J. MARITAINO MENO SAMPRATA Spausdinti
Parašė DR. P. CELIEŠIUS   
Jacques Maritainas yra vienas žymiausių šių laikų katalikų pasaulio filosofų. Jis nesiriboja vien gryna filosofija, bet stengiasi filosofiniu požiūriu apspręsti kiekvieną laisvųjų mokslų klausimą, pradėdamas nuo teologijos, eidamas per sociologiją, valstybės mokslo filosofiją iki meno filosofijos.

Nors J. Maritainas yra stiprus tomistas, bet kiekvieną pasirinktą klausimą sprendžia moderniai, naujai, įdomiai ir giliai.
Čia norime atskleisti J. Maritaino sampratą meno srityje. Tuo klausimu jis parašęs keletą veikalų būdamas Prancūzijoj ir vėliau Princetono universiteto profesorium. (Anglų kalba jų vertimai: Art and Scholasticism, Sign and Symbol, The Responsibility of the Artist). Meno klausimu giliausia jo studija yra nemažas (340 p.) veikalas, kurio pavadinimas anglų k. vertime: "Creative Intuition in Art and Poetry". Šio veikalo mintimis ir noriu pasidalinti.

Kadangi medžiagos yra apsčiai, o straipsnio rėmai neleidžia ilgai užtrukti, todėl neliesiu jo įdomiai iškeltos temos apie Rytų ir Vakarų meno palyginimą, taip pat nuošaliai paliekame meno ir moralės santykio kėlimą ir specialų žvilgsnį į poeziją, tapybą ir muziką. Savo temą ribo-ju meno geneze. Čia iškelsime tris momentus: menininko psichika, kūrybos procesas ir meninė būtis.

I. MENININKO PSICHIKA.
Meninės apraiškos yra dvasinio pobūdžio. Todėl joms suprasti reikia leistis į žmogaus dvasios gelmes ir pasinaudoti gelmių psichologijos atskleistais rezultatais.
Žmogaus dvasia nėra statinio pobūdžio. Ji nuolatos veikia. Jos veikimo rezultatas yra daug dvasinių apraiškų, kurias mes vadiname pagal jų veikimo prigimtį įvairiais terminais: iliuminatyvus (nušviečiamasis) protas, veikiamasis protas, praktiškasis protas (sumanumas, ar gudrumas), fantazija, emocijos, aistros.

Iliuminatyvus protas kuria idėjas ir sąvokas. Platonas šią protinę galią priskaitė prie sielos atsiminimo iš tų laikų, kada žmogus dar nebuvo gimęs, o siela skrajojo idėjų pasaulyje ir tas idėjas-sąvokas žinojo. Tik susijungusi su žmogaus kūnu, siela jas pamiršo. Pradėjus protauti, jos vėl atsimenamos. Katalikai scholastikai aiškino, kad iliuminatyvus protas tiesiogiai liečiasi su dieviškuoju protu ir dėl to tiek pirmuosius principus, tiek universalias idėjas perima iš dieviškojo žinojimo.

Gelmių psichologija aiškina dabar, kad žmogaus siela veikia dar prieš ko nors sužinojimą: pati savyje gamina universalius dėsnius, idėjas ir giliausius išminties formulavimus. Jie yra žmogaus dvasioje prieš sąmoningą sužinojimą. Dėl to pirminis žmogaus dvasios kūrimas vadinasi "priešsąmoninis" (anglų kalba — precons-cious) veikimas. Jis dabar visų moksle priimtas vadinti intuiciniu protavimu. Žmogaus sąmonės paviršiun jis išplaukia gilaus mokslinio pažinimo ir atradimų pavidalu. Intuicinis protavimas duoda tik atsakymą — aiškią idėją, bet neduoda būdų prie atsakymo prieiti. Tą darbą turi atlikti praktiškasis protas.

Praktiškasis protas yra sugebėjimas, panaudojant aplinkoj esamas sąlygas, atlikti įvairius uždavinius, prie idėjos priėjimo būdus, kad galėtume idėją realizuoti. Praktiškasis protas nurodo ką kur panaudoti, kaip pritaikyti, kaip susimesti, kad geriau ir greičiau idėją realizavus. Juo vaduojasi ne tik kūrėjai, bet ypatingai amatininkai, praktiškųjų mašinų išradėjai ir kiekvienas dirbantis žmogus.
Savaiminio dvasioje vykstančio proceso antrasis apsireiškimo tarpsnis yra fantazijos galia. Ji kuria vaizdus, palyginimus, ženklus, simbolius, figūras, metaforas, aliuzijas, alegorijas, pasakas. Fantazijos galios veikimas yra irgi priešsąmoninis. Pasąmonėje sukurti vaizdai iškyla sąmonės paviršiun jau atbaigti, pilni, surišti. Jais tenka naudotis, kaip baigtu patiekalu. Kūrybingų žmonių dvasia yra nepaprastai pertekusi daugybe įvairių įvairiausių vaizdų, ženklų, figūrų, palyginimų, kuriais reiškiamas ne tiktai sąmojus, bet ir emocinis ir aistrinis pasaulis. Kūrėjų fantazija yra labai veikli ir pertekusi vaizdais, kurie pereina ir į kūrinį.

Emocijų ir aistrų pasaulis yra taip pat susitelkęs dvasios gelmėse, žmogaus pasąmonėje. Jie yra labai įvairūs ir įvairiuose individuose nevienodai stiprūs. Jų stiprumas įvairuoja dar pagal amžių, laiką ir vietą. Jie yra lyg kunkuliuojantis vanduo, lyg vandens paviršiuje ritmiškai ratu atsinaujinančios ir vis tolstančios bangos. Šios bangos iš pasąmonės veržiasi saulės švieson, tai yra — sąmonėn, ir reiškiasi į-vairiais pavidalais.

Jausminis - emocinis pasaulis yra antroji dvasios intuicinė sritis. Ji yra labai plati ir turininga. Visoki matyti daiktai, reginiai, pergyvenimai, patekę sielos gelmėsna, yra savitai sielos išgyvenami ir atkuriami. Tas išgyvenimas įvyksta žmogaus pasąmonėje, o. reprodukcija reiškiasi įvairių emocijų ir aistrų pavidalais. Taigi, sielos ir aplinkos santykio rezultatas yra gausus jausminis-emocinis pasaulis. Tas gausumas sudarytas iš aplinkos įvairavimo galimybių ir pagal sielos charakterio ir išgyvenimo laipsniškumo galimybes. Visa tai vyksta dvasios viduje, mums nežinant. Mes sužinome, kai tas sielos išgyvenimas išplaukia paviršium — mūsų sąmonėn savaimingai. Tą savaimingumą mes vadiname emocine intuicija (savaiminis jausminis apsireiškimas).

Kiekvienas kūrėjas tuos emocinius išgyvenimus, iškilusius sąmonėn, pagauna — suvokia ir j ieško būdų juos išreikšti.
Kadangi tiek iliuminatyvus protavimas, tiek emocinis išgyvenimas vyksta toje pačioje dvasioje ir sąmonėn išplaukia intuityvinių būdu, todėl dėl jų panašumo J. Maritainas įžiūri didžių mokslininkų-filosofų ir poetų giminingumą: "Slaptoji poetinė intuicija glūdėjo pirminiam filosofiniam Heraklito, Platono, Aristotelio, Tomo Akviniečio, Plotino, Spinozos ar Hėgelio mąstyme"1 Tikrai, didieji filosofai buvo kartu ir poetai. Tik gaila, kad kai kurie gėdijosi savo poezijos ir sunaikino savo poetinius kūrinius (Platonas).

Pateikdamas Maritaino augščiau minėtą citatą, nemanau teigti, kad jis sutapatinąs filosofus su poetais. Tarp filosofijos ir poezijos yra didelis skirtumas. Tai atskleisime trečioje šio straipsnio dalyje. Maritainas tenurodo, kad tiek menas, tiek filosofija kyla iš tos pat dvasios, pasąmonėje susisiekia, ir abi plotmės reiškiasi intuity vinių būdu.

II. KŪRYBOS PROCESAS.
J. Maritainas žmogaus dvasios procesą vaizduojasi trijų tarpsnių: 1) priešsąmoninė — pasąmoninė sritis, 2) vaizduotinė — paveikslinė ritis ir 3) sąmoninę pažinimo sritis.
Visos šios sritys yra savarankios, bet jos rišasi viena su kita per bendradarbiavimą. Pasąmoninė sritis iš pojūčių gautus įspūdžius savitai perdirba. Gautasis rezultatas yra siunčiamas sąmonėn ne tiesiogiai, bet perduodant vaizduotei. Vaizduotė gautus įspūdžius sugrupuoja į tam tikrus ženklus, vaizdus plačia to žodžio prasme. Jspūdžiai, sugrupuoti į vaizdus, perduodami sąmonės sričiai, arba pažinimo galiai. Pažįstamasis protas suvokia, ką jis turi, ir j ieško galimybių turinį išreikšti. Išreiškia ne kitaip, kaip tik gyvenamo laiko aplinkos turimomis priemonėmis. Čia turi daug įtakos gyvenamasis laikotarpis. Jis uždeda gyvenamo laikotarpio kultūrinį antspaudą: kalbos, medžiagos, tradicijų, paveldėto kultūrinio (dvasinio) lobio, išsilavinimo, profesijos, amato įgudimo (technikos) žymes. Pažinimo galia, nors ji savarankiai veikia, bet negali iš savęs kurti, o turi gauti kuriamo objekto turinį iš vaizduotės. Pastaroji galia irgi kūrinio turinio nekuria, bet turi gauti iš pasąmoninės galios įjudintą ir įkaitintą turinį. Vaizduojamoji galia gautą turinį iš pirmosios galios tik su vaizdiną, suformuoja į išreiškiamuosius pavidalus ir pasiūlo pažinimo galiai atbaigtai išreikšti.

Kūrybos procese didžiausias vaidmuo tenka pirmajai pasąmoninei galiai. Ji yra kūrybos šaltinis. Tame šaltinyje, kaip kokiam didžiuliame baseine, kunkuliuoja visoki jausmai-emoci-jos, aistros, įnoriai — ir veržiasi iš savo vidaus į išorę. Šiame tarpsnyje prasideda meninis kūrinys.
J. Maritainas tą tarpsnį vaizduoja taip. Kūrybingo žmogaus sielos gelmėse procesuoja emocinis gyvenimas. Kartais stipriau, kartais silpniau. Bet tai vyksta tam tikra ritmika. Tam tikrais muzikiniais mostais ar, geriau pasakius, šuoliais. Šį reiškinį jisai vadina muzikiniu pulsavimu. Šis pulsavimas jaudina kūrėją, daro neramų ir verčia pradėti kurti. Kiekvienam kūrėjui minėtas pulsavimas sukelia nerimą, jį jaudina. Kiekvienam kūrėjui meninis procesas prasideda muzikaliniu pulsavimu, kurį Maritainas vadina intuityviniu pulsavimu: "Kūrėjo sieloje yra išplitęs muzikinis judesys, muzika beveik nesuvokiama, bet vis daugiau ir daugiau verčianti, kurioje bebalsis ritminis ir harmoningas santykis tarp intuityvaus pulsavimo kartu su bebalse melodija išsiveržia į sąmonę . . . Taip, šis muzikinis judesys yra dar negirdimoji muzika — ne žodžio muzika, bet intuityvaus pulsavimo muzika sieloje"2. Vienam kūrėjui tas intuityvus pulsavimas, apsipavidalindamas, išsiveržia žodžiu ir sudaro eiles, kitam išsilieja tonais ir virsta melodijos partitūra3. Maritainas beveik tikras, kad kiekvienas poetas intuiciniu būdu pajunta savo sieloje pirmiau melodinį pulsavimą ir tik po to pereina į poetinę išraišką. Taigi, kiekvienas kūrėjas, bet ypač poetas ir muzikas, pirminiame kūrybos tarpsnyje sutampa: jungia juos ta pati intuicinio pulsavimo apraiška. "Žmogus, kuris neapkenčia savo sieloje muzikos, niekados negali būti žymiu poetu", cituoja Maritainas Coleridge'o žodžius.4

Pirmojo tarpsnio muzikinis pulsavimas nepasilieka uždaras savyje, bet persimeta j antrąjį tarpsnį — vaizdinę sritį, jeigu taip galima išsireikšti, automatiškai-savaimingai. Čia kūrybinė intuicija j ieško apsipavidalinimo galimybių: vaizdų, ženklų, simbolių, palyginimų. Šie visi apsipavidalinimo galimumai nėra kūrybos požiūriu tikslas savyje, bet tik vaizdinės priemonės. Vaizdinės priemonės, — nesvarbu, ar jos būtų išreikštos žodžiais, ženklais, tonais, spalvomis, simboliais, — tarnauja kūrybiniam procesui tik kaip įrankiai. Jose įvyksta kūrybinės intuicijos atpažinimas. Tos priemonės literatūroje yra reiškiamos žodiniais vaizdais. Ant jų yra atremtas meninis pažinimas. Kūrybinė intuicija per šias priemones prabyla į mus meninėmis sąvokomis, kurios labai skiriasi nuo loginių protavimo sąvokų.
Logines sąvokas sukuria protas, vaizdines sąvokas sukuria kūrybinė intuicija, padedama vaizduotės. Loginėmis sąvokomis naudojamės moksle, o vaizdinėmis sąvokomis — mene. Loginės sąvokos rodo tiesiai į realią būtį, kaip objektą, o vaizdinėmis sąvokomis nenurodome vaizduojamos realybės, nors vaizdai būtų pateikti mūsų akiai arba ausiai. Mokslinės sąvokos yra vartojamos tikrąja prasme, vaizdinės — perkelta prasme, arba simboline prasme. Mene reiškiami daiktai, žodžiai, idėjos nėra nei daiktai, nei mintys, nei idėjos, bet ženklai sielos kūrybinės intuicijos emocijoms nurodyti, nustatyti ir išreikšti. Menas pasakoja ne aplinką, bet emocijas, išreikštas aplinkos ženklais, vaizdais, kaip priemonėmis."'. Vaizdai tėra laidininkai į meninę mintį. Gamtinės apraiškos — vaizduojamasis turinys — turi būti mene transformuojamas į meninį turinį, į sielos viduje vykstančio kūrybinio jausmo išsakymą. Mene naudojamas daiktas yra tik ženklas, o ne tikslas. Loginė mintis yra tik surišta su menine mintimi tam tikrais panašumo, ar nurodymo ženklais, bet loginė mintis pranyksta, palietusi poetinę mintį, sudegdama meninės intuicijos ugnyje — sako Maritainas'1. Todėl teisingai pastebi Caspar D. Friedrich: "Tapytojas neturi tapyti, ką mato prieš save, bet ką mato savyje. Jeigu jis nieko nemato savyje, tegul geriau liaujasi tapęs"7

III. MENINĖ BŪTIS.
Nauja padala noriu ne tiek nauja pasakyti, kiek tęsti antroje dalyje iškeltą loginės ir meninės minties santykį.
Keldami klausimą, kas kūrinyje sudaro meną, arba, tiksliau sakant, meninę būtį, turime laikytis kūrybos procese iškeltų trijų tarpsnių santykiavimo. Populiariai kalbant, keliame klausimą, kas kūrinyje yra menas ir kas ne menas.

Kaip matėme, meninis procesas prasideda sielos gelmėse pasąmonės srityje emocinio išgyvenimo pavidalu. Emocinis bangavimas yra meninio proceso pagrindas. Jį J. Maritainas vadina kūrybine intuicija. Menas laikosi tik ant kūrybinės intuicijos, pabrėžia autorius8. Pastaroji susidaro iš aplinkos (daikto) ir menininko sielos santykio, kuris reiškiasi dvasios gelmėse emocijų pavidalu. Šios emocijos susidarė iš labai turiningos aplinkos ir dvasios santykio įvai-ravimo, todėl jos savo turiniu yra labai įvairios ir gali apimti filosofiją su visomis jos šakomis, socialinius reiškinius: biznį, karus, revoliucijas, religiją, šeimyninį gyvenimą ir t.t. Iš tos telk-tinės daugybės pakrikštykime paskiras emocijas atitinkamais vardais, tai gausime pagal skirtingų emocijų ir jų skirtingus laipsnius daugybe vardų. Tos mintys pažintos ne loginiu svarstymu, bet išgyvenimu, todėl labai dažnai joms pavadinti neturime žodžių. Emocijos intuiciniu būdu iškyla iš pasąmonės į sąmonę nekrikštytos — bevardžiu pavidalu. Tik vaizduotės pagalba sukuriami netiesioginiai vardai anksčiau minėtų simbolių ir vaizdų pavidalais. Taigi, kiekvieną emociniu būdu išgyventą meninę mintį ir net tos pačios poetinės minties skirtingus laipsnius tenka reikšti naujai sudarytais ženklais, simboliais, vaizdais. Jais kūrėjas kalba, išsipa-sakoja, išsireiškia. Kai mes nesuprantame menininko kūrinio, tai reiškia, kad mes nesuprantame jo vaizdinės kalbos, tikriau sakant, meninės minties. Dažnas iš žiūrovų ar klausytojų teiraujasi sukurto kūrinio loginės minties, o kūrėjas mums pakiša meninę mintį. Ši yra priežastis, dėl ko publika su menininkais nesusikalba. Meninės mintys yra ne tik įvairuojančios, bet ir individualios. Jei žiūrovas neturi atitinkamų emocijų (išgyvenimų), jam meninė kūrėjo mintis lieka neatverta. Sakoma, žiūrovas yra aklas menui. Jis iš menininko reikalauja aplinkos gamtinių apraiškų tikslaus pavaizdavimo. Klaida yra meno sampratoj, sako Maritainas: "reikalauti vergiškai sekti, arba kopijuoti gamtines apraiškas"9. Jau Aristotelis išreiškė, kad menas yra ne daiktas, o daiktu žavėjimasis. Žavesys gi yra daikto ir žmogaus dvasios sąveikos emocija. Šventas Tomas Akvinietis taip pat menu laikė ne daikto atkūrimą, bet jo veiksmingumą, — suprask, daikto veikimą žmogaus sielai.10 Loginė mūsų kalba paremta daiktais ir jų santykio nustatymu. Ji yra vienprasmiška. Ji sudaro mokslą ir mokslo tiesas, išreikštas dėsniais. Kitaip yra su menine kalba. Pastaroji, paremta emociniu išgyvenimu, arba kūrybine intuicija, leidžiasi išreiškiama labai individualiu būdu. Kiekvienas menininkas reiškia savo emocijas vis skirtingai, ir dėl to jie liekasi indi-

J. Mieliulis -Himnas saulei

vidualūs ne tik mums — publikai, bet ir tarp savęs. Ne tik mes sunkiai suvokiame jų menines mintis, bet dažnai ir jie patys tarp savęs nesusikalba, nes nėra nustatytų dėsnių, kuriuo būdu jis privalo išreikšti savo meninę mintį. Tai nėra chaosas, bet menininko kūrybinės laisvės apraiška. Tokia kalba prabyla į mus naujoviški poetai ir abstraktiniai. Jie kalba tikrai nemeluotai. Jie išpasakoja savo dvasios vidaus realybę, tai yra — intuicines emocijas. Pasakoja vaizdais muzikinius pulsavimus. Jie yra tikrieji kūrėjai, o jų kūriniai yra grynojo meno pavyzdžiai. Abstraktus menas, anot Maritaino, nesiskaito su vaizduojamu turiniu, nes neskiria jam reikšmės, bet, kaip grynoji poezija, stengiasi peržengti gamtinius daiktus ir nusileisti į dvasios kūrybinę laisvę. Abstrakčiam mene realus yra ne daiktas, bet emocija11. Taip pat moderni poezija nusikratė standartinio ritmo ir rimo, nes griežti klasiniai loginiai dėsniai trukdė laisvai reikštis iš dvasios kylančiai emocijai. Tiek abstraktus menas, tek modernioji poezija yra taip pat persunkta ritmo, tik ne loginio, bet natūralaus, atitinkančio intuicinį pulsavimą su iš pasąmonės iškilusiais vaizdais. Racionalūs reikalavimai trukdo laisvai reikštis intuiciniam pulsavimui. Įsivaizduok, intuicinis pulsavimas veržiasi čia trumpučiu, čia ilgu metru (banga), o eilėraštis turi būti sukirptas pagal iš kalno pasirinktą metriką.
Pereidami iš kūrybinės intuicijos į vaizdinį tarpsnį, atsinešame meninę mintį muzikalinio pulsavimo pavidalu ir j ieškome vaizdinių priemonių jai nusakyti ir išreikšti. Tas meninės minties atsinešimas, kaip anksčiau minėjome, įvyksta intuiciniu būdu. Dabar menininkas pagal savo individualią kūrybos laisvę intuiciniu būdu iškilusią mintį velka į vaizdinę kalbą, kaipo kūrybos ir meninio išsireiškimo priemonę. Pagal pasirinktą priemonę įvyksta ir tam tikros meno srities kūrinys (eilėraštis, paveikslas, muzikos kūrinys . .) Bet kas bus, jei kūrinio autorius nėra menininkas, tai yra — neturi emocinio pulsavimo?

Toks kūrėjas vien vaizduotės pagalba sukuria turinį, loginiu būdu sugrupuoja žodžius, arba spalvines medžiagas, arba tonus pagal muzikos teorijos kompozicijos ir harmonijos dėsnius. Kiek civilizacinė aplinka jį parengė, pagal tai jis apipavidalina ir duoda kūrinį. Toks kūrinys nėra meniškas. Jame nėra meninės būties. Toks kūrinys yra ne meniškai sukurtas, o konstrukty-viškai pagamintas. Konstrukcija priklauso loginei plotmei, o tikroji kūryba — emocinei plotmei. Konstrukcija dar vadinama gamyba, o intuicinis emocinis išsireiškimas — kūryba. Pirmuoju atveju gautasis rezultatas vadinamas gaminiu, o antruoju atveju — meno kūriniu.

Todėl nėra meno kūriniai visi tie darbai, kurie kilo be intuicinės emocijos, kaip antai: paprastas spalvų uždrėbimas, karvės uodega mosuojant išgautas spalvinis rezginys, beždžionės ranka pieštas paveikslas, puspadžiais, skudurais ar medžio atlaužomis nusagstytas lentgalys, ar drobės gabalas. Lygiai nelaikoma tikrąja poezija loginiu būdu nukaltos eilės, nei nukopijuotas paveikslas arba trafaretiniu būdu, dedant pagal atitinkamus numerius spalvas, išgautas vaizdas.

Vaizdinės priemonės atlieka tiktai pagelbi-nę rolę, bet ne pirmaujančią. Jos yra priemonės užvesti žiūrovui į poetines minties kalną. Kelionė sunki, bet vis dėlto įmanoma. Tik reikia gero noro, įsigyvenimo ir pastangų. Įvedus keleivį į meno rūmus, vaizdinės priemonės pasitraukia į užscenį ir lyg nustoja buvusios. Pavyzdžiu gali būti imamas religinis užsidegimas, tautinis entuziazmas, paprotinės iškilmės, manifestinės šventės, demonstracijos, festivaliniai vaizdai. Juose įvairūs plakatai, simboliai, šūkiai muzikinis triukšmas, giesmės, dainos, šauksmas, paradinis šokimas, spalvingai mirguliuojantieji drabužiai, judesiai yra tik vidaus jausmo, arba tam tikrų emocijų išliejimo priemonės. Kai į-kaista visa eisena ir atitinkamai įkaitina publiką, visi dega vienodu jausmu arba, tiksliau sakant, visi dega ta pačia intuicine emocija, prapuola tada paskiri ženklai, susilieja į viena spalvos ir garsai, nebematomi paskiri eisenos individai nei drabužiai, nebejuntami esantys prie gatvių namai, tik lieka viena didinga, gili, deganti emocija-jausmas, pajėgęs visą masę uždegti ir į vieną gniužulį suliedinti. Tokiame užsidegime net laikas su vieta nustoja egzistavę. Pamirštama, kur esi ir kiek laiko praleidai. Taigi visi ženklai ir vaizdinės priemonės buvo vien emocijai sukelti ir uždegti, o po to liko tik emocinė mintis. Vaizdinės priemonės pasitraukė iš kelio ir užleido vietą meninei minčiai — intuicinei emocijai.

Leisdamiesi į trečiąjį kūrybinio proceso tarpsnį — išreiškimo apipavidalinimą ir pilnutinį kūrinio atbaigimą — klausiame, ar kūrybiniam procesui iš viso yra reikalingas protas? Gal ir kvailys gali būti menininku. Kitaip sakant, ar reikalingas yra kūriniui racionalus momentas. Pagal kai kurių žymesnių žmonių išsireiškimą atrodytų, kad ne. Antai žymus rusų poetas Puškinas yra išsitaręs: "Manau, atleis man Dievas, jei pasakysiu, kad poetai visada yra truputį kvaišoki"12. Arba vėl žymusis prancūzų poetas Baudelaire: "Didžioji poezija iš esmės yra kvaila. Ir tai sudaro jos didybę ir garbę"13.

Ir Dantė laikomas žymiausiu kūrėju, nes tikėjęs savo naivumu, buvęs atviras, nuoširdus ir paprastas. Lyginant su juo, Goethe laikomas mažesniu kūrėju, nes jame esą perdaug išminties ir logikos. "Fauste yra perdaug logiško šaltumo ir per maža paprasto nuoširdumo".14. Atsakome į pacituotus pavyzdžius: ir taip ir ne.

Cituotieji autoriai yra teisingi ta prasme, kad poezija ir apskritai menas turi išreikšti meninę mintį (intuicinę emociją), o ne loginę. Kuo meninis kūrinys yra logiškesnis, arba konstruktyvus, tuo jis daugiau priklauso mokslinei plotmei, o ne meninei. Ir priešingai, kuo meninis kūrinys yra daugiau emocionalus, o ne logiškas, tuo jis daugiau priklauso meninei plotmei, o ne mokslinei. Todėl ir anas tiek Puškino, tiek Baudelaire citatas reikia suprasti ne meno išniekinimu ir išjuokimu, bet meninės minties išreiškimo reikalingumu. Meno kūrinyje turi vyrauti meninė, o ne loginė mintis. Moksliniame kūrinyje gi priešingai.

Nustumdami mene loginį momentą į užscenį, tuo nenorime teigti, kad protas kūryboje nereikalingas. Ne. Protinė jėga kūryboje yra būtinai reikalinga. Ji sudaro trečiąjį kūrybos proceso tarpsnį. Maritainas šią protinę jėga pabrėžia labai stipriai, pasakyčiau — gal net per stipriai. Jis nustebina mus meno suracionalinimu nors ir šiais posakiais: "Menas yra praktiškojo proto galios kūryba"15. Arba pritaria Tomo Akviniečio teigimui: "Kiekvienas tiesioginio proto pritaikymas ką nors sukurti priklauso menui"16 Arba vėl: "Menas yra daug daugiau intelektualus, negu sumanus (prudence)"17 Paduotos citatos nereiškia J. Maritaino svyravimo meno sampratoje. Nereiškia, kad ką jis vieną kartą teigia, antrą kartą tą pat dalyką neigia ir pats sau prieštarauja. Jis yra per didelis mokslininkas, kad savo filosofiniam mąstyme būtų nenuoseklus.
Maritainas, teigdamas protinės galios veikimo svarbą kūryboje, nori pabrėžti, kad negali atsirasti kūrinys be protinės galios prisidėjimo. Meniniam procese pirmojo tarpsnio kūrybinis rezultatas perduodamas antrojo (vaizdinio) tarpsnio veikimui. O šis pastarasis, suvaizdinęs meninę mintį, arba intuicinę emociją, toliau perteikia trečiajam tarpsniui, būtent — protinei galiai patobulinti, atbaigti ir suteikti galutinį kūrinio pavidalą. Veltui virtų mūsų sieloje emocinis katilas, veltui pulsuotų intuicinėmis emocijomis, veltui fantazija suteiktų toms emocijoms vaizdinių priemonių, jeigu protas galutinai to viso praktiškai neišreikštų ir matomu pavidalu mums pasigėrėti nepateiktų. Kūrėjas, kurs tik savo dvasios gelmėse kūrybiškai dega, bet nieko nesukuria, dar nesivadina kūrėju. Teisingai pastebi Maritainas, percituodamas Arnim mintį: "Nėra buvę poeto be aistros. Bet ne aistra padaro poetą"18 Tik realizuotas kūrinys byloja apie kūrėją. O kūrinio realizavimas, arba matomais pavidalais išreiškimas, yra atliekamas proto apskaičiavimu, nurodymu, suplanavimu, kurį pagaliau muskulinės, ar mechaninės jėgos vykdo. Tuo būdu protas yra atbaigiamoji kūrybos proceso galia, ir be proto dalyvavimo jo-kis kūrinys negali būti sukurtas.

Kadangi pradžioje minėjome, kad Maritainas, sekdamas scholastikų terminija, paminėjo keletą protinės galios veikimo rūšių, tai klausiame, kuri protinė galia veikia kūriniui atbaigti.
Maritainas nurodo ir iliuminatyvų protą ir praktiškąjį protą. Iliuminatyvus protas perregi kūrinio esmę, o praktiškasis protas savo apdairumu nurodo naudojamąsias medžiagas, priemones ir realizavimo būdus. Iliuminatyvus protas pateikia kūrinio esminį planą, o praktiškasis protas — kūrinio medžiagą. Be to, veikia dar ir. trečioji protinė galia, kurią scholastikai vadina prudencija. Pastaroji yra ne kas kita, kaip sugebėjimas orientuotis esamose sąlygose. Mes ją vadiname sumanumu, gudrumu. Sumanus menininkas, nors ir negilaus proto, sugebės geriau ir greičiau kūrinį realizuoti, negu tas, kuriam sumanumo trūksta.

Minėjome, kad visi trys kūrybinio proceso veiksniai vienas kitam savo atliktą darbą parduoda ir tuo būdu visi lygiai įneša savo dalį. Jų visų dalyvavimas ir bendradarbiavimas yra būtinas. Jau minėjome, kad, nesant pirmojo tarpsnio kūrybinės intuicijos, vaizdinio tarpsnio kūryba nėra menas, bet tik vaizduotės sukurta pasaka. Gi nedalyvaujant pirmajam nei antrajam tarpsniui, trečiojo tarpsnio kūryba bus ne meninė kūryba, bet mokslinė kūryba. Praktiškasis protas ir sumanumas reikalingi kūriniui sukurti. Bet vien tomis galiomis sukurtas dalykas vadinsis ne kūriniu, bet darbu. Kiekvienas amatininkas turi naudoti daug praktiškojo proto ir sumanumo, bet jo padarytas daiktas vadinasi ne meno kūriniu, o gaminiu. Gamyba yra reikalinga, ir be amatininkų mes negalime apsei-ti, tačiau jų gaminiai yra tik gaminiai, o ne meno kūriniai. Amatininkai naudoja protą, bet jiems trūksta svarbiausio kūrybos momento: kūrybinio pulsavimo ir intuicinės emocijos. Todėl visos, nors ir meniškiausių veikalų reprodukcijos yra ne meninė kūryba tikrąja prasme, o tik gamyba. Todėl kopijavimas priklauso prie gamybos, bet ne prie meninės kūrybos. Nors ir kopijavimui reikia turėti gerą pasiruošimą, techniką, gudrumą ir sumanumą, tačiau kopijavimas priklauso išimtinai tik trečiajam kūrybos tarpsniui. Jame nedalyvauja nei pirmasis nei antrasis kūrybos tarpsnis.

IV. PABAIGA.
Susipažinę su meninės kūrybos procesu ir menine esme, matome, kad, vertinant meno kūrinius ir kalbant apie menininkus, publika daro daug klaidų, prasilenkdama su esminiais dalykais. Daug kas reikalauja iš kūrėjų tik vaizdinės realybės. Jie reikalauja iš menininkų tik gamtos vaizdų ir gamtoje esančių daiktų kopijavimo, kas nepriklauso prie meno esmės, o tik prie meno priemonių. Kol publikos žiūrovas nepajunta savo sieloje, kad ir mažame laipsnyje, ano muzikalinio pulsavimo, kurį jautė kūrėjas, tol jis liekasi menui kurčias. Jis neturi teisės teisti menininko, nei niekinti meninio kūrinio. Jis daugiausia gali pareikšti, kad jis į kūrinį neįsijaučia, kad jam kūrinys nieko nebyloja. Kritikuoti meno kūrinius reikia ir pačiam kritikui būti mene įklimpusiam. Nepakanka vien .teoretinio meno nusimanymo, bet reikia turėti savo dvasioje taip pat ir intuicinės emocijos. Reikia turėti savo dvasioje meno priimtuvą, kurio pagalba a t j austume, ką menininkas savo kūriniu byloja. Kai mes savo dvasia suvoksime meninę mintį, tada turėsime teisę kalbėti ir meno kritikams: "Kritikas turi daug gryniau ir giliau suvokti poeto kūrybinę intuiciją ir su ja intuityviai sueiti į kontaktą, negu eilinis skaitytojas".19 Mažiausia kritikas turi būti bent dvasioje poetas, priduria J. Maritainas20.

1 Creative Intuition in Art and Poetry, p. 175.
2 op. cit. p. 204
3 op. cit. p. 205
4 op. cit. p. 205
5 op. cit. p. 193
6 op. cit. p. 195
7 pas J. Maritain, op. cit. p. 188
8 Op. Cit. p. 163
9 op. cit. p. 164
10 pas J. Maritain, op. cit. p. 164 op. cit. p. 158
12 pas J. Maritain, op. cit. p. 184
13 pas J. Maritain op. cit. p. 184
14 op. cit. p. 281
15 op. cit. p. 35
16 Th. Aqu., Summa, 2-2ae, qu. 47, a. 2 ad 3 am
17 op. cit. p. 38
18 pas J. Maritain, op. cit. p. 183
19 op cit. p. 223
20 ten pat