MAIRONIO LIKIMO PARAŠTĖJE Spausdinti
Parašė A. NYKA NILIŪNAS   
Maironis apaštališko protonotaro drabužiuose savo bute Kaune — 1931. VI. 19.

Maironį su tauta jungė poezija, ir nuo jos skyrė kartais tiesiog fatališka tarpusavio nesupratimo bei įvairiausių nesusipratimų grandinė. Nuo pat jaunystės jį persekiojo niekuomet nepaliekantis nesupratimo grėsmės šešėlis. Jau savo ankstyvojo periodo eilėraščiuose Maironis čia patetiškai skundėsi būsimojo nesupratimo galimybe, čia vėl save ramindamas guodėsi atsigriebimu ateisimose kartose (plg. "Išnyksiu kaip dūmas", "Jei po amžių kada", "Pasitikėjimas savim" etc), tuo išreikšdamas savo ilgesį būti suprastam. Tačiau, nežiūrint to, Maironio žmogaus ir poeto santykis su savo skaitytojais ir dainuotojais visuomet pasiliko tipingu vienišojo santykiu su minia. Poetas nesistengė ar neįstengė išeiti iš savo tour d'ivoire vienatvės, o minia savo ruožtu jokiu būdu nesutiko įsivaizduoti savojo poeto kasdienybės plotmėje bei fone ir šitaip buvo sudarytas tarsi abiem pusėm priimtinas tarpusavio nepažinimo paktas. Minia arba, tiksliau išsireiškiant, tauta gyvu Maironiu nesidomėjo ir tą savo nesidomėjimą nedviprasmiškai išreiškė, nerasdama jam vietos savo tarpe ir ištremdama šį pusdievį į abstrakčios legendarinės egzistencijos Parnasą.

Maironiui tatai buvo gal pirmas tikrai sunkus nusivylimas bei pralaimėjimas. Nežiūrint išdidžios odi profanum vulgus kaukės bei laikysenos, ši "dieviškoji tremtis" buvo skaudus smūgis, nes emocinė jo prigimtis j ieškojo žmogiškų kontaktų, kuriuos plėtoti neleido kunigystė ir kuriuos eventualiai būtų galėjusi pakeisti betarpiškai gyvu jausmu reaguojanti tauta, toji pati tauta, kuriai jis buvo tiek daug paaukojęs.

Tauta žinojo ir mokėjo jo populiariausias dainas bei eilėraščius — "Kur bėga Šešupė", "Už Raseinių ant Dubysos", "Jau slavai sukilo", "Ten, kur Nemunas banguoja", "Užmigo žemė", "Išsisupus plačiai vakarų vilnimis", "Ežero skaisčios bangos liūliavo", "Vasaros naktys" eta, bet užtat visiškai nesidomėjo jų sukūrimo kaina, neįvertino jo aukos. Bet argi galėjo tuometinis skaitytojas arba dainuotojas įvertinti? Net ir šiandien daug kam tebėra sunku teisingai suprasti, kokia didelė buvo toji auka. Ne veltui ir pats Maironis savo poezijoje, čia sunkaus nusivylimo, čia prigesinto skundo, o kartais net ir atviro pasipiktinimo forma, nuolat ir nuolat grįžta prie aukos temos (plg. jo tik po mirties paskelbtą eil. "Skausmo skundas"). Pagrindinė Maironio auka buvo tai, kad jis išdrįso savo poeziją rašyti merdėjančia, visų niekinama leisgyvės tautos kalba ir nedviprasmiškai pasisakyti už lenkų romantikų su Adomu Mickevičium priešaky tik fiktyvinei egzistencijai pasmerktą savo tautą, nė kiek neatsižvelgdamas į galimus pralaimėjimus grynai asmeninėje, t.y. dvasininko karjeros plotmėje. Ir čia pat tenka pastebėti, kad Maironis savo karjeros požiūriu prarado lygiai tiek, kiek jis rizikavo. Jo "litvomanija" ir ne paskutinėje vietoje jo poezija užkirto kelią į vyskupystę, kuri, šalia poeto garbės, buvo viena pagrindinių jo gyvenimo ambicijų. Ir tai poetui buvo antras skaudus smūgis, ypač žinant (tatai liudija jo bendralaikių prasitarimai), kad jis niekuomet gerai nesijautė antraeiliame vaidmenyje.

Trečias ir nemažiau skaudus smūgis Maironiui buvo jo poezijos reikšmės ir eventualiai vertės kvestionavimas, pirmajai modernizmo bangai Lietuvą pasiekus. Pirmojo prieškario literatūriniam jaunimui, kurio ryšiai su tautinio atgimimo epocha buvo palyginti jau silpni, bene pirmą kartą mūsų literatūros istorijoje gyvai ir betarpiškai paliestam svetimų įtakų, oficialaus tautinio atgimimo Pranašo šešėlis tolydžio ėmė darytis per sunkus, tarsi uždengiantis naujus kūrybinius horizontus. Šios kartos idealas buvo nebe absoliutus nuskambėjusios herojinės epochos patriotas, bet pilnakraujis žmogus, glaudžiai surištas su gyvenamojo laiko tikrove. Neilgai trukus Maironis, kaip senojo režimo ir ord-re etabli simbolis, tapo pirmosios mūsų literatūroje revoliucijos auka. Šį žmogiškai ir istoriškai visiškai suprantamą bei pateisinamą jaunosios kartos revoliucinį nusiteikimą ir to nusiteikimo padiktuotą jo poezijos atmetimą Maironis palaikė asmeniniu įžeidimu bei poetinio nuosmukio apraiška. Poeto reakcija buvo satyra "Mūzos pavojuje", kurioje, nors šiek tiek pri-slėptai, jis stengėsi pašiepti naujovininkų pastangas.

Paskutinis ir gal skaudžiausias Maironio nusivylimas buvo nepriklausomybę atgavusios tautos laisvo gyvenimo realybė. Išsipildžius pranašiškiems poeto lūkesčiams bei žodžiams, išsivadavusi tauta, vadovaudamasi realistine nemirtingojo ginklanešio Sancho Pansos išmintim lavonus ko greičiausiai guldyti į grabą, o gyviesiems pulti prie ragaišio, buvo perdaug užimta kasdieniškais rūpesčiais, kad dar galėtų rūpintis praeities liekanomis bei sentimentais. Bet kokio dėmesio galėjo tikėtis tik aktyvus kovotojas ir praktinės veiklos žmogus. Maironis dar kartą buvo apeitas: naujai atkurtoje valstybėje ne atokus pranašas Maironis, bet judrus nenuorama Vaižgantas užėmė laisvo gyvenimo simbolio bei jungties su "nakties be vilties" kovų epocha vietą. Vaižgantui mirus, gedėjo visa tauta, gedėjo ilgai; tuo tarpu metais ankstesnė Maironio mirtis jo skaitytojų ir dainuotojų liko beveik nepastebėta; daug kas iš jų gal net nė nebežinojo, kad Maironis ligi tol tebebuvo gyvas.

Tautai šitokis santykis su savo didžiausiu poetu buvo daugelių prasmių nepaprastai patogus. Iš tiesų būtų buvę nelengva surasti jam vietą ar poziciją, atitinkančią jo nuopelnus ir reikšmę. Todėl visi be žodžių sutiko, kad senstantis poetas naujam gyvenimui nebetinka ir turi pasitenkinti statiška praeities kovų paminklo situacija. Maironiui tatai buvo paskutinis lašas kartybių taurėje. Po trumpo apstulbimo ir džiaugsmo (plg. "Nejaugi tai ne sapnas"?) jam, kaip tipingam idealistui, nepripažįstančiam tikrovės ir idealo nesuderinamybės, nepriklausomos Lietuvos gyvenimo praktika ėmė atrodyti esanti ne visą amžių puoselėto idealo įsikūnijimas, bet greičiau to paties idealo parodija. Viso to akivaizdoje Maironis—ir šį kartą jau galutinai — pasitraukė į viską pralaimėjusio "prince d'Aquitaine à la tuor abolie" buitį ir paskutinė jo kūrybos duoklė vos tik pradėjusiai laisvą gyvenimą tautai buvo visoje mūsų literatūros istorijoje aštriausios satyros (plg. "Lietuva — did-dvyrių žemė", "Kai kam," "Nuolat verkšlenantiems politikams" etc.).
—o—
Šiandien visa tai jau tiktai praeitis. Anksty vesnioj i poeto baimė būti nesuprastam, lygiai kaip ir vėlesnis tos baimės pasitvirtinimas realybėje seniai jau tapo istorija. Mirtis atpalaidavo nuo visų įsipareigojimų asmeniui; liko tiktai poezija, kuri, deja, ir toliau pasilieka tam tikro nesusipratimo ženkle: daugumos mūsų sąmonėje ji vis dar tebėra ne tiek estetinė, kiek patriotinė vertybė. Kone kiekvienas šios dienos lietuvis, paklaustas, kas yra didžiausias mūsų lyrinis poetas, nė nemirktelėjęs atsakytų, kad Maironis. Paprašytas šią savo nuomonę pagrįsti, jis neabejotinai griebtųsi tradicinės tautinio atgimimo poeto formulės, tuo akivaizdžiai paliudydamas, kad Maironio poezija mūsų akyse iki šiol tebenešioja nelaisvės metais užvilktą patriotinį rūbą, trukdantį įžvelgti ir suvokti tikrąją jos prasmę bei vertę. Tuo tarpu Maironio, kaip ir bet kieno kito, poezija pirmiausia yra poezija, viena ir nedaloma, egzistuojanti tik tiek, kiek ji yra poezija. Visuomeninė, ideologinė ir patriotinė jos reikšmė buvo grynai funkciona-linė, t.y. pritaikomoji, neapsprendžianti jos kūrybinės vertės. Jeigu jos vertė iš tiesų tebūtų buvusi tik funkcionalinė, nesvarbu, kokiam kilniam tikslui ji būtų tarnavusi, šiandien ji nebeturėtų jokios reikšmės, ir jos vertė nebūtų didesnė už muziejuje laikomo praeities kovų ginklo. Dėl to tiesiog nesuprantama daug kieno šiandien skelbiama tezė, jog Maironio poezija esanti ypatingai aktuali tik tautos nelaimių metais etc. Čia dar tenka pridėti, kad visi ligšioliniai Maironio poezijos suaktualinimo bandymai didele dalimi nepavyko kaip tik dėl to, kad buvo skelbiami augščiau minėtos tezės pagrindu.

Gyvas būdamas Maironis nemėgo kritikų; jį ypač gąsdino išvilkimo "prieš sočią žiovaujančią minią" perspektyva. Asmeninio pobūdžio būgštavimai pasirodė buvę be pagrindo. Bet, apskritai imant, Maironio kritika nebuvo teisinga poetui, mažų mažiausia, vienašališka. Beveik visi jo vertintojai naudojo tą patį istorinį-visuomeninį metodą, pagrindinį dėmesį skirdami istorinių aplinkybių analizei, vi-suomeniniam-ideologiniam poezijos svoriui, grožinių kūrybos aspektų nagrinėjimą nustumdami į antrąjį ar trečiąjį planą. Krinta. į akį ir mai-
roninės kritikos negausumas: vos keliolika straipsnių (kurių dauguma fragmentiniai), ir nė vienos studijos (Vaižganto šios rūšies darbas geriausiu atveju tėra tiktai medžiaga), apimančios poeto kūrybos visumą, nagrinėjančios visus jos aspektus. Net ir visuomeninės-ideolo-ginės poeto reikšmės klausimu paskutinis žodis toli gražu nepasakytas. Šia prasme daug naujų duomenų bei faktų atskleistų platesnės poeto biografijos bei korespondencijos paskelbimas, kurio, galimas daiktas, dar ilgai teks laukti.

Trūkstant išsamesnių Maironio kūrybos nagrinėjimų, ir toliau pasilieka kaip reikiant neišryškintas jo tiesiog neišmatuojamai didelis vaidmuo naujosios lietuvių poezijos evoliucijoje. Milžiniškai jo reikšmei nusakyti užtenka tiktai prisiminti, kad prieš Maironio atėjimą lietuviškai rašyti poeziją dar buvo beveik neįmanoma, nes trūko pačių elementariausių priemonių. Poetai rašė taip, kaip jiems gamta bei tradicija diktavo, nė kiek nesirūpindami nei kalbos, nei poetinės dikcijos individualumu; formos problema jiems dar neegzistavo. Kitaip sakant, reikėjo Donelaičio arba Baranausko talento įmano-mesniam rezultatui pasiekti. Kas šiandien, kuomet "eilėraščius gali rašyti kiekvienas", yra tarytum amžinai egzistavę, savaime suprantami dalykai, anuomet tebuvo svajonė. Maironis kaip tik ir buvo tasai žmogus, kuris šią svajonę realizavo, mūsų dainuotinės liaudies tradicijos stadijoje tebesančiai poezijai suteikdamas rašytinės poezijos įrankius bei normas: literatūrinę kalbą ir prozodiją. Maironio reformų komplekse reikšmingiausias momentas buvo mūsų kalbos struktūrai netinkančios, iš lenkų paimtos silabinės eilėdaros pakeitimas tonine ir jos normų (metrų, strofų etc) konkretus kūrybinis pritaikymas. Naujai įvestos eilėdaros principų Maironis teoriškai neformulavo; tatai atliko kiti; bet kelią jiems paruošė Maironio poezija.
Nuo pirmosios "Pavasario Balsų" laidos paskelbimo (1895) iki ankstyvųjų simbolizmo apraiškų pasirodymo Maironio įtaka buvo centrinis faktorius lietuvių literatūroje. Jos paveiky-je išaugo vad. pomaironinė poezija, kurios žymiausi atstovai buvo L.. Gira, M. Vaitkus, jaunas Putinas etc. Simbolizmo ir estetizmo banga Maironio įtaką gerokai apmažino, bet ji vis dar pasiliko reikšminga iki pat nepriklausomybės paskelbimo. Nepriklausomybės laikotarpio poetams Maironio įtaka buvo visai nebežymi, bet ir jie, prieš pasiekdami sūnų palaidūnų amžių, vienu ar kitu būdu išėjo jo poezijos mokyklą ir pirmuosius savo poezijos skiemenis tarė mairo-niškai.
Baigiant dar kartą tenka grįžti prie pagrindinės šio rašinio temos: Maironis ir šiandien tebėra nežinomas, neįvertintas, neatskleistas ir, iki tam tikro laipsnio, nesuprastas. Ir čia kaltas ne kas kitas, kaip tik tam tikras iš kartos į kartą paveldimas "patriotinis kompleksas", vis dar fatališkai tebežlugdantis gyvo ir iš anksto neap-spręsto kontakto su Maironio poezija galimybę.