis faktiškai stengiamasi neatskiriamai sujungti su visu Sovietų Sąjungos ūkiu. Tam tikslui Kremliaus valdovai okup. Lietuvoj yra pristeigią ir tebesteigia įmonių, kurios nesiderina su okup. Lietuvos ūkio reikalavimais. Tai vadina okup. Lietuvos supramoninimu. Tačiau faktiškai tokių įmonių statyba ir jų aprūpinimas darbo jėga sudaro sąlygas Kremliui siųsti Lietuvon daugiau rusų ir tuo būdu labiau surusinti kraštą. O šių Įmonių aprūpinimas žaliava bei jų gaminių paskirstymas dar daugiau pririša okup. Lietuvą prie Sovietų Sąjungos.


Tam pačiam tikslui Kremliaus valdovai panaudoja elektrifikaciją bei dujų įvedimą okup. Lietuvoj. Okup. Lietuvos elektrinės nebesudaro uždaro vieneto, bet yra įjungtos į "vieningą šiaurės vakarų energetinų sistemą", kurion taip pat įeina Leningrado, Karelijos, Latvijos, Estijos bei Kaliningrado energetinės sistemos.

šioms Kremliaus užmačioms surusinti pavergtas tautas klusniai pritaria ir jo statytiniai okup. Lietuvoj, štai K. Korsakas taip rašo; "Naujoji partijos programa su dideliu politiniu taktu bei leninišku įžvalgumu moko nacionalinių santykių klausimus spręsti dialektiškai ir konkrečiai istoriškai. Visa Tarybų Sąjungos tautų socialistinio vystymosi patirtis akivaizdžiai rodo, kad esamieji skirtumai tarp atskirų tautų nėra amžini, kad jie atsirado tik dėl skirtingų istorinių sąlygų, kuriomis tos tautos gyveno praeityje. Pasikeitus toms sąlygoms, nyksta ir tie skirtumai, keičiasi pačių tautų nacionalinis charakteris". Jis taip pat ragina kovoti su visomis "atgyvenomis", kelti tas lietuvių tautos ypatybes, "kurios yra bendros, kurios artina ir jungia ją su kitomis tautomis", ir jis džiaugiasi "laisvanorišku" lietuvių mokymusi rusų kalbos, kuri "padeda tvirtinti internacionalinius tautų ryšius, suartinti įvairių tautybių žmones".
K. Milius.
(Citatos šiam straipsniui imtos iš "Tiesos" nr. 249 ir 261, ir "Pergalės" Nr. 10, 1961 m.).