JUOZO AKSTINO ATMINIMUI Spausdinti
Parašė Administrator   
Vasarvietė stovėjo kylančios kalvos atšlaitėj. Didžiulės, sumitusios eglės dengė ją nuo vėtrų ir vieškelio, kuriuo valkatauja Mirtis.

Mirties pirštų nuospaudos buvo šeimininko paliktam raštely ant telefono stalelio.
"Skambino iš Montrealio — Ketvirtadienį (liepos 19) mirė J. Akstinas. Laidotuvės rytoj."

Šeimininkai, svečiai, artimieji pažinojo Akstiną iš pavardės — kaip aktorių, dailininką. Užuojautose šeimai, nekrologuos jis buvo pavadintas "visuomenininku, kultūrininku, tauriu lietuviu" —
Visa tai tiesa.
Kodėl tačiau tie terminai kažkokie netikri, tuščiaviduriai, iškirmiję viduje? Netgi užmurzina velio-nies atminimą — J. AKSTINO — ŽMOGAUS.

Su šviesiom ypatybėm ir šviesiom ydom. Nekenksmingom fanaberijom ir gaiviais polėkiais.
Aptingstantį, sustingstantį depresijoj,... ir vėl kuriantį — įveikiantį savo frustracijas, padedantį kitiems nugalėti savąsias.
Neginčijamai savą, kai prisimeni nueitą kelią — jo vingius, poilsio pamiškes ir brastas.

*
Vieną kartą šnekučiavomės apie lietuviškas pasakas. Pokalbis prasidėjo "Žirginėliais" — lietuviškąja plokštele, kurios sukūrime Akstinas nebedalyvavo. Vienok šiltai atsiliepė apie buvusių kolegų darbą — Skaisgirio, Veselkos, Lapino ir kitų.
Užkliuvo mums dramatiškoji "Eglė", tokia sava, lietuviška — kaip supliuška prieš ją skandinaviškoji "Virgin Spring", paties Ingmar Bergmano atskleista pasauliui.

Staiga prisiminėm, kokių kitų esama lietuviškų pasakų, kokia nuostabi (abu sutarėm) "Gulbė, karaliaus pati." Pasakojos Akstinas, kaip jas varstąs, durstąs, ramindamas dukterį Silviją.

Truputį vėliau, kai Akstinas ruošėsi parodai Čikagoj, išvydau drobėj stilizuotus sparnuočius, lūžtančiais sparnais.
Supratau, kodėl jie atsirado, kodėl tokie gimė. Gal net būtų augę, kitę naujose drobėse.

Kodėl neprisiminėm tada dar vienos — "Dvylikos brolių juodvarniais laksčiusių". Pačios mums visiems artimiausios.

♦
Prisiminti Akstiną kaip aktorių, dailininką, iliust-ratorių yra gražu. Bet... ne viskas.
Šalimais stovi dar kitas Juozas. Smulkutis, pablyškęs, kartais liguistai plėmuotas.
Parvežęs vaikus iš šeštadieninės mokyklos, per pypkelės dūmus "traukiąs per dantį" moteris ir už tai joms patinkąs.
Yra kitas — nefotogeniškas juodvarnis — kažkur tarp Simpsono-Morgano prekystalių. Yra besislapstantis nuo vaikų Kalėdų Senio skarmaluose (triviali detalė, bet išeivijos aktoriui tenka ir šis pažeminimas) — Juozas Akstinas.
Ir nežinai, negali šiandien sau tikrai atsakyti, kuris tau artimiausias.

*
Teisinga todėl buvo nuojauta tų, kurie lydėdami karstą pajuto, kad laidojama ir jų pačių dalis.
Per tą 12 metų Montrealio lietuvių gyvenime J. Akstinas darbavosi įvairiose srityse, niekad neišsišokdamas, dažnai net užmirštamas, tiek į jo paslaugumą buvome įpratę.

"žinai, aš jau supykau" — dažnai pradėdavo pasakoti kokį incidentą ir, žiūrėk, atlyždavo. Paprasčiausiai užmiršdavo.
Vien pagalvoti, kad kažkada palaikiau jį "veiksniu"!

*
Buvo tai prieš 12, gal daugiau metų. Vieną popietę YMCA International Branch (ten tada traukdavom visi benamiai, pažemintieji, skriaudžiamieji ir niekinamieji) dail. A. Tamošaitis pranešė, kad atvažiuosiąs retų gabumų jaunuolis — aktorius, dailininkas, tautinių šokių maestro ir t.t.

Nepatikėjau, bet nuėjau pirmojon paskaiton. Apie teatrą. Priekabiai užklausiau, kodėl prelegentas neiš-kėlęs to ir ano fakto. Bet... neapsalo širdis sukirtus. Akstino laikysenoj nebuvo nei pretenzingumo, nei arogancijos. Paskaitininkavimas, gainiojimasis populiarumo, nebuvo jo charakterio bruožu. Jautei — jį traukia kitos sritys, kiti barai.
Netrukom įsitikinti kurie.

Maždaug po pusmečio Montrealio Lietuvių Teatras rengėsi krikštynom, premjerai — A. Škėmos "Živilei". Dažnai šnekučiuodavaus su jos režisierium J. Blekaičiu apie repeticijų eigą. Iš jo pasakojimų ėmė rėžtis kitas Akstinas — reto imlumo, laisvumo scenoj, fantazijos, apdovanotas improvizacijos dovana.

Yra pirmame veiksme tokia scena, kur valdovas (Kaributas?) kalba apie aukso trauką.
Akstinas kuone šliaužiojo aplink lentgalį ant grindų, kėlė jį į šviesą, glostė ... Ir būdavo repeticijų, kada beveik savo akim regėjai tą aukso luitą — taip visa buvę "išteisinta".

"Kad jis taip mokėtų užfiksuot", aimanavo kolektyvo draugai.
Keistai reiklūs, kai pagalvoji, buvome tada, laukdami technikos pasisavinimo, per ilgus metus įaugančio įgūdžio pakartoti kartą ir dar kartą ir dar kartą surastą "stovį" iš aktoriaus ir dailininko (jis tada atlikinėjo ir dekoracijas), kada visa jo sceninio darbo patirtis rėmėsi gal pora spektaklių Ukmergės ar Profesinių sąjungų teatruose.

Telesforas Valius Laidotuvės (Medžio rėžinys)

Bet jis augo. Neatsistebėtinai. Gaiviai.
Pritrenkė mus, kodėl "Živilė" nepraėjo Čikagoj. Autorius A. Škėma juk buvo patenkintas montrealie-čių spektakliu. Kodėl čikagiečiai veikalui liko abejingi?

Turbūt, viena užmiršdavom (šiandien ir patiems beveik sunku tuo patikėti), būtent — kūrybinę liepsną, kuria degė "Živilės" kolektyvas.
Paskutinis veiksmas vyksta Vilniuj. Visa, kas jį priminė, buvo Akstinui neatskiriamoji dalis. Ir kurdamas savo rolę (tėvo batsiuvio), jis negalvojo apie "fiksavimus", surastąjį stovį, bet išsiliejo visas.

J. Akstinas buvo socialus žmogus. Metams bėgant jis gal labiau nei kitas sugebėjo rasti prietelių ir kanadiečių tarpe. Ligos patale švitėjo džiaugsmu, gavęs linkėjimus greitai pasveikti iš darbovietės bendradarbių — esamosios ir buvusios prieš pusantrų metų.
Metų būvy jo kalbon įsimaišydavo angliški posakiai, kuriuos pritingdavo keisti lietuviškais. O tačiau jis buvo tuo retu lietuviu, su kuriuo norėdavosi prisiminti Vilnių, Lietuvą.

Tėviškės praradimas persekiojo jį (kaip ir daugelį tuomet mūsų dailininkų) mokykliniuose, "utrili-niuose" darbuose — Vilniaus skersgatviai, perdėtai augšti sodybų stogai, tarsi ir tuomet juos būtų regėjęs iš vaiko perspektyvos.

Tik vėliau, kai pamatė, kad uždarbiaujama, kad gali būti eksploatuojamas tremtinio sentimentas Lietuvai, vis nedrąsiau užkliudydavo šią tematiką.
Neveidmainiavo sau: "Ne Lietuvos mums gaila, bet savos jaunystės."

*
Grįžo Vilnius, tiesa, dar vieną kartą drobėn ir, rodos, žinau kodėl.
Tokį pat liepos metą, ištuštėjusiam vasarot Mont-realy, užsuko vieną pavakarį Juozas pasiklausyt lietuviškų plokštelių, kurių buvau gavęs.
Yra viena, kuri prasideda "miegok ramiai, vaikeli mano, kad nematytum ašarų mamos". Ramiai išklausė jos, paskui antrosios įvijos — Skudučio arijos iš opsros "Apyaušrio Dalia".

Džiaugėsi balsais. Džiaugėsi, kad tenai auga puikus atžalynas (kaip retas kuris, Juozas nebuvo iš tų, kurie tik tada parodo susidomėjimą išpildytoj u, jei jo pavardė pažįstama). Kol staiga pašoko iš kėdės, mostaguodamas kumštim, skersnojo po kambarį:
"Kaip aš norėčiau Vilnių aplankyti,
Pavaikščioti paunksmėse bažnyčių..." dainavo nuostabus balsas "Dalios" ariją.
Vėliau grojau tą plokštelę daugeliui. Bet tokis išgyvenimo intensyvumas nepasikartojo.
Ir kai pamačiau po kiek laiko vieną naujesnių drobių, pavadinimas buvo čia pat — "Sudie, Vilniau".

Nežinau, kaip jis ją tapė. Gal naudojosi nuotrauka. Gal kaip viziją. Pasirodė mums tąsyk tas Vilniaus peizažas (ir tikroviškas ir nerealus — dramatizuotas) tarsi skaudus prisiminimas liepsnojančio Vilniaus, kurio pažarus matėm tolumoj iš traukinio.
Vakar vėl stebėjau paveikslą. Nemačiau gaisraviečių, ir degėsių.

Griuvėsiai buvo. Ne tie — "bataliniai", bet kažkokie kiti. Sukniubę namukai pirmam plane, tarsi piramidės bazė šv. Jono varpinei, kylančiai į beviltišką dangų.

Vilniaus agonija? Galbūt? Bet gal (ar jis tai žinojo?) drobėj realizavosi ir mūsų visų, juodvarniais lakstančių, nejėga išlaikyti įvaizdį, kuris, manėm, žėrės iki mirties.
* •
Tapybiniam kely Akstinui primetama blaškymasis, nepastovumas; aktoriniam, bendra nuomone, — pastovi, jei ne kylanti kreivė.
Ar iš tikrųjų buvo jis toks?
Formalisto akimis, juk abiejose srityse buvo savamoksliu. Neišėjęs pilnos vaidybos studijos, neįgijęs diplomo Freiburgo Dailės Institute.
•
Esu girdėjęs, kad kadaise Ukmergėj "Skapeno išdaigose" jis kritęs į akį mūsų impressario — R. Juchnevičiui, kuris ketinęs jį vežtis Vilniaus teatran.

Nesistebiu, prisiminęs šio režisieriaus "žvaigždžių sistemą" — taktiką parinkti reikšmingesnei premjerai naujus veidus (anuomet Rutkutę — "Gigantui", D. Kubertavičiūtę — "Septyniolikmečiams"). Prisimenu R. Juchnevičiaus apsukrumą laikyti "pilną kartoteką" charakterinių aktorių.
Sakysim, likęs Lietuvoj J. Akstinas būtų iškilęs į pirmaeilius aktorius. Tikriausiai — charakterinius, dėl fizinių duomenų. Sukūręs eilę "užfiksuotų", nušlifuotų epizodinių vaidmenukų ...

Nenoromis klausies savęs, ar žmogiškąja prasme, savo duoklės prasme, J. Akstinas būtų per tą trumpą laiko tarpą davęs tą patį, ką suteikė likimo draugams Montrealyje?
Kaip reliatyvus beatrodytų kiekvieno mūsų įnašas išeivijos kultūriniam gyvenimui, jis visvien liudija apie individo ištikimybę kažkam. Visiems buvo žinoma velionies silpnybė — deklamuoti Vyt. Mačernio "Vizijas" (Gal todėl, kad šio pažado žemiškoji kelionė buvo taip trumpa, Akstinui jis buvo nesuprantamai artimas). Metų metais svajojo duosiąs "Vizijų" rečitalį kokioj jaukioj Montrealio saliukėj, kur perskai-tysiąs jas visas septynias. Kartais įsipykdavo mums (man) nuolatiniu "Vizijų" kartojimu programose. Įžiūrėdavai net sustingimo požymį ("Kai tu taip perskaitysi Nyką, būsi tikru aktorium").

Ar norėjo juo jis būti? Net ir tuo apsigimusiu "aktorium iš Dievo malonės", kaip kad buvo susidariusi populiari nuomonė?
Abejoju.
Bent Juozas neatitiko to aktoriaus tipo, kuris techniškai tobulėdamas, numato savo limitacijas — roles, kuriose gali sužibėti, tekstą, kuris nuklampins. Dar blogiau — kuris ima pavydėt kitam.

Juozui kažkaip tai nerūpėjo. Net ir tekstą, kurį turėtų perskaityti literatūros vakare, minėjime, pavesdavo parinkti kitiems — "literatams", jo posakiu.
Tikroji jo aistra buvo dailė, — išsakymas savo vidaus: piešiniu, drobe, grafikos darbu.
žodinis menas buvo jam retušavimu kažko, kas jau kažkieno pasakyta. Reikalaujančiu sąžiningumo, skonio, bet visvien esmėj — iliustratyvaus. Reikalingu, kaip paskatas kitiems (pajutus skaitomo teksto grožį ir sugestyvumą) patiems skaityti.

Meluočiau- sakydamas, kad Juozas buvo kurčias katutėms. Beveik kaskart nulipęs nuo scenos pasi-klausdavo: "Na, kaip? Gal klystu: Nijolė pasiklaus-davo— "Kaip Juozas?" Tai žmogiška, nors tikrai ne-sikaulijo komplimentų. Neįsižeisdavo ir tada (o tai būdavo dažnokai), kada ir kritiškiau pasisakydavai.

Iš kitos pusės (ir tai man atrodo būdinga) pagirtas už dailųjį skaitymą neišvengiamai kuklindavosi, menkindamas save, suvesdamas meistriškumą į kelių triukų kombinaciją. Tarsi viskas būtų vien mokėjimu valdyti balsą, išlaikyti pauzes, tinkamu momentu durti pirštu į palubę.

Neužsimirš jo "arklių dialogas" — visas Baltara-gio malūnas ištisai, kurį pakėlė ant savo pečių: senukas klebonas, pūkšintis per miegus iš "Aštuonių lapų", Uršulė iš V. Ramono "Migloto ryto", "zemogarai — unijos steigėjai" iš M. Katiliškio "Užuovėjos".
Triukais nepaaiškinsi meilės prastuolėliui, kuri užtvindydavo auditoriją (dažnai jau padebesėliuos!), užimdama jai žadą. Buvo jo interpretacijoj kažko daugiau — giliai žmogiško. Atidumo tekstui, kuris atsiranda tik po studijų ne "ex prompto", kas nepasidaro savaime.

Išklausęs vieną atmintiną vakarą jo įrašytos juos-ton V. Mačernio "Vizijos", pabėriau jam telefonu komplimentą — už nuostabų įsijautimą.
"Matai, aš ne literatas, — atsakė kažkaip panašiai — bet man atrodo, kad jei autorius parašo žodį, tai jis brangus jam. Kitaip jo nebūtų... Tad ir skaitydamas privalai perteikti jį kaip brangų, svarų"...

Galvoji šiandien — ar iš tikrųjų noras skaityt lietuviškai Senąjį Testamentą kilo Juozui vien todėl, kad jis susižavėjo Charles Laughton (Tas pritaikomumo refleksas buvo būdingas jam. Pamatęs naujoviš-kesnį svetimtaučių spektaklį, imdavo fantazuot, kaip jį pritaikyti lietuvių scenai ).
Galvoji šiandien, ar tikrai mūsų argumentai (net ir žmonos Nijolės) buvo jau taip lemiantys, kada tekdavo lenkti besispiriantį Juozą prie teksto.

Kad ir toks. Statė tuomet M. L. D. T. "Bubulį ir Dundulį. Važiavom iš repeticijos ir Juozas prikaišiojo. Pavargęs, negalįs, nenorįs ...
Apeliavau, kad jo rolė (neprisimenu, katrą jis ten "pylė") aktoriui šauni, "žiūrėk, kalbėjau, Rūkas apdovanojo kiekvieną solo partija. Dikinis varo savo smuiko išraitymus, tie — savo. Kam tau pasiduoti?"
Ir Juozas premjeroj nepasidavė. Bet ar vien iš savimylos?

*
Kodėl tada tie kiti atvejai?
Per Balio Sruogos minėjimą Montrealy jis turėjo pabaigai "Kazimiero Sapiegos" monologą. Žinot: "Į Lietuvą žiemojančią einu ... Eime, dukrel, eime širdžių sušildyt... Kartot kaip maldą vardą Lietuvos"... Tai buvo numatyta kaip akademijos "vinis". Perkūnas žino, kodėl Juozas suklupo. Norėjosi gražaus baigminio taško, o jo nebuvo. Baisiai buvo apmaudu.

"Et, nusibodo senukus vaidinti," prisiminiau lep-teltą žodelį. Kam nepažįstamas lietuvių parapijos gyvenimėlis. Greitai įgundi sudurstyti laidus: tas tą pasakė, aną padarė...

Tik daug vėliau patyriau, kad Akstinas savo nesėkmės juokais nenuleido. Niekam nesakęs užfiksavo "Sapiegą" juoston. Taip, kaip norėjo sukurti — kaip turėjo jis praskambėti aną vakarą. Nors oficialiai buvo "atšalęs", atitrūkęs nuo teatro.
Antru atveju nustebino montrealiečius per a.a. A. Škėmos akademiją. Joj teko Akstinui pakartoti "Pabudimo" "žingsnius" — kun. Antano vaidmuo.

Kuriant tą spektaklį, Juozui buvo tekę ir scenos dailininko pareigos. Gal toji aplinkybė (autorius norėjo surrealistinio traktavimo), gal Škėmos personažo egzaltuota būsena, buvo jam tada per kietu riešutu; visa tai neleido jam sukurti vispusiškai įtikinančios rolės.
Kiekvienu atveju, klausantis to pirmojo veiksmo po 10 metų, trumpai surepetuoto, be režisieriaus pagalbos, metėsi į akis, kaip Akstinas viduj subrendo — Škėmos dramaturginis stilius, žaidimas scenos atmosferos niuansais, pasąmonės sriauto prasiveržimai nebeturėjo Akstinui pirmykščio slėpiningumo.

Jautei, kad per visus tuos metus Juozas lygino "Pabudimo" situaciją su matytais kino, teatro, televizijos spektakliais ir atrado santykį su vaizduojamu personažu. Bet užvis jautėsi dar ir kitas, sunkiau aptariamas aspektas — pagarba autoriui, jo žodžiui —
Ištesėjimas — Atsiteisimas.

Keista, mes neabejojom Akstinu, kada jis sakydavo: "Aš visvien kada perskaitysiu "Vizijas", aš vis-vien padarysiu (Rilkės) "Kometą".
Abejojam jo tapybiniais polėkias, įžiūrėdami juose blaškymąsi, savojo braižo stoką.

Ar tai nebuvo, nėra, apgaulė — kylanti iš mūsų savanaudiškumo laikyti Juozą kolonijos aptarnavimui. "Savintis jį teatrui", kaip kad gražiai pasakė B. Pū-kelevičiūtė "Drauge".

Nekrologuose nesamprotautina. Vienok norisi pasiklausti, ar iš tikrųjų neapsisprendimas, švelnus būdas, ambicijos stoka, ar kas kita (net ir tos materialinės sąlygos, prieš kurias — romantine fikcija — neleistina kūrėjui kapituliuoti) varžė Akstiną pilnai atsiduoti kūrybiniam pašaukimui.
Šviesiai prisimenu Akstiną tapytoją nuo pat pirmųjų susitikimų. Prisimenu ne darbus, bet tapytoją. Brutaliai kalbant — svajotoją.

Teatleidžia man dailininkai (pripažinti ir j iešką pripažinimo), bet eiliniam žmogui kartais brangesnės kūrėjo svajonės, nei rikiuotėn amžinon įstoję darbai.

Buvo tada Juozas jaunas, nepraplikęs, įsimylėjęs ir laimingas. Jai jis ir piešė (pretenzinga!) — "Annabel Lee" iliustracijas. Miniatūriškas, žalsvai sidabriniuos, čiurliuoniškuos tonuos.

Kitas būtų rašęs eilėraščius, gal piešęs portretą. Juozo ambicija buvo Poe eilėraščio muzikinis poveikis.
Prisimenu Akstiną dirbantį iliustracijas B. Pūke-levičiūtės "Metūgėms". Galybės variacijų, kurias rodė mums, tada gerokai suartėjusių būreliui. Prisimenu negudrias savo pastabas, sugestijas.

Kodėl jis neužsigaudavo, neįsižeisdavo, kaip koks komercinio meno akademikas?
Dėl savo būdo?

O gal todėl, kad tų "ekspertų" buvo taip maža. Ir tas truputėlis pripažinimo taip mielas. Pripažinimo, kad nemirei, kad j i e š k a i.
Kūrė jaunatviškai — su tokiom viltim atlikti leng-vutėlę skraistę, kokia nebuvo pridengti pečiai jokiai mūsų poezijos knygai. Kelių tušo linijų užuominom patvirtinti skyrelio, eilutės ašmenų dūrį jam, iliustra-toriui — vienam iš skaitytojų. Tik tiek, nedaugiau.
Šiandien sklaidau jas. Matau kai kuriose neįgudusią ranką, net naivumą. Bet nematau paslaugios samdinio šypsenos.
*
Užtat nekenčiu, kad Akstiną vadina "dekoratorium".
Taip, teko jam pelnytis duoną "display department". Teko matyti, kaip miklinasi komerciniai dailininkai, laikyt rankose naujus įrankius, naujų medžiagų pavyzdžius

Bet galėjo jis dirbti ir plentų kelių valdyboj, o visvien, tikiu, noras "papuošti keliais žolynais gimtuosius namus" visvien būtų jį valdęs.
Kaip regėti svetimtaučių spektakliai kad palenkdavo jį įtaigoti lietuvių teatrui naujus bandymus (reaktyvinė grandis, dėl kurios atsirado "Baltaragio malūnas", gal prasidėjo "John Brown's Body", padariusiu Akstinams didelį įspūdį), taip ir patirtis darbovietėj padėjo velioniui įtikinti koloniją, kaip menkos puoš-menėlės gali radikaliai pakeisti bendruomeninių mūsų patalpų išorę.
Vėliau ėmėm laikyti įprastu dalyku, kad Juozas prineša butaforijos reikmenų ar plastikinio vitražo ketvirtainį dekoracijom... Užmiršdami žmogų, besisielojantį susimedžioti visa tai, kad lietuvių spektaklis, pobūvis, minėjimas būtų skoningas, kad mūsų namai nušvistų kaip pirkia biržely.

Telesforas Valius Pajūryje (Lino raižinys)

Jais buvo Montrealy Aušros Vartų bažnyčia skoningai perdekoruota J. Akstino pasiūlymu. Neseniai sužinojau, kad planavęs ir vitražėlius klebonijos priestato langams.
Bet vienas dalykas joje nuolatos primins Akstiną, — tai Aušros Vartų portalas.

*
Visa tai gali pasirodyti mariadegyste — diletanto įsivaizdavimu viską įveikti, viską atlikti.

Bet šio tipo žmonėms būtinas ir kitas požymis — grožėjimasis savim ir panieka kitiems. Rodos, būta aplinkybių, dėl kurių galėjo imti kaltis ragiukai, šiaip ar taip Akstino darbas buvo priimtas į Kanados Rudens Parodą. Darbovietėj susilaukė pripažinimo, kada Jackson Pollock maniera atlikti "taškalai" buvo parinkti fono drobėms visoms vitrinoms.

O tačiau Juozas nepasidarė knisium, numykiančiu pagyrimą kolegoms ir tuoj pat užuolanka primenančiu praeitas nuodėmes.
Dažnai šnekučiuodavomės apie freiburgiškius, buvusius mokytojus ir kolegas. Pasirodžius naujai knygai pasiteiraudavau jo nuomonės apie iliustracijas. Jo atsakymas būdavo: "Aš įsivaizduoju kitaip".
Ir nesinori tikėti, kad tai būta diplomatiškos kalbelės.

*
Menas, jo akim, turėjo būti tokia plati dirva, kad joje išsitenka visi. Bent kitų alkūnės netrukdo. Ar ne todėl nesiteiraudavo, kas dalyvaus, bet siuntė savo darbus į visas Kanados lietuvių parodas. Ir Čikagon važiavo ne vienas, su Vyt. Remeika.

Nedrąsus, nemistifikuojantis, išklausąs kritiškos pastabos (po Montrealio parodos ne tiek džiūgavęs, kad susilaukė lokalinio pripažinimo, bet kad daug išmokęs iš žmonių), J. Akstinas buvo kažkur tvirtas. Nesugebėčiau to tvirtumo apibūdinti, nebent intui-tyviniu pajautimu, kad prasilauš per atkaklų darbą.
Gal J. Akstinui teatras buvo "grupinė terapija", gal dailusis skaitymas iš tikrųjų "triukų kombinacija", bet tapyboj jie buvo beverčiai.

*
Rodydamas naujas drobes, prieš atsukdamas į šviesą, Juozas pradėdavo: "Prisimeni (tokį ir tokį), žinai, aš jį va "uždažiau". Arba: "Pertaisiau".

Rėžė ausį tokia neceremoniška elgsena su "įkvėpimo valandą ištryškusiais" darbais. Juodraščiai atleistini rašytojui. Ne dailininkui. Ypatingai impulsyvios prigimties asmeniui, kokiu buvo laikomas J. Akstinas.

Bet ištesėjimas, už kurį buvau taip dėkingas tą Škėmos minėjimo vakarą, įsipareigojimas sau atlikti geriau, kas kartą nepavyko, buvo ir jo tapybiniam kely.

Mačiau dalį jo darbų namuose: "Sudie, Vilniau!", "Pūgą", vaikų veidukus, nupieštus spalviniais pieštukais, neužbaigtą peizažą su išskėsta plaštaka—medžiu. Maniau, prabils jie į mane prisiminimų kuždesiu. Primins žmogų, atėjusį į mano gyvenimą. Mūsų gyvenimą.
Jie kalbėjo savo kalba: kompozicijos, spalvų derinio, nuotaikos kalba ... Atlikto darbo kalba.

*
Ar yra toks daiktas, kurį vadinam dailininko pasauliu? Turbūt Bent jo jieškojom, mėginom aptarti tą silogistinę išvestinę pirmosios jo parodos Montrealy proga. Neslėpėm lūkesčio, kad dailininkas įsuks į eliptinę orbitą, šių dienų palyginimu. Kad jau žengiąs savojo "aš" suradimo keliu. Jis tada atrodė vedąs į tolius, žadantis staigmenas, nuostabius reginius.

šiandien matai, kas praeita. Be svajingos projekcijos ateitin.
Ir gera, kai paveikslai, kuriuose įžiūrėjai svetimo gamtovaizdžio nedraugiškumą, vėl pasitinka tave surauktais antakiais. Gera, kai skersgatvio posūky pajunti, kaip velionį svaigino "pasaka naktinių miesto žiburių". Yra nuotaika, spalvų dėmių sugestyvumas.
Prisimeni autorių pasakojusį, kaip jį apakino miesto centro šviesų miražas. O junti iš drobės savo liūdesį, neviltį ar egzaltaciją, apnikusius tave patį didmiesčio nakty. Ir kažkodėl prisimeni kitus darbus: "Dvi moksleives", "Tolumoj—auksinis miestas" — paveikslus, kurių tematikoj vaikai.

Gal Juozas irgi žiūrėjo į pasaulį truputėlį vaiko akimis: su nuostaba, baimė. Liūdesiu, kad viskas praeis, ir ilgesiu nepasiekiamo (gal neegzistuojančio) idealaus pasaulio, kurį tematom vien kaip debesio šešėlį rugių laukuos.
Gal grįžta jie atmintin todėl, kad velionis mylėjo vaikus.

*
Ilgai dar nesiryšim klausytis jo balso plokštelėse, nors tai ir skriauda aktoriui, kūrusiam "Baltaragio malūną", Švitrigailą ir Sigismundą. Bet jo balsą girdžiu ir kitų aplankų akivaizdoj. Girdžiu jį žavintis čaikovskiu, R. Korsakovu, Berliozo "Symphonie fantastique" — eile kūrinių, kurių gal būtum nesiklausęs, jei ne jo (tegul ir tuokartinis) žavėjimasis.

"Nedramatizuok, nepulk į savęs gailestį" — ne kažin kokia, kai pagalvoji, gyvenimo išmintis, bet jo žodžiai tau padėjo tam tikram gyvenimo tarpsny.

Nepatikėdavai kartais jo entuziazmu pertvarkyti pasaulį (kad ir tas šeštadienines mokyklas), bet negalėdavai įtarti kokiais apskaičiuotais ėjimais.

Teatro kolegoms buvo gerai pažįstamas Akstino "liulis", staigus susigraudenimas scenoj, bet nebuvo jis juokingas ar bobiškas. Greičiau liudijąs apie impulsyvumą, dvasinę jaunatvę, kurios akivaizdoj praskaidrėdavo pats.
Už visa tai jam junti skolą dabar.

Raudonuojančių šermukšnių alėja vingiuoja Juozo Akstino amžinojo poilsio vietos link. Vasaros sekmadieniais iš anapus tvoros, iš Mount Royal parko, garsiakalbiais simfoninės muzikos koncertas.

žemiškosios viešnagės pabaiga. Gal ji turėjo būti tokia staigi. Gal Juozas privalėjo gyventi intensyviai ir impulsyviai, nes tiek tebuvo jam lemta.

Gal?
Bet prisiminus ją, jo viešnagę mūsų tarpe, kažin kodėl nelauktu skambesiu atklysta replika iš "Pabudimo" (ji tarp kitko buvo Juozo tekste) :
"Kaip gerai, kad jūs atėjote. Kaip gerai, kad jūs šitoks atėjote, ir man nereikia būti teisėju, ir jūs neprašote, kad nuteisčiau ir nuteisęs dovanočiau."