ŠILUVA SENIAUSIAIS LAIKAIS Spausdinti
Parašė Jonas Matusas   

Kryžiuočių XIV amž. Wegeberich-tuose Šiluva neminima. Mat, ji buvo už Žemaičių didžiosios augštumos (Seda-Laukuva) su jos strateginiais piliakalniais. Bet Šiluva sudarė užnugarį tokiems svarbiems punktams, kaip Varniai ir Kražiai (Wegeberich-tuose abu yra). Iš tikrųjų, tas šaltinis Šiluvos apylinkėje mini karinius įtvirtinimus ir šventą mišką. Taigi vietove nuo amžių susijusi su lietuvių senovine religija. Čia vėliau, atseit, apie XV-to amž. vidurį įkurta parapijos bažnyčia.

Pagal Janio Sprogio "Geografičes-kij Slovarj Drevnej žomojtskoj Zem-li", Šiluva XVI amžiuje jau miestelis (mestečko) ir kelių mazgas. Čia kirtosi du magistraliniai vieškeliai. Vienas nuo Nemuno ties Gelgaudiškiu šiaurės link per Raseinius, Tytuvėnus ir Šiaulius į Latvijos pasienį. Cituotas šaltinis jį vadina "senų senovės vieškeliu" ir "didžiuoju vieškeliu" (gostinec starodavny, gos-tinec velikij). Jau XVI-me amž. ant jo per Dubysą, tarp Raseinių ir Šiluvos paliudyta tiltas (anas šaltinis jį vadina "šitovkis"); antrasis — per Šaltuoną, nuo Raseinių į pietus (upelis pas Sprogį "Šoltup"). Antras vieškelis: Kėdainiai-Šiluva-Lyda-vėnai ir toliau link Tilžės. Vadinasi, iš rytų į vakarus. Iš Šiluvos į šiaurę spinduliavo dar pora vieškelių — per Kelmę į Šaukėnus (toliau per Kuršėnus į Latvijos pasienį) ir per Šiaulėnus-Radviliškį pasienio link.

Keliams esant ekonominėmis arterijomis, jų susikirtimas natūraliai suformuoja didesnius ar mažesnius ekonominius centrus. XVI-me amž. tokiu buvo Šiluva.

XV-me amž. Šiluva būdavo kartais vadinama ir Būda. Bet XVI-jame, pagal minėtą Sprogio "žodyną", ji yra Žemaičių baltgudiškose teismų bylose arba "šilovo" arba "Šidlo-vo". Pirmoji forma yra lietuviškoji Šiluva su mažute slaviška modifikacija ir galūne (kilmininke rašoma "Šilova"). "Šidlovo" gi yra aiškiai lenkiška. Sprogio veikale kelias iš Grinkiškio eina "do mestečka šid-lovskogo", o iš Lydavėnų — į "mestečko šilovskoje". Pagirkalnis paduodamas esąs tarp dvarų Lydavė-nai ir "šilova" (kilmininkas nuo "šilovo"). Kad dokumentų "šilovo" tai dabartinė Šiluva, rodo ano žodyno vieta apie "Šiluvos miestelį ir bažnyčią" (šilovskim miestečkom i kostelom), mat, jų apylinkėje teka Dubysa, Lapiša ir Šušvė. Iš visko išrodo, žmonės vadino Šiluva, o dvarų lenkuojantieji valdininkai — šidlowo. Tai išeina aikštėn Pašakarnių atveju, kai sakoma "šilovu iii Šidlo-vu" (Sprogis, žiūrint teksto prasmės, klaidingai buvo iššifravęs "i", t.y., "ir"). Šiluvos lietuvišką formą 1567 m. patvirtina "Lietuvos Metrika", Ir rusiškas ir lenkiškas Šiluvos vardas atremtas į kiek panašiai skambančius "šylo" ir "szydlo", kas lietuviškai reiškia "yla" (angl. awl, anglosaksiškai ael, vok-Ahle). Nors lietuvių kalboje šis vietovardis aiškiai kilęs iš "šilo", atseit, pušų miško (Žemaitijoje dar yra šilai, Šilalė, Šilėnai, Šilutė, šilinė). Bet keistu sutapimu Šiluvos par excellence istoriku pasidarė kun. prof. Yla, kuris yra kilęs iš visiškai kito Lietuvos krašto.
Jonas Matusas