IŠ MANO ATSIMINIMŲ APIE MAIRONĮ Spausdinti
Parašė KAN. M. SANDANAVIČIUS   

Maironio valgomasis kambarys, kai butas buvo paverstas muzėjumi. Nuotr. V. Augustino

1918 metais atvykęs slapta į Kauną (vokiečių okupacinė valdžia neleido tada keltis iš apskrities į miestą) tęsti karo metu pertraukto mokslo "Saulės" gimnazijoj, aš ir mano gimnazijos draugai žiūrėjom į Maironį kaip į kokį pusdievį-milžiną. Drąsiai galima sakyti, kad Maironio dainos davė mums, gimnazistams, drąsos demonstruoti Laisvės Alėjoj prieš vokiečius, nušovus Eimutį, einantį sargybą prie Amerikos misijos. Ta pati dvasia įkvėpė mūsiškių būrį stoti savanoriais, iš kurių V. Dovydaitis ir Bielinauskas negrįžo.

Kunigų seminarijoj mačiau Maironį iš tolo ir paskaitose. Jis buvo centrinė mūsų visų klierikų dėmesio figūra. Atsimenu, kaip gaudėm "Vienybės" vasario 16 numerį su Maironio į-žangos straipsniu: jo žodžiai buvo mums tarsi nauja evanelija . . .

Būdamas seminarijos rektorium, Maironis į administraciją nesikišo, — tai buvo kan. K. Paltaroko, inspektoriaus, ir kun. Petrošiaus reikalas. Kan. Paltarokas tvarkė visą seminarijos vidaus discipliną, prefekto padedamas, o o kun. Petrošius, prokuratorius, rūpinos visais medžiaginiais reikalais, — kuru, maistu ir t.t.

Nesiimu čia charakterizuoti Maironio kaip profesoriaus. Aš ir mano draugai klausėmės jo paskaitų (moralinė teologija) su ypatingu dėmesiu. Savo paskaitomis Maironis sugebėjo duoti studentams sveikus moralinės teologijos pagrindus, nesileisdamas į kazuistiką ir tuščiais žodžiais svaidymą, kaip tai teko vėliau girdėti iš jaunesnės kartos profesorių, besistengiančių "švystelėti" nauju žodžiu ar abejotinos vertės įdėja. Maironio duoti sveiki nuostatai ir principai sudarė kiekvienam studentui pagrindą remtis jais ir daryti savo praktiškus sprendimus. Maironis žinojo, kad ruošia kunigą darbui parapijoje žmonių tarpe, o ne profesorių universiteto katedrai. Su ypatingu dėmesiu klausėmės Maironio sveikinimo žodžio, pradedant naujus mokslo metus ir vėliau juos baigiant. Tai buvo tikrai tėvo širdingi pamokymai vaikams, apima visus jauno seminaristo gyvenimo aspektus: santykius su namiškiais, su vietos klebonu, darbą, dvasinį gyvenimą . . .

Arčiau pažinau Maironį 1930 metais, kai grįžau seminarijon užimti kun. Andriuškos, S.J. katedros. Buvau iš visų jauniausias. Prisistačiau rektoriui Maironiui, reikšdamas savo nuogąstavimą dėl mano sugebėjimo dirbti senų veteranų tarpe. Maironis iš karto išblaškė mano nuogąstavimus: — "Ne šventieji puodus lipina", — tarė jisai, — "o be to, docendo discimus" (mokydami mokomės). Kalbėjomės ilgoką valandą. Jis pažymėjo, kad seminarijos profesūra-fakul-tetas — tai šeima, kad nuo darnaus profesorių sugyvenimo priklauso sėkmingas mokymo darbas, kad čia nėra partijų ar frakcijų, visi už vieną, vienas už visus. Baigdamas pokalbą, patarė pasikviesti visus profesorius pas save vakarienei susipažinti. Buvau už tai Maironiui labai dėkingas. Išties, kol jis buvo gyvas ir vadovavo seminarijai, profesūra buvo viena šeima, ko negalima sakyti po jo mirties, ypač kada seminarijos vadovybė buvo sudaryta iš trijų vyskupijų (Kauno, Panevėžio ir Kaišedorių) žmonių.

—o—

Atsimenu vieną epizodėlį, charakterizuojantį Maironį kaip žmogų, kuriam nebuvo svetima linksmesnė valandėlė ir draugiškas pobūvis.
Kan. P. Dogelis, Kauno katedros klebonas, kartu buvo "Concordia" kooperatyvo reikalų vedėjas ir rūpindavo liturginį vyną Lietuvos bažnyčioms. Vieną kartą telefonu jis pašaukė mane skubiai pas jį atvykti. Metęs viską, nuvykau manydamas, kad kažkas nepaprasto įvyko. Buvau nustebintas, kai kanauninkas įvedė mane į savo valgomąjį kambarį ir tarė:
— Būki ekspertas, paragauk šito vyno! Kai nugėriau gerą lašą, kan. P. Dogelis paklausė:
— Sakyk, kas čia per vynas?
Nebuvau vyno ekspertas, bet tiek supratau, kad tai buvo ne Karazijos obuolių sunka, bet tikras vynas, geras ir gana stiprus. Pasakiau jam savo nuomonę ir paklausiau, kaip ir iš kur tas vynas atsirado. Istorija buvo paprasta: tvarkydamas savo "Concordia", kanauninkas užtiko to vyno bačkutę rūsyje, be jokio užrašo ar ženklo apie jo kilmę. Abejodamas jo vertybe, o ypač ar jis tinka liturginiams tikslams, pasikvietė mane. Nutarėm, kad tas vynas netinka bažnyčioms, nes nežinoma jo kilmė, bet puikiai tinka pietų stalui. Pats pirmas pirkėjas buvau aš.
Kasmet gegužės-birželio mėn. seminarija ruošdavo iškylą garlaiviu kur nors panemunėmis. Kun. Petrošius pasirūpindavo užkandžio klierikams ir profesoriams. Be to, pagal seną tradiciją, kiekvienas iš profesorių pasiimdavo ko nors "nepaprasto", pvz., specialaus krupniko, vyno ar kokios kitos pramonės. Neturėdamas nieko ypatingo, įsidėjau ano vyno, kurį gavau iš kan. P. Dogelio.

Iškylos metu, kai atėjo laikas "nustebinti pasaulį", Maironis išėmė iš savo ryšulio kažkokį "rožių" skystimą, kurs, tiesą pasakius, nebuvo man prie širdies: kažkoks keistas mišinys krupniko su rožių kvapu. Kai atėjo mano eilė, ištraukiau savo vyną, pripyliau stiklelį garbingam viršininkui.
— Falerna Vitis, — tariau juokdamasis, prisiminės Horacijaus eiles. — Gavau pas kan. Dogelį.
Mano vynelis patiko visiems; Maironis, ištuštinęs savo stiklelį, paprašė kito. Jaučiaus kaip čempijonas, laimėjęs pirmą vietą.
Rytojaus dieną, valgant pietus, Maironis staiga kreipėsi į mane:
— Sakyk, kas tai per vynas, kur vakar vaišinai mus? Skambinau kan. Dogeliui prašydamas atsiųsti man Soterno, atsakė neturįs tokio.
Na, galvojau, pakliuvai dabar į bėdą! Turėjau išaiškinti Maironiui visą "Falernos" istoriją. "Falernos" istorija tuo dar nebuvo baigta. Po metų ar daugiau, kai Maironis mirė, jo sesuo Marcelė, kuri gyveno su juo antram augš-te Maironio namuose, o aš žemai pirmam augš-te, kartą susistabdė mane sode ir tarė:
— Profesoriau, turbūt, neatsimeni, kaip prieš porą metų nugirdei mūsų pralotą.
Nustebau, nes, be pirmos susipažinimo vakarienės, neturėjau progos vaišinti Maironį pas save, — jis vaišino vardinių ar kitomis progomis pas save.
— Klysti, Marcele, niekad neturėjau progos kviesti praloto pas save ir vaišinti . . .
— Na, atsimeni, pavasarį visi su klierikais išvykot į panemunės miškus į gegužinę. . .
Dabar tik prisiminiau mūsų iškylą ir "Fa-lerną".
— Bet, Marcele, mūsų buvo daug, o keli lašai vyno negalėjo pakenkti prelatui.
— Keli lašai, bet pralotėlis jautėsi negerai, po sekretu sakau jums, jis kalbėjo, kad tai jūsų vynas, — prikaišiojo man geroji senutė Marcelė.

#
Kaip Maironis buvo jautrus dėl paprastų mandagumo taisyklių, liudija nors ir šis įvykis. Maironio vardinės buvo švenčiamos šv. Jono Kantiečio dieną (spalio 20). Tą dieną rytą buvo laikomos iškilmingos mišios, po pietų iškilminga akademija su paskaita ir menine dalim klierikų atliekama, vakare — pagerinta vakarienė klierikams rektoriaus sąskaita ir priėmimas pas Maironį fakultetui. Kiek Maironis atrodė neprieinamas oficialiai, čia, kaip šeimininkas, buvo širdis ir siela. Menkiausia smulkmena nepraėjo nepastebėta. Vienos tokios vakarienės metu kun. Šimkus, seminarijos dvasios vadas, gerokai pavėlavo (rodos, kun. Petrošius ėjo jieškoti). Reikia pastebėti, kad kun. Šimkus, vėliau Girkalnio klebonas, mokslus ėjo Kanados Montrealyje ir ten buvo įšventintas į kunigus. Jis skyrėsi gerokai savo būdu nuo kauniškių ir "kreivai" žiūrėjo į profesūros pobūvius. Mūsų garbingas šeimininkas nepraleido to nepastebėjęs ir sutikęs kun. Šimkų prie durų tarė:
— Mes laukiam tamstos jau geroką valandėlę.
— Atsiprašau, prelate, buvau užimtas su klierikų maldomis.
— Klierikų maldos jau pasibaigė seniai, — atšovė Maironis. — Tamsta niekini mūsų draugystę.. .
Kun. Šimkus kažką sumurmėjo pasiteisindamas, bet visi pamatėm, kad Maironis buvo suerzintas, o kun. Šimkus jautėsi irgi nekaip.
Kitais mokslo metais kunigo Šimkaus jau nebuvo seminarijoj.


Lankiau Maironį sergantį Kauno ligoninėj, — kiek atsimenu, pora dienų prieš jo mirtį paskutinį kartą. Kaip paprastai, tokiais atvejais reiškiau vilties, kad pasveiks, grįš se-minarijon pas mus . . . Ašara nuriedėjo per jo įdubusius skruostus, spaudė mano ranką dėkodamas. Buvo tai paskutinis kartas, kada spaudžiau ranką to didžio vyro, kurs tiek mylėjo Lietuvą ir jos vaikus. Visi buvę jo mokiniai laikėme jį savo tėvu . . . Matant Maironio ašaras, ir mano akys aprasojo, gaila buvo žiūrėti į milžiną, parblokštą ligos ir bejėgį.. .
Pora dienų vėliau katedros varpas sugaudė gedulo balsu, pranešdamas Kaunui ir Lietuvai: Maironis mirė, nutilo pranašas, vedęs Lietuvą į nepriklausomybę, užgeso didysis žiburys . . .

Geriausi Maironio poezijos kūriniai tvirtai įėjo į lietuvių tautos kultūrinį lobyną. Meniškais vaizdais, stipria emocine jėga, klasikiniu paprastumu ir aiškumu Maironis šiuose savo poezijos kūriniuose žadino tėvynės meilę, apdainavo gimtojo krašto gamtos grožį. Plačiai žinomi ir Maironio asmeninės tematikos kūriniai, kupini gilaus išgyvenimo ir nuoširdaus lyrizmo.
L. Gineitis Maironis. Rinktiniai Raštai, 11. Vilnius, 1956 m.


Jo (Maironio) kūryba sudarė ištisą tematikos, eilėdaros, poetinės išraiškos mokyklą, kuri turėjo didelį teigiamą poveikį lietuvių poezijos raidai.
Lietuvių literatūros istorija, II t. Vilnius, 1958 m.