| |
|
|
|
LIETUVA MAIRONIO "JAUNOJOJE LIETUVOJE" IR "RASEINIŲ MAGDĖJE |
 |
 |
 |
|
Parašė ANTANAS KLIMAS
|
 Mums visiems — ir tiems, kurie dar prisimena daraktorių gadynę, ir tiems, kurie lankėme laisvosios Lietuvos mokyklas, ir tiems, kurie lituanistinių žinių įsigijo tremties mokyklose — Maironis yra artimas. Visi gaivinomės jo dvasios polėkiais, jo karštais šūkiais, raginančiais mus darban ir kovon.
Dar Lietuvos mokyklos suole karštai deklamavome Maironio "Trakų pilį", "Vilnių", "Pavasarį", "Čičinskį" ir daugelį kitų jo eilėraščių. Jo dainos tikrai lėkė, anot Vaičaičio, "iš kaimo į kaimą pas jaunus senus, gaivindamos širdį, keldamos jausmus" . . .
Maironio lyrikos Lietuva buvo mūsų dvasios gaivintoja, įkvėpėja ir uždegėją.
Šitame straipsnyje norime kalbėti apie Maironio Lietuvą jo poemose "Jaunojoje Lietuvoje" ir "Raseinių Magdėje".
Nereikia nė minėti, kaip sunku yra išsamiau šitokią temą pastudijuoti mūsų sąlygomis: neįmanoma gauti daugelio leidinių, arba gauti jų laiku, bet svarbiausia yra tai, kad mes dar neturime nė vieno mūsų rašytojo pilno akademinio raštų leidimo . . .
Praeities Lietuva.
Kad Maironis garbina Lietuvos praeitį, tai mums visiems yra žinoma: jis ir aušrininkas ir Lietuvos istorijos autorius. O "Aušra" juk skelbė, kad "žmonės, kurie nežino istorijos, visuomet pasilieka vaikais", atseit, net ir jų išsimokslinimas nedaug ką reiškia be gilaus savo tautos istorijos pažinimo.
Tačiau kokią Lietuvos istorijos dalį, arba periodą Maironis ypatingai iškelia, myli ir garsina?
Ar priešistorinį-legendarinį bei padaviminį, kaip kad darė ankstyvieji romantikai, kildindami lietuvius iš romėnų, ar senesniųjų laikų Lietuvą, kurios garsą sukūrė ir įdiegė mums didysis dzūkas Vincas Krėvė-Mickevičius, ar — skriaudžiamą baudžiauninkų Lietuvą, kurią apdainavo Donelaitis, Dionyzas Poška ir Strazdelis? Ar Radvilų ir Sapiegų, kaip vėliau Balys Sruoga?
Maironis buvo aiškaus ir konkretaus galvojimo dainius: jam aiški ir galinga, ir garbinga yra tiktai Gedimino-Algirdo-Kęstučio-Vytauto Didžiojo Lietuva, taigi, maždaug nuo 1311 ligi 1432 metų. Su Vytauto Didžiojo mirtimi prigęsta ir Lietuva. Antrajame "Jau slavai sukilo"1 posme skaitome:
O laikas jau, laikas iš miego pakilti
Štai penketas amžių — naktis be aušros!
Gana aimanavus! Prižadinkim viltį
Ir stokim į darbą, nelaukę giedros!
J.L. VI, 14; p. 67.
Iš šitos citatos aišku: Maironio supratimu Lietuva buvo tikrai didi tiktai ligi susidėjimo su lenkais, tiksliau — ligi Vytauto Didžiojo mirties. Po to — XV, XVI, XVII, XVIII, XIX-sis, amžiai — tiktai naktis be aušros. Tačiau savojoj Lietuvos istorijoj jis Lietuvos nepriklausomybės nenutraukia su Liublino unija, o veda ligi 1795 m. Bet, kadangi jis ypatingai gerbia Vytautą Didįjį, tai galima pasidaryti išvadą, kad Lietuvos nelaimės pradžia jis laiko Vytauto Didžiojo mirtį.
Atrodo, kad ir mes, bent pradžioje nepriklausomo gyvenimo, buvome linkę Lietuvos tikro neginčytino savarankumo laikotarpiu laikyti irgi tiktai apytikriai 1236-1432 metus, t.y. nuo Mindaugo valdymo pradžios ligi Vytauto Didžiojo mirties. Kiek prie šios nuomonės yra prisidėjęs Maironis savo raštais — tai jau ateities tyrinėtojų uždavinys.
Vėlesniame nepriklausomo gyvenimo laikotarpyje, kai jau pasirodė istorikų Lappo, Matu-so, Šapokos, Ivinskio ir kitų mūsų praeities tyrinėtojų darbai, kai buvo išspausdinta V. Maciūno disertacija "Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje", mes Lietuvos nepriklausomybę pagrindėme ligi 1795 metų, t.y. ligi trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo.
Labai įdomu pastebėti, kad ir dabar mūsų studentai "kovoja kaip liūtai" su JAV istorikais, kurie lenkų, čekų, vokiečių ir rusų istorikų įtakoje pradeda "uniją" ir kartu "numarina" Lietuvą Lenkijos sąskaiton — ar tai apie 1387, ar tai apie 1413, ar apie 1569, ar tai apie kokią kitą, kartais pripuolamai įsiskaitytą datą.2
Maironiui tie visi amžiai, dėl kurių mes čia kovojame, visi tie šimtmečiai, kuriuos Lietuva praleido lenkų "prieglobstyje" yra ne kas
 kita, kaip tik naktis be aušros! "Jaunojoje Lietuvoje" skaitome:
Lietuva, žemė tėvų-milžinų,
Senovėje taip įgarsėjus;
Nuo Baltijos lig Juodų vandenų
Vedžiojus didžius pranokėjus;
Žemė, kuri numylėjo karštai,
Kaip gyvastį, laisvą tėvynę,
Ir atstatydavo priešams rimtai
Be išgąsčio karštą krūtinę!. . .
Vargšė! ir tu neišvengei žiemos
Į prieglobstį lenkų patekus!
Globoje brolių kalbos svetimos
Miegojai, ilgai neprašnekus!
J.L. IX, 6; p. 96.
Taigi, susidėjusi su lenkais, Lietuva užmigo: lenkai kalbėjo jos vardu. Juk, pagaliau,
dvi savarankiškos nepriklausomos valstybės, nors teisiškai — kaip mes dabar tikime buvo jungiamos tik vieno ir to paties valdovo, tačiau tai buvo Rex Poloniae ir .... tiktai po to pridedama: Magnus Dux Lithuaniae . . . Vakarų Europoje ir apskritai visame pasaulyje jau nuo 16-17 amžiaus buvo minima daugiausia tik Polo-nia, Pologne, Poland, Polen ir pan. Ir pati lietuvių kalba buvo tarsi užmigusi pasaulinėje arenoje, nieko ja nebuvo daroma, išskyrus kelis religinius verstinius raštus, kitaip sakant, nebuvo ja kurta lietuviškoji kultūra. Tai štai dėl ko Maironis ir sako: "Globoje brolių kalbos svetimos miegojai, ilgai neprašnekus". (Mano pabraukta, A.K.)
Dabar tai mes daug lietuviškosios kultūros reiškinių prisirenkame ir tame laikotarpyje: 1432-1795, nurodydami į tokius pavyzdžius kaip Prūsijos Fricas Didysis, kuris tik prancūziškai rašė, o vokiškai kalbėjo retai — mokėjo tik vietinę tarmę. Norodome mes taip pat ir vokiečių universitetus, kur pirmoji paskaita vokiškai buvo skaityta tiktai 1687 m.3. Maironiui, kaip jau anksčiau buvo minėta, visi tie laikai buvo nelaimės, tautinio miego, tautinio kultūrinio ne-prašnekėjimo metai.
Įdomu taipogi pastebėti, kad Maironis nedaug mini Mindaugo laikus. Konkrečiai — tik vieną kartą "Raseinių Magdėje". Ir čia ta proga jis kalba ne apskritai apie Mindaugo laikus, bet tik primindamas branginti senovę: griuvėsius, senienas ir pan. Išnašoje pažymi naujausią hipotezę: Mindaugo sostinė esą buvusi Betygalos apylinkėse, taip pat ir pirmoji Lietuvos katedra .. .4 Net ir 18-jo ir 19-jo šimtmečio lietuvių kultūrinės pastangos ir kūryba nedaug duodanti įkvėpimo Maironio laikų kovoje už lietuvybę, už lietuviškąją kultūrą:
O, laikas jau keltis, šalis Lietuvos;
Gana bus globėjų ant tavo galvos,
Kurie tavo turtais dalinos!
O, laikas ir tau savo žodį ištarti!
Kursai mūsų bočiams vaidinos!
Kai tau Duonelaitis prieš metų dar šimtą
Poemą šešimasčiais apmetė rimtą,
Tu jos kaip per miegą klauseis!
Kad Bohusz, Kraszewski, ar Narbutas rašė
Ir praeičiai tavo stebėtisi prašė,
Tik žodžiais gėrėjais garsiais.
Paskui Valančiauskas ir Daukantas Simas,
Net pats Baranauskas jau maž betikėjos,
Kad tau užtekėtų kada atgimimas,
Nesmigo ir tau jų nedrąsios idėjos;
Šiandieną kiti užtekėjo laikai:
Į darbą visi eina tavo vaikai.
J.L. VI, 2; p. 56.
Teisybė, prisimena Maironis ir pirmuosius Lietuvos rašytojus: lietuviams studentams besiginčijant dėl kunigų vaidmens atgimimo kovoje, Jakštas sako socialistui Ažukalniui:
. . .kas plėšė vargingas
Pirmąsias vagas rašliavos?
Tai Širvidas, Daukša, Tolkiemių Klebonas,
Tai vyrai širdies ir galvos!
J.L. VI, 10; p. 62.
Tačiau pagrindinis Maironio dėmesys yra nukreiptas į gedimininę-vytautinę Lietuvą.
Dabarties Lietuva.
Žvilgterėkime dabar į Maironio laikų Lietuvą, taigi pačioje 19-jo amžiaus pabaigoje. Labai aiškiai pats Maironis pasisako:
Užmigo tėvynės bajorai — galiūnai!
Dvasia svetima jų gaivinami kūnai;
Tėvų palikimą užmiršo;
Nustoję senobinio būdo, liežuvio,
Viešai užsigynę net vardo lietuvio,
Tėvynę sau kitą išpiršo!. . .
Maironio tėvu sodyba (1951 m. nuotrauka)
Jei nori atrasti lietuvį šiandieną,
Jieškok, kur aprūkę šiaudiniai stogai!
Senų padavimų išgirsi ne vieną,
Kurie užsiliko per amžius ilgai;
Tačiau ir tenai, kas atėjo į mantą,
Senelių — tėvų jau kalbos nesupranta!
J.L. V, 2; pp. 44-45.
Arba vėl kitoje vietoje beveik tą patį skausmingai kartoja:
Kur grįčios aprūkusios, vargšo duba,
Ten mūsų ik šioliai išliko kalba;
Jų mylistos jos užsigynė.
J.L. VI, 13; p. 65.
Taigi, tuojau matyti, kur yra nukreiptas Maironio pagrindinis dėmesys: ne į okupantus rusus, bet į lenkus tiksliau—į sulenkėjusius lietuvius, o ypatingai į sulenkėjusią Lietuvos aristokratiją. Šis bruožas ypatingai ryškus abiejose poemose: matyt, Maironiui labai skaudu regėti sulenkėjusių Lietuvos didikų gūžtas, iš kurių, deja, neprasiskverbia ne spindulėlis lietuviškumo.
Iš tikrųjų, tik kelis kartus Maironis pamini caro okupaciją:
a) Kelis sykius sumini rusinimo pastangas, ypatingai įvežant į Lietuvą rusus žemėms užimti.
b) Vienoje vietoje ilgėliau įsileidžia į Muravjovo Koriko aprašymą, knygų draudimą ir pan. Bet ir čia jis perdaug nesusirūpinęs. Dėl lietuviškų knygų jis sako:
. .. dėl jų nėra bado
Gyventojams sodžių ir miestų.
Kaip vaisių užgintą po Lietuvą gaudo
Iš Prūsų slapčia atgabentus raštus,
Bet veltui sargyba ant sienos bešaudo:
Jie eina kaip vėsulas eina platus!
Jie žadina mūsų užmirusią šalį,
Ir niekas jiems kelio užkirsti negali.
J.L. VI, 3; p. 57
c) Maironis piktinasi, kad Lietuva rusų oficialiai jau nebevadinama Lietuva, bet Šiaurės- Vakarų Kraštu.
d) Žinoma, sumini Maironis ir trėmimus į Sibirą, ir Kražių skerdynes, ir kalėjimus. Bet visa tai sudaro lyg užnugarį, kuriame kova prieš okupantus rusus, bent jau prieš surusinimą, atrodo beveik jau laimima. Ypatingai, kad rusams aiškiai nepavyko nei įvesti lietuviškų knygų kirilica, nei atversti lietuvių į pravoslaviją, nei surasti daug išdavikų lietuvių tarpe. Vienu tik atveju Maironis, net pavardėmis, mini du lietuvius išverstakailius: Montvilą ir Karpą.5
e) Maironis, taip kaip ir mes dabar, piktinasi Vakarų Europos abejingumu pavergtųjų kančioms:
Sitai devynioliktas amžius ryto
Kvailiai savo galvą užrauks,
O tiek barbarizmo! Ir, broli, ant to
Europoj nei šuo neužkauks.
J.L. VII, 5; p. 72.
Bet, kaip jau buvo anksčiau minėta, svarbiausias Maironio tikslas tai pažadinti lietuvius iš miego, ypatingai kad jų prasimokę vaikai nesulenkėtų ir — kaip nors sugrąžinti sulenkėjusią aristokratiją, bajoriją, dvarininkiją, net neturtingus šlėktas-plikbajorius į lietuvišką darbą, į lietuviškos kultūros kūrimą, trumpai tariant, juos atlietuvinti.
"Jaunoji Lietuva" ir 'Raseinių Magdė" šiek tiek skiriasi savo idėjomis, kaip tatai į-vykdyti. "Raseinių Magdėje" Maironis daug griežčiau pasisako prieš visą sulenkėjusią Lietuvos aristokratiją. Jis sušunka:
Svečiais mums esate sunkiais lig šioliai!
R.M. 4.
Ir toliau jis konkrečiai pasisako šituo klausimu:
Tėvų —didvyrių dejas pamynę,
Ne jūs šiandieną tautos vadovai!
Už bočių kalbą, už jų tėvynę
Be jūsų skydo pradėjom kovą!
Ne jums šiandieną bevadovavus!
Bet stot į bendrą darbą oi laikas!
Pamesti laikas kitiems tarnavus!
Nes mums išsektų kantrybės saikas.
R. M. 4.
Tačiau ir čia Maironis save vadina "lietuvių taikiu poėta", ir pats pasisako, kad neskelbsiąs jiems karo, kaip yra skelbęs lenkams-bajorams ukrainiečių poetas Taras Ševčenko. Nes juk kokie jie lenkai — tai tik paklydėliai tautos sūnūs. Nors ir "be jų skydo" Lietuvos šviesuoliai pradėję kovą, tačiau durys sulenkėjusiems lietuviams yra paliktos atviros, ligi "neišseks kantrybės saikas".
"Jaunojoje Lietuvoje" jau visai konkrečiai yra sprendžiamas šis atlietuvinimo bei atlietu-vėjimo klausimas: lietuvių veikėjų taurus pavyzdys yra svarbiausias variklis. Juozas Rainys, ūkininko sūnus, įsimyli didiko Goštauto dukrą, ir nors jiems nelemta sukurti šeimos, tačiau Juozo pavyzdys grąžina lietuvybėn ne tik Jadvygą, bet ir jos brolį ir tėvą. Jaunasis Goštautas jau ir paskutinę sieną pralaužia, vesdamas Juozo seserį Onytę, kurios meilumas, atvirumas, širdies kilnumas galutinai atkariauna senąjį garbųjį didiką Goštautą Lietuvai. Iš ūkininkų kilęs Juozo draugas inžinierius Tumas veda nusigyvenusio dvarponio Juškos dukterį Vandą, ir vis daugiau ir daugiau matyti panašių reiškinių, ypatingai jaunosios bajorijos tarpe. Tuo tarpu visgi tokie Sangailos, Strumilos, Žvirblinskiai ir kiti — tiesiog nepajėgia suprasti, kaip dar galima —po 500 metų bendravimo su lenkais — nuo tų laikų atsiskirti! Jie ir po karštų ginčų su iš jų tarpo atsiradusiais "litvomanais" nusprendžia Strumilos lūpomis:
. . .sum gente lithuanus.
Tačiau natione polonus,
J. L. VII, 10; p. 77.
Tarp kitko reikia pastebėti, kad Maironis supranta šių puslenkių (vienoje vietoje: erma-phroditų) sugrįžimą į lietuvių tautinį kultūrinį darbą visai konkrečiai:
a) jie išmoksta lietuvių kalbos;
b) jie dalyvauja lietuvių kultūrinėje veikloje.
Suminėsime dabar čia tiktai trumpai pačių susipratusių lietuvių veiklą tuo metu Lietuvoje.
a) Ūkininkai. Nei "Jaunojoje Lietuvoje" nei "Raseinių Magdėje" Maironis neduoda platesnio Lietuvos ūkininkų gyvenimo vaizdo. Pasitenkina tik gražiomis nuotrupomis. Maironiui aišku, kad lietuvis ūkininkas per tuos visus nelaimės amžius yra išlikęs tauriu lietuviu, nesugadintu, religingu žmogumi. Tačiau, be dainų, be lietuviškų papročių išlaikymo, ūkininkai negali dalyvauti rafinuotesnės lietuviškos kultūros kūrime: tą atlieka jų išmokslinti vaikai.
b) Šviesuomenė. Taigi, ūkininkų vaikams, pasimokiusiems ir kiek prasisiekusiems, krenta visa atsakomybė Lietuvą prikelti: jie bus kunigai, advokatai, istorikai, inžinieriai. . . Jie organizuoja ir leidžia pirmuosius lietuviškus laik-raščus, jie tyrinėja Lietuvos istoriją, kuria poeziją rengia parodas' ir koncertus, organizuoja vaikams ir jaunimui šviesti draugijas ir pan. Jie jau net ir finansiškai padeda remti besimokantį jaunimą. Jaunieji kunigai visa tai neša į kaimą per įvairias religines organizacijas, patys vartodami lietuvių kalbą bažnyčioje ir už bažnyčios sienų. Prie šių išsimokslinusių ūkininkų vaikų jau prisideda ir vienas kitas iš Lietuvos didikų, bajorų, kaip jau anksčiau buvo minėta.
c) Ūkinė padėtis. Ūkinė padėtis Lietuvoje
paliečiama tiktai prabėgomis, parodant tik trijų
tipų bajoriją ir ūkininkus. Bajorijos tarpe ma-
tyti:
aa) Gerai savo žemes tvarką pavyzdingi di-dikai-dvarininkai: Goštautas.
bb) Pusiau nusigyvenę dvarponiai: Juška.
cc) Visai nusigyvenę plikbajoriai - šlėktos, kurie vos kelis margus žemės teturi, tačiau į lietuvius ūkininkus žiūri iš augš-to.
Nieko Maironis nemini apie ūkinę padėtį Lietuvos miestuose ir miesteliuose . . .
d) Visuomeniniai santykiai buvo jau minėti, tik pridėsime čia dar gero klebono pavyzdį, kuris esąs visiems prieinamas, nors po atlaidų pas jį susieina tik Visokio plauko bajorija . . .
e) Socialistai, marksistai, kosmopolitai. "Jaunojoje Lietuvoje", ypatingai į poemos pabaigą, Maironis labai griežtai pasisako prieš naujai Lietuvoje atsirandančius ateistus, socialistus, marksistus, kosmopolitus. Čia Maironis jau į jokius kompromisus nesileidžia:
Marksą dabar net plikbambiai vaikai
Po kaimus išvardinti moka;
Socialistais net knibžda takai!
Ko? Ko? Bet to gero ne stoka.
Žmones bekursto. O kvaišų gana,
Kurie, kaip avygalviai, klauso;
Darbą pametę, paskui alkana
Gauja meldžia plutgalio sauso.
J. L. IX, 4; p. 95
Maironis yra susirūpinęs, kad nesutarimai savo tarpe gali pakenkti bendrajai lietuvių veiklai:
Bet gi nelaimei, jaunoji karta
Tik peikti ir griauti temoka,
Manija siekių naujų apimta!
O mokslo ir meilės jai stoka.
Kosmopolitai! Dienos milžinai,
Tėvų praeities nepažinę!
Markso ir Darvino paikus sapnai
Jiems rūpi daugiau kaip tėvynė!
J.L. IX, 8; p. 98.
Maironis -— didžiausias poaušrio poetas, ne tik tobuliausiai išreiškęs tos gadynės tautinius obalsius, bet ir po spaudos grąžinimo ligi didžiojo karo tebepasiliko žymiausias mūsų poezijos kūrėjas. Jis pirmasis poaušrinės gadynės lyriką iškėlė į deramą šiam žanrui meno plotmę, dėl to jo lyriką ir idėjiniu ir formaliniu atžvilgiu dar ir šiandien yra gyva. Visa naujoji, ypatingai prieškarinė mūsų lyrika yra žymioj Maironio įtakoj. Jo tematika, žodynas, nuotaika, forma veikė visą eilę jauniausiųjų poetų. V. MYKOLAITIS-PUTINAS
Naujoji Lietuvių Literatūra, I t. 1936 m.
Lietuvos ateitis
A. — Pirmų pirmiausia nei "J.L." nei "R.M." Maironis niekur konkrečiai nepasisako Lietuvos politinės ateities klausimu. Maironiui visų pirma rūpi prikelti Lietuvą iš ilgų šimtmečių tautinio ir kultūrinio miego, ją pažadinti, atgaivinti, atstatyti ją į jai priklausančią vietą pasaulio tautų tarpe; tai tada jau pati atgimusioj i Lietuva pasirinks sau politinį kelią. Lietuviai visų pirma turi susikurti sau lietuvišką sąmonę, pagrįstą istorinės savo tradicijos pažinimu, o tada jau planuoti ir dirbti tautinį-kultūrinį darbą.
Tačiau Maironis, nors konkrečiai to ir nepasako, numato Lietuvai politinę laisvę, ar autonomijos ribose, ar tikros politinės nepriklausomybės formoje. Atrodo tačiau, kad jau ir tuo metu, kai Maironis šias dvi poemas rašė, tikėjosi galutinai sulaukti, kad ir kiek paabejodamas, ir pilnos politinės nepriklausomybės: labai dažnai jis stato sukilusias ir išsivadavusias Balkanų tautas pavyzdžiu ir Lietuvos veikėjams.
B. — Kokią Lietuva Maironis numato geografiniu atžvilgiu? Ar "nuo jūrų ligi jūrų", ar maždaug etnografinėse ribose? Tik vieną kartą Maironis, entuziazmo pagautas, sušunka "Jau slavai sukilo" penktajame posme:
Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!
Priminkime Vytauto Didžio ribas!
Pažadinkim kalbą, ką proseniai gynė,
Ir vardą, kur vietą Europoj atras!
J.L. VI, 14; p. 67.
Bet apskritai Maironis yra ir čia vėl daugiau realistas, daugiausia pasitenkina tuo, ką mes dabar maždaug suprantame kaip etnografinę Lietuvą: dažnai jis vartoja išsireiškimą "Vilnius-Kuršas-Prūsai". Atrodo, kad Maironis daugiau pageidautų etnografinės Lietuvos atstatymo: su sostine Vilnium, su savo pajūriu, su Mažąja Lietuva. Lietuviai, anot Maironio, tai ne maskoliai, kurie net Japonijoje norėtų savo carą pasodinti į Japonijos imperatoriaus sostą, tai ne lenkai, kurie visur lenda ir nori viską sau pasiglemžti. Lietuviai yra kuklesni — jie pasitenkina tuo, kas tikrai yra jų, t.y. lietuviškomis sritimis.
C. — Kokia valstybės forma būtų geriausia Lietuvai, Maironis irgi niekur aiškiai nepasako, nors paskutinėje "J.L." redakcijoje trumpai mini Didįjį Vilniaus Seimą, lietuvius Durnos atstovus ir pan. Viena tik yra labai aišku: Maironis griežtai atmeta socializmą ir marksizmą bei kosmopolitizmą.
D. — Tačiau vis dėlto jauti, skaitydamas "J.L." ir "R. M.", kad Maironis norėtų tam tikros formos patriarchalinės Lietuvos atstatymo: su pilimis, su dvarais, su atsivertusią į lietuvybę aristokratija. Dvarininkų Maironis negiria, o vistik jaučiama, kad jis mėgsta senas pilis, rūmus, parkus, dideles gerai tvarkomas dvarų sodybas, patriarchalinius santykius tarp dvaro ir laisvųjų ūkininkų.
Kadangi Maironis pasisako prieš vadovavimo perleidimą aristokratijai, tai galima būtų daryti išvadą, kad tuo jis pasisako už respubli-kinę-demokratinę ateities Lietuvą "Jaunojoje Lietuvoje" ir "Raseinių Magdėje", tačiau su tam tikromis tradicinėmis patriarchalizmo liekanomis. . .
Tai gal dėl to vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, Maironis nelabai buvo patenkintas žemės reforma. Jam gal tai reiškė senųjų kultūros centrų-dvarų susmulkinimą, visko supilkini-mą . . . Bet čia jau atskiras klausimas.
"Jaun. Lietuvoje" Maironis vieną kartą net užsimena, kaip reikėtų spręsti žemės padalinimo bei pasidalinimo problemą: nusigyvenę bajorai ir plikbajoriai žemes išparduoda, ir tik reikią žiūrėti, kad tos žemės nepatektų rusams kolonistams. Gal čia turėjo kiek įtakos ir Maironio tėvo pavyzdys: jo tėvas buvo gerai prasigyvenęs, net kurį laiką gyveno Pasandravio dvare, kur Maironis ir gimė. Tuo klausimu skaitome "Jaun. Lietuvos" pabaigoje:
Juška senukas medžiot aptingo;
Išnyko patys miškai;
Kur veisės stirnos; ten neturtingo
Dabar ukėso laukai.
Už banko skolas, ne be dejonės,
Atkirpo ponams bežemiai žmonės
Skverną nemenką:
Mat ponams užtenka ir centro.
J.L. IX, 2; p. 102.
Taigi, ir čia Maironis pasisako daugiau už patriarchalinę tvarką: darbštūs ūkininkai pamažu apkarpys nusigyvenusius ponelius taip, kad jiems ir centrų pakaks.
—o—
Našiausias ir pajėgiausias Maironio kūrybos laikotarpis buvo 1894-1909 metais, t.y., kai jis buvo Petrapilio Dvasinės Akademijos profesoriumi Ir "J.L." ir "R.M." buvo parašytos tame laikotarpyje.
Mūsų nuomone tai atsitiko ne tik dėl to, kad pats Maironis tuomet buvo pačiame pajėgiausiame savo kūrybos periode. Ir kita svarbi aplinkybė jam davė jėgos ir nemeluoto jausmo tai padaryti: ilgesys, idealizavimas tolimos Lietuvos. Būdamas pats gana užsidaręs ir vienišas, savo širdyje jis statė puikius rūmus savo numylėtai ir išsiilgtai tėvynei. Tai štai dėl ko "Jau noji Lietuva" ir "Raseinių Magdė", nors ir su gana dideliais literatūriniais trūkumais, visvien spindi tikra meile, tikru jausmu, tikra mylinčia ir kenčiančia širdimi. O meniniu požiūriu ten rasime itin gražių Lietuvos vaizdų, — šios rūšies šedevrų.
1 "Jaunosios Lietuvos" ir "Raseinių Magdės" leidimai, kuriais naudotasi šiam straipsniui: Maironis, Jaunoji Lietuva. Ketvirtoji laida. J. Narbuto ir P. Indrei-kos leidinys, Meerbeckas, 1948. Maironis. Raseinių Magde. Liaudies pasaka. Penktoji laida. J. Narbuto ir P. Indreikos leidinys. Meerbeckas., 1947. Visos citatos imtos iš šių dviejų leidinių ištisai. "J.L." nurodyta giesmės — romėniškais skaitmenimis, skyriai — arabiškais, po to — puslapiai minėto leidimo. "R M." duodama tik minėto leidimo puslapiai.
2 Palyginti taip pat: Juozas Jakštas, "East Central Europe and the Encyclopedia of World History". LI> TUANUS, vol. VII, No. 4, pp. 120-123.
3 Pirmąją paskaitą vokiškai skaitė prof. Christian Thomasius Leipcigo universitete 1687 metais.
4 štai Betygalos klauskis artojų,
Ar nematė bažnyčios sienojų,
Tos bažnyčios, kurią del garbės
Mūsų Mindaugas* buvo pastatęs,
O ne vienas, tik galvą pakratęs,
Su tavim nei kalbėt nekalbės.
* Sulyg naujosios hipotezės Mindaugo sostinė Ir pirmoji Katedros bažnyčia buvusi Betygalos apylinkėje. Ras. Magdė, p. 5.
5 O kai sušaukė Rusija pirmąją Dumą,
Atkeliavo tada į Taurydišką rūmą
Ir nuo Kauno, Seinų, nuo Švenčionių atstovai;
Tai ne Montvilas, Karpis, po kojų pamynę
Dėl kultūros kitos savo bočių tėvynę, —
Tai jaunos Lietuvos buvo šaunūs vadovai.
J.L. VIII, 3; p. 82.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
