K. ŽOROMSKIO PARODA Spausdinti
Parašė L. A.   

Gegužės 5-20 d. New Yorke (257 W. 14 St.) vyko dail. Kazimiero Žo-romskio tapybos paroda. Ji atidaryta paminėti 15-kai metų nuo šio dailininko pirmosios parodos, suruoštos 1947 m. Buhbolzo galerijoje Madride. Nuo to laiko prasideda K. žoromskio meninė raida, kurion įeina jo jieškojimai ir laimėjimai. Per tą 15 metų jis yra suruošęs savo tapybos parodų ir dalyvavęs kolektyvinėse parodose, ši paroda pirmiausia įdomi tuo, kad vyksta ne kokioj galerijoje, bet paties dailininko studijoje. Studija naujai įrengta, erdvi, šviesi, patogi iškabinti dideliems paveikslams. Jų čia ir iškabinta daug. Naujausieji paveikslai matomi, vos tik įėjus į studiją. Po jų eina ankstesnieji, iškabinti antrame studijos gale.

Oficialus parodos atidarymas buvo gegužės 6 d. 4 vai. Atsilankė gražus būrelis meno mylėtojų, tarp kurių ir gen. konsulas Jonas Budrys. Parodą globojo LB New Yorko apygarda. Atidaryme jos atstovas A. Dimas tarė žodį, o Paulius Jurkus apibūdino dailininko kūrybą.

Akylesnis žiūrovas šioje apžvalginėje parodoje lengvai pastebėjo tris K. žoromskio kūrybos tarpsnius ir gal net tarpsnelius, pereinant iš vienos meno krypties į kitą. Tie tarpsniai gana skirtingi siužeto traktavimu ir spalva.

Pirmasis tarpsnis arba periodas apima kūrinius, išstatytus 1947 m. Madrido parodoje. Tada dailininkas dirbo impresionizmo tradicijoje, vadovaudamasis labiausiai Pissaro, Re-noiro ir Bonardo tapybine estetika. Tada jis daugiausia vaizdavo gamtą — EI Retzo parką ir botanikos sodą. Vadinamame Madrido laikotarpyje dailininkui pasisekė sukurti gerų pa-paveikslų, kuriuose jaučiama šiluma ir nuoširdumas. Bet jis nesiekė lyrizmo. Taip pat nepasistatė sau tikslu leistis į grynąją tapybinę estetiką, kuri buvo sužavėjusi dail. P. Kiau-lėną. K. Žoromskio impresionistinė tapyba — solidi, nežaisminga, užvaldanti visą drobę, tamsoko kolorito. Jau tada dailininko darbuose jaučiama nelabai žymūs kitų meno stilių ženklai. Bet dar sunku būtų buvę pasakyti, ar K. Zoromskis plėtosis savito impresionizmo linkme, ar pasuks į kurią kitą srovę, būdingesnę mūsų dramatinei epochai.

Iš tikrųjų K. Zoromskis pasuko į naują kelią. 1951-55 m. jį aptinkame kuriantį fovizmo poveikyje. Dažo traktavimas, koloritas ir kiti tapybos atributai yra fovistiniai. Čia ypatingai skaitytasi su Rouaulto tapybiniais laimėjimais. Tuo laiku K. Zoromskis renkasi temas iš šv. Rašto, nors nesibijo vaizduoti daiktų ir gamtos, šį laikotarpį galima pavadinti biblinių, žvelgiant į meno raidą istoriškai, perėjimas į fovizmą yra pateisinamas, nes po impresionizmo sekė fovizmas. Vienok ir čia dailininkas nesustoja.

New Yorke jį regime naujų jieško-jimų sūkury. Nuo 1956 m. jaučiama jo veržimasis į abstraktinę tapybą.

Tai nėra lengva. Dailininkui pereiti nuo daiktinės tapybos į abstraktinę yra panašiai, kaip poetui pereiti nuo rimuoto į nerimuotą eiliavimą. Kartais tai visiškai neįmanoma. Užsidėti varžtai lengvai nepaleidžia kūrėjo į laisvesnį skraidymą. Tenka kilti pamažu ir atsargiai, nenorint sulaužyti savęs.

Ir K. žoromskio kelyje į abstrakciją matome kelis pasikėlimus. New Yorke kurį laiką jo paveiksluose dar aptinkama fovistinių pradų, bet jau pastebimas gamtos ir daiktų aiškus abstraktinimas. Pirmiausia jis pasi-neša abstraktinti butelius, juos savaip sudvasindamas, lyg išvaduodamas iš medžiaginės buities. Paskui panašiai daro su uolomis. Pačia jūra mažai domisi. Uolas, kaip ir butelius, paverčia vos beatpažįstamų formų žaismu, o kartais jau tik žaismu. Tuo būdu pasiekia abstrakciją, kur visiškai nebelieka įprasto daikto, bet lieka daikto ritmas, išreikštas linijomis bei spalva, lieka, sakytum, daikto esmė, nebeapsunkinta medžiagos našta.

Tokio pobūdžio paveikslus dail. K. zoromskis kūrė paskutiniu laiku, tokius matėme jo dabartinėje parodoje. Paveikslai didelio formato, lyg nustelbia ankstesniuosius. Jie byloja dinamika, rūsčiu, grėsme, kaip ir mūsų amžius. Juose nebematai nieko konkretaus, o tik jauti, kad čia plazda kita buitis, pranokstanti mūsiškę, šiuo metu dailininkas vartoja labai plačių teptukų bruožus. Kartais visame paveiksle regi tik kelis plačius spalvų bruožus, rodos, išgautus tik keliais didelio teptuko mostais. Vyrauja juoda, balta, ruda ir mėlyna spalva.

Dail. K. zoromskis rimtai žvelgia į meną. Dėl jo mokėjo jis daug ko išsižadėti ir nesibaidė pasirinkti ereniitinės dalios. Be to, jo pasiruošimas menininko pašaukimui yra didelis. Todėl tikime, kad šio dailininko jieškojimai nebuvo beprasmiai. Gyvendamas New Yorke, jis įsijungė į šio meto meno srovę, naujai apsireikšdamas ekspresionistiniu abstraktu pagal naujausius principus, žinoma, jo kaip menininko ateitis priklausys nuo to, kiek jis savo originalumu pajėgs išplūsti į paviršių milžiniškame abstraktistų tvane. L. A.