KALBOTYRA JAV IR EUROPOJE Spausdinti
Parašė ANTANAS KLIMAS   

Mokslinė kalbotyra prasidėjo tiktai 19-me šimtmetyje. Daugiausia pasidarbavo šioje srityje vokiečiai, danai, vėliau prancūzai, švedai, norvegai, islandiečiai ir anglai. Daugiausia buvo padaryta lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros srityje, tik vėliau buvo nuodugniau pradėtos tyrinėti ugro-finų kalbos, o po to, .jau 9-jo šimtmečio pabaigoje, pradėtos tyrinėti ir kitos pasaulio kalbų šeimos, pirmiausia tos, kurios jau turėjo savo rašytinę tradiciją, o vėliau ir kalbos, kurios dar savo rašytinių paminklų ir neturėjo.

Ir 20-jo šimtmečio pradžioje lyginamoji indoeuropiečių kalbotyra dar vis užėmė centrinę kalbininkų darbų vietą. Beveik visi Europos ir JAV universitetai turėjo tuo laiku šios disciplinos katedras. Tuo laiku be abejonės europiečiai mokslininkai turėjo pirmaujančią vietą ne tik indoeuropiečių kalbų tyrinėjimo darbe, bet taip pat ir kitose kalbotyros srityse. Nemaža jų dalis persikėlė ir į JAV, kur toliau tęsė savo moksliniuis darbus, daugiausia tačiau skelbdami savo tyrinėjimų rezultatus Europos kalbotyros žurnaluose ir knygose. Tik lotynų ir graikų kalbų tyrimo darbe buvo prasikišęs vienas kitas JAV kalbininkas.

Tačiau jau 1930-1960 laikotarpyje padėtis kiek pasikeitė. Amerikos kalbininkai pradėjo eiti kitais keliais negu Europos. Ir šito viso judėjimo pradžia buvo Europoje: tai buvo prof. Trubetzkoi ir jo sukurta vad. Pragos kalbininkų mokykla. Trubetzkoi sukūrė vad. fonemų loriją, pagal kurią pagrindinė kalbos dalis, arba vienetas, nėra nei raidė nei skiemuo, o tiktai garsas, kitaip vadinamas fonemas. Anksčiau daugiausia buvo dirbama stengiantis išskaityti senuosius dokumentus, nustatyti garsų ir žodžių kitimo dėsnius, bet viskas daugiausia buvo remiama rašytiniais dokumentais. Pagrindinis beveik viso kalbotyrinio darbo metodas buvo lyginamasis metodas: buvo lyginamos įvairios kalbos, įvairūs tų kalbų dokumentai, bet ir vėl viskas buvo paremta rašytiniais šaltiniais. Daugelio kalbininkų viso gyvenimo pastangos buvo atsekti garsų ir žodžių išsivystymą nuo pat pirmųjų indoeuropiečių laikų ligi dabartinių kalbų ir jų įvairių tarmių, kitaip sakant, rekonstrukcija pasidarė lyg ir pagrindinis tikslas. Kurį laiką, apie 19-jo šimtmečio pabaigą ir 20-jo šimtmečio pradžią vad. jaunieji gramatikai (vok. Junggrammatiker) net tikėjo, kad kalba vystosi pagal griežtus kalbinius dėsnius. Todėl ir kalbotyros teorijoje atsirado toki žodžiai, kaip vok. Lautgesetz, Sprachgestz, atseit, garsų įstatymai, kalbos įstatymai, kuriuos mes išsivertėme žodžiu kalbos dėsniai arba garsų dėsniai.

Trubetzkoi atkreipė dėmesį į faktą, kuris ilgai buvo lyg ir pamirštamas, t.y., kad kalba yra ne kas kita, kaip tik garsai ir jų kombinacijos, o parašytoji kalba yra tiktai netobulas kalbos garsų pavaizdavimas sutartiniais ir dažniausiai labai netobulais garsų simboliais, — raidėmis ir žodžiais. Kalbininkai anksčiau kartais ilgai ginčydavosi, ar, sakysime, tam tikras ženklas viename dokumente reiškia trumpąją i ar e. Jis pasiūlė ištirti ne kokia tai buvo raidė, o kokį garsą ji reprezentavo. Tokį bendrą garsą, kuris galima išaiškinti vienu ar kitu būdu, Trubetzkoi vadina fonemų. Jis gali kiek skirtis savo tembru, garso atšešėliu, net ilgumu ar trumpumu, bet jeigu jis bus atpažįstamas ta kalba kalbančių kaip reiškiąs tą ypatingąjį garsą, jis ir bus tas fonemas. Kitaip sakant, fonemas yra tam tikru atžvilgiu irgi teoretinis ženklas ar simbolis žymėti garsui, kuris skiriasi nuo kitų garsų tuo, kad jį tos kalbos vartotojai visuomet atpažins kaip tą, bet ne kitą garsą.

Trubetzkoi pradėjo skelbti savo teoriją po pirmojo pasaulinio karo. Atsirado nemaža jo pasekėjų įvairiuose Europos kraštuose, ypatingai Prancūzijoje ir Skandinavijoje. Kiek vėliau susikūrė vad. Londono "mokykla", bet didžiausią įtaką jo teorijos padarė JAV. Čia pasidarė naujosios kalbotyros centrai, ir čia visa tai išsivystė į deskriptyvinę lingvistiką, arba aprašomąją kalbotyrą. Kitaip šita kalbotyros kryptis dar yra vadinama struktūraline kalbotyra, ir mes lietuvių kalboje dar nesame pakankamai nagrinėję šiuos klausimus, taigi, neturime ir nusistojusios terminologijos.

Kiek man yra žinoma, nė vienas mūsų kalbininkų nėra nuodugniau rašęs šiuo klausimu, taip pat nėra nė prieauglio mūsų jaunųjų akademikų tarpe. Atrodo, kad nė vienas lietuvis studentas nestudijuoja šios srities, tokiu būdu ir čia latviai jau bus mus pralenkę, nes jie jau turi bent vieną struktūralinės arba deskripty-vinės kalbotyros jauną mokslininką — dr. Val-dis J. Zeps, kuris šiuo metu dirba JAV vidaus reikalų ministerijoje.

Kas gi yra šioji deskriptyvinė lingvistika? Jos aptarimų yra nemaža. Vienas iš trumpiausių yra duodamas prof. H. A. Gleason, Jr.: Deskriptyvinė lingvistika yra ta mokslinė disciplina, kuri studijuoja kalbą pagal jos vidinę struktūrą.' Kitoje vietoje jis pakartoja beveik tą patį aptarimą: Lingvistika yra mokslas, kuris bando suprasti kalbą iš jos vidinės struktūros.' Kitaip sakant, čia jau turime reikalo su mokslu, beveik galima pasakyti — su griežtuoju mokslu, kuris remiasi ne teorija, bet eksperimentais, praktiškais duomenimis. Ši lingvistika naudojasi pagalba sekančių mokslų: fizi-kalinė akustika, susižinojimo teorija, fiziologija, psichologija ir antropologija.3 Istorinis kalbos išsivystymas šios lingvistikos atstovui jau yra tik antraeilis klausimas, tokiu būdu taip ligšiol išgarbintas palyginamasis metodas, rekonstrukcijų sudarinėjimas, garsų ir žodžių kilmės įieško j imas nustoja svarbos. Šios krypties kalbinin-Kui rūpi garsas, kaip priemonė, kuria perduodama informacija.4 Tokiam kalbininkui rūpi kalbos struktūra, kuri pasireiškia labai sudėtingų pagrindinių vienetų (patterns) dėsningu išsidėstymu kalboje.

Fonemas yra pagrindinis kalbos elementas. Prof. Gleason taip aptaria fonemą: Fonemai tai yra garsiniai reiškiniai, kurie vienai ir tai pačiai kalbai yra bendri ir kurie yra tiksliai pakartojami' Kiekviena kalba turi savo skirtingą, dažnai nesulyginamą foneminę struktūrą, tai štai dėl ko pirmą kartą girdima svetima kalba atrodo tik kažkokiu neaiškiu garsų gargaliavimu.

Griežtais tyrimais galima nustatyti atskirų kalbų, net atskrų tarmių ir šnektų, foneminės sistemos. Pavyzdžiui, anglų kalboje yra 46 fonemai, iš jų 24 priebalsiniai fonemai, kiti balsiniai ir dvibalsiniai. Tuo atžvilgiu deskriptyvinial lingvistai yra gana griežti.

Svarbiausias metodas surasti fonemams yra suradimas vad. minimalinių porų. Sakysime, liet. kalboje žodžiai pusti ir dusti būtų minimalinė pora, aiškiai parodanti, kad pirmojo žodžio pirmasis fonemas yra p, o antrojo d. Nė vienas normalus lietuvis šių žodžių niekuomet nesumaišys, jeigu jis juos pats ištaria arba girdi kitus juos ištariant. Dar geriau yra surasti ištisas serijas žodžių, kur, sakysime, skiriasi tiktai pirmieji garsai: anglų: pili, bill, till, dili, chill, Jill ir pan.

Žinoma, mes čia negalime leistis į ilgesnes šios lingvistikos diskusijas, nes straipsnio rėmai to neleidžia. Trumpai tik pažymėsime, kad deskriptyvinė lingvistika taip pat nagrinėja ir morfologiją ir akcentologiją, ir kitus kalbotyrinius klausimus. Viskas yra paremta griežtais tyrimų metodais, daugiausia naudojantis įrašymu į juosteles, toliau įvairiomis garsui moduliuoti mašinomis, kaip spektografais ir t.t. Ką mes esame pripratę vadinti daiktavardžių, įvardžių, skaitvardžių, būdvardžių galūnėmis, linksniuotėmis, skaičiais, veiksmažodžių laikais, nuosakomis, rūšimis, viskas tas vadinama morfofonemais, kitaip sakant tais garsiniais reiškiniais, kurie kalbantiems parodo tokius skirtumus kaip: namo, namą; čia ą ir o — morfofonemai, parodą skirtingas tų žodžių funkcijas duotoje struktūrinėje frazėje. Sintaksė yra taip pat atsidėjus studijuojama, vartojant taip pat mums neįprastą terminologija, kaip antai: sintaksinės priemonės, transformacija, ir t.t.
Šiuo metu jau yra išsivysčiusios net kelios deskriptyvinės kalbotyros kryptys, arba šakos: akustinė lingvistika, matematinė lingvistika, glotochronologija, glosematika, leksikostatistika, antropologinė lingvistika, psicholingvistika, taip pat čia dalinai priklauso ir vad. "verbai beha-vior", kuris jungia lingvistiką su behavioristine psichologija. Dirbama taip pat yra ir mašininio vertimo srityje.
JAV dabar priskaitoma apie 300 struktūra-

Bažnyčios frontonas. Centre A. Marčiulionio šv. Kazimiero statula. (Detalė)

listų, arba deskriptyvinės kalbotyros mokslininkų. Beveik kiekvienas didesnis universitetas dabar turi deskriptyvinės kalbotyros katedrą, o Vašingtone beveik visi svarbesni vyriausybės postai, kurie turi ką nors bendro su kalbotyra, yra beveik išimtinai struktūralistų rankose. Todėl kai kurie senesnieji kalbininkai atvirai prisipažįsta, kad "per paskutiniuosius tris dešimtmečius lyginamoji ir istorinė kalbotyra Šiaurės Amerikoje buvo lyg ir pritemdyta".6 Nežiūrint to, dar daug Amerikos kalbininkų tebedirba lyginamosios kalbotyros srityje, apgailėdami, kad kai kurie jų jaunesnieji kolegos nepakankamai studijuoja istorinę ir lyginamąją kalbotyrą.7

Yra daug priežasčių, kodėl taip dalykai pakrypo. Pirmiausia tai buvo behavioristinių mokslų išsivystymas JAV: behavioristinės psichologija ir antropologija taip pat visuomet domėjosi kalbos išsivystymu iš jų taško. Apskritai amerikiečiai yra daugiau linkę į praktiškuosius mokslus negu į teorines spekuliacijas. Pagaliau, amerikiečiams kalbininkams rūpėjo surasti metodus tiksliau aprašyti Amerikos indėnų kalbas, kurios beveik visos yra be rašytinių šaltinių.

Jeigu deskriptyvinė kalbotyra kiek ir pristabdė lyginamosios ir istorinės kalbotyros raidą JAV, tačiau ji turi ir daug nuopelnų. Pirmiausia, ji įrodė, kad kalba yra kalbėjimas, ne rašymas.8 Taigi, mokyklose turi būti mokoma pačios kalbos, o ne apie kalbą. Tokiu būdu buvo pradėta daugiau ir daugiau dėstyti gyvoji kalba, pasikalbėjimo metodu, kuris dabar kai kuriose JAV mokyklose yra labai augštai išvystytas su labai gerais rezultatais." Šalia lotynų, prancūzų, ispanų, vokiečių, graikų kalbų, JAV mokyklose buvo įvesta daug daugiau kalbų, kurios buvo mokomos moderniais metodais.10 Anksčiau kalbai mokytis vadovėliai buvo daugiausia rašomi taisyklingam rašymui ir gramatikai išmokti, bet ir po kelių metų studentas negalėjo nieko ta kalba pasakyti. Dabar vadovėliai rašomi daugiausia pasikalbėjimo metodui, kurių pagrindinis tikslas yra išmokyti studentus kalbos įpratimų,11 nuolat praktikuojantis tos kalbos pagrindines išsireiškimų konstrukcijas. Daugelis knygų turi tos kalbos atstovų į-rašytas juosteles su tiksliausiu ištarimu.

JAV struktūralistai tai pat ėmėsi darbo aprašyti įvairiausioms pasaulio kalboms. Gerai paruoštas struktūralistas, ir pats gerai nemokėdamas aprašomosios kalbos, su vietinių, tą kalbą gerai mokančių pagalba, pasinaudodamas įrašais į juosteles ir analitiniais kalbos metodais, gali parašyti visai tikslų ir praktišką duotosios kalbos vadovėlį. Daugelis senesniųjų mokslininkų, žinoma, abejoja tokio metodo pasisekimu, tačiau praktikoje tai galima padaryti. Kitaip sakant, deskriptyvinė kalbotyra davė kalbininkui tikslius metodus ir priemones padaryti tai, kas anksčiau buvo neįmanoma. Kaip pavyzdį galiu tik paminėti, kad vienas jaunas kalbininkas amerikietis, su pagalba kelių JAV gyvenančių uzbekų, žinoma, pasinaudodamas taip pat visa esama tuo klausimu literatūra, parašė visai padorią uzbekų kalbos gramatiką. Asmenys, kurių savo kalbos žinojimu yra naudojamasi, vadinasi gimtosios kalbos informantais (native infor-mants). Žinoma, reikia daugelį kartų kiekvieną aprašomąjį dalyką tikrinti su kiek galima daugiau gimtosios kalbos informantų, tačiau yra ir labai pasisekusių darbų.
Kas buvo anksčiau pasakyta apie atskirų kalbų studijas, tas pat galima pasakyti ir apie dialektų tyrinėjimą — naujaisiais metodais galima tiksliau aprašyti įvairius dialektus. Žinoma, yra ir čia painumo, nes nėra dar visai nusistojusi fonemų ir morfemų klasifikacija, jų parašymo bei aprašymo būdai ir pan.

Nuosaikieji struktūralistai patys labai vertina istorines ir lyginamąsias kalbos studijas, ir daugelis jų gerai yra ir šiuos klausimus išstudijavę, tačiau kai kurie palyginamojo ir istorinio metodo visai nevertina.12 Todėl Europos kalbininkai, nors ir vertina naujuosius metodus ir vis daugiau ir daugiau jais naudojasi, tačiau yra apsivylę kai kurių struktūralistų tiesiog ne-supranamu neigimu istorinio ir lyginamojo metodo.13 Daugiausia struktūralistai dirba skandinavų kraštuose, Olandijoje, Anglijoje, bet jau pasirodo darbų ir Vokietijoje14 ir Italijoje ir net Sovietų Sąjungoje.

Europoje dar vis rimtai tebedirbama lyginamosios ir istorinės kalbotyros srityje, kai kurie mokslininkai net lyg tyčiomis atsisako susipažinti su naujaisiais metodais, nekreipia dėmesio net į rimtesnius amerikiečių ir kitų struktūralistų darbus, tačiau ir čia jau nauji vėjai pradeda pūsti. Antai, vienas vokietis mokslininkas cituoja amerikietį profesorių G.S. Lane, vieną geriausių pasaulyje tokarų kalbos žinovų: "Brugmanno rekonstrukcija yra graikų ir sanskrito kalbų maišalynė, su keliais lotyniškais, gotiškais ir lietuviškais priedais."13 Jau yra daug balsų Europoje, kad moksliškai jokios indoeuropiečių vienalytės nei tautos nei kalbos įrodyti nesą galima. Tai "gražiai" Stammbaumo teorijai pakeisti yra pasirodę Europoje įvairių nuomonių. Suminėsime čia tiktai pačias charakteringiausias.

Pirmiausia, kraštutinieji indoeuropiečių vienalytiškumo teorijos priešininkai teigia, kad nesą buvę jokios vienalytės indoeuropiečių nei kalbos nei tautos, nei bendros pirminės gyvenvietės. Keletas kalbų kažkaip suėjusios į vieną geografiškai vienodą vietą ir, besiskolindamos viena iš kitos, veikiamos viena kitos, lyg ir sudarė tai, ką mes anksčiau vadinome indoeuropiečių prokalbe. Kitas kraštutinumas dar vis palaiko indoeuropiečių prokalbės teoriją, nors ir pripažįsta, kad rekonstruktuotos formos yra tiktai metodui reikalingas dalykas, kad jų tikslumas moksliškai niekuomet negali būti patikrintas. Sakysime, daugelis kalbininkų sutinka, kad indoeuropiečių prokalbėje, remiantis visų indoeuropiečių kalbų kuo seniausiais duomenimis, žodis vilkas greičiausiai bus buvęs kažkas panašaus į *w Ik w o s, kur 1 yra vadinamoji vokalinė 1, (1 kaip, sakysime, čekų kalboje vlk.) Ta-

Bažnyčios vidus, žiūrint į altorių pusę.

čiau niekas tikrai negali garantuoti, kad tikrai kada nors tam tikra tauta, ar tautos bei giminės dalis, sakysime, kur nors tarp Reino, Nemuno ir Juodosios jūros tikrai ir vartojo tą žodį vilkui žymėti.

Vidurio kelio j ieško vienas iš geriausių Europos indoeuropiečių kalbų žinovų — Prof. An-ton Scherer. Jis siūlo maždaug tokį indoeuropiečių kalbų išsivystymo bei giminingumo vaizdą: visa eilė įvairiomis kalbomis kalbančių giminių kažkokiu nevienodu keliu bei būdu prisiėmė vadinamąją tikrąją indoeuropiečių kalbą iš vienos tautos, kurios istoriškai mes jau nebegalime įsivaizduoti, priimdamos tam tikrą atranką pasiskolintų žodžių, kurie ir sudarė pagrindą naujai formų sistemai.18

Mano išmanymu tai yra tiktai gudragalviavimas, ir indoeuropiečių kalbų tyrinėtojai dar ilgai laužys galvas šiais klausimais. Taip pat ir indoeuropiečių kalbų pasiskirstymas, sakysime, italikų ir keltų kalbų santykiai, baltų ir slavų kalbų išsivystymas dar vis tėra tebetyrinėja-mas Europoje, ir vienodos nuomonės nebuvo ir, man rodos, nebus pasiekta, nes daugeliui šių klausimų aiškiai ir nedviprasmiškai išspręsti trūksta senųjų kalbos duomenų.

Kokia yra lietuvių kalbos, ir apskritai baltų kalbų reikšmė šitokioje padėtyje? Jeigu anksčiau ir JAV ir Europoje lietuvių kalba buvo laikoma labai svarbia indoeuropiečių palyginama-jai kalbotyrai, tai ji tos svarbos neprarado Europoje dar ir dabar. JAV ji yra svarbi tiktai tiems mokslininkams, kurie dar tebedirba palyginamosios ir istorinės kalbotyros srityje. Struktūralistams, žinoma, lietuvių kalba yra tik tiek svarbi, kiek ir kitos indoeuropiečių ar ne-indoeuropiečių kalbos. Tik vienas jaunas amerikietis mokslininkas yra pradėjęs struktūriškai tyrinėti lietuvių kalbą bet pagrindinių studijų dar nėra.18

Baltų kalbų vieta indoeuropiečių kalbų šeimoje, jos struktūros pilnas ir moksliškas aprašymas būtų labai svarbūs klausimai, kuriuos mūsų ateities kalbininkams tektų išspręsti.

Kaip toliau vystysis kalbotyros mokslas, ir ar kada nors struktūralistai ir palyginamosios ir istorinės kalbotyros atstovai vėl sueis po vienu stogu19, tai jau ateities klausimas, bet taip pagaliau turėtų būti, nes abi pusės viena kitai padėtų ir viena kitą papildytų.20

1 H.A. Gleason, Jr., An Introduction to Descriptive Linguistics. Revised Edition, New York, 1961 p. III.
2 Gleason, op. cit., 2.
3 Gleason, op. cit. 2
4 Gleason, op. cit. 2
5 Gleason, op. cit. 9.
6 Schofield Andrews Jr. and Joshua Whatmough,
"Comparative and Historical Linguistics in America 1930-1960", in: Trends in European and American Linguistics 1930-1960, ed. by Christine Mohrmann, Alf Sommerfelt and Joshua Whatmough, Utrecht-Antwerp. 1961. p. 58.
7 ibid. 58.
8 "Language is speech, not writing": William G. maulton, "Linguistics and Language Teaching in the United States 1940-1960" in: Trends.. ., op. cit. 88.
9 Lietuvių tarpe kažkodėl yra nuomone, kad amerikiečių vaikai ir jaunimas sunkiau mokosi svetimųjų kalbų, kad jiems sunkiau yra ištarti sunkūs vokiečių, rusų ir kitų kalbų garsai. Tai yra gryna nesąmonė ir nesusipratimas. Amerikiečių vaikai ir jaunimas tiek pat yra gabūs kalboms, kaip ir Europos vaikai ir jaunimas. Sakysime, mano geriausi studentai yra čia gimę ir augę amerikiečiai, o iš keleto estų, latvių ir lietuvių taip pat buvo visokių — ir labai gerų, ir labai jau negabių kalboms. Cia tik buvo ir yra visai kitokie metodai, laikas, pasiskirstymas ir t.t.

10 Ypatingai kolegijose ir universitetuose dabar daug kur jau rimtai studijuojama kinų, japonų, hindg, arabų, korėjiečių, net svahilų ir kitos kalbos.
11 "A language is a set of habits" — kalba yra įpratimų padaras: William H. Moulton, op. cit., 87.
12 W.S. Allen, "Relationship in Comparative Linguistics", Transactions of the Philological Society, 1953. 52-108.
13 Prof. Dr. A. Scherer, "Der Stand der Indogerma-
nischen Sprachwissenschaft" in Trends , op. cit,
225.
14 Daugiausia šioje srityje yra dirbama Hamburge,
bet yra vis daugiau ir daugiau darbų, kurie pasirodo
įvairiose srityse. Pavyzdžiui, tik ką gavau žinią, kad
išėjo pirmoji struktūralistinė bavarų tarmės gramatika.
Jos matyti man dar neteko. Man taip pat yra žinoma,
kad vieno jauno amerikiečio germanisto yra paruošta
pilna gotų kalbos gramatika — ištisai struktūralistiniais
metodais. Tie jo 3 tomai turėtų tuojau pasirodyti.
15 G. S. Lane, "On the present state of Indo-European linguistics", Language, vol. 25, 1949, 333-342.
16 Prof. Dr. A. Scherer, "Der Stand der Indoger-manischen Sprachwissenschaft", Trends, op. cit., 228.
17 Visų pirma pažymėtini prof. dr. A. Senn, dr. P. Skardžius, dr. A. Salys ir dr. William R. Schmalstieg. Smulkiau apie juos galima bus rasti Lietuvių Enciklopedijoje.
18 ši vienintelė studija yra: William R. Schmal.s-tieg, "A descriptive Study of the Lithuanian Verbal System", General linguistics, vol. Ill, Nr. 3, Supplement.
19 Beveik visi rimti kalbininkai dabar sutinka, kad struktūralistai turėtų pagrindinai susipažinti su lyginamuoju-istoriniu metodu, ir atvirkščiai.
20 Linguistic Society of America yra pagrindinį kalbotyrininkų organizacija JAV. Nors jai priklauso beveik visi kalbininkai, visokių pažiūrų j kalbotyrą, tačiau daugiausia yra dirbama struktūralistinės kalbotyros srityje. Sakysime, paskutiniame šios organizacijos su važiavime — 1961 m. gruodžio mėnesį Čikagoje, pirmame posėdyje buvo skaitomi šie referatai:
1. The Akkadian Verb Inflection.
2. Toward a Genetic Classification of Australian Languages.
3. A Probabilistic Method for Phrase Determination. - ■**"
4. Recent Linguistic Research in Alaska and a New Look at Proto-Athapaskan.
5. On Reduplicated Presents in Indo-European Laryngeal Bases.
6. Responses to Transformations: Remembering and Understanding.
7. Diasystem vs. Overall Pattern: The Jamaican Syllabic Nuclei.
Šios organizacijos organas yra žurnalas LANGUAGE, išeinąs 4 kartus metuose, su priedais. Paduosiu cią paskutinio numerio April-June, 1962, — straipsnių pavadinimus:
1. The Indo-Hittite hypothesis.
2. Nominal and pronominal dual in Tocharian.
3. The parent suffix in Germanic weak verbs of class III.
4. On symmetry in phonemic analysis.
5. "Yes" and "no" in the Ethiopian languages.
Kas norėtų plačiau susipažinti su struktūralistine
arba deskriptyvine kalbotyra, galėtų paskaityti, šalia jau minėtų Gleason ir Trends.. . knygų dar ir sekančias:
1. Bloomfield, Leonard. Language. New York, 1933. 564 pp.
2. Hockett, Charles Francis. A Course in Modern Linguistics. New York, 1958. 621 pp.
3. Harris, Zellig Sabbetai, Methods in Structural Linguistics. Chicago, 1951. 384 pp.
4. Chomsky, Noam. Syntactic Structures. 's-Gra-venhage, Holland, 1957. 116 pp.