Eilėraščiai Spausdinti
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS   
LAŠELIS

Jeigu seka šią planetą kokios akys,
Iš tolybių tik vandens lašelį mato.

Nuostabu,
Kaip galima tiek skausmo,
Džiaugsmo ir malonės
Viename lašely sutalpinti!

Kartais net baugu pažvelgti į visatą,
Pilną begalinių dydžių ir mažybių.

Viešpatie,
Koks buvo didelis tas skausmas,
Džiaugsmas ir malonė,
O kokia maža ta ašara!

VABZDYS GINTARE

Girdžiu, kai sakote:
Koks gelsvas gintaras,
Ir koks ramus jame vabzdys!
Kodėl uždarėte mane
Toj permatomoj urnoje
Kentėti amžiais?

Jūs kalbate:
Bepigu jam ilsėtis čia,
Tokia palaiminta tyla aplink —
Bet ar nematote,
Kaip sopulingai trūkčioja,
Bandydami įsilinguot,
Sparnai į saulę.

Deja, šitie sparnai
Jau niekad neįsilinguos —
Jų skrydį sunkins jūsų nedalia.
Kokia ironija —
Tik ant šitų silpnų sparnų
Dar laikosi gyvi
Akmens bei vario amžiai!

Jais liudiju
Žmogaus likimo paslaptį,
Kurią dusliais burtažodžiais
Užvardijo poliarinė naktis.
Čia sužinosit jūs,
Kada ten, šiaurėje,
Pajudino ledynus nerimas,
Kada ten gimė skausmas. . .


Kodėl jūs sakote:
Koks gelsvas gintaras,
Ir koks ramus jame vabzdys —
Lyg nežinotumėt,
Jog mano džiaugsmo vasaras
Atšaldė Arktikos ledai
Ir gintaro banga
Nusinešė į Baltiją.


ŠVIESOS


Man vėl naktis
Akis atvėrė —
Šio vakaro šviesas stebiu.
Ir jos atrodo daug vaiskesnės
Vandenyje,
Kaip languose.

Tai tikros aukso virvės —
Jom, Viešpatie, mane sujunk
Su žiburiais,
Kurie languos negęsta,
Su šviesuliais,
Kurie gelmėj neblėsta.

Ši įlanka,
Lyg juodas langas,
Pritvinusi vaiskių šviesų.
Aš jieškau vieno žiburėlio
Vandenyje,
Bet nerandu.

UPĖS IR DAINOS

Yra dar upių,
Kurios, įplaukusios į jūrą,
Norėtų likti gyvos.

Toli regi jų ilgą srovė —
Jos bando perkirst jūrą.

Toli girdi jų skaudų balsą -
Jos bando skųstis žemei,
Kad liūdna skirtis.


Ar ne beprotės —
Jos mano gi išvengti tai,
Ko niekas neišvengė.

O kaip turėtų džiūgaut upės,
Išsivadavusios iš žemės rankų,

O kaip turėtų sveikint jūrą —
Tą sielvartingą savo motiną —
Klajūnės dukterys!

Tom upėm plaukia
Ir mano ištrėmimo dainos
Per sausą tyrų smėlį.

Sakau: bent jos gal perkirs jūrą
Aštriais mirties refrenais.

Sakau: bent jos nedrįs gal skųstis,
Jog lemta suledėti Kely į širdis

Nėra skirtumo
Tarp nerimo dainų ir upių,
Kai baigia dilti žemė.

Jos visos nori likti gyvos,
Padangėj merdint saulei.

Jos visos nori likti ramios,
Pajūry klykiant paukščiams —

Tai mano upės,
Tai mano dainos.

GIMIMAS IR MIRTIS

Yra tokių,
Kurie neklausia,
Kodėl čia gema, kenčia, miršta.

Jų riksmą nuneša į nežinią vėjelis,
Ir vė ramu.

Tik mano sieloje
Nebus ramybės
Net ir tuomet,
Kai tyrų žvėrys urvuose ilsės.

Man lemta gimti pirmame eilėraščio posme
Ir mirti paskutiniame.