Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JIEŠKOJIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė NELĖ MAZALAITĖ   

V. K. Jonynas — Betliejus (spalvotas piešinys)

Smėlio dykumose krito trys šešėliai: vienas vilkosi iš paskos kaip tas, kuris vejasi, ir kitas gulė į šoną, lyg nukritęs iš balno, ir dar kitas bėgo priekyje, tarytum rodydamas kelią — trys raiteliai, trys vyrai ant kuprių, jojo iš trijų skirtingų pusių.

Ir jie susitiko. Toje vietoje oazės vanduo spindėjo, stačiai švietė, tarytum ten buvo supilta saulė, ir raiteliai turėjo prisidengti akis delnais — štai kodėl jie ne tuojau pat išvydo vienas kitą, kai jų kupriai buvo priėję šaltinį, kiekvienas iš skirtingų šonų, kaip ir buvo atjoję.

Valandėlę vyrai sėdėjo savo balnuose sustingę, taip jie buvo nustebinti, ir jų gyvuliai kantriai ir ilgestingai žiūrėjo į vandenį. Tada raiteliai iš tolo pasveikino vienas kitą, ir kiekvienas regėjo, jog du kiti yra kilnūs ir garbingi vyrai.

Ir vėliai jie sėdėjo nejudėdami, lyg pasinėrę savyje — ir ūmai, tartum visi būtų tą patį galvoję, jie suklupdė savo kuprius, nulipo, pasitaisė savo apdarus, nubraukė nuo veidų dulkes ir ėmė žengti į tąjį šaltinio pakraštį, kuris buvo tuščias — ir tenai iš naujo pareiškė savo pasveikinimus.
— Aš nesustojau šičia dėl nuovargio,—prabilo pirmas, — ir mano kupris galėjo dar toli nužygiuoti: mes nebuvome varomi troškulio, aš nepajutau vandens kvapsnio — aš tiktai tariau, jog į šitą šaltinį nukrito keistoji žvaigždė, kuri mane vedė, tarytum būčiau pririštas prie jos siūlu.
— Mano kelias buvo toks pat, ir mano mintys panašios, — tarė antras, o trečias pridėjo:
— Ir mano.
— Manęs nestebina jokia šviesa atsiradusi skliaustuose, — kalbėjo pirmas, — nes mano visos naktys pilnos žvaigždžių, ir dienos sklidinos išmintingų raštų. Man amžius priėjo savo vidurdienį, ir netrukus pradės kristi nuo kalno — ir visą tą gyvenimo dalį aš nešiojausi žinojimą, skelbiamą žvaigždynų, ir žmonių — dvasios galingųjų, jog gims karalius, vienintelis ir didžiausias, kuriam nusilenkti nebus pažeminimas, o išskirtinė garbė. Jeigu tai man buvo duota žinoti — aš tikėjau, jog esu skirtas tam iš-augštinimui, tačiau bijojau, kad, tai dienai prisiartinus, mano kaulai bus per sunkūs nešti, nors karalius gimtų už pirmųjų vartų nuo mano namų. Bet vieną aušrą aš buvau pašauktas vardu: išvydau žvaigždę. Jos nebuvo buvę naktį, nei sutemus, nei prieš amžius — ji nebuvo mano raštuose, nei niekas kitas nebuvo įtraukęs ją į savo pažinimo ribą — ji buvo nauja. Aš žinojau, kad karalius davė man ženklą ateiti — aš paėmiau auksą dovanom. Jam aš nešu tiek aukso, kad Jo auksakaliai padarytų vainiką, kuriam nebūtų lygaus, nes, nors daug yra to vardo metalo, tačiau šitokio, kaip turiu aš, niekur kitur niekas negaus. Štai kodėl pasididžiuodamas išvykau į kelią, sekdamas žvaigždę — naktimis ji dega, o dieną palieka pėdsakus, tarsi išbarstytų brangakmenis — gi šioje dienoje, man pasirodė, jog ji pasiliejo į šaltinį, kaip sidabras. Tačiau nūnai regiu, jog tai nepalyginamai brangesnis dalykas, nes man buvo leista sutikti du garbingus vyrus, su kuriais drauge įžengsime pas karalių, — ir jis dar kartą pasveikino sutiktuosius.

— Mano širdis yra liūdna, kad turiu nuvilti tave, — tarė antras, giliai nusilenkdamas, — aš nejieškau karaliaus. Aš regėjau jų ne vieną, jų galybė manęs nestebina, aš nejieškau jų malonės, nei bijau rūstybės. Aš skaitau akmens, papiro ir molio knygas, lygiai aiškiai, kaip vėjus ir žemės žoles, ir augalus iš vandenynų gelmių. Ir iš visų tų dalykų buvau įspėtas, kad būčiau pasiruošęs: artėja laikai, kurių nebuvo ir negali pasikartoti — ateina žynys, kuris supranta viską, moka viską, gali viską — visų žmonių kalbas, ir visus mokslus, kuriam nėra nieko paslėpto po kalnu nei saulės viduryje. O, taip, aš drebėjau, kaip sausa žolė, iš baimės, kad nesulauksiu Jo savo dienose, ir niekuomet nesužinosiu, neišmoksiu iš Jo nors lašą to, ką Jis žino — nes tiek daug trokštu, ir tiek mažai tegaliu susemti į savo troškimo rieškučias. Bet mano protas nušvito kaip ta žvaigždė, staiga — nes juk kam kitam ji buvo pakabinta, kaip šaukiantis varpas, jeigu ne tam, kad subėgtų Jo išrinktieji mokiniai, susirinktų ištroškusieji prie žinojimo versmės? Štai kodėl nešu Jam smilkalus, kad pagarbinčiau Jį. Galimas dalykas, kad mano kupris daugiau nebeturės keleivio atgal, iš kur atvykęs: aš pasiliksiu ten. Nes nebuvo aišku iš jokio rašto, ar Jis šiomis dienomis gimė kūnu, ar tiktai dabar Jo dvasia yra paruošta perteikti ir Jis yra pilname amžiaus išmintingume. Tačiau aš esu laimingas, kad sutinku garbingus keleivius, nors mūsų jieškojimai yra skirtingi. Turiu viltį, jog ir trečias mūsų bendras buvo šaukiamas, nes kodėl čia susitikome?
— Mane pašaukęs balsas yra kitoks, garbingieji vyrai, — atsakė trečias į žodžius ir nusilenkimus, — manęs nekviečia karalius, nei žynys — bet pranašas. Jį man žadėjo kiekvienas išrinktasis paleistas skelbti, jog ateina viltis, jog ateina pažadas, jog pranašas pasirodys. Man nėra svarbu, kad būtų perskeltos jūros ir pravertos planetos, žemės galybė, žmogaus mokslai man tereiškia mažiau negu smėlio grūdas, bet aš ilgiuosi įmatyti, kas buvo prieš laiką, ir kas bus po jo, ką nešiojasi žmogus uždarytą savyje, kas yra pats žmogaus — šitai žino Tas, kurį skelbė pavargusieji, ištikti ilgesio ir mirties baimės. Ir aš visada turėjau viltį — kaip aš galėjau būti apgautas? Kam aš gyvenau, jeigu nebūčiau sulaukęs pranašo? Ir žvaigždė pasirodė — argi ji duota kam nors kitam, ne pranašui, kaip lazda kelionėj? Nes ji nebuvo sutverta pirmiau, kada viskas atsirado — tiktai dabar. Ir aš taipgi nežinau, kodėl esu pašauktas, ar pranašas gimė dabar, ar Jo amžius yra tvirto jaunuolio, ar artėja Jo paskutinės dienos — aš tiktai nešu ilgesį ir viltį pamatyti Jį, ir patepti Jo kojas pagarbos kvepalais — tokios yra mano dovanos.

Ir dabar jie visi tylėjo, ir jie matė, kad šaltinio vanduo buvo pakeitęs spalvą, nes saulė švietė kitaip, ir jie pasijuto pavargę ir nusivylę, labiau negu kada ilgus metus laukė nežinodami, labiau negu savo kelionėje, kurią pradėjo po vieną, ir viltingai. Kiekvienas skaitė kitų dviejų kaktose abejojimą knygomis ir žadėjimais, ir apgailėjimą, kad jie susidūrė čia, iš trijų šonų, lyg paneigdami vienas kitą, ir pačios kelionės tikslą. Ir jie slėpė savo akis vienas nuo kito^ kad nepamatytų, jog jie pavydi žvaigždės vienas kitam.

Tačiau pirmuoju prabilo trečias, tas, kuris buvo pasakojęs, kad jį veda viltis:
— Nėra nieko be reikalo, ir mes susitikome ne veltui. Kiekvieno žodžiai liudija, kad seka žvaigždę, ir mes atpažįstame jojo tą pačią — ji yra mūsų visų. Ar nėra taip, kad mes vykstame į vieną miestą? Nes tenai gimė karalius, gyvena žynys, ir atvyko pranašas — mes visi atrasime savo j ieškojimą.
— Turi būti taip, — sušuko antras, o pirmas tarė:
— Tebūnie taip!
Ir jų širdys tapo džiugios, jų poilsix buvo gaivus, jie pasirūpino savo gyvuliais, ir patys miegojo saugiai, iki visi buvo staigiai pažadinti: žvaigždė degė priešais juos, ir jie keliavo paskui
ją-

Dabar jų kelionė atrodė jiems trejopai prasminga, jie dalijosi žiniomis ir patyrimais, jie kalbėjo kiekvienas apie savo kraštą ir apie svetimus, kuriuos buvo lankę — jie buvo kaip sklidini vyno indai, kurie papildinėje vienas kitą. Tačiau pirmas ir paskutinis jų žodis kas dieną ir naktį buvo apie kelionę: ko jie j ieškojo, kur keliavo — jie nežinojo pradžios nei galo.

O devintąją dieną nuo tos, kai kiekvienas buvo išvykęs iš savo namų, jie staiga pamatė miestą. Buvo pats vidurdienis, saulė taip žibėjo, jog negalėjai žvaigždės pajusti nė pėdsako, o galbūt, ji buvo pasitraukus, nes jos užduotis buvo atlikta, ir ji galėjo užgesti, užspausta tos pat rankos, kuri buvo ją uždegus. Taip jie atvyko į miestą.

Juos pasitiko prie vartų, tarsi buvo laukiami, ir jų širdys džiaugėsi, kad jie yra taip išrinkti. Sargybinių šarvai ir žirgų pakinktai, ir ginklai, net miesto vartai — tvaskėjo auksu, brangiais akmenimis buvo išpuošti bokštai ir gatvių grindys žviguliavo, o į karaliaus rūmus buvo taip pat sunku žiūrėti neužsimerkus, kaip į saulę. Šnerėjo fontanai ir medžių lapai buvo labai žali, ir pro viską ošė muzika, ir tarnai ir vergai klojo po keleivių kojomis kilimus, ir prie kiekvienų durų vis garsiau buvo skelbiama, kaip karalius laukia trijų garbingų vyrų.
Trys keleiviai nešė savo dovanas ir ūmai pasijuto čia labai maži ir neturtingi, prieš visą galingą žibėjimą. Gi tie, kurie jieškojo žynio ir pranašo, žvalgėsi baimingai į šonus ir žinojo, kad sustojo be reikalo: jie nematė veidų, nei girdėjo kalbų, kurios būtų buvę vertos skelbti iš anksto per amžius.

Ir štai jie jau buvo karaliaus akivaizdoje. Jisai sėdėjo soste ir buvo labai puikus, ir kiekvienas jo sujudėjimas reiškė jėgą, ir galybę, ir grėsmę. Jis žiūrėjo žemyn į savo svečius, o labiausia į tą, kuris savo rankose laikė dovaną tinkamą karaliui: auksą nešė jis. Jis žengė į sosto pusę, karalius žiūrėjo į jį, ir ateivis žiūrėjo į karalių — ir sustojo keleivis pusiaukelyje. Karalius šypsojosi, tačiau garbingasis vyras nesekė šypsenos, tiktai akis, karaliaus akis: jos buvo kaip dvi srovės, ištekančios iš neužmatomų gelmių, ir jomis sruveno visos blogybės ir baisumas, kuris yra pridengtas, kad apgautų. Ir karaliaus rankos buvo ištiestos kaip plėšraus paukščio nagai, nors jis sveikino, ir jo rankos pirštai siekė dovaną-auksą, nors jis pats visas varvėjo auksu. Ir ateivis sušuko:
— Tu ne man karalius!

Ir keleiviai pamatė, kad nuo to sušukimo sugriuvo bokštai ir išdžiūvo fontanai, ir miestas išnyko, ir karalius išdulkėjo, kaip smėlis.
— Tai buvo dykumų apgaulė, — tarė tas, kuris žinojo labai daug apie žemę ir jūras, ir kuris jieškojo žynio, kad išmoktų dar daugiau. — Taip, kartojo jis, tiktai apgaulė, ji yra tokia, ko žmogus jieško — tai negali išgąsdinti mūsų, tai paprasti dalykai. Tačiau tai parodo, jog ne prie karaliaus veda žvaigždė — prie žynio.

Bet kai jie keliavo dar dieną, ir jau buvo išsimušę iš dykumų, ir apgavimų jau nebuvo galima išaišaiškinti taip paprastai — jie sutiko pranašą, ir dar po dienos atrado žynį, kurie kelias akimirkas buvo sugebėję įtikinti garbingus vyrus, ir beveik pasiėmė dovanas. Tačiau jie buvo laiku pažinti: jie buvo netikri.

Trys garbingi vyrai buvo labai išgąsdinti savo viduje — jie nebekalbėjo garsiai apie tai, tačiau kiekvienas regėjo kituose dvejuose, kaip giliai jie apimti susirūpinimo.

Tiktai po ilgo tylėjimo vienas tyliai ištarė, ką jo dvasia šaukė:
— Ar nereiškia, kad mūsų jieškojimas yra didesnis, negu mes tikėjome rasti? Nes To, kurį einame sutikti, priešas yra piktai galingas ir kovoja, kad mes nelaimėtume. Bet mes negalim sustoti nei grįžti. Mes esame dabar žmonių gyvenamose vietovėse, mes turim pradėti klausinėti ir teirautis — juk visi galėjo matyti mūsų žvaigždę, ir galbūt, patys bus girdėję, kodėl ji yra.

Jie darė taip — jie teiravosi užeigose ir pakelių trobose, jie pasukdavo iš kelio, ir klausinėjo didikų rūmuose, ir kareivių žengiančių pulkais, ir vergų varomų į darbus, ir vaikų užsiėmusių žaidimais — ir jiems buvo atsakoma. Ir kiekvienas atsakymas buvo klaidinantis, juokingas arba tyla.

Jie buvo pavargę, jiems atrodė, jog jie paseno toje trumpoje kelionėje, tačiau žvaigždė degė, ir trys jojo paskui ją.
Taip kartą jie prisiartino prie bandos, ir juos aplojo draugiški šunys, ir paprasti, gerais veidais piemenys paskubėjo prie keleivių. Jie pakvietė tris vyrus būti jų svečiais ir pailsėti, ir tie stebėjosi, kodėl šie seniai ir tvirti vyrai, ir paaugliai, kurių apdaras buvo labai menkas, ir valgis paprastas, kodėl jie tokie laimingi?

— Kas yra, kad radome jūs giedančius, ir jūs grojat švilpynėmis, atrodo, lyg jūs švęstu-mete vestuves, tačiau mes nematom nuotakos, ir jūs vilkite darbo apdarais.
— Mes švenčiame Džiugiąją Naujieną, — mes gavome giesmę iš angelų, kaipgi mes negiedosime.

ŽIEMA A.Kezio, S.J. nuotrauka

— Kaipgi jūs žinote, kad naujiena yra tikra? Kaip jūs galite tikėti, kad tai buvo angelai, ir kad jie skelbė teisybę?
— Bet kaip galima abejoti tiesa? — stebėjosi piemenys.—Žvaigždė buvo pakabinta ties Jo slenksčiu, ir Jis išsiuntė angelus pakviesti mus — ir mes radome Jį — kaip netikėsime!
Ir pavargę keleiviai sušuko vienas per kitą:
— Tai jūs matėte žvaigždę? Mūsų žvaigždę? Ir jūs galit patvirtinti, kad gimė karalius?
— Kad gimė pranašas?

— Kad gimė žynys? Piemenys gi atsakinėjo giesme:
— "Garbė Dievui augštybėse!" Abejodami klausė keleiviai:
— Jūs patys buvote pas Jį? Piemenys giedojo:
— "Ramybė geros valios žmonėms. Geros valios!"
Nekantrūs keleiviai klausė:
— Ar galit parodyti kelią, tikrą kelią? Mes atsilyginsim, tiktai parodykit kur joti.
Piemenys giedojo:
— Jūs regite Jo žvaigždę, kokio vadovo jums betrūksta?
Trys garbingi vyrai abejingai tęsė savo kelią, jie tylėjo, ir kiekvienas regėjo, kad kiti du pamažu pradeda susigalvoti, kitaip, negu visą laiką. Ir paskui vienas tarė:
— Ar gali būti, kad mažieji žmonės randa lengvai, todėl, kad tiki? Ir mes klystame, nes mūsų jieškojimas yra pilnas abejojimų? Ir mes norime rasti tiktai tai, ką norime?
Ir tylėjo jie, nes vienas buvo pasakęs už visus, ir jie jojo į žvaigždės šviesą.

Iki išvydo žvaigždę pakabintą tvartelio pastogėje, tarsi padėjo ją ten ūkininkas, atėjęs pasižiūrėti savo tvarto. Nes čia ir buvo tvartelis— tokia menka pastogė, kokios niekuomet nebuvo regėję trys garbingieji keleiviai. Ir gyvulių buvo čia — jautis ir asilas stovėjo iš abiejų ėdžių pusių. Gi tenai gulėjo kūdikis.

Trys atvykėliai iš karto pažino karalių, pra-nažą ir žynį. Ir Dievą. Jie prisiartino ir atsiklaupė prie kūdikio, ir prie Jo kojų, ant akmeninės aslos sudėjo daugiau dovanų negu patys žinojo, kad nešė: auksą, kodylą ir myrą — ir tris nurimusias širdis.





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai