NARVOS - IVANGORODO PILIS IR JOS ARCHITEKTO LIETUVIO KLAUSIMAS Spausdinti
Parašė DR. POVILAS RĖKLAITIS   

Pav. 1. Narva (Estija). Kairėje gotiškoji Hermanno pilis. Dešinėje rusų Ivangorodas (Nuotrauka iš J. G. Herderio Instituto paveikslų archyvo (Marburg/Lahn)

Kalbant apie Rytų ir Vakarų kultūrų kovą meno-architektūros srityje, iškeliamas prieš mūsų akis vaizdus reiškinys, atsiveriąs ties Narva Estijoje, kur du žilos praeities liudininkai — estų-danų-vokiečių Hermanno tvirtovė (est. Her-mani kindlus, vok. die Hermannsfeste) ir rusų Ivangorodo pilis — stovi viena prieš kitą abipus Narvos upės (pav. 1). Daug autorių iškėlė ir žavėjosi šio kontrasto dramatiškąja prasme. Europos Vakarų pasaulio tolimame šiaurės-rytų kampe, kaip viduramžiais buvo sakoma, "krikščionijos pabaigoje" Narvos upė buvo iki 1588 V 11 Šventosios Romos Imperijos riba1. Šiapus Narvos regime mums artimesnės europinės ir riteriškosios gotikos pavidalus. Anapus Narvos upės grėsmingasis Ivangorodas priklauso jau kitam pasauliui, Rytams, Eurazijai. Švedų meno istorikas Karling apie rusų Ivangorodo pilį rašė: "Ji yra visai kitos rūšies pastatas, kurs čia savo priešui atsuka smaigalį—barbariškasis kolosas, tinkamas priglobti milžiniškas maskviečių kariuomenes, jis stovi rėkiančiame kontraste priešais Hermanno pilies architektūrinį uždarumą ir ryžtingą polėkį. Dar vis vieš-

Pav. 2. Senovės rusų "gerodo" vaizdas. Pagal XVII a. piešinį (Iš F. Nemitz: Die Kunst Russlands, 1940)

patauja intensyvi įtampa tarp šių abiejų pilių, kurios iš abiejų upės pusių viena kitą saugoja, bet šitoji įtampa, kuri dabar išsireiškia vien tik architektūrinėse formose, kadaise buvo pagrįsta realiais motyvais. .. Šioje didingoje Rytų-Vakarų antitezėje Narvą dar vis gaubia didvyriškųjų praeities žygių ir istorinio likimo žavingasis dvelkimas"2.

Meno istorijai Narvos pilys svarbios kaip gotikos rytinės ribos problemos vienas iš būdingųjų pavyzdžių. Kalbėdamas apie skirtingumus kultūros ribų struktūroje, prof. Dagobert Frey (-j-) visų pirmiausia iškėlė Narvos kaip griežtai išreikštos kultūros ribos atvejį, kai kitose gotikos ribos zonose pasirodė abipusinės sąveikos reiškinių3

Iškeliant abiejų pilių dramatiškąjį vaizdą, atkreiptinas dėmesys į faktą, kad abi pilys statytos skirtingose epochose. Vakarinėje Narvos upės pusėje stovinti Hermanno pilis yra aiškiai gotinė — senoje estų vietovėje danų pradėta tvirtai statyti rusams nuolat puolant jau 12764. Vėliau 1346 m. danų karaliui Valdemarui IV pardavus šią Estijos dalį Vokiečių Ordinui, Narvos pilis buvo gotikos laikais XIV - XV a. išbaigta. Bet ar kitoje Narvos upės pusėje stovinti rusų pilis Ivangorodas, kuris stebėtojų išgyvenamas kaip Vakarų pasaulio bei gotikos antitezė, gali būti kategoriškai priskirtas prie Rytų-bizantiškosios architektūros?

Ivangorodo pilis yra žymiai vėlesnės datos. Maskvos kunigaikščio Ivano III Didžiojo (1440-1505) įsakymu ji priešais vokiečių laikomą Narvos pilį buvo skubiai išmūryta 1492 m. tarp kovo ir rugpjūčio mėnesių"'. Anksčiau šitoje vietoje jokių rusų įtvirtinimų ar sodybų nebuvo. Pilį rusai pastatė grynai strateginiais tikslais, galutiniame rezultate sukurdami militarinę bazę rusų agresijai į Pabaltijį". Kronikų liudijimu, 1492 m. statytoji pilis buvo keturkampė. Remiantis kasinėjimų duomenimis, mūrų fragmentais ir XVII-XVIII a. brėžiniais nustatyta, kad 1492 m. pilis buvo daug mažesnė už dabartinę: ją sudarė tik 36x36 m. dydžio mūrų kvadratas su 11,5x 11,5 m kvadratiniais mūriniais bokštais kampuose, o tuščiame vidaus plote buvo pastatytų paskirų trobelių (žr. rekonstrukcinį piešinį pav. 3)7. Mūrams panaudota laužyti kalkinė uoliena, atplukdyta iš Narvos augštupio. Apie nedidukę tvirtovę-kastelį susidarė legenda, kad ji apima tiek ploto, kiek surišti diržai, išpjaustyti iš vieno arklio odos.

Šitokia pilis buvo absoliutinė naujovė rusų pilių-miestų (goroda) statyboje. Besiverždami į suomių-ugrų žemes, rusai savo kolonizacinius miestelius bei pilis-kremlius sutvirtindavo, apsukdami juos pylimu iš žemių ir medine tvora laisvai be jokio taisyklingo plano (pav. 2). XIV a. didesnėse vietovėse vieton medinių tvorų pradėta statyti mūrines, ginamąsias sienas paliekant keivas. Lyginant senovinę rusų kreivųjų pilių statybą su 1492 m. statytąja Ivangorodo tvirtovėle, turinčia griežtai taisyklingą, reguliarinę formą, išryškėja jų esminis konstrukcijų skirtingumas (pav. 3).

Ivangorodą 1496 m. rugpjūčio mėn. 19 d. apgulė švedai, jį rugpjūčio 26 d. paėmė ir gerokai apgriovę rugpjūčio mėn. 28 d. pasitraukė. 1496 m. rugsėjo mėn. grįžę rusai, suvarę daug žmonių, pradėjo atstatymą, kurio rezultatas buvo prie senosios pilies prišlieta, bet už ją daug kartų didesnė, vad. "Didžioji Bajorų pilis" (615

Pav. 3. Ivangorodo pirmoji pilis. Rekonstrukcinis piešinys (Pagal V. V. Kostočkiną)


Pav. 4. Ivangorodo antroji pilis. Rekonstrukcinis piešinys (Pagal V. V. Kostočkiną)

reguliarumo principo, sudarydamas ištęstą taisyklingą keturkampį (žr. rekonstrukcinį piešinį pav. 4).
1507 ir 1610 Ivangorodas buvo dar praplėstas priestatais, įgaudamas dabartinę išvaizdą užmirštant, kad pradžioje jį sudarė dvi — viena mažesnė ir antra didesnė — taisyklingos formos tvirtovės, kurios buvo pirmos Rusijoje jau ne iš gyvenviečių išaugusios pilys, bet iš pat pradžių turėjusios grynai militarinę paskirtį. Ar galima sutikti su spėjimu, kad tokį reikšmingą karinės architektūros patobulinimą rusai išrado vieni?8. Priešingai, estų mokslininkų Johansen ir Suvalep yra pareikšta nuomonė, kad 1492 Ivangorodo pilies architektas turėjo būti italas9. Iš tikrųjų Ivanas III, norėdamas modernizuoti atsilikusią rusų techniką ir architektūrą, sąmoningai kvietė iš Italijos didelį skaičių inžinierių, architektų ir menininkų, nes garsas Italijos miestuose pražydusio renesanso ir jo įvairių išradimų buvo pasiekęs net tolimąją Maskvą. Italų meistrai rusams kalė pinigus, liejo patrankas, statė ne tik cerkves ir rūmus, bet ir tvirtoves, apskritai visą techniką, ypač militarinę pastatė ant naujų pagrindų. Daugumas Rusijon atvykusių italų dirbo pačioje Maskvoje (Aristotele Fieravanti degli Uber-ti, Pietro Antonio Solari, Aloisio detto "Novy", Marco Ruffo), bet iš Maskvos jie buvo siunčiami ir į provinciją, kur Žemajame Naugarde (Pietro Francesco 1500-1508), Pskove, Subeže ir kitose vietovėse kremliai buvo statomi, vadovaujant italams10. Italo architekto vadovavimas Ivangorode pirmosios 1492 m. pilies statybai galimas tuo labiau, nes taisyklinga kvadratinė šios pilies forma principe yra kastelis, taip būdingas Italijai. Kasteliai išsivystė iš romėnų karo stovyklų "castra", nuo normanų laikų XI a. iki renesanso XV-XVI a. buvo statomi visose Italijos provincijose, ypatingai gausiai Sicilijoje, Apulijoje, Pado upės žemumoje Lombardijoje ir Venecijos žemėse. Visur jie griežtai taisyklingo kvadratinio plano, vienur su ketvirtainiais bokštais (Villafranča prie Veronos, Pavia, Mantua, Ferrara, Narni, Augusta), kitur su apskritais bokštais kampuose (Brancaleone prie Ravenos, Imola, Forli, Castel Maniace prie Sirakūzų) (pav. 5 a. b.c.)11. Kai kurie italų kasteliai (Villafranca, Brancaleone, Imola) neturi net prie ginamųjų mūrų prišlietų masyvių patalpų, kas pilnai atitinka Ivangorode pritaikytą formą. Italų renesanso architektai tradicinę kas-telio formą ištobulino į grynai karinės paskirties "fortezza" ir išplatino ją už Italijos ribų.

Šaltinių medžiagos Ivangorodo architekto klausimui nėra daug. Kad jis nebuvo rusas, beveik patvirtina Narvos miesto kronika, kurioje trumpai pasakyta, kad "architektai buvo iškviesti iš geriausių kitų kraštų meistrų tarpo"12. 1588 Rusiją lankęs anglas Giles Fletcher savo 1591 Londone išleistame Rusijos aprašyme "Of the Russe common Wealth", nupasakodamas apie Maskvos metodus pavergiant užkariautus kraštus, rašo: "Tas pats atsitiko su Narvos uostu Livonijoje, kur jo sūnus, Ivanas Vasiljevičius, norėdamas laikyti savo priklausomybėje miestą ir pačią apylinkę, pastatė ant kitos pusės upės tvirtovę, pavadintą Ivangoro-du. Tvirtovę liepė jis pastatyti taip tvirtai ir taip ją aptverti, kad ji skaitytųsi nepaimama; gi po to, kai ji buvo užbaigta, kaip atlyginimą architektui, kuris savo kilme buvo lenkas, liepė išdurti jam abi akis, kad jis negalėtų pastatyti kitos panašios tvirtovės"13

Fletcherio žinia, nežiūrint jos trumpumo, mums yra labai įdomi. Vilniaus universiteto lenkų laikais meno istorijos profesorius More-lovskis, atpasakodamas Fletcherio žinią apie Ivangorodo architektą, pridėjo reikšmingą pastabą: "Galime šį dalyką lengvai suprasti, jei prisiminsime, kad caras buvo tėvas karalienės Elenos, Aleksandro Jogailaičio žmonos, kuri gyveno ir palaidota liko Vilniuje, Prečystenska cerkvėje. Tuo lengviau caras atrado gerą architektą lenką mūsų mieste"."1 "Mūsų miestas", apie kurį kalba prof. Morelovskis, yra mūsų Vilnius, todėl ir menamasis architektas turėtų būti taigi lietuvis.

Šios įdomios hipotezės patikslinimui reiktų neužmiršti, kad pirmosios Ivangorodo pilies statybos metais (1492) mirė D.L.K. Kazimieras ir prasidėjo Lietuvos-Maskvos karas, kuris baigėsi 1494 m. paliaubine sutartimi, numatančia D.L.K. Aleksandro ir Maskvos kunigaikščio dukters Elenos vedybas. Jungtuvės įvyko Vilniuje 1495 m. vasario mėn. 15 d. Jau 1499 m.
Maskva vėl pradėjo karą prieš Lietuvą, kuris truko iki 1503. Jeigu Ivanas III išgavo iš D.L. K. Aleksandro architektą-tvirtovių specialistą, tai šis dalykas galėjo įvykti tarp 1494-99 Vilniuje, o Aleksandro Maskvos kunigaikščiui rekomenduoto architekto lietuvio suprojektuotasis statinys galėtų būti antroji Ivangorodo pilis, statyta 1496.

Ketvirtainių reguliarios formos pilių, analogiškų Ivangorodo antrajai piliai, Lietuvoje statyta jau daug anksčiau: nuo XIV a. vidurio. Kaunas, pusiasalio Trakai, Kriavas, Medninkai, Lyda buvo tokio kastelinio tipo pilys. Labai vaizdžiai šią analogiją patvirtina naujieji Kauno pilies kasinėjimų duomenys (žr. rekonstrukcinį piešinį pav. 6)15. Kastelio principas, taisyklingumas pagrindinėse plano formose lietuviškose mūro pilyse jungiasi su senoviškesne gar-do-aptveriamąja forma: iš masyvaus mūro tėra ginamoji siena, o laisvame pilies terene telkėsi sandėliai ir gyvenamosios triobos iš medžio, bet visumoje jau dominuojant ginamajai paskirčiai prieš gyvenamąją.

Pav. 5. Kasteliai — kvadratinio plano pilys Italijoje, a. Brancaleone (Ravenna), b. Augusta (Sicilija), e. Villafranca (Verona)

Antrosios Ivangorodo pilies statybai, rusų chronikos žiniomis, vadovavęs dijokas Mykolas Stepanovičius Kliapinas-Jaropkinas, kuris su rusų pasiuntinybe važiavo pas "romėnų karalių" 1490 m. rugpjūčio mėn. ir sugrįžo 1491 m. rugpjūčio mėn. Būdamas diplomatas, jis buvęs ir mūro statybos, ypač fortifikacinės žinovas10. Šių abiejų dijoko specialybių sąryšį reikia suprasti taip, kad pažangesnę užsienio fortifikacinę techniką jis studijavo savo diplomatinių kelionių metu, vėliau taip pat per Lietuvą. Todėl, net jei sutiktumėme su sovietų mokslininko peršama hipoteze, kad patį pilies statybos darbą atliko mūrininkai pskoviečiai17, naujoji išplanavimo idėja sietina su Lietuvos ir Italijos architektūros įtakų sąveika.

Narvos-Ivangorodo pavyzdys mums rodo, kad Lietuvos architektūra turėjo reikšmės net gotikos rytinės ribos šiaurėje, prie Suomių įlankos. Patyrinėję kilmę gotikos ribinių paminklų, esančių toliau į pietus, daugelyje vietų rasime, kad Lietuva vienu ar kitu atžvilgiu padarė įtakos jų atsiradimui ar susiformavimui. Net tokiame Lietuvai tolimame Podolės Kamenece tebestovi didingos pilies griuvėsiai, kurią pradėjo murinti lietuviai kunigaikščiai kariotaičiai XIV a. antroje pusėje. Bet labiausiai gotikos ribos problemas išryškina paminklai pačioje Lietuvoje, jos etnografinių žemių pašonėje.


Pav. 6. Kaunas. 1376 m. pilies rekonstrukcinis piešinys (pagal K. Meką)

1 N. von Holst: Baltenland. Deutscher Kunstverlag Berlin 1942. 17 p.
2 S. K a r 1 i n g: Narva. Eine baugeschichtliche Untersuchung (Kungl. Vitterhets Historie och Antikvi-tets Akademien). Stockholm 1936. 19 p.
3 D. Prey: Geschichte und Probleme der Kultur-und Kunstgeographie. Archeologia Geographica. IV. Hamburg 1955. 101 p.
4 Karlin g: op. cit. 46 p.
5 B. Reussow: Livlaendische Chronik, Reval 1845. 56 p.
6 V. V. Kostočkin: Krepost Ivangorod. (Na-terjaly i issledovanija po archeologu SSSR. No. 31). Moskva 1952. 254 p.
7 Ten pat. 241-254 p.
8 Ten pat. 316-317 p.
9 P. Johansen: Acht Bilder aus Estland 1615. Reval 1927. 20 p.; A. Seuvalep: Narva Ajalugu. Narva 1936.
10 E. Lo Gatto: L'opera del genio ialiano all'es-tero. Gli artisti in Russia. I. Gli architetti a Mose e nelle Province. Roma. Anno Xn E.F. 1934.
11 B. Ebhardt: Die Burgen Italiens. Berlin 1910. I. Abb. 23, 59, 63, 68, 101, 111, III.355; C.A. Williamsen-D. Odenthal: Apulien, Koeln 1958. 48 p.
12 Kostočkin: op. cit. 253 p.
13 G. Fletcher: O gosudarstvie russkom. Sočinenie Fletčera. Izd. 2. St. Peterburg. Izdanie A. S. Suyorina 1905. 72 p.
14 M. Morelowski: Zarysy syntetyczne sztuki wilenskiej od gotyku do neoklasycyzmu. Wilno 1938-1939. 46 p. ,
15 K. Mekas: Kauno pilis. Mokslas ir gyvenimas. 1960. Nr. 4.
16 Kostočkin: op. cit. 256 p.
17 Ten pat. 253-254 p.