Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KONKREČIŲ DUOMENŲ AP2VALGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Musteikis   
Brangindami kiekvieną instituciją, kuri nors kiek yra susijusi su lietuvių politinėmis, kultūrinėmis, šalpos ir kitokiomis apraiškomis, šia proga sustosime ties Lietuvos Laisvės Komiteto šiais metais išleista apžvalga — A Survey of Developments in Captive Lithuania in 1961. Jos autorius yra teisininkas Vytautas Vaitiekūnas, minėto komiteto narys. Kai šio komiteto politinė bei diplomatinė veikla yra dažnai pilkos kasdienybės neryškumo užgožta, tai V. Vaitiekūno mokslinio pobūdžio darbelis daugelio bus laikomas pastovesniu pragiedruliu, įsirikiuojančiu į eilę neabejotinos vertės atsiekimų, pateisinančių komiteto buvimą.

Kaip ir kitos pavergtos tautos, lietuviai pradėjo ruošti apžvalgas nuo 1954 m. Pradžioje apžvalgas sudarė V. Rastenis, vėliau — J. Audėnas, dr. M. Brakas, paskutines — V. Vaitiekūnas.

Kas naujo okupuotoje Lietuvoje 1961 m? Trumpai galima atsakyti, kad maža naujienų. Autorius apžvalgą suskirsto į septynias dalis: 1. Politinė situacija, 2. Ekonominė situacija, 3. Darbas ir socialinės problemos, 4. švietimas, 5. Kultūrinis gyvenimas, 6. Religija bei bažnyčia ir 7. Santykiai su užsieniu. Visose šiose srityse autorius pateikia apsčiai konkrečių duomenų, paimtų dažniausiai iš oficialių okupuoto krašto šaltinių, kurie bendrais bruožais kartoja tą patį vaizdą, pažįstamą dar iš pirmosios sovietinių rusų okupacijos. Pvz., okupuotos Lietuvos komunistų partijos centro komitetas tebesirūpina senais, bet niekad nepa-senstančiais reikalais: grūdų, mėsos ir pieno duoklėmis, šį kartą partijos valymas palietė centro komitetą, kur, kaip "anti-partinės grupės" atstovai, krito A. Variakojis ir E. Ma-nikas. Yra paskirų pavyzdžių apie darbo normų didinimą, reikalaujamus antvalandžius be atlyginimo, dirbančias sunkų darbą moteris, paliekamus Dievo valiai nepajėgiančius užsidirbti senuosius kolchozo gyventojus, išvietintus kolchoznin-kus ir t.t. Išleisti nauji potvarkiai prieš "anti-socialinį parazitinį elementą", į kurio kategoriją gali įeiti daugelis gyventojų, nesutinką su oficialia režimo linija. Kitas dekretas, išleistas Sovietų Rusijoj, bet galiojąs ir okupuotoj Lietuvoj, liečia "kovą prieš ypatingai pavojingus nusikaltimus", kur mirties bausmė numatyta už pinigų padirbimą, "grobimą visuomeninio turto" ir už pasipriešinimą kalėjimo administracijai ar kalėjime terorizavimą kitų kalinių. Esmėje šie socialinio gyvenimo bruožai yra charakteringi visuose komunistų okupuotuose kraštuose. Kova prieš religiją, lygiai kaip ir prieš "buržuazinį nacionalizmą" ar "nacionalinės buržuazijos likučius", yra tebetęsiama, nors faktiniai ėjimai ir šūkiai gali keistis. Atrodo, kad ši kova yra aštrinama.

Garsusis šūkis "socialistinis turinys tautine forma" jau įgauna naują interpretaciją. Naujoji partijos programa nurodinėja, tarp kitko, kad "sienos tarp sąjunginių respublikų vis labiau ir labiau praranda pirmykštę reikšmę", o tuo pat metu pirmasis kp sekretorius pabrėžia, jog partija "turėtų įdiegti dirbančiuose žmonėse meilę ir pagarbą didžiajai rusų tautai". Menininkai yra skatinami vengti "tautinio uždarumo" (tautinės individualybės) ir stiprinti "proletarinį internacionalizmą" (propaguoti rusų kultūrą). Jie perspėjami netęsti tautinių formų, kurios neišreiškia socialistinio turinio. Dabar jau į socialistinį turinį neįeina praeities liaudies dainos ir šokiai ar lietuvių legendų herojai. Tad rusifikacija, be abejonės, yra progresyviai stiprinama, kaip matyti iš V. Vaitiekūno pateiktų duomenų. Šis procesas, šias eilutes rašančiojo nuomone, privalėtų stiprinti rusų tautos saitus su komunistine sistema, bet silpninti komunistinę ideologiją okupuotuose kraštuose.

Autorius yra užtikęs ir kitokių, sakytume, netikėtų faktų. Pvz., tais pačiais metais yra išėjęs potvarkis, įsakąs mokytojams, kurie pakeitė savo profesiją kita, grįžti į pirmykštį užsiėmimą. Įdomu, jog mėnesinis "Komunistas" paskelbė lietuvių komunistų pasiūlymą keisti rinkimo būdą ta prasme, kad kandidatų skaičius būtų didesnis nei reikalingų išrenkamųjų, žinia, Kremlius nesiteikė tai išgirsti, bet gi pats neįprasto pasiūlymo faktas nurodo, kad kai kurie liberaliniai bruožai yra bent dalinai toleruojami postalininėj komunizmo sistemoj.
V. Vaitiekūnas išlieka ištikimas faktams, nepasiduoda žurnalistinėms spekuliacijoms, nors, antra vertus, nė nebando spręsti problemų. Tik dviem atvejais jis suveda duomenis į bendrybes: interpretuodamas sovietinę teisę ir apskaičiuodamas rusiškojo elemento stiprinimą kp centro komitete. Tad propagandos šioje apžvalgoje nerasime. To negalima pasakyti apie įvadą, pasirašytą Lietuvos Laisvės Komiteto. Nors tiesa, kad negalima įrodyti "liberalėjimo proceso", tačiau taip pat sunku į-rodyti, kad "the trends overwhelmingly point to the increase of repression", nekvalifikuotojant sričių kuriose ta represija iš tikro yra dokumentuota.

Kaip minėjome, apžvalga yra kruopščiai paruošta ir konkrečiai dokumentuota, duodant pilną šaltinio metriką. Vis dėlto užtinkame ir tokių teigimų, kaip šis: Tačiau neoficialiai — gerai informuoti komunistų sluogsniai neslepia, jog pagrindinė dviejų pirmūnų (P. Variakojis ir V. Manikas) išvalymo iš centrinio komiteto priežastis buvo jų nukrypimas į "tautinį komunizmą". Šioks šaltinio vartojimas primena vieną lie tuviškai rašiusį žurnalistą, kurs prieš keletą metų vienam savaitrašty turėjo nuolatinę tribūną savo pikantiškiems straipsniams, kurie ati-Įdengdavo slapčiausius diplomatų kėslus vis pagal "patikimiausius sluogsnius". Galėjo būti palikta mažiau korektūros klaidų, o stilistai gal pasigestų geresnės anglų kalbos, nors apžvalga yra lengvai skaitoma.

Aplamai tenka labai teigiamai vertinti V. Vaitiekūno įnašą okupaciniam krašto režimui pažinti.
(Vytautas Vaitiekūnas — A SURVEY OF DEVELOPMENTS IN CAPTIVE LITHUANIA IN 1961. Išleido The Committee for a Free Lithuania, 29 West 57th Street. New York 19, NY. 64 pusl.
Antanas Musteikis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai