LIETUVYBĖS IŠLAIKYMO PARAPIJOSE SEKCIJA Spausdinti
Parašė O. B.   

Posėdį atidarė sekcijos vadovas prof. B. Vitkus, iškeldamas parapijos svarbą lietuvybės išlaikymui ir pakviesdamas ta tema kalbėti du paskaitininkus: Jurgį Gylį ir kun. dr. Praną Garšvą. Posėdžiui sekretoriauti pakviesta Ona Baužienė.

Paskaitos
Jurgis Gylys pažvelgė į Bažnyčios ir parapijos svarbą, jos rolę ir patarnavimą lietuvybei, štai jo pagrindinės mintys.
Visuomenėje tarp individų ir veiksnių turi būti tam tikras santykis, ir kiekvienos etninės grupės uždavinys yra tokius santykius nustatyti. Tokios grupės pulsas juntamas jo religinių, socialinių bei globos institucijų veikloje. Parapija yra kaip tik individo veikimo pozicija. Kai tautybė ir religija viena kitą remia, tada ir nutautimas etninėje grupėje yra mažesnis. Amerikoje lietuvybės išlaikymo pagrindinė bazė yra pati .A.merikos valdymosi forma — demokratija, kuri nedraudžia, bet dar net skatina etninį grupių veikimą. Gyvais pavyzdžiais iš žydų tautos gyvenimo prelegentas išryškino, kaip individas iš kiekvienos pozicijos turi gravituoti į savo visuomenę ir suprasti teisingus savo tautos egzistencijos pagrindus. Būti lietuviu reiškia būti pilnai įsisąmoninusiu: stipriu tautiškai ir religiškai. Tokį pilną lietuvybės įsisąmoninimą turi skiepyti Bažnyčia parapija, spauda, mokykla ir tėvai. Prelegentas skatina siekti vieningos veiklos, jieš-koti naujų efektingesnių kelių lietuvybės išlaikymui, būti ištikimais savo tautai ir religijai.

Kun. Pr. Garšva, "Draugo" redaktorius, kalbėdamas apie tautinę parapiją išeivijoje, pabrėžė, jog lietuvybės išlaikyme parapija visuomet buvo ir yra svarbiausias veiksnys. Tačiau prieš gvildendamas parapijos ir lietuvybės santykius, prelegentas teoriškai supažindino su parapija. Parapija yra administracinė ir sielovadinė Bažnyčios dalis, kurios funkcija yra mokyti, vadovauti ir teikti sakramentus.
Pagrindiniai parapijos elementai — teritorija, klebonija ir bažnyčia. Pagal bažnyčios kanonus yra leidžiamos steigti vadinamos tautinės parapijos, kada atsiranda tam tikras skaičius žmonių, kuriuos reikia aptarnauti jų kalba, šių parapijų teritorinės ribos nėra apibrėžtos, tačiau visi kiti elementai pasilieka tie patys. Lietuvių parapijos svetimuose kraštuose kaip tik ir turi uždavinį aptarnauti savo tautiečius, čia prelegentas, apžvelgęs lietuviškų parapijų bei vienuolynų veiklą, iškelia nutautimo pavojų ir ypatingai pabrėžia pačių ateivių lietuvių nenorą jungtis į parapijų veiklą bei nedalyvavimą lietuviškose pamaldose. Baigdamas prelegentas padarė šias išvadas:
1. Šis Kultūros Kongresas turi skatinti visus lietuvius priklausyti lietuviškoms parapijoms. 2. Dalyvauti parapijiniuose komitetuose ir parapijose išlaikyti tautinį veidą. 3. Jungtis į lietuvišką veiklą parapijos gyvenime. 4. Aktyviai dalyvauti mokyklos tėvų komitetuose, klubuose ir jų veikloje. Tik aktyviai savo parapijos veikloje dalyvaudami, galėsime statyti parapijoms reikalavimus bei turėti įtakos ir parapijos lietuviškam veidui.

Diskusijos
Prel. J. Balkūnas pabrėžė mentalitetinius skirtumus tarp kunigo, atvykusio iš Lietuvos, ir čia gimusio. Tremtinio kunigo mentalitetas yra istorinis. Lietuvis visuomet turėjo kovoti ne tik už tautybę, bet ir už Bažnyčią, čia gimusiam lietuviui kunigui tos problemos nėra. Jis apie Lietuvą girdėjęs tik iš savo tėvų. Jis neskiria, kuria kalba kalbės, svarbu tik, kad lietuviškai jaus. Toliau prelatas, paremdamas kun. Pr. Garšvos mintis, siūlė iškelti rezoliucijoje, kad kiekvienas lietuvis būtų parapijos narys, klebono patarėjas, ir kad lietuvių kalba vyrautų bažnyčiose ir organizacijų susirinkimuose.

LB pirm. Jonas Jasaitis pažymėjo, kad lietuvybės išlaikymas yra svarbiausia mūsų kunigų pareiga. Tam uždaviniui kunigai turi bažnyčią su visomis parapijinėmis institucijomis. Parapijinės mokyklos turėtų išlaikyti bent paprastą toleranciją lietuviškai kalbantiems ir besimeldžiantiems vaikams. Iš atskirų kunigų reikalautina aktyvesnės lietuviškos veiklos.

R e g i e n ė kalbėjo kaip lietuvė motina, kurios vaikai, sąlygų verčiami, lanko amerikietišką valdžios mokyklą. Ji nori juos lietuviškai išmokyti religinių tiesų, kreipiasi į lietuvių parapijų mokyklas, bet čia patiria, kad neparapijinių mokyklų mokiniams tokių pamokų klebonas neleidžia duoti. Tėvai Jėzuitai negali padėti, nes jie neturi parapijos teisių. Ji prašo Kongresą į tai atkreipti dėmesį.

P. P a k a l n i š ki s, mesdamas kaltinimą kunigams ir seselėms, davė pavyzdžių iš savo parapijos gyvenimo. Toje parapijoje lietuvis kunigas skelbiąs iš sakyklos, kad lietuviškos gegužinės pamaldos būsiančios tomis valandomis, o angliškos — "jūsų vaikams" — kitomis valandomis. Čia jis įžvelgia sąmoningą vaikų nutautinimą. P. Pakalniškis teigė, jog panašiai elgiasi ir seselės, įsakydamos vaikams naudoti tik angliškas maldaknyges, arba klebonas, pats gerai mokėdamas lietuviškai, į vaikus gatvėje visuomet besikreipiąs tik anglišku pasveikinimu. Siūlo iškelti rezoliucijoje, kad parapijų vadovai jaustų pareigą padėti tėvams auklėti vaikus lietuviškai.

T ė v. J. B o r e v i č i u s, S. J. iškėlė priešingus pavyzdžius, paimtus iš Montrealio, Kanadoje, lietuvių gyvenimo. Ten esanti lietuvių tremtinių įsteigta parapija, tačiau daugumas pačių tremtinių nedalyvaują parapijos gyvenime. Sekmadieniais lietuviškose pamaldose didžioji dalyvių dalis esanti kitataučiai, tuo tarpu lietuvių Montrealyje esą apie 7000 šeimų. Įsteigtame lietuviškame vaikų daržely prie parapijos iš 70 vaikų vos 4 yra lietuviai. Veikiančios net 5 lituanistinės mokyklos, bet jose tedalyvaują vos 50 proc. lietuvių vaikų. Remdamasis tais pavyzdžiais, T. J. Borevičius siūlė nekaltinti vieni kitus, bet aktyviau dalyvauti parapijos gyvenime ir surasti bendrą veiklos vardiklį.

Kun. d r. A. B al t i n i s, atremdamas metamus kaltinimus bendrai lietuviams tremtiniams kunigams, pabrėžė ne nuo jų pareinančias sunkias sąlygas. Nemažas jų skaičius, kaip ir pats kun. A. Baltini, dirbąs pastoracinį darbą nelietuviškose parapijose. Jo paties parapijoje visi parapijiečiai negrai, o iš jų lietuvių tikrai nepadarysi.


Buvo dar ir kitų kalbėtojų, tarp kurių pažymėtini dar šie.
Dr. A. Darnusis pateikė teigiamų ir neigiamų pavyzdžių iš develando liet. parapijos ir mokyklos steigimo. Jis kvietė visus parapijas remti: dalyvauti parapijos veikloje, komitetuose ir, jei reikia, labai aiškiai kovoti dėl savo lietuviškų įsitikinimų. Siūlė eiti prie konkrečių darbų, planuojant išleisti lietuvišką maldaknygę jaunimui.

Ben.  Babrauskas smerkė savotišką lietuvių kunigų "vaidybą", kada į savo pobūvius bei susirinkimus pakviečia vieną ar du amerikiečius svečius, bet visą pobūvį praveda angliškai. Tuo tarpu visi kiti geriausiai supranta lietuviškai. Siūlo ateity tokių klaidų nebedaryti.
Kun. d r. J. Tadarauskas iš Hamiltono nusiskundė susidaręs blogą įspūdį apie Amerikos lietuvių parapijas. Papasakojo apie gražų Hamiltono lietuvių parapijos vaizdą ir veiklą, kur lietuviai yra įsijungę į parapijos gyvenimą visu 100 procentų.

Kun. P. Ažubalis iš Toronto siūlė būsimose rezoliucijose rasti tiltą tarp senosios ir jaunosios lietuvių kartų. Tą tiltą siūlė nutiesti lietuviškoje meilėje.

Prel. M. Krupavičius pareiškė, jog išstudijavęs lietuvių parapijų gyvenimą, apvažinėjęs 86 lietuviškas parapijas, priėjo išvadų, kad parapijiečiai lietuviai turi pakankamai pagrįstų priekaištų kunigams. Dėl to jis negalįs pateisinti lietuvių kunigų elgsenos, nors mūsų ir jų tautinė dvasia ir iš tikrųjų skiriasi. Jeigu ateity lietuviai kunigai savo taktikos lietuviškumo atžvilgiu nepakeisią, jie dar daugiau prisidė-sią prie katalikybės smukimo. Prelatas pažymėjo, kad mes turime į-gimtą teisę Dievą garbinti ir savo vaikus tikėjimo tiesų mokyti gimtąja kalba, ir pareiškė, kad daugelis čia gimusių lietuvių kunigų ir seselių to nesupranta, nors juos saisto ta pati moralė. Pabaigoje prelatas pateikė keletą pasiūlymų:
1. Visiems lietuviams daugiau ryžto kovoje už tautinius reikalus. 2. Turime reikalauti proporcingos dalies lietuviškų pamaldų ir atskirų lietuviškų pamaldų lietuvių vaikams. 3. Vaikų darželiai prie parapijų ar kitur turi būti tik lietuviški. 4. Maldaknygės, maldos, giesmės ir dainos — tik lietuviškos. 5. Parapijinėse mokyklose reikalaukime nors vienos pamokos savaitėje lietuvių kalbai.
Po ilgokai užtrukusių diskusijų prabilo vėl prelegentai:
J. Gylys, atsakydamas kai kuriems diskusijų dalyviams, iškėlė savo paskaitos uždavinį — jieškoti naujų kelių, kurie jungtų visus lietuvybės išlaikymui. Ypatingai reikalingas kontaktas tarp parapijos klebono ir parapijiečių.

Kun.  P r.  G a r š v a  apgailestavo, kad diskusijose pasireiškė kaltinimai vienų kitiems. Jo nuomone, turėjome mėginti nusmaigstyti gaires ateities veiklai, jieškoti pagrindo, kaip statyti tą bendrą tiltą, per kurį visi galėtume susitikti.
Uždarydamas šį posėdį, prof. B. Vitkus dėkojo visiems prelegentams ir diskusijų dalyviams. Pabaigoje nuoširdžiai prašė, kad nepaliautume dirbę lietuvybės labui ir gelbėtume bent tai, ką dar turime.
O. B.