IŠ MANO ATSIMINIMŲ APIE POETĄ MAIRONĮ Spausdinti
Parašė JUOZAS MIKUCKIS   
Maironis apaštališko protonotaro drabužiuose 1931. VI. 19 savo bute

Jonas Mačiulis-Maironis poetas-dainius, ku-nigas-vaidila. Lietuvių poezijoje — pirmūnas, naują žodį taręs. Pirmasis mūsų eleginės kalbos dainuojantį skambumą į Parnaso augštybes į-kėlęs. Dar savo jaunystėje žavėjausi Vienažindžio "Sudiev, kvietkeli tu brangiausias"; vėliau Kudirkos himno žodžius kartojau arba jo "Varpą" mintinai mokiausi; gėrėjausi Adomo Jakšto "Jūra motinėlė"; Prano Vaičaičio "Kur bakūžė s?manota" ir "Yra šalis, kur upės teka"; Jovaro "Ko liūdi, berželi, ko liūdi?"; Motiejaus Gustaičio: "Žvaigžde mano, žvaigžde šviesi, kur nuo manęs danginiesi?" Tada nepaprastais akordais man suskambėjo ir mintinai mokiausi ir pirmą kartą viešai Kauno "Dainoje" skaičiau Maironio "Maldą":
Kad širdį tau skausmas, kaip peiliais
suspaus,
Kad žmonės pabėgs ir tavęs neužstos,
Pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau,
O bus tau be žodžių kentėti lengviau.


Arba iš "Jaunosios Lietuvos":
Kur šiandieną Jinai?
Miega jos milžinai;
Po žemių jų ilsis krūtinė!
Kaip po audrų didžių,
Kad ant marių plačių
Užmiega vilnis paskutinė,

Kur garsioji šalis,
Varius savo vilnis Lig Dono ir marių Juodųjų?
Vienas garsas tiktai,
Vien apžėlę kapai
Beliko iš amžių senųjų!


"Jaunoji Lietuva" 1907 metais autoriaus pinigais išspausdinta Kaune Saliamono Banaičio spaustuvėje.
Apie patį Maironį tais (1907) metais tik gandais gyvenome ir jo eilėraščius skaitėme. Jis tada Petrapilyje ėjo dvasinės akademijos inspektoriaus pareigas.
Kaune Maironį pirmą kartą pamačiau 1909 metais, tada jis grįžo iš Petrapilio ir buvo paskirtas Kauno kunigų seminarijos rektoriumi.

Iš kunigų seminarijos į Kauno katedros bažnyčią buvo tik vienas kelias — pro namus, kuriuose dūzgėjo Saliamono Banaičio spaustuvės ratai. Tenai buvau prisiglaudęs ir aš. Kas pirmas jaunesniųjų pamatydavo einantį Maironį iš seminarijos ar į ją grįžtantį — galvatrūkčiais bėgdavo mūsų kieman (vėliau šv. Kazimiero d-jos kiemas) šaukdamas: Maironis eina! Skubėdavome tą "dyvą" pamatyti. Išdidus, augštas, gražiai sudėtas vyras. Veide ramu ir, rodos, tiktų savo laikysena pozuoti kuriam nors graikų vaizdakaliui, dievaitį Apoloną iš marmuro tašančiam.

Tokį pirmą kartą Maironį pamačiau. Jis, žinoma, į mane domesio nekreipdamas žingsniavo į seminarijos rūmus ar iš jų. Nei jis —poetas pranašas, nei aš — išbalęs jaunikaitis, tada nespėjome, kad dešimtmečiams praslinkus man teks tas valandas prisiminti ir paprastais, grubiais žodžiais jo asmenį savo atsiminimuose prikelti.

Apie žavų klieriką, vėliau kunigą ir poetą Joną Maciulevičių-Mačiulį aš išgirdau 1905-1906 metais. Man tada skambėjo:
Sužvengė, subildo žirgelis toli:
Bernužis atjoja giria;
Palėkusi slėpsiuos; žaibu-akimi
Pažvelgsiu tiktai paslapčia.

Už Raseinių, ant Dubysos,
Teka saulė, teka;
Geltonplaukės basos visos
Šneka ten, oi, šneka.

Po rasas kasas šukuoja,
Saulė jas džiovina,
Kai užgieda, uždainuoja,
Širdį taip griaudina.


Tiek duota žiedeliams gražių pavardžių
Iš margo gėlių sutvėrimo;
O vis tik, man rodos, gražiausias iš jų —
Jo vardas: gėlė atminimo!


Šiuos posmus man 14-15 metų jaunuoliui skaitė Julija Novickytė-Šalkauskienė. Jie buvo surašyti į atskirą albumėlį. Šiandien, 57 metams praėjus, negalėčiau pasakyti, ar jie buvo įrašyti paties Maironio ranka. Albumėlyje tie eilėraščiai buvo ilgesni.

"Draugo" priede (1962.V.12 d.) Danutė Lipčiūtė-Augienė straipsnyje "Maironis Giminės Atsiminimuose" mini bajorų Novickiu šeimą. Danutė Lipčiūtė rašo: Novickaitės. — Aš tą šeimą taip pat gerai pažinojau. Tos šeimos tėvas dvarininkas save vadindavosi: Nowicki. Sulietuvinus būtų: Novickis, o dukros — No-vickytės. Novickis turėjo dvi gražias ir simpatingas dukras: Teklę ir Juliją. Ypač Teklė, kaip ir Danutė Lipčiūtė tvirtina, buvo gražuolė. Teklė Novickytė ištekėjo už bajoro Dombravičiaus į Dobravalios (ne Boževalios) dvarą, kurio miškai tęsėsi iki pat Nemuno ir baigėsi Kačerginės vasarnamiais. Dobravalios dvaro savininkai Dombravičiai buvo nuoširdūs ir vaišingi. Ten dažnai buvo ruošiamos medžioklės. Dobravalios giriose medžiojau ir aš. Medžioklei pasibaigus, medžiotojai buvo kviečiami dvaran vakarienei. Tenai dažnai man ponia Teklė Dombravičienė susimąsčiusi ir susikaupusi pasakodavo, kad ji pažįsta tik vieną garsų ir jautrų lietuvių poetą Maciulevičių-Maironį. Man


linkėdavo sekti jo pėdomis ir, nuleidusi galvelę, tyliai prisipažindavo, kad Dievas jiems tiesė skirtingus kelius. Teklė Dombravičienė turėjo taip pat albumėlį, kuriame buvo lenkiškai ir lietuviškai rašytų Maironio poezijos posmų. Tai tvirtina ir Julija Gečienė: tuos posmus Teklė Novickytė-Dombravičienė skaitė ir Maironio jauniausiai seseriai Kotrynai Mačiulytei. Man Dombravičienė taip pat leido albumėlį pavartyti ir paskaityti. Šiandien viso neatsimenu, bet dar liko atmintyje:
Kam širdį Augščiausias man davė?
O tačiau juk be jos
Ant šios žemės karčios
Poetai negims nesapnavę.

Kas tas paslaptis suprastų,
Kur krūtinę taip kilnoja?
Kas atsakymą atrastų,
Ko ji trokšta, ko vaitoja?


Lenkiškai rašytų eilėraščių tekstų neprisimenu. Patikrinus augščiau cituotus eilėraščius, išspausdintus Maironio poezijos rinkinyje, matosi, kad jie parašyti maždaug 1895 metais. Tada Maironis buvo Petrapilio dvasinės akademijos inspektorius.

Bet galima prileisti, kad įrašai, dar nebaigtų eilėraščių, galėję patekti į Teklės Dombravi-čienės albumą ir tais metais (1892-1894), kada Maironis profesoriavo Kauno kunigų seminarijoje. Į Dombravičių dvarą Dobravalią (ne Bo-ževalią) Maironis atvažiuodavo iš Kauno garlaiviu iki Kačerginės, o iš ten arkliais iki dvaro sodybos. Maironio lankymasis Dobravalios dvare galėjo sutapti su jo atostogomis atvykus iš Petrapilio, ar jo profesoriavimo metu Kauno kunigų seminarijoje. Kiek man žinoma iš Dom-bravičienės pasakojimo, Lietuvos nepriklausomybės metais Maironis Dobravalioje nesilankė. Nesusipratimui išvengti, turiu grįžti prie jaunesnės Teklės Novickytės sesers Julijos, kuri pirmoji man dainavo: "Už Raseinių ant Dubysos" . . . Julija Novickytė ištekėjo už Karolio Šalkausko, mano tėvų artimo kaimyno, o jo naujai įkurtas viensėdis vadinosi: Boževalia. Gali būti, kad Julija Lipčiūtė-Gečienė, rašydama savo seselei Danutei, ir suraizgė Dobravalią su Boževalia — Gerą Valią su Dievo Valia.

Grįžtu vėl Kaunan prie Maironio namų. Iki Maironio atvykimo iš Petrapilio į Kauną tie vadinamieji "Pacų rūmai" buvo paversti rusų kariuomenės kazarmėmis. Prieš juos kiekvieną dieną marširavo "djadkos" — mes taip vadinome rusų kareivius. Namas priklausė žydeliui, o iš jo Kauno miesto valdyba tą namą nuomojo kariuomenei, nes miestas turėjo tais laikais duoti patalpas rusų kareiviams.

Labai nustebome, kai sužinojome, kad tą apleistą pilką ir drėgną namą 1909 metais nusipirko mūsų nepasiekiamas Maironis. Namą pradėjo remontuoti, taisyti, gražinti.

1910 metais aš išvykau Petrapilin. Vėliau gyvenau Kryme, Vilniuje ir tik retkarčiais užsukdavau Kaunan. Pirmojo pasaulinio karo metu pašauktas rusų kariuomenėn, grįžau Lietuvon 1918 metų gale. Grįžęs Kaunan, pirmiausia aplankiau Saliamoną Banaitį, paskui "prisistačiau" savo kritikui Adomui Jakštui. Tasai priėmė labai šiltai. Įteikė pradžiai honorarą už "Ateityje" spausdintus eilėraščius. Iš ten pasukau į greta esančius seminarijos rūmus. Tuos rūmus gerai žinojau, nes daugel mano giminių ir jaunystės draugų ten "tramdė aistras" ir kratėsi "žemės pilkumos".

Tuo metu seminarijos prokuratoriumi buvo šviesus, nuoširdus ir vaišingas kun. Kazimieras Paltarokas (vėliau vyskupas). Pavaišinęs, kun. Paltarokas patarė man aplankyti ir patį seminarijos rektorių ir poetą Maironį.

Maironis paprašė sėsti ir iš trumpo pasikalbėjimo patyręs, kad aš esu karininkas ir net "imuosi žygių" Kaune surašinėti savanorius lietuvių kariuomenėn, paklausė, kokios aš pats nuomonės ir kaip pažiūrėtų "mano būsimoji kariuomenė" į Uracho pakvietimą būti Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Aš, netikėtai klausimo užkluptas, išsitariau, kad karaliai dabar nema-doje. Mano atsakymas Maironiui nepatiko. Aš, nesulaukęs labai trokšto pasikalbėjimo apie mudviejų abiejų mylimą poezijos mūzą, atsisveikinau.

Taip reikalai dėjosi, kad man teko greitai ir antru kartu aplankyti Maironį. Ne su vizitu, bet grynai "vilkolakiško" pobūdžio netaktu. Mat, meno dirvoje "susipešė" du menininkai: jau dabar miręs V. Jomantas ir G. Tuojau — trečiųjų teismas "Vilkolakyje", o pirmininku pakviesti patį Maironį ir jo atsivežti pasiųsti šiokį tokį poetą Juozą Mikuckį, kuris turi ir gražius sarčius ir patogias rogutes. Tai buvo žiemos metas. Na, ką darysi — "Vilkolakis" įsakė — važiuoju.

Kelias į Kauno kunigų seminariją gerai žinomas. Arkliai sustojo prie seminarijos vartų. Seminarijos sargui pasakau turįs reikalą patį rektorių matyti. Sargas mane pažįsta ir palydi iki rektoriaus namų durų. Į mano sveikinimą Maironis kažką neaiškiai lyg pats sau pasako. Paduoda man ranką. Aš trumpai aiškinu savo atsilankymo tikslą. Maironis tylėdamas ima šiltą apsiaustą, apsivelka — ir mudu išeiname.

Nuo seminarijos iki gale Laisvės Alėjos "Vilkolakio" — kelias gan ilgas. Aš mėginu Maironį kalbinti, bet jis tyli. Privažiavus "Vilkolakį", aš Maironį lydžiu į antrą augštą, kur šalia "Vilkolakio" scenos, mažoje virtuvėlėje laukia mūsų meno korifėjai. Sodiname Maironį gale stalo, ir vienas menininkų pradeda dėstyti savo skriaudą. Karščiuojasi ir antras menininkas. Maironis tyli. Aš, trečiųjų teismo narys, patariau taikytis. Pasiūlymas priimtas. Taika!

Vežu Maironį atgal į seminarijos rūmus, kur už augštų sienų, bažnyčių bokštų ir uždarų vartų su Marijos paveikslu ir įrašu "Ave Maria" — jisai paskęs į savo gilias svajones ir nusivylęs grįš į praeities metus. O gal mano tylusis keleivis tą vakarą kūrė:
Nešu tau kartą paskutinį
Kančios ir apmaudo eiles!
Ne aš tau sudrumsčiau šaltinį,
Kurs pynė tau dainų gėles.

O gal jis pranašo žodžiais kalbėjo:
Anksčiau ar vėliau susimąstę ainiai
Pagerbt neapleis mūsų vardo Už tai,
kad mylėti mylėjom kilniai,
Už tiesą kariavom be kardo.

Nuo tada jau daugiau Maironio nesutikau. Skaičiau profesorių ir naujų herojų nepriklausomoje Lietuvoje "nuvertinimus" ir girdėjau tariant: Labanakt, Maironi! Ir Maironis užmigo, užmigo amžinu miegu ... Ir aš stovėjau palinkęs, susikaupęs prie Maironio antkapio Kauno sienoje.

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį
Iš kapų milžinų . . .
Gal poezijos naują pasemčiau šaltinį,
Tik ne tą šiandieninį,
Kurs ir rūbą ir dvasią paskolintą gavo,
Oi, ne savo, ne savo!


Nubluko "nuvertinimų" herojai. Lietuva krauju pasriuvo ir kančia vainikuota. Sakę: Labanakt, Maironi! — išvėtyti po pasaulį. Maironis, kenčiančios ir kovojančios tautos poetas, iš savo antkapio Kauno katedros sienoje šaukia ir tas šauksmas gyvas ir karštas, nors ir tartas prieš 75 metus:

Nors mūsų, broliai, nedaugei yra,
Tačiau mes tvirti, jei riš vienybė;
Į darbą stokim vyras į vyrą:
Sujungtos rankos suteiks stiprybę.