KRIKŠČIONIŲ RELIGIJOS STOVIS SOV. SĄJUNGOJ IR LIETUVOJ Spausdinti
Parašė Dr. J. Grinius   
Vienas didžiausių rūpesčių nuoširdiems krikščionims Vakarų pasauly — religijos persekiojimai Sovietų Sąjungoj ir jos pavergtuose kraštuose. Todėl pravartu dažniau susipažinti su tais įspūdžiais, kokius Vakarų tikintieji turėjo progos susidaryti Sov. S-goj apie religijos stovį. Vienas tokių krikščionių, stačiatikių teologijos studentas K. A. Elčani-novas 1961 m. praleido 5 savaites Maskvoj, kaip vertėjas prie Prancūzijos parodos, kuri ten buvo nuvežta. Per tas 5 savaites jis turėjo progos sutikti daug krikščionių ir su jais pasikalbėti. Jo įspūdžių išspausdintų "Christ und Welt" savaitrašty (1962. III. 30), svarbesnes vietas čia pirmiausiai ir perduodame.

"Krikščionybė iš sovietinio gyvenimo taip toli išstumta, — rašo K. A. Elčaninovas, — kad ji yra tapusi savotiška mitologija, kuri nesužadina nei neapykantos, nei intereso, daugiausia gal smalsumą. Krašte krikščionybė ir Bažnyčia iš kasdieninio gyvenimo išjungtos ir pagal sovietinių piliečių nuomonę neturi jokio ryšio su gyvenimu, šito pasiekta persekiojimais, auklėjimu ir melais. Tik antireliginiuose susirinkimuose ir antireliginėje literatūroj religija tėra viešai svarstoma. Kas tačiau bent kiek giliau pažiūri, greitai pastebi, kad religijos yra visur. Tikinčių yra visose sovietinės visuomenės "klasėse", pradedant policininku, kuris kryžių nešioja paslėpęs po uniforma, viešbučio valytoja, a-kademijos nariu, kuris pamaldų vis vyksta į skirtingas parapijas, ir baigiant chemijos inžinierium, kuris pažįsta Sergijaus Bulgakovo (buv. marksisto, vėliau stačiatikių dvasiškio, mirusio Paryžiuj, J. G.) sofio-logijos plonybes ir Povilo Florens-kio raštus.
"Aišku, kodėl pamaldas cerkvėse telanko moterys daugiau negu 50 metų amžiaus. Jos neturi ko bijoti. Visi kiti piliečiai gali visko netekti — tarnybos, stipendijos ir net laisvės. Tuo paaiškinamas diskretiškumas tų, kurie tiki Dievu, vis tiek, ar jie būtų universitete, arba fabrike .. . "Neseniai patyriau, kad mano artimiausias draugas yra stačiatikis", man prisipažino jaunas inžinierius. "Aš nejieškau jokio kontakto su kitais krikščionimis", prisipažino viena jauna studentė . ..

"Visoj Sovietų S-goj niekas neatrodo taip užguitas, kaip tikintieji. Skaudu sutikti žmones, jų tarpe jaunus, kurie apie Bažnyčios tragišką stovį kalba pašnibždomis ir baimingai žvalgosi aplinkui. Per parodą krikščionys labai atsargiai temėgino kalbėtis su mumis. Jei kas į mane kreipdavosi ir klausdavo: "Ar turite knygų iš religijos istorijos", arba "Ar galite man parodyti knygą apie Raudonosios jūros rankraščius", buvau tikras, kad klausėjas — krikščionis. Kiekvieną dieną daug kartų buvo klausiama Testamento. Kai jo atsarga jau buvo išsemta ir atsa-kydavom nebeturį, žmonės maldaudavo jiems parūpinti vieną egzempliorių. Jie žadėdavo sugrįžti ir dar kartą pasiteirauti.
"Per parodą religiniais klausimais buvo kalbėtasi, vartant meniškai knygas, kad šitaip būtų apsimesta kalbant neva apie paveikslus ... Daugelis manydavo, kad Prancūzijoj Bažnyčia taip pat persekiojama, kaip Sov. S-goj. Labai daug domėjort apie eukumeninio sąjūdžio problemas ir teologinių knygų leidimą .. . Dažniausiai mes šitaip susipažinda-vom. Kažin kas iš minios prie knygų pastovų paklausdavo: "Ar dar Bulgakovas teberašo?", arba "Ar turite Berdiajevo (buv. marksisto, Viliau krikščioniško filosofo, mirusio Paryžiuj, J.G.) knygų?" Kadangi liaudis Bulgakovo ir Berdiajevo vardų nežino, tie klausimai atrodydavo nekalti, bet tai buvo ženklas, kad tuos žmones buvo galima pasitraukti į šalį ir su jais pasikalbėti. Daugumas jų būdavo studentai arba jauni inžinieriai. Kai kurie jų ne tiktai žinodavo senųjų rusų mąstytojų užsieny vardus, bet ir jų veikalus. Jie norėdavo sužinoti apie tų autorių knygų turinį. Nors Vakaruose gyvenančių rusų mąstytojų daugumas veikalų yra bibliotekinėj serijoj "Vidaus ministerijos moksliniams darbininkams", tačiau tik specialų leidimą turintiems juos tegalima skaityti. Prof. Zenkovskio. "Rusų filosofijos istorija" yra Rusijos perspausdinta, bet ji teprieinama tik Vidaus reikalų ministerijos išrinktiesiems.

"Vienas dvasiškis manęs paklausė: "Kokios Bažnyčios narys jūs esate?" Man atsakius, kad priklausau eukumeninio patriarcho valdžiai, jis kalbėjo: "Kaip gerai, kad nors kažin kur Bažnyčia yra laisva ir nepriklauso nuo komunistinių valdovų. Išnaudokit šitą laisvę, rašykit ir kalbėkit, kaip mūsų Bažnyčia smaugiama" ...

"Sovietinė vyriausybė maždaug prieš dvejus metus pradėjo naują puolimą prieš Bažnyčią. Ją, atrodo, piktina tai, kad per slenkstį iki komunizmo dar yra milijonai sovietinių piliečių, kurie tiki į Dievą. Jai dar pikčiau, kad jaunimas lanko bažnyčias ir nueina į sektas. "Taškente 50 vyresniųjų klasių moksleivių tarp 16-18 metų amžiaus ne tik studijavo šventą Raštą, bet ir buvo pakrikštyti, kai tuo tarpu juos prižiūrįs mokytojas liko neutralus", buvo man sakoma.

"Bažnyčios persekiojimo metodai yra tokie baisūs, kad net vienas komunistas pareiškė juos atmetęs . .. Kas gyvena laisvame krašte, tas nedali įsivaizduoti, kas šiuo metu vyks-Sovietų Sąjungoje. Paskutiniu laiku buvo uždaryta 1500 bažnyčių (cerkvių), daug vienuolynų ir trys kunigų (stačiatikių) seminarijos iš aštuonių. 1961 m. vasarą naikinimo procesas taip sustiprėjo, kad ortodoksų Bažnyčios stovis Sov. S-goj šiuo metu yra blogesnis negu per ankstesnius 30 metų prie Stalino. Skirtumas tas, kad tada cerkvės buvo griaunamos ir buvo liejamas kankiniu kraujas, kai tuo tarpu dabar kova prieš religiją vykdoma per ""kloji na. Be to, Bažnyčią smaugia mokesčiai. 80% pajamų, t.y. tikinčiųjų aukų ir rinkliavų per pamaldas, eina valstybei. Bažnyčių uždarymas vyksta šitokiu būdu. Kulto ministerijos įgaliotas valdininkas, kuris yra pristatytas prie kiekvieno vyskupo, pasišaukia tą ar kitą dvasiškį ir atima jo registracijos kortelę. Tai reiškia, kad jam atimta teisė atlikti pamaldas ir kad tuo parapija uždaroma.

"Patrijarchas Aleksiejus yra visiškai bejėgis. "Jo uždavinys yra atlaikyti pamaldas", pareiškė man vienas valdininkas, "o mūsų reikalas saugoti liaudį nuo religijos svaigalų". Daugelis dvasiškių man sakė: "Pragaro vartai Bažnyčios nenugalės: Mes esame viskam pasiruošę". Komitetą Kulto reikalams tikintieji vadina "Komitetu Bažnyčiai likviduoti". Vyskupas, kuris savo pamoksle yra per drąsus, nebesiunčia-mas į koncentracijos stovyklą, bet uždaromas vienuolyne be teisės iš ten išeiti ir pasakyti pamokslą."
Šitokius įspūdžius surašė stačiatikių teologijos studentas K. A. Elčaninovas, pabuvojęs 5 savaites Maskvoj kartu su Prancūzijos paroda 1961 m.
Lietuvos ir Latvijos katalikų stovis tuo blogesnis už rusų, kad lietuviai ir latviai yra okupacinės svetimos valstybės pavergti ir prieš ateistinės valdžios priemones tegali silpniau pasyviai priešintis. Todėl Latvijoj ir Lietuvoj seniai nebėra nė vieno vienuolyno, kai Rusijoj dar jų yra. Latvijos katalikai taip pat seniai nebeturi kunigų seminarijos. Jų vienintelis vyskupas šių metų pradžioj yra ištremtas į Gudiją. Panašų likimą komunistai yra užplanavę ir Lietuvos katalikams. Iš trijų vyskupų du yra ištremti į provincijos miestelius be teisės eiti savo ganytojiškas pareigas. Jose liko tik ligotas Telšių vyskupas P. Maželis.

Kaip Rusijoj, taip ir Lietuvoj Bažnyčios persekiojimas sustiprėjo 1960 metais. Tada buvo pašalintas Kauno kunigų seminarijos rektorius kun. K. Žitkus, o jos profesorius kun. M. Gi-lys išsiųstas į provinciją ir ten nuteistas kalėjiman. Klaipėdos bažnyčia, kuri propagandos sumetimais buvo leista statyti 1956 m. (jos pamatų šventinimo nuotraukas tada buvo išspausdinęs užsieniui skirtas "Tėvynės Balsas"), 1960 m. nebuvo leista atidaryti, nors jos statyba buvo baigta. Klaipėdos klebonui kun. L. Poviloniui ir jo vikarui kun Bur-neikai tada buvo užvesta baudžiamoji byla neva už spekuliaciją. Jų bylos procesas teatrališkai buvo pravestas šių metų sausio mėn. Vilniuj. Klebonas kun. L. Pavilonis nubaustas 8 metams kalėti, o jo vikaras kun. Burneika —5 metams kalėti. Nepasigailėjo komunistai nė šio pastarojo kunigo, nors jis teologijos mokslus buvo išėjęs jau sovietinio režimo metais. Kaip neseniai atvykusieji iš Lietuvos pasakoja, kun. Burneika buvo pavyzdingas ir gabus vyras. Jo nesulaikė nuo kunigų seminarijos nei komunistų siūlomos stipendijos, nei grasinimai. Pats užsidirbdamas pinigų mokslui, jis stojo į Kauno kunigų seminariją ir įsišven-tė kunigu, kad geriau galėtų tarnauti savo persekiojamiems tautiečiams. Deja, tokie kunigai komunistiniams despotams pikčiau negu krislas aky. šitokiems reikia surasti kaltę ir juos likviduoti. Šitaip jie ir pasielgė su kunigais Burneika ir Poviloniu.

Vis siekdami krikščionių religijos, kultūros bei papročių sunaikinimo, komunistai nuo pernai uždraudė Lietuvoj įprastus kunigų kalėdojimus ir nebeleidžia nepilnamečiams jaunuoliams ir berniukams patarnauti bažnyčiose kunigams per šv. mišias. Negana to, šių metų pradžioje pasklido žinia, kad nuo šių metų rudens vienintelė kunigų seminarija Kaune nebeturės teisės priimti nė vieno naujo klieriko, nors ir ligšiol naujų kandidatų skaičius buvo sovietinės valdžios aprėžtas iki 17. Tai reiškia, kad sovietiniai okupantai po 3-4 metų ruošiasi panaikinti Lietuvoj paskutinę kunigų seminariją, kad nebebūtų jokio prieauglio, kad esantieji gyvi Lietuvoj kunigai išmirtų, būtų įkalinti, arba ištremti. Šitokiu paspartintu persekiojimu sovietiniai pavergėjai yra užplanavę palaidoti Bažnyčią ir katalikų religijos objektyvinį pasireiškimą.

Akivaizdoj šitokio katalikų religijos persekiojimo Lietuvoj kyla klausimas: ką padarė ir daro lietuviai laisvajame pasauly? Ar susilpnėjo viešas priešiškumas tų, kurie viešam objektyviam religijos pasireiškimui yra nepalankūs? Ar didėja uolumas ir sąmoningumas tų, kurie sakosi, kad Kristų ir Jo Bažnyčią išpažįsta? Ar jie pradėjo daugiau aukoti tam fondui, kuris yra skirtas Bažnyčios atstatymui Lietuvoj, kai ji bus laisva? Ar yra žinių, kad atsiliepė bent 17 lietuvių katalikų jaunuolių, kurie būtų pasiryžę išeiti teologijos studijas, kad ateity galėtų stoti darban vietoj tų, kuriems šiemet nebus leista įstoti į Kauno kunigų seminariją dėl komunistų sauvalės? Ar Šv. Kazimiero Kolegija Romoj ketina reformuotis tokia kryptimi, kad ji labiau tiktų ugdyti kunigams misijonieriams Lietuvai, kai joj žlugs sovietinė santvarka? O vis dėlto, visiems laisviems lietuviams, atsiliepimas į komunistų barbariškus veiksmus prieš krikščionių religiją turėtų būti kitoks negu ligšiolinė mūsų laikysena. Bet ar mes suprantame ir norime, kad ji būtų dvasiškai gyvesnė ?
Dr. J. Grinius