GOTIKOS ARCHITEKTŪROS RYTINE RIBA Spausdinti
Parašė DR. POVILAS RĖKLAITIS   

Problemos istoriniai pagrindai.

Europa viduramžiais nebuvo vienalytė, bet suskilusi į Vakarus ir Rytus. Kalbant apie suskilimo faktą, suponuojama prarastoji vienybė: vėlyvojoje antikėje Europos vienybę kuriančios jėgos buvo Romos imperija ir jos idealinis atitikimas krikščioniškoji Bažnyčia, III a. apėmusi jau visą Romos imperiją. Suskilimo procesas prasidėjo anksti, nes Romos imperija savo viduje nebuvo vieninga visų pirma tautiniu atžvilgiu, valdydama didelį skaičių skirtingos kilmės tautų. Plačiausiai dvasinės ir materialinės kultūros srityse pasireiškė graikų ir romėnų tautos: Romos imperijoje lotynų ir graikų kalbos gyveno viena šalia kitos. Šiame tautiniame -kalbiniame skirtume slypi Europos suskilimo pirmoji priežastis.

Suskilimą į vakarinę ir rytinę imperijos dalį paskatino patys Romos imperatoriai savo administracine - valstybine politika. Pirmus žingsnius suskilimo link padarė imperatorius Diokletianas jau 294 m. Imperijos vienybę atstatęs Konstantinas Didysis 330 m. pradėjo reziduoti prie Bosforo esančiame graikų mieste Bizantion, gavusio Konstantinopolio vardą, tuo padėdamas pagrindą Rytų arba Bizantijos imperijai. Roma, nustojusi būti sostine, ištuštėjo ir smuko. Pilnas imperijos padalinimas į Vakarų-Romos ir Rytų-Bizantijos įvyko Teodozijaus Didžiojo testamentu 395 m. Nusilpnėję Vakarai greit pateko į germanų priklausomybę. Vakarinė imperija nustojo egzistavusi 476 m., o Bizantijos imperija išsilaikė iki 1453 m. Vakarų imperija naujais pagrindais buvo atnaujinta, 800 m. popiežiui Leonui III vainikavus imperatoriumi frankų karalių Karolį Didįjį. Šios daugiau simboliškos, Romos popiežiui subordinuotos ir Bažnyčios pašventintos imperijos — Sacrum Imperium — tradiciją viduramžiais Vakaruose tęsė vokiečių imperatoriai.

Dvasinei kultūrai giliausių išdavų paliko ankstyvaisiais viduramžiais įvykęs Europos suskilimas į Vakarų ir Rytų pasaulį bažnytinėje srityje, į Romos ir Konstantinopolio Bažnyčias. Akstiną suskilti davė vėl administraciniai sunkumai, ypač tvirtinant Konstantinopolio patrijarchą iškilę jau IX a. patrijarcho Foti-jaus byloje ir pasiekę kulminacinį tašką teologiniame ginče, kuris 1054 m. pasibaigė visišku atsiskyrimu. Tai sustiprino anksčiau buvusios liturginės tradicijos skirtingumus, ypatingai paveikslų garbinimo ir liturginės kalbos atžvilgiu, — Rytuose ji buvo graikų, o Vakaruose — lotynų. Tiek Rytų, tiek Vakarų Barnyčios istorijos eigoje pasirodė patvaresnės už Romos imperijos vienybės pratęsimą politinėje srityje. Vakaruose faktinis europinės vienybės laidas per visus viduramžius buvo visų pirma Romos Katalikų Bažnyčia ir popiežiai, sugebėję palenkti savo idealams skirtingos tautinės kilmės germanus ir romanus.
Suskilimas į Vakarų ir Rytų pasaulį turėjo didelės reikšmės Europos šiaurėje gyvenančioms tautoms, kurios arba iš Vakarų arba iš Rytų imperijos centrų buvo įtrauktos į skirtingų kultūrų veikimo orbitas. Jei šiaurės germanų ir vakarinių slavų, taip pat vengrų tautos pateko į Romos katalikų Bažnyčios apimtį ir susirišo politiniais saitais su vokiečių imperatoriais, rumunų, dalis pietinių ir rytinių slavų tautų pasekė graikų suformuota Rytų Bažnyčia ir pasidavė Bizantijos civilizacijos poveikiui. Kraštinė rytų slavų dalis, kuri kolonizavo suomių kilmės tautas šiaurės-rytų plotuose, savo ekspansijoje virto nauja rusų tauta ir grėsmingu svoriu atsisuko prieš Vakarus. Rytų ir Vakarų antagonizmas neapsiribojo vien religine ir politine sritimi, bet apsprendė eilę gilių skirtingumų visoje dvasinėje ir materiališkai-techniškoje kultūroje. Ryškiausiai šis skirtingumas reiškėsi mene, ypatingai architektūroje.

Jau XIII a. abu pasauliai užėmė pozicijas linijoje, kuri ėjo nuo Suomijos iki Adrijos jūros. Vienintelis Europos kraštas, kuris to amžiaus pradžioje dar nebuvo apsisprendęs, buvo Lietuva. XIII a. ir ypatingai Mindaugo laikais Lietuvos ryšiai su Vakarais gilėjo, nežiūrint fakto, kad Lietuvos valdovų politikos kryptis dar daugiau kaip šimtą metų pasiliko opozicijoje Vakarų Europai1. Jau XIII a. Lietuvoje buvo įsteigtos dvi lotyniškos-katalikiškos vyskupijos, ir Lietuva pradėjo įsisavinti Vakarų karinę ir statybos techniką. Lietuvai pakrypus prie Vakarų, įvyko pirmas didžiosios kultūros ribos susikonsolidavimas.

Nežiūrint kolosališko abiejų kultūrų skirtingumo, ši riba vis dėlto nebuvo galutinai sustingusi, bet XIV-XV amžiais turėjo savitą sudėtingą istoriją. Ji buvo įtaigojama politinių į-vykių, ekonominių atmainų, religinių ir meninių srovių iš vienos ir iš kitos pusės; keitėsi jos geografinis bėgsmas, bet keitėsi ribos artumoje ir pati kultūra, religijos, meno ar technikos srityse vis skirtingu būdu.

Architektūros istorija rodo, kad XIV-XV a. Vakaruose susiformavo ir visą Vakarų pasaulį užpildė gotika, kuri savo konstrukcijos sistema ir dekoracijos ypatybėmis yra iš visų vakarinių architektūros stilių labiausiai nutolęs nuo Rytų bizantinio architektūros stiliaus. Todėl gotikos architektūros išplitimas ryškiausiai simbolizuoja lotyniškosios Vakarų Europos vienybę. Norint išaiškinti Vakarų kultūros išsiplėtimą architektūros srityje, visų pirma tenka išspręsti gotikos rytinės ribos problemą.

Vakarų kultūros rytiniai pakraščiai ir akademinė meno istorija.

Gotikos architektūros rytinės ribos problema susidomėta labai vėlai, o ir šiandien ne visose detalėse šis klausimas yra išaiškintas. Šio ilgalaikio nesidomėjimo kaltės reikia j ieškoti meno istorijos (kuriai priklauso architektūros istorija) idealistiniame charakteryje. A-kademinė meno istorija* išsivysčiusi iš meno teorijos, jieškaneios idealių pavyzdžių meninei kūrybai, ir iš estetikos, siekiančios tobulo grožio išgyvenimo, koncentravo savo dėmesį į tobuliausius meno kūrybos atvejus — šedevrus. Pastatydama savo objektu augščiausios meninės vertės jieškojimą, ji nesidomėjo meno kultūros reiškinių visuma, prieš tai nepadarydama atrankos, paremtos kokybinio vertinimo kriterijais. Dėl to meno istorija, neturėdama pilnų statistinių duomenų, negalėjo tiksliau išaiškinti meno objektų išsiplatinimo reiškinių. Dar ir šiandien meno istorija nėra pilnai tapusi kultūros istorijos dalimi, kuo ji turėtų būti, norėdama likti mokslu.

Vakarų pasaulio rytinių pakraščių architektūrą vakariečių meno istorija ilgą laiką beveik ignoravo, ją visiškai apeidama arba paminėdama tik keliais žodžiais, kaip kažką nereikšmingo. Dėl to vakariečių meno istorija ilgai negalėjo tiksliau atsakyti ir savosios Vakarų kultūros apraiškų, kaip pvz. gotikos architektūros, ribų klausimo, vadovėliuose ir atlasuose šią ribą piešdama klaidingai, netiksliai. Jei peržiūrėsime geriausius prancūzų ir vokiečių meno istorijos vadovėlius, prieš pirmą pasaulinį karą išleistus daugeliu laidų (Michelio, Springerio, Woermanno Luebckės ir tt.), mes nerasime nei vieno žodžio ar vos keletą eilučių aptiksime apie Baltijos kraštų, Lenkijos, Vengrijos paminklus. (Taip pat pačios naujausios Vakarų architektūros istorijos sintezės knygos kaip pvz. Pevs-nerio (1957) ar F. Baumgarto (1960) visiškai nutyli mūsų kraštų Vakarams priklausančią architektūrą.) Tiesa, ilgą laiką nebuvo specialių studijų apie rytinių kraštų rneno paminklus. Tos studijos negalėjo būti paruoštos, nes tautos ant Vakarų pasaulio ribos nešė svetimą politinį jungą. Antra vertus, išaiškinti kurios nors meninės formos išsiplatinimo geografinę ribą yra jau ne tiek meno istorijos, kiek meno geografijos klausimas. Bet meno geografija yra palyginti jaunas mokslas. Jam anksčiau išsivystyti neleido rimta aplinkybė: stoka sistemingos meno paminklų inventorizacijos, kuri Vakarų Europoje tepradėta apie 1870 Elzase, bet dar šiandien ne visuose kraštuose pilnai pravesta2. Jų trūko ir tebetrūksta mūsų Vakarų kultūros pasienio kraštams.

Gotikos architektūros rytinė riba nuo Suomių įlankos iki Karpatų kalnų. Lenkų 1035 m. paskelbtas žemėlapis.

Padėtis pradėjo gerėti po pirmo pasaulinio karo, kada eilė Vakarų pasaulio tautų jos rytiniuose pakraščiuose atgavo nepriklausomybę ir pradėjo nuoširdžiai ir atidžiai tyrinėti savo kul-tūrinį-meninį palikimą atskiromis studijomis ir ėmėsi sistemingos viso meninio palikimo inventorizacijos. Sintetiškai į gotikos rytinės ribos problemą pažvelgti iniciatyvos parodė lenkai, kurie 1920-39 metais svarbų šios ribos tarpsnį turėjo savo valstybės rėmuose.

Bandymas nustatyti gotikos architektūros rytinę ribą.
1935 m. Varšuvos Augštosios Technikos Mokyklos biuletenis paskelbė įdomų žemėlapį 1:10,000 000) pavadintą "Gotikos architektūros išsiplėtimas Rytų Europoje (nuo Baltijos iki Karpatų)" (pav. 1). Žemėlapis paruoštas pagal duomenis, gautus iš meno istorikų grupės
(J. Dutkiewicz, St. Herbst, St. Lorentz, Ks. Pi-wocki, O. Sosnowski, M. Walicki). Tai buvo pirmas bandymas kartografiniu metodu panaudoti specialius tyrimus, sprendžiant platesnio masto problemas:!. Leidėjai buvo numatę paruošti daugiau tokių žemėlapių, iš kurių turėjo susidaryti specialus Lenkijos meno ir kultūros istorijos atlasas. Paskelbtajame žemėlapyje sužymėta viso 40 gotikos architektūros ribinių paminklų:
Estijos
1. Narva. Pilis.
2. Vasknarva (vok. Neuschloss, rus. Sere-
niec). Pilis.
3 Tartu. Pilis.
Latvijos
4. Aluksnė (vok. Marienburg). Pilis.
5. Vilaka (vok. Marienhausen). Pilis.
6. Ludza (vok Ludsen, lenk Lucyn) Pilis.
7. Volkenberga (vok. Walkenburg). Pilis.
8. Daugpilis. Pilis.
Lietuvos-Gudij os
9. Kamojys. Bažnyčia.
10. Kriavas. Pilis.
11. Kaidanava. Bažnyčios ginamieji mūrai
12. Myrius. Pilis. 13 Kleckas. Pilis.
14. Iškoldė (lenk Iszkoldž) Bažnyčia.
15. Sinkovičiai (lenk. Synkowicze). Gina-
moji cerkvė
16. Ilniczno. Bažnyčia.
17. Lietuvos Kamenecas (lenk. Kamieniec
Litewski). Bokštas.
18. Kodenas. Cerkvė.
Lenkijos
19. Bielawin. Bokštas.

Valuinės ir Podolės (Ukrainos)
20. Zimno. Cerkvė.
21. Luckas (ukr. Luck). Pilis.
22. Klevan. Pilis
23 Ilubkov. Pilis.
24. Korec (lenk. Korzec). Pilis.
25 Ostrogas (ukr. Ostroh). Pilis ir cerkvė
26. Mežiric (lenk. Międzyrzec Ostrogski).
Cerkvė.
27. Novomalin. Pilis.
29. Zbaraž (?). Pilis.
30 Terebovlja. Pilis.
31. Mežibiz (lenk. Międzyborz) (?). Pilis. 32 Letičev. Bažnyčia.
33. Sutkivce (lenk. Sutkowce). Ginamoji cerkvė.

34. Podolės Kamenecas (ukr. Kamenec
Podolsk). Pilis.

Moldavijos (Rumunijos)
35. Chocim. Pilis.
36. Dorohoj. Cerkvė.
37. Botosani. Cerkvė.
38. Havlan. Cerkvė.
39. Roman. Cerkvė.
40. Bacau. Cerkvė.3

Ką sako gotikos rytinės ribos bėgsmas?
Iš šio pirmojo kartografinio darbo apie gotikos architektūros rytinę ribą O. S o s n o v s-kis jau mėgino daryti keletą išvadų: 1. Rytinės ribos kryptis eina tiesiai iš šiaurės į pietus. Tik sunkiai prieinamos ir todėl mažiau Vakarų civilizacijos įtakoms pasidavusios sritys, būtent, Pagirio žemuma ir Horynės ir Bugo augštupių balos lieka už šios linijos, kuri jas apsupa vakarų kryptimi. 2. Ši riba nuo Baltijos jūrų iki Dniestro seka beveik tiksliai politine Sovietų Sąjungos siena, kokia ji buvo 1935 m. 3. Tokiu būdu lotyniškoji civilizacija, viduramžiais dokumentuojama gotiškąja architektūra, jau šitai epochai blėstant reiškėsi tose vietose, kur susiliečia dviejų skirtingų ir priešingų kultūrų zonos: Europos ir Eurazijos, atstovaujamos iš vienos pusės Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Rumunijos, iš kitos pusės — Rusijos.4
Turime nustebti, kad apie Lietuvos gotikos paminklų grupės reikšmę, jau aiškiai matomą šiame žemėlapyje, Sosnovs-kis nepasakė nei vieno žodžio. Negali todėl mūsų įtikinti jo tvirtinimas, kad lotyniškųjų Vakarų architektūra su kažkokiu gamtiniu būtinumu turėjo daryti vingį aplink balų sritis. Kodėl Pinske, taigi minėtųjų balų centre, istorinėms sąlygoms pasikeitus, jėzuitai XVII a. pastatė plataus masto kolegijos rūmus, vienuolyną ir bažnyčią? Daug didesnės reikšmės čia turi faktas, kad lietuvių tauta, iki XIII-XIV a. savo etnografinėse žemėse išlaikydama senąjį pagonių tikėjimą ir nepasiduodama Rytų Bažnyčios misijai, šiai erdvei išlaikė tą reikalingąjį vakuumą, į kurį XIV-XV a. galėjo plačiai įeiti Romos katalikų


Gotikos architektūros rytinė riba. 1939 m. paskelbtas žemėlapis

tikėjimas ir Vakarų gotika- visų pirmiausia į sostinę Vilnių. Iš Vilniaus gotika skleidėsi XV-XVI a. į rytus ir pietus. Lietuvos ir Vilniaus kultūros veikimas buvo toks stiprus, kad keliose vietose gotikos požymiai prasiveržė per religijų ir kalbų ribą, padarydami įtakos kai kurių Gudijos pakraščių architektūrai. Kad įvyko ne priešingai, yra lietuvių tautos nuopelnas šiame Rytų-Vakarų fronto ruože: nuopelnas, kurį lenkų mokslininkas nutylėjo, nors jis ryškiai matomas iš gotikos ribos bėgsmo linijos.

Hipotetinės gotikos rytinės ribos kritika.

Vaizdų žemėlapį "Gotikos architektūros riba" (pav. 2) paskelbė 1939 m. vokiečių leidinys "Europa ir Rytai"(5). Jis sudarytas, neabejotinai panaudojant minėtą lenkų Varšuvos Augšto-sios Technikos Mokyklos biuletenyje paskelbtąjį, nes tiek ribinių paminklų eilė, tiek pačios ribos bėgsmas abiejų žemėlapių visiškai sutampa; neparodyta gotikos ribos tolimesnė eiga į šiaurę, į Suomiją ir į pietus, į Septynpilį, Vengriją ir Kroatiją, kas taip pat kalba už tai, kad vokiečių leidinio autoriai rėmėsi tuo pačiu lenkų paruoštu žemėlapiu. Betgi vokiečių žemėlapis turi keletą papildomų duomenų. Atskiri paminklai pažymėti specialiais ženklais, kurių skiriama šie:
1) Vietovė su gotinės kilmės pilimi ar rūmu (papildomai pažymėti Bauskė ir Vilnius — piešiant Šv. Onos bažnyčios fasadą);
2) Vietovė su gotišku bažnytiniu ar vienuolyno pastatu Romos katalikų konfesijai (papildomai pažymėtas Tartu-Dorpat, Zipsas ir Varšuva);
3) Vietovė su gotišku bažnytiniu ar vienuolyno pastatu dėl graikų-pravoslavų konfesijos (papildomai pažymėtas Pskovas);
4) Vietovė su gotiškais miesto įtvirtinimais ar miestiečių pastatais (papildomai pažymėta Liublinas, Kazimierzas prie Vyslos, Zipsas);
5) Vietovė su daugeliu gotiškų meno paminklų (papildomai pažymėta Talinas, Ryga, Kaunas, Sandomiras, Lvivas).
Nors papildymai daugumoje iliustratyvinio pobūdžio, betgi dėmesio vertas gotiškos architektūros konstatavimas Pskove. Lietuvos Ka-meneco ir Bielavino bokštai pažymėti kaip miesto sutvirtinimai, su kuo negalima sunkti, nes šie bokštai tikriausiai yra išnykusių pilių, bet ne miestų palikimas.

Šį vokiečių paskelbtąjį gotikos rytinės ribos žemėlapį 1942 m. kritikavo ukrainiečių meno istorikas Dmytro Antonovič, bet neminėdamas lenkiškojo jo šaltinio6. Jo nuomone, minėtasis vokiečių žemėlapis apie gotikos rytinę ribą reikalingas korektūros Ukrainai, kur gotikos paminklai užtinkami daug toliau į rytus. Vokiečių ir lenkų literatūroje įsigalėjusi pažiūra, kad gotika apsiribojanti tik vakarinėmis Ukrainos sritimis, esanti klaidinga, nes gotikos architektūros paminklai, girdi sutinkami visoje Ukrainos teritorijoje, pvz. Kijeve, kur gotiška buvo kadaise garsinga "Lietuvių pilis", su visais jos priestatais nugriauta XVII a. Gotiška buvusi 1610 Kijeve baigtoji statyti domininkonų Šv. Mikalojaus bažnyčia, trijų navų halė su augštu stogu ir augš-tais smailos arkos langais; ją tik mūsų amžiuje bolševikai nugriovė. "Dar toli anapus Dniepro, Lubnuose (Lubny) kunigaikščių Višniavec-kių giminės rezidencijoje, visa akmeninė architektūra XVI a. pabaigoje ir XVII a. pirmoje pusėje turėjo grynai gotiškas formas"7. Antonovičiaus nuomone, visi akmeniniai Ukrainos pastatai tarp XIV ir XVII a. pirmo trečdalio buvo gotiški, tik jų, po daugelio totorių puolimų, nedaug bepalikę. Už nubrėžtos gotikos ribos esą likę gotiško pobūdžio pilių ir tvirtovių liekanų dar keliose vietose, pvz. Svjahelyje, Ži-tomire, Bare s. Antonovičiaus iškelti faktai, jeigu jie teisingi, visiškai paneigia Sosnovskio darytas išvadas.

Pirmieji bandymai nustatyti gotikos rytinę sieną ir jų kritika rodo šios problemos sudėtingumą: dar nėra pakankamai išaiškintos pagrindinės premisos. Trūksta daugelio paminklų specialaus ištyrimo ir jų tiksliai datuotos chronologijos. Žymi dalis gotikai priskiriamų paminklų yra gerokai vėlyvos datos, priklauso XVI a. antrai pusei ar net XVII a. Ar galima sutikti su Antonovičiaus nuomone, kad pvz. Ukrainos provinciniai mūrininkai iki XVII a. vidurio neturėjo jokio kito, o tik gotiška tradicija paremto apmokymo, ir todėl visi jų statiniai XVI ir XVII a. savaime tenka gotikos veikimo sričiai? Šiai išvadai paremti Antonovičius nepaduoda tikslesnių kriterijų gotikos mūro technikai atriboti. Neišvengiamai reikalinga detali kiekvieno paminklo formų analizė, be kurios negalime atsakyti į klausimą, ar XVI a. Ukrainos ir Lietuvos plotuose nebuvo pasiekusios naujosios epochos — renesanso srovės — bangos, kurios pakeitė pilių ir bažnyčių konstrukciją? Kokia yra mūsų srityse išlikusių paminklų tikra forminė kilmė?

Nustatant gotikos architektūros rytinę ribą, pagrindiniu aspektu turi eiti konstrukcinė visuma. Atskirą problemą sudarytų pavienių gotikos konstrukcijos elementų ir dekoratyvinių motyvų geografija. Jau Vakarų romaniško jo stiliaus dekoratyviniai elementai (frizai, nišos, arkų formos, portalai, reljefai) buvo įsiskverbę giliai į Rusiją XII amžiuje9. Vėliau gotika stipriai veikė Didįjį Naugardą, kurio mūruose laikėsi hanzininkų kolonija ir kurio prekybiniai santykiai su Vakarais buvo plačiai išvystyti. Didžiojo Naugardo respublikos nepriklausomybės šalininkas ir Maskvos imperializmo priešas arkivyskupas Eufimijus 1442 pasistatė mūrinius rūmus, kuriuose išliko salė, turinti Vakarų tipo, grynai gotiškų ogivų-groblų žvaigždinius skliautus, trykštančius iš vienos pilioriaus salės viduryje (pav. 3)10. Panašiai suskliaustas sales turėjo pvz. Lietuvoje Kriavo pilies donžonas ir gotiškieji namai prie Vilniaus Sv. Kotrynos vienuolyno. Arkivyskupo salė Didžiajame Naugarde, tarnavusi bajorų tarnybos posėdžiams, buvo išpuošta freskomis, panašiai kaip ankstyvesnioj i Trakų Galvės ežero salos pilies iškilmių salė.

Šie pavyzdžiai rodo, kad gotikos formų iš-siplatinimo problemos išsprendimas reikalauja kruopščios revizijos ne tik paminklų šiapus, bet ir anapus hipotetinės gotikos architektūros rytinės ribos.

1 J. Stakauskas: Lietuva ir Vakarų Europa XlII-me amžiuje. La Lithuanie et L'Occident au XlIIe siècle. Kaunas 1934. 261 p.
2 D. Frey: Geschichte und Probleme der Kultur- und Kunstgeographie. Archaeologia Geographica IV. Hamburg 1955. 96 p.
3 Zasiąg budownictwa gotyckiego na wschodzie Europy (od Baltyku do Karpat). La limite Est de l'expansion territoriale de l'architecture gothique en Europe (ligne: Mer Maltique - Carpathes). Biuletyn Historjl Sztuki i Kultury. III, Nr. 3. Warszawa 1935. 166-167 p.
4 O. Sosnowski : Prace kartograficzne. Les travaux carthographiques. Ten pat. XV - XVI, 165 ir 168 p.
5 Die Ostgrenze der gotischen Baukunst: H. Hagenmayer und G. Leidbrandt: Europa und der Osten. München 1939 (2. laida 1942). 142 p.
6 D. Antonowytsch : Deutsche Einflüsse auf die ukrainische Kunst. Leipzig 1942.
7 Ten pat. 24 p.
8 Ten pat. 25 p.
9 F. W. Halle: Russische Romanik. Die Bauplastik von Wladimir - Sssusdal. Berlin 1929.
10 W. N. Lasarew: Die Kunst Nowgorods. (Geschichte der russischen Kunst II). Dresden 1958. 52 p.