APIE ELEMENTORIŲ Ė Spausdinti
Parašė A.G. Giedraitis   
Pedagogai visais amžiais jieškojo ir tebejieško būdų, kaip lengviau ir greičiau galima būtų išmokyti vaiką skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Visaip bandyta ir gražios pažangos padaryta. Bet ar gana jau bus ir tos? Be abejo — ne.

Neseniai yra pasirodęs Igno Ma-lėno elementorius Ė. Autorius jį labai ilgai ruošęs — tai irgi atsidėjęs jieškojo geriausio būdo. Iki šiol apie jį jau buvo spaudoje kelios mintys. Norėčiau ir aš ką pridėti. Tiktai man terūpės daugiausia kalba, prasmė, estetika.

Mažam vaikui turėtume kalbėti ir rašyti aiškiai ir suprantamai

Igno Malėno visas elementorius pavadintas Ė. Ta raidė iš pradžios ir vyrauja. Pirmuosiuose penkiuose elementoriaus puslapiuose ji įmanomai įprasminta. Dėl MĖ 6 puslapyje tenka suabejoti: čia tuo ME pavaizduotas avies bliovimas. Bet ar iš tikro taip avis bliauja? Man tėra žinomas tiktai ME arba BE (su ilgu E). Įsiklausius į avies bliovimą, iš tikro lr tegirdime tiktai vyraujantį garsą E. Nukrypimų be abejo gali būti ir avies balse, kaip ir žmonių kalboje. Bet ar čia tinka nukrypimai ?

Avies bliovimo pavyzdžiu MĖ pa-mėgdžiojamas ir vaiko verkimas (7 pusi.). Pats vaiko verkimas tuo MĖ, žinoma, negali būti pavaizduotas, nes vaikas kitaip verkia. Taip tiktai gali būti pamėgdžiojamas verkimas. Bet ar tinka elementoriuje mėgdžiotis ?

Iš pradžios autorius pratina skaityti žodžiais ir daiktais. Pirmąjį žodį (7 pusi.) ir pradeda raudonu stambiomis raidėmis spausdintu ĖMĖ. Po to — vyro galva su sprandu ir maža dalim pečių, dešiniau žodis Ė MĖ, toliau — kriaušė. Visa tai reikia perskaityti: (Žmogus) ĖMĖ (kriaušę). Paskutinėje eilutėje — mergaitės galva, toliau — Ė MĖ ir morka. Skaityk: Mergaitė ėmė morką.
Nieko čia naujo. Taip ir kiti mūsiškiai elementorių autoriai daiktais ir žodžiais jau pratino skaityti, kai iš pradžios trūko žodžiams raidžių.

šiame elementoriuje toks skaitymo būdas eina per 55 puslapius.

Kur kalba ir prasmė tamsoka
9 puslapyje, paskutinėje eilutėje, randame nupieštą kepurę, o prieš ją žodžius: DĖ DĖ MĖ TĖ. Taigi — dėdė mėtė kepurę. Ar pritiko rimtam ir gal dar senam žmogui mėtyti kepurę ?
10 puslapyje tris kartus pavartotas svetimos (slavų) kilmės žodis RĖ DĖ (puošė, rengė). Vartojamas ir dar kitur. O pradedančiam vaikui reiktų teikti ko gryniausius savo kalbos žodžius.
Tame pat puslapyje ir TĖ TE RĖMĖ (obelį?). Toks mažytis piešinėlis negali tinkamai vaikui pavaizduoti obelį, ypač kurią reiktų paremti. Dar menkesnis piešiniukas su tais pačiais žodžiais 14 p.

14 p. tris kartus eina žodis VĖTĖ (piešiniukais — žirnius, pupas). Ar galės mokytojas tinkamai išaiškinti mažam vaikui miestiečiui tą žodį VE TE?
Dar prasčiau 14 p.: (šuo ir katė) VĖ MĖ. Ar nerado autorius gražesnio žodžio ? ..

16 p.: KĖDĖ KĖDĖ (piešinys — žmogaus galva). Turbūt, reikia skaityti: KĖDE KĖLĖ (dėdę), nes toliau sakinys: DĖDE KĖLĖ piešinys — kepurė. Bet ar galima jau šioje vietoje rašyti vaikui: kėdė kėlė dėdę? Ar iš tikro kėdė kelia žmogų? Tikriau — laiko arba atlaiko žmogų. 106 puslapyje išspausdinta dainelė "Kas ką kėlė?". Toje dainelėje žodis "kėlė" keliais varijan-tais įprasmintas.

21 p.: ADA LEKE + RĖKĖ: — DĖ DE D A VE (piešinys — kriaušė), (kryžiukas reiškia Ir), čia LĖ KĖ pavartotas vietoj "bėgo". Dar būtų lyg ir per anksti dviprasmius žodžius vartoti. Ir tas RE KE čia ne savo vietoje.
Tas RE KĖ eina ir toliau per daugelį puslapių. Antai 35 p. šitaip: A-LE + META ŠOKO, O DE DĖ + MAMA RĖKĖ: TA-TA-TA, TA-TA -TA, ŠOKA ALĖ + MĖTA. Ko tas dėdė su mama rėkė? Juodviem reikėjo pritarti, ne rėkti.
24 p.: ADA + ALE ĖMĖ (gėlę + LE KĖ. Ko juodviem reikėjo lėkti (greit bėgti) ? Tas LE KĖ eina ir dar per kiek puslapių.
32 p. neįmanomas skaitymas' A-LÉ MATO MAMA ŠOKA. ATĖJO DĖ DĖ. DE DE RA DO + RO DO NA RO (papieštas toks O raidės didumo skrituliukas su žaliais taškeliais). DĖDĖ SA KĖ:MA TĖ + A LE. PO TO ALĖ + MAMA SAKO: MANO DĖDE JOJO, O TĖTĖ Ė JO. MANO TĖTĖ + MOKA. ATĖ JO ALĖ + ŠOKA. ADA MATO + SAKO: MAMA VARO NAMO (piešiniukas — žąsis) ...

Ką vaikas gaus iš tokio mišinio?
Panašiai randame ir 34 puslapyje: ATĖJO ALE + DĖDĖ. MAMA ADĖ, O ADA MATO: SODO RASA. MAMA SAKO: TA RASA TAVO, O ALĖ MANO.
Kas ta RA SA ? Jei ji — vardas, tai kam ta SODO RASA? Painus mišinys.
36 p. ir 37 p.p.: KATE ATĖJO (piešinys — toks surangytas pyragaitis). Vaikas, rodos, turi suprasti, kad katė atėjo to pyragaičio. Toliau taip: JONE ŠERE, O KATĖ ĖDĖ. TADA ALE SAKO: — KA DA KATĖ ĖDA (riestainį, pyragaitį), TADA (piešinys — pelė) EDA (piešinys — kumpį). Paskutiniame sakinyje perdaug gudri mintis.
Toliau (37 p.): JONĖ SAKO: OPĖ. ADA SAKO: LOPĖ. Gaila, tokio žodžio O PE nežinau, nemokėčiau paaiškinti vaikui.

Dar painiau
38 puslapyje keturių skiemenų antraštinis žodis : PA SA KO JA
TĖTE PARĖJO NAMO. ADA SA KO:
— ALE NORĖJO RAŠALO, O RA ŠA LO NE RA.
— TADA TĖTĖ PASAKOJA! — SA KO MA MA.
— TĖTE PASAKOJA! TĖTE PASAKOJA! — RĖKĖ ALE, A DA + JONĖ.
TADA TĖTĖ PASAKOJO + PASAKOJO. O JONE RĖKAVO:
— MAMA, TA PASAKA TAVO!
— ADA, TA PASAKA TAVO!
— TA PASAKA MANO!
PO TO TĖTE DAVĖ RAŠALO. ALE RAŠĖ, O ADA + JONĖ ŠĖ LO.
Kas čia norėta pasakyti? O be to, ar įmanoma šeimoje, kad tėtė pasakotų, o mergaitė (Jonė) rėkautų? Ar įmanoma, kad vienai (Alei) rašant, dvi (Ada ir Jonė) šėltų? Koks čia pavyzdys besimokančiam vaikui!

Iki šios vietos tyčia rašiau pavyzdžius didžiosiomis raidėmis, kaip pačiame elementoriuje, toliau, dėl spaustuvės patogumo, vartosiu pavyzdžiams mažąsias raides ir žodžių neskirstysiu skiemenimis.

42 p. antraštė — "Alė rėkalė". Jeigu vaikai iki šiol nebus girdėję tokio pravardžiuojamo žodžio, tai dabar turės — rėkalę arba rėkalių.
Tame pat puslapyje: "Alė ėjo + rėkavo. Tada Ada tarė: Rėkalo pakako." "Jeigu rėkavo, tai iš to — rėkavimas, o ne rėkalas (nevykęs žodis).
46 p.: "Parėjo dėdė. Po lova padėjo (piešinys — narvelį su kanarėle). Po lova papėjo . . . Kanarėlė tupėjo + papėjo." Argi kanarėlė papą? Ir kam tą narvelį su kanarėle reikėjo kišti po lova?

51 p.: "... Buvo rasa. O Jonė ėjo basa. Šalo pėda, gėlė oda." Argi kas nors sako, kad ne kojai šalta, bet odai? Ir jeigu gėlė, tai odą (galininkas). Juk sakome: skauda arba gelia galvą, dantį...

53 p.: "Mama davė gėralo. Jonė su Adu gėrė." Gėralas — prasta prasme gėrimas. Gėralą paprastai duoda veršiams ir kitiems gyvuliams.
Ten pat žemiau parašyta, kad katė rėkė, parnešusi pelę. Nėra tekę girdėti tokios katės. Tada katė kniaukia ir tai dar maloniu balseliu. O rėkia arba knerkia, kai užmina jai kas ant uodegos.

55 ir 57 pp. net trys ligoti sutvėrimai: lokė, lapė ir kalakutė. Kam? Kodėl ? Ar dėl to, kad, pvz. "kalakutė bubėjo, rėkavo, šokinėjo", o katė tada pasakė — "Kalakutė pamišo. Su ligota nėra ko susidėti" ?
56, 57 ir 59 pp. katė barakatina-vo, ne murkavo, kaip įprasta girdėti.
66 p. dėdė, vėžindamas Jonę su Adu, pasakė: "Judu mokate sėdėti, mokėkite ir kakarine pajudėti." Cia reiktų suprasti, jog dėdė norėjo, kad vaikai padainuotų. Bet ar dainavimas — kakarinės judinimas? Be to, kakarine — šiurkščia prasme gerklė, šaukianti, rėkaujanti gerklė.

Toliau 67 p.: "Bėroji pašoko, o Jonė su Adu opa ir susėdo baloje." Jaustukas opa paprastai vartojamas kam nors kelti, o ne žemyn dėti arba kristi. Ir jeigu abu vaikai iškrito iš vežimo, tai įkrito į balą ir susėdo j balą, ne baloje. Jeigu jau būtų buvę baloje, tai būtų galėję ir susėsti baloje.

"Po to Jonė su Adu bėgo namo ir visu taku lašino." čia mūsų kaimo žmogus būtų pasakęs, kad varvą arba varvėdami bėgo namo.
71 p.: "...šėmė gavo du botagu." Vaikui sunkiai suvokiama prasmė. Kas kita — gavo į kailį. Taip autorius, negalėdamas dar pavartoti nosinių ar šiaipjau sunkesnių žodžių, apsunkina vaiko supratimą.

" . . .supypė maža Julytė." (71 p.). Tasai supypė būdingas žąsiukui, ančiukui, augšto tono birbynei, ne mergaitei ar berniukui.

Svirtis ir žagrė
Kažin kada mūsiškėje spaudoje buvo papeiktas šulinys su svirtim. Šiame elementoriuje, 18 p., matome artoją su žagre ir vienu arkliu, taigi labai jau bėdinai beariantį žemę. Kiek žemiau papiešta ir viena žagrė prie sakinio: "Tėtė ėmė (žagrę)." Ar tokį artoją ir tokią žagrę lengviau Amerikos miesto vaikui išaiškinti, nekaip šulinį su svirtim ?

74 ir 75 pp. rašoma apie senutę su didele sausa šaka. Kam ta šaka, nepasakyta, bet galima numanyti, kad kurui. Ar bus dabar kur girdėję Amerikos miestų vaikai, kad kokia senutė neštųsi iš girios šakų kurui ar kitam reikalui ? Autorius, atrodo, norėjo papasakoti, kaip du vaikai pasitarnavo senutei — panešė jai tą šaką. Bet ar nėra įmanomes-nio pavyzdžio?
76 p.: "Pašilo. Kalėsi žolė." Kas pašilo (gal — atšilo) ? Tokio vieno žodžio čia negana.

78 p. daboti lenkų kilmės žodis. Geriau — saugoti.
79 p. dėdė, jieškodamas nusmukusio nuo vežimo rato, "mano: ar katė suėdė? ar pelė nurijo?" Jeigu tie žodžiai kam nors būtų pasakyti, tai reiktų suprasti kaip juoką, o kai dėdė pats taip mano, tai labai keista.

Čia pat žemiau dėdė bara vaikus: "Ar judu akli ? Aš be rato, o judu nematote!" Ar ne iš storžievio burnos tas pirmasis sakinys!
Ir visas tasai straipsnelis, einąs per 78 ir 79 pp., nevykęs. Dėdė važiuodamas pametė ratą ir kažin kada tepasijuto, kad jo nebeturi. Jieš-kojo, jieškojo ir neradęs pasakė: "Du-dėsime (atseit, važiuosime!) be rato." Tiktai paskui pamatė vaikus tuo ratu bežaidžiančius ir ėmė bartis. Kas čia dabar kaltas, ir kur čia kokia logika?

Cia pat autorius maišo dviskaitą ir daugiskaitą, panašiai dar ir kituose puslapiuose.

81 p.: "...tėtė... parėžė (atseit, papjovė) abu kalakutu. Julytė... pamatė ir ėmė ašaroti." žodis ašaroti turi ir kitą prasmę: kai akys keno nesveikos, kai krienus trina, svogūnus pjausto. Toks ašarojimas neatstoja verksmo. O Julytei, rodos, gailėjo kalakuto, tai ji turėjo verkti.

82 p.: ". . .ganėsi šėmė. žolėje buvo usnė. šėmė nematė ir atrėmė nosimi." Visai netinkamai pavartotas žodis atrėmė. Cia pat "pelytė... visa (vardininkas) pabalo". (Ar pelė gali iš išgąsčio pabalti?) Toliau taip: "šėmė pašėlo, išsipūtė ir nori visa (bevar. gini. galin.) nuryti." Abiem atvejais žodis visa vaikui neįmanomas. Ir kam ta karvė išsipūtė, norėdama nuryti ?

84 p. pasakojama, kaip Jonė su Adu išsigandę mažos senutės elgetos. Paskui Jonė pažinusi, kad tai buvusi apsimetusi Alė. Toliau skaitome: "Tada Jonė su Adu šoko ir visa lupo. Alė nesidavė, o Jonė su Adu numovė ir gana." Ar gali vaikas iš tų dviejų sakinių suprasti, ką autorius norėjo pasakyti ?

Kiek žemiau vėl skaitome; "Alė parėjo (namo) ir pasakoja: — Elgeta atėjo, Jonė išbalo, o Ado numirė dešinė koja." Kaip ta koja numirė ir kodėl tik viena? Iš baimės žmogus nutirpsta, tai gali nutirpti ir kojos.
Baimė kojas ir pakerta. Dar iš baimės apmiršta, tik nenumiršta.

87 p. "Alė su Ieva... visa kakarine rėkė: — Oi tu Ieva Ievuže..." Ar iš čia vaikai iš tikro neišmoks visa kakarine rėkti dainas, o ne žmoniškai dainuoti ?
90 p.: "Antelė buvo jauna ir nepalėkė. Ji panėrė žolėje. Panėrėme ir mudu." Paprastai žmonės ir vandeniniai paukščiai neria (ir paneria) į vandenį, bet ne žolėje. O toliau taip: "...abu... lėkėme su antele namo." Lyg būtų iš tikro vaikai ir antelė sparnais lėkę! Lėkti vietoj bėgti vartojamas, tik ne šitokioje vietoje.
93 p. kalakutė pamatė vabalą, "pakabino nosimi ir nėra vabalo." Kalakutė juk turi snapą, ne nosį, ir lesa vabalą, o ne kabina.

98 p. "Didingai atsakė ūkininkas (pakeleiviui senukui)". Netinkamai pavartotas žodis didingai, čia tinka išdidžiai.
100 p. " .. .piemenėlis ... šypsosi ir galvoja (kai veršis koja kasa arimą ir mauroja mainyki m): — Na ir begalvis! Kam gi reikalingi tie tavo arimai." Iš to vaikai išmoks begalviais pravardžiuotis.
101 p. "Jonukas su sesute" rad-> lizdelį. "Lizdelyje buvo keturi pūkuoti riešutai. — Tai zylutės valkai! — suriko sesutė." Kaip jau tia riešutai (ne palyginimo būdu pasakyti) galėjo būti zylutės vaiką'!

Pagaliau . ..

Pagaliau, šimtu pirmuoju puslapiu, baigėsi skaitymai, spausdinti vien didžiosiomis raidėmis! Koks nuobodumas — per visą šimtą puslapių skaityti vien didžiosiomis ir tokiomis pat raidėmis! Ir kada jau dabar vaikui išmokti ir įprasti skaityti mažosiomis raidėmis, kai elementoriaus tėra likę vos 9 puslapiai ? Peržiūrėkime dar ir tuos devynis puslapius.
102 puslapyje — visa abėcėlė su didžiosiomis ir mažosiomis raidėmis. Gale puslapio — "nelietuviškos raidės", o tai yra f, h, ch. Kodėl jos nelietuviškos? Autoriaus nuomone, jos "reikalingos tik iš kitų kalbų paimtiems žodžiams rašyti: fabrikas, himnas, choras". O kaip pašvilpsi ir vėjo pūtimą paaiškinsi be f? Kaip pasakysi aha ir uhū be h ? Kaip susijuoksi ir pusgarsiu nustebsi be ch?

103 p.: "Seni daugiau žino, giliau supranta." Kaip vaikui suprasti tą gilų supratimą?

105 p. eilėraštyje apie gaiduką varnėnai pavadinti suktais. Kodėl? Nežinau, kaip vaikui reiktų įrodyti, kad varnėnai sukti, atseit negryni, nepatikimi, nesąžiningi.
106 p. paduotos visos keturios nosinės raidės. Ir tame pačiame puslapyje paaiškinamas galininkas. 108 puslapyje aiškinamas kilmininkas. Cia vaikui tenka įsisąmoninti dar mažąsias raides ir tuos pirmuosius gramatikos pratimus.

106 p. iš ankstybesnių elementorių žinoma dainelė "Kas ką kėlė?" Cia pabaigoje šitokie žodžiai; "Bernas kėlė kepurėlę jaunai mergužėlei." Anie elementorių autoriai tą dainelės pabaigą mažam vaikui pritaikė: "Raitas (raitelis) kėlė kepurėlę senai (savo) motinėlei." Taip ir pritiko.

107 p. eilėraštyje: "Na, tai marš visi į eilę, kam lietuviška galva!" Ar čia nenorėta pasakyti "keno lietuviška galva!"?
109 p. Lietuvos himnas. Pirmojoje himno eilutėje tėvynė turėtų eiti šauksmininku, o čia — vardininkas (tėvynė). Bene bus korektūros klaida.

Autoriaus pastabos tėvams ir mokytojams
Tos pastabos 110 puslapyje. Autorius atkreipia dėmesį į tai, kad "pagrindinis skaitymo elementas — skiemuo." Tasai pastarasis žodis tirštai autoriaus išskirtas. Visas pradedamasis skaitymo mokslas čia ir pagrįstas skiemeniniu skaitymu. Tik antai 32 p. autoriaus šitaip suskirstytą skiemenimis žodį A TĖ JO kada nors, gramatikos mokantis, teks "permokyti" vaiką ir paaiškinti, kad AT — priešdėlis ir pusiau neskiriamas.

Kaip žodį skiemenimis tarti, kai palengva tepaskaitai? Paprastas dalykas ištarti MA MA RA ŠO. O kaip ištarsi APNIKO? Autorius siūlo (58 p.): APNIKO (prieštaraudamas a-nam savo ATĖJO 32 p.). Vaikas betgi tars: A PNI KO. Panašiai tars ir U SNĖ, O ZKA, O ŠTI, E GLY -NE ir kitus panašius žodžius. . Autorius, paėmęs žodžio skiemenį pagrindiniu skaitymo elementu, beveik prieš kiekvieną skaitymą pirmiausia skiemenį ir deda, o vietomis ir visą krūvą jų, pvz.: ŽĖ ŽA-ŽO. BĖBABO. GEGAGO. VIKI-LI MI TI SI. TE KE PE SE ŽE ir taip toliau.
Taip teikiami vaikui beprasmiai skiemenys, lyg be tokios žabarainės negalima būtų išmokyti skaityti. Ir pagaliau, anot Danutės Paškevičiūtės, rašiusios "Vienybėje" (1962 Nr. 1), "kas pasidaro iš gražiosios lietuvių kalbos ir kaip ji turi skambėti vaiko ausiai, kai jis skaito tokius skiemenis"!

Beje, autorius kai kur jau ir bando vietoj beprasmių skiemenų duoti prasmingų žodžių, kaip antai 88 p.: AI JAI TAI KAI AU JAU TAU SAU. Dar sunkesnius 98 ir 99 pp.: KAD GAL KAM KUR VĖL JUK ŠOK LIK VYK TIK KAIP LAUK PEIK RIEK SUOK ir kt. Ir nevisi tie žodeliai čia pat skaitymuose panaudoti.
ženklelį + autorius pataria vadinti ir. Jau minėtoji Danutė Paškevičiūtė savo recenzijoje pastebėjo to pliuso nenaudingumą, kai lengvai galima vaiką išmokyti skaityti trumputį žodelį ir. Tas žodelis patogus ir akiai pagauti. O pliusas eina net per 60 puslapių, kai raidės I ir R jau daug anksčiau pavartotos.

Daugiau autorius savo žodyje sako: "Rašymu specialiai netenka rūpintis, dėl to, kad juo pasirūpina amerikinė mokykla. Taigi, rašytinių tekstų net vengtina — kad nesueitum į konfliktą su amerikine mokykla."
Rašytinių tekstų net vengtina! Tai kada vaikams išmokti lietuviškai rašyti? Menkai tepažįstu amerikinės mokyklos, dėl to nežinau, apie kokį konfliktą čia autorius kalba. Jeigu turima galvoje rašysena, raidžių forma, tai juk galima ir lietuviškam raštui tokią paimti. O dar geriau, kad vaikai nebus sulyginti pagal vieną rašymo formą. Galima leisti ir kai kurių skirtumų. Tegu kiekvieno pasireiškia savitas charakteris. Svarbu, kad raidės būtų teisingai parašytos.

Knygos išvaizda
Galėtų būti geresnė. Perdaug sukimštas tekstas: eilutė prie eilutf.s, žodis prie žodžio per visus 101 puslapį! Labai nepatogu mažam vaikui skaityti, įkyriai nuobodu ir negrabu.
Iliustracijos galėjo būti kitokios. Jos būdingos, teisybė, bet estetiniu požiūriu ne be priekaištų, žmonas ir vaikai galėtų būti artimesni gyviesiems. Esu žiūrėjęs vieną kitą amerikiečių vadovėlį — ten žmoniškiau tokios knygos pailiustruotos. Elementoriui ir kitai pradedamajai knygai netinka karikatūrų panašumai, o čia yra: tuodu vaikai viršelyje ir 6 puslapyje, tas mokytojas prie lentos su MĖ, motina 22 p., vaikai 39, 75, 85 pp. Ypač nejaukiai atrodo vaikai 85 p. Tuodu vaikai, beje, parodyti išsigandę baidyklės (elgetos), bet ir patys panašūs į baidykles.

Jeigu galima sakyti, kad šiame elementoriuje pavaizduotieji žmonės nerealūs, tai ne dailininkui priekaištas, bet knygos autoriui. Antai 84 puslapyje, straipsnelyje "Elgeta", aprašyta baidyklė, kurios Jonė ir Adas išsigando. Dailininkas savaip tą baidyklę (baidykle apsitaisiusią mergaitę) ir pavaizdavo: veido nėra, tiktai marga skara užgobta galva, balta baugi akis ir bjaurus trišakas snapas. Kodėl vargdienė elgeta turėtų būti tokia baisi ? Knygos autorius atsakingas už visą pedagoginę knygos apimtį..
Piešiniai ir didžioji dalis teksto atspausdinta keliomis spalvomis — tai pagyvina vadovėlį. Tiktai skaitymuose geltonoji spalva perdaug blanki. Šitaip spauda gera, švari.

Recenzijos pabaigai

Knygai padariau daug priekaištų. Mano nuomone, reikėjo. Praktiški, įgudę mokytojai be abejo ir patys pastebės elementoriaus silpnybes ir sugebės jas paaiškinti ar pataisyti savo mokiniams. Bet pasitaiko ir mažiau įgaudusių mokytojų, o kartais iš didelio reikalo eina mokyti ir nemokytojai, nepasiruošę mokytojo darbui.

Kodėl nieko nepagyriau toje knygoje? Bet ir nepeikiau, tik pareiškiau kitą kai kurių dalykų supratimą. O iš tikro gera jau tai, kad knyga išleista ir pirmą kartą tokia. Ją parašė žinomas pedagogas, parašė, ilgai galvojęs ir brandinęs pasiskirtą idėją ir medžiagą tai idėjai įkūnyti. Galima tikėtis, kad kitas elementorius E leidimas išeis tobulesnis, nes juk tuo rūpinasi kiekvienos knygos, ypač vadovėlio, autorius.

Ignas Malėnas, ELEMENTORIUS Ė. Išleista dr. Juozo Kazicko ir dr. Kęstučio Valiūno lėšomis. Iliustravo V. Simankevičius. Spaudė Saleziečių Spaustuvė Italijoj 1961. Kaina nepažymėta.

A.G. Giedraitis