ŠAKIŲ VARDAS IR SENŲ SENOVĖ Spausdinti
Parašė J. Matusas   
Šakiai yra vienas didesniųjų Suvalkijos miestų, kuriame nuo Lietuvos nepriklausomybės laikų (1918) buvo apskrities centras, pagaliau čia kurį laiką yra vertęsis medicinos praktika garsusis Vincas Kudirka. Bet apie miesto pradžią buvo pareikšta nuomonių, kurios svyruoja nuo XIV-to iki XVII-to amžių.

Slownik Geograficzny autorius tvirtina, kad šakiai buvo gyvenama vieta jau 1352 m. ir ją sieja su tų metų kryžiuočių žygiu į Lietuvą. Iš tikrųjų gi ta proga nėra ne tik Šakių vardo, bet ir paties žygio negalima lokalizuoti toje apylinkėje. Jei paminėtą aiškinimą pertempti bei forsuoti, tai šakių sritį būtų galima implikuoti nebent 1375-tų ir 1387-tų m. žygiuose (palyg. Scripto-res Rerum Prussicarum, II, 636,579).
Kadangi iki šiol paskelbtuose Lietuvos senovės istoriniuose šaltiniuose Šakiai neminimi, tai jųjų pradžią belieka aiškinti logiškai-istori-niais ir komunkaciškai-istoriniais samprotavmais. Pagal K. Jablonskio "Istorijos Archyvą", J. Sprogio "Geografičeskij Slovarj Drevnej žomojtskoj Zemli", G. Valavičiaus "Revizija Pušč" ir "Opisj Dokumentov Vilenskago Centraljnago Archiva", XVI-to amž. viduryje jau egzistavo, be kitų, šie vietiniai ūkiniai centrai: Gelgaudiškis, Pilviškiai, iš dalies Naumiestis (Kudirkos N.) ir Vai-guviškiai - Plokščiai (šieji Babinovs-kio Kodekse jau yra XV-to a. pradžioje). O šakiai guli maždaug centre tarp minėtųjų punktų. Taigi, pagal ekonominės traukos ir komunikacijos reikalo dėsnį, šiai geografinei vietai susidarė sąlygos ir net reikalas formuotis į pastovų ūkinį-kultūrinį vienetą.
Šakiams centro aplinkybė buvo ne tik spekuliatyvinė. Čia susisiekė maždaug tarp Novos ir Siesarties ipelių) Jurbarko, Veliuonos, iš dalies ir Vilkijos valsčiai, be to, Skirsnemunės ir Gelgaudiškio dvarų plotai. "Revizija Pušč" paduoda kelią, kuris eina nuo Šešupės per Siesartį Ir toliau per Gelgaudiškio girią iki Nemuno, vadinasi, į Gelgaudiškį. Vargu galima abejoti, jog tai dabartinis žymus vieškelis Šakiai-Gelgau-llškis. Taip verčia manyti ne tik istorijos paliudytas kelių pastovumas, bet ir šios vietos tereno tinkamumas.

Taigi visos aplinkybės dabartinių Šakių pradžią verčia kelti į XVI-tą amžių.

1717 m. jau dokumentiškai paliu-lyta Šakių dvaras, miestas ir seniūnija, atseit, valsčius (Volumina ligum, VI, 177 tol.). Rašoma Szaki. Yra liaudinis šakių vardo aiški-Imas: girdi, prie Siesarties buvęs nendrynas, kuris vadinta šakynu. Bet išrodo, jog šio vardo kilmės raktą randame cituotame Sprogio geografiniame žodyne. Jis paduoda vieną XVI-to amž. dokumentą, kuriame yra vietovė "Parubežiai arba Pašakiai". Taigi galima prileisti, jog tuomet (galimas daiktas, vienoje kurioje srityje ar vienos kurios rūšies sienų reikalui) pasakys, -iai reiškė "parubežys" arba pasienis. Tai gražiai derintųsi į Šakių geografinę padėtį. Dėl Sprogio vardų identiškumo negalima abejoti, kadangi "Parubežiai arba Pašakiai" (rašoma rusų raidėmis) yra naujakurio vien-sėdinė sodyba (obrub uročišče) Ro-manovičių lauke. Mūsų reikalui nesvarbu, ar šią vietovę galima identifikuoti su pačiais šakiais (ji buvo Vilkijos valsčiuje). Svarbu tik principas bei terminas.
J. Matusas