Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GYVOSIOS LIETUVYBĖS PAVYZDYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ben. Babrauskas   

Cicero lietuvių gyvenamoje vietovėje poros kvartalų atstume turime net tris R. Katalikų bažnyčias. Tai jau beveik panašu į Vilnių. Didžiausia, brangiausia ir iškiliausia jų yra šv. Antano parapijos bažnyčia, į-steigta 1911 m., o patsai dabartinio pavidalo pastatas išmūrytas 1925 m. ir pašventintas arkiv. Jurgio Matulaičio.
Lietuviškas įrašas bažnyčios sienoje "Lietuvių R. Katalikų Dievo namai" neabejotinai rodo, kieno ir kam ji statyta, šalia bažnyčios įbestas ąžuolinis lietuviškas kryžius su tvorele yra kitas aiškus lietuviškas žymuo, o virš parapinės mokyklos durų, pėdos didumo raidėmis vien lietuviškai iškalta iškaba "Šv. Antano parapijos mokykla" kiekvienam lietuviui rodo tų visų pastatų statytojų tvirtas lietuviškas intencijas.

Šiuo metu bent trečdalis mokinių, einančių į šią mokyklą, gal nė nepastebi ar nesupranta to vienintele kalba pažymėto įrašo, tačiau po metų kitų, kasdien turėdami po pusvalandį privalomos lietuvių kalbos, visi, net ir nelietuviai, pramoksta lietuviškai ir skaityti, ir rašyti, ir dainuoti ir giedoti.

Kiekvienos klasės priekyje stovinti Lietuvos trispalvė rodo mūsų mokyklos dvasią. Apie trečdalį mokinių sudaro tremtinių vaikai. Jų gimtoji kalba, aišku, yra lietuvių, todėl su antrosios kartos lietuviukais ar kitataučiais dalyvauti vienose lietuvių kalbos pamokose jiems nėra prasmės. Tam tikslui visose gausesnėse Čikagos lietuvių mokyklose tremtiniu-kams kasdien išskiriamos atskiros lietuvių kalbos pamokos, dėstomos tremtinio mokytojo. Cicero mokykla tuo atžvilgiu yra viena iš pirmųjų: jau vienuolika metų lietuvių kalbą kasdien čia dėsto Juozas Kreivėnas. Pradžioje vis dėlto 20 % tremtinukų lietuvių kalbos mokėsi kartu su amerikonukais: tai, mat, lengviau. Aišku, ne be tėvų žinios tai vykdavo. Tačiau jau kelinti metai mokyklos vedėja seselė Perpetua, pati lituanistikos dalykus mokiusis Lietuvos universitete, atėjo J. Kreivėnui į talką: įėjusi į naujokų mokinių klasę, aiškiai ištaria kokį lietuviška sakinį ir prašo atsistoti visus, kurie suprato. O jau atsistojusius paprašo be jokio atsikalbinėjimo eiti paskui ją, ir taip jie nuvedami į J. Kreivėno klasę. Tuo būdu iš augščiau nusprendžiamas šimtaprocentinis lietuviškai mokančių dalyvavimas stipresnėje lituanistikos klasėje.

Visa tai vyksta, žinoma, ne be mokyklos ir parapijos šeimininko prel. Igno Albavičiaus žinios. Klebonas patenkintas ta mažyte "prievarta", kurios kai kurie tėvai patys anksčiau, deja, nepanoro panaudoti.

Kai Čikagoje įsteigtai šeštadieninei mokyklai iškilo vargas su patalpomis, man, tuometiniam anos mokyklos vadovui, klebonas Ignas Al-bavičius pats pasiūlo savąsias patalpas. Kada kiti klebonai maldaujami atsisakinėja pas save priimti "viso miesto" mokinius, mano klebonas patsai kviečia į savo "miestelį" visos Čikagos lietuvius mokinius. Buvau sujaudintas to pasiūlymo, nors praktiškai neteko juo pasinaudoti, kadangi didžioji mokinių dalis į užmiestį nebūtų vykę. Aišku, ir iš Cicero į Čikagą vos keli mokiniai tevykdavo, todėl 1956 m. Ciceroje įsteigta atskira augštesnioji lituanistikos mokykla, kurią kasmet lanko nebe keli, bet keliasdešimt. Ir tai, žinoma, yra prelato nuopelnas. Maža to, kad mes gauname nemokamai ir patalpas, ir

Prel.  Ignas Albavičius (Dail. Adomo Varno piešinys)

šviesą, ir šildymą, ir salę, kada tik norime: prelatas aukoja stambesnes sumas tos mokyklos reikalams ir pats, kaip globėjas, dalyvauja kiekvienose šios mokyklos iškilmėse ir parengimuose. Del to ir visa kolonija neatsilieka: moraliai ir medžiagiškai remia ją. štai ir XII. 1 d. įvykęs mokyklos vakaras sutraukė 400 žmonių, rekordinį vienai apylinkei skaičių.

Šv. Antano parapijos bažnyčioje prisiglaudę net keturi tremtiniai kunigai, jų tarpe didysis lietuvybės šauklys prel. Mykolas Krupavičius. Mūsų klebonija ar ne vienintelė tokia visoje Amerikoje, kur mes, neseniai atvykę lietuviai, jaučiamės ne svečiai, bet šeimininkai, čia visi lietuviai laisvai lankosi, čia mūsų organizacijos valdybos savo reikalus sprendžia, čia mes, mokytojai, okupuojame savo posėdžiams visą kleboniją — visi jausdami klebono atvirą širdį  ir  tėvišką  globą.

Kai reikia bažnyčios priestatą statyti ar ją dekoruoti, lietuvis architektas ir dailininkas turi pirmenybę. Jeigu čia įsikūrė tūkstantinė naujųjų ateivių šeima, tai daugiausia tik dėl klebono: visoje parapijoje jaučiama lietuviška šiluma, čia lietuviškai giedama ne tik per sumą, į kurią, beje, daug kam "laikas neleidžia" nueiti, bet ir per mokinių mišias, o neseniai vargonininkas A. Skridulis sudarė specialų jaunų mergaičių — gimnazisčių, chorelį, kuris lietuviškomis giesmėmis maloniai nuteikia net ir per trumpąsias 10 vai. mišias.

Mokyklos pastate yra organizacijoms kambarys. Parapijoje tų organizacijų daugybė, tačiau keliolika pastarųjų metų tą kambarį praktiškai užvaldė LB, skautai, ateitininkai ir kitos naujųjų ateivių organizacijos, čia yra ir lietuviška biblioteka, kuriai savo nepriklausomų laikų literatūrą atidavė klebonas Ignas Albavičius, pasilikdamas sau gal tik "Tiesos kelią" ir seiniškį "Vadovą". Kai tomis knygomis pradžioje gausiai naudojosi tremtiniai, klebonas, dažnai užsukdamas į biblioteką, neslepiamai džiaugėsi. Ir priešingai, menkas mūsų domėjimasis tuo ar kitu lietuvišku reikalu kleboną jaudina iki širdies gelmių. Kai mūsų parapijos salėje 1954 m. buvo surengta spaudos paroda, vykusi visą savaitę, ir kai ją telankė palyginti nedidelis būrelis, prelatas, kasdien užsukdamas, reiškė beveik pasipiktinimą.

Mūsų klebonas kartais nepatenkintas ir kai kuriais mūsų veiklos būdais. Kartą surengėme kažkokį minėjimą ir, sutraukę pilnutėlę salę klausytojų, nerinkome jokių aukų nei ėmėme įėjimo mokesčio. Prel. Albavičius rengėjams išdrožė geroką pamokslėlį, primindamas, kad jeigu senieji lietuviai taip būtų elgęsi anais laikais, visi reikšmingieji fondai būtų  buvę tušti.

Kai čia rašau, kad prel. Ignas Albavičius kartais būna nepatenkintas, supyksta ar susijaudina, tai bijau, kad visi tie žodžiai gali sudaryti klaidingą vaizdą. Iš tikrųjų tokio nuoširdaus, gero ir malonaus būdo žmonių net ir dzūkų tarpe reikia pajieš-koti. Tačiau šio mūsų dzūko meilė viso, kas lietuviška, tokia didelė, kad jam sunku pergyventi neseniai atvykusiųjų lietuvių abejingumą lietuviškiems reikalams. Sunku suprasti prelatui mūsų teisinimąsi, esą, mes nebepajėgiame visur nueiti, kadangi pats prelatas, jau septintą dešimtį peržengęs, visur pajėgia būti. Ne tik savaitgaliais, bet ir savaitės viduryje jį sutiksi vienos, tai kitos organizacijos posėdyje ar susirinkime, koncerte ar parengime, minėjime ar mitinge.

Prelato lietuvių meilė, plati tolerancija laimėjo jam visokių pakraipų žmonių visuotinę pagarbą. Retas kuris, būdamas tokių aiškių principų žmogus, yra tapęs visiems neginčijamu autoritetu. Kai II dainų šventės sudarytajam komitetui niekaip nevyko perimti pareigas iš pirmos šventės komiteto, visų akys nukrypo į prel. Igną Albavičių: tik šiam sutikus būti pirmininku, komitetas liko visiems priimtinas.

Tiek senosios, tiek naujosios lietuvių organizacijos kviečia Ig. Albavičių į savo ratą, ir jis nė vienai neatsisako padėti: čia jį matome dvasios vadu, ten globėju, kitur valdybos nariu ar pirmininku; ir L. Bendruomenės yra aktyvus narys — tai renkamas į tarybą, tai pakviečiamas vietos apylinkės garbės pirmininku. Ne tik skaito daugybę lietuviškų laikraščių: daugelio žurnalų garbės prenumeratorių eilėse jį matome. Panašiai ar dar daugiau Alba-vičiaus buvo veikta ir seniau. Jau daugiau kaip 20 metų Ignas Albavičius yra "Draugo" dienraščio leidyklos pirmininkas. Aišku, kad šios, kaip ir kitos, pareigos neapmokamos. Tačiau tai būtų per maža pasakyti, ftiandien "Draugas" pats išsiverčia, bet prieš keliasdešimt metų jis turėjo labai kritiškų valandų, ir tada jo pirmininkas Ignas Albavičius stambių sumų yra pridėjęs dienraščiui išlaikyti.

Prelatas turtų nesusikrovė, parapiją tvarko pavyzdingai, o svarbiausi, kad jo klebonijos durys atviros visiems.   Visų  lietuviškų  vienuolynų atstovai čia randa pirmąją atramą; čia    rasdavo paramą nepriklausomybės laikais įvairių Lietuvos organizacijų atstovai — aukų rinkėjai ar tam tikrų idėjų skleidėjai, kaip kad prof.  Mykolas Biržiška, 1931 m. čia vazinėdamas skleidęs Vilniaus vadavimo idėją. Pats kun. Ignas Albavičius bene keturis kartus lankėsi nepriklausomojoje   Lietuvoje,   laikydamas  tai tautinės dvasios atnaujinimu  Netikslu būtų pasakyti, kad Lietuvos vyriausybės suteiktasai Gedimino ordinas įvertino Igno Albavi-čiaus lietuvybės darbus, žmogaus, be paliovos širdimi išgyvenančio Lietuvos ir lietuvių reikalus, darbai ordinais negali būti įvertinami. Dar 20 metų nepraėjo, kai atsiskyrėme nuo Lietuvos, ir jau ne vienam mūsų spėjo Lietuva išblėsti, o kun. Ignas Albavičius, jau visą pusšimtį metų praleidęs svetimame krašte, ligi šiol išliko mums gyvosios lietuvybės pavyzdys.

Jau seniau rengiausi parašyti atvirų minčių pluoštą, kurį man vis sukelia kiekvienas malonus susitikimas su prelatu, bet tai paspartino įvykdyti auksinis prelato kunigystės jubiliejus, kurio liudininkais buvome ne tik ciceriškiai ir čikagiškiai: atvyko žinomų asmenybių iš N. Yorko, Vašingtono ir kitur.

Ignas Albavičius gimė 1890.VII.29 d. Lazdijuose, gimnaziją baigė Rusijoje, ten gyvenančio dėdės globojamas, 1907-12 m. mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, kunigu įšventintas 1912.XII.21 d. Romoje, kur, studijuodamas ligi 1914 m., gavo licencija-to laipsnį ir tais pat metais atvyko į JAV. Ketverius metus pabuvęs vikaru, 1918 m. paskiriamas Čikagos lietuvių Dievo Apvaizdos parap. klebonu, nuo 1940 m. Cicero šv. Antano parapijos klebonas. 1954 m. pakeltas prelatu.
Ben. Babrauskas.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai