Eilėraščiai |
Parašė BENEDIKTAS RUTKŪNAS |
Vytautas Ignas Jieškojimas Motto: Raudoni veidužiai, kaip obuolužiai. Liaudies daina 1. VAISIAI Tėvo sodai vaisių raudonskruosčių sklidini - Mes pasaulyje abu — vienui vieni. Tu tik man, tik man tegyveni tyliame ūksmingo namo židiny. Mus pagirdo vaisiai, sultymų pilni; mūsų meilėj šventadienėj mes — jauni, jauni. Mes pasaulio skausmo, nerimo ugny bėgam, bėgame į laimę tekini — tokie skaistūs, tokie alkūs, dyvini —..— Laime, laime, kas tu? — Ar miražas? Kur tu gyveni? Tėvo sodai, žali tėvo sodai vaisių auksaburnių kupini. Mes pasaulyje abu — visi — vienui vieni. 2. LIEJAS SAULĖ - - Liejas saulė iš dangaus— aukso motina žmogaus, syvo kupina svaigaus -- Kas to syvo gers, ragaus - bus per amžius jaunas, gyvas lyg tas pasėlis ankstyvas, lyg pavasario alyvos — — To mirtis šalta, bedantė niekad, niekad nesugaus! - - 3. GĖLIŲ TAIKA Iš už miško saulė rieda. Spindulių lietus aptiško lauką, pievą, sodą, kelią Rytas tamsumą prarijo. Lapas lapą, žiedas žiedą kelia, glosto -- O lelijų, tulpių taurės, pilnos saulės, kvapnių sulčių kūpo. Bitės čiulpia taures tulpių ir lelijų, ir radastų. Švelnios miglos pievas supa. Peteliškių eibės plasta. Širdžiai juokiasi pasaulis: verdančių gyvybės upių ir skaidriųjų šaltinėlių, ir gelmių, — seklių brastų, kūdikystėje bristų; sugriautų pilių iš smėlio. O žinau, žinau — neilgos jūsų valandos ir dienos, mano daržo gėlės trapios, gėlės taikios! Jūs liglaikės, vienadienės: jūs nusnigsit, nudulkėsit. O liks smilgos, usnys, dilgės — piktos vienos ir bekvapės. Kojas žeis ražuotos, rudos rudens rūkuose rugienos. - - - - - - - Merksis saulė. Dengs pasaulį naktys ilgos, naktys juodos — sniegas, gruodas, baltos pusnys. 4. NOSTALGIJA Pasiilgau tolių mėlio, jūros žvangesio, bangų, baltakrūčių kopų smėlio, vėjo, laisvės ir draugų. Pažinau pasaulio klastą, kerštą, pyktį, meilės nuodus -- Nūn širdis vienuolė plasta, — nuteriota, be paguodos, — sesės žvilgsnio išsigąsta; dienos — naktys, skausmu juodos be žvaigždžių Tylos virpesį grėsmingą, erdvėj plintantį girdžiu, — žemę apimantį visą; gedulo varpus graudžius nuogo rudenio tyloj dvasia jaučiu, girdžiu. Vienui vienišas it pirštas — ar guluos, taku žengiu — prieš akis vis ūkas tirštas kybo dangalu baugiu. Vai, grąžinkit mano žemę, jūrą, laisvę, baltas kopas — Širdį, — amžinai neramią! — Taip man maudžia, taip man sopa! 5. ŽALIA — Žalia — žalia — žalia! — Švilpauja beržai - - Turiu pilną valią, kaip balti beržai. Turiu savo kelią, kur žali daržai Ant baltų šakelių žalsgani dažai — Žalia — žalia — žalia! — raivosi beržai Kas man valių valią pavers visagalę? |