KAS NAUJO MŪSŲ ELEMENTORIUOSE Spausdinti
Parašė Ignas Malėnas   

Šiandien mokant iš elementoriaus, beveik visur europiečiuose vyrauja garsas — raidė. Mat, jie priėję išvadą, kad tai yra pagrindinis tarimo ir rašymo elementas ir tai reikia imti mokymo pagrindu. Jie laiko tai teisingiausiu keliu ir geriausu. Bet esama ir kitokių įsitikinimų, nors tai tik išimtys. Sakysim, Vokietijoje broliai Kerr jau prieš antrąjį karą vartojo amerikinį žodžių metodą. Tie vokiečiai ir nuo savo gotiškųjų raidžių (ir dar mažųjų) negalėjo atitrūkti (nors kritika jiems už tai darė prekaištų, pasisakydama už lotyniškąsias). Bet faktas, kad vokiečiai, vartodami dvejopas raidžių formas, sudaro savo vaikams, ypač pradžioje, apsčiai sunkumų.

Mokymo metodų atžvilgiu išsiskyrė Amerika. Tačiau ir čia yra asmenų, kurie stovi už garsinį metodą. Pavyzdžiu galime paimti Rudolf Klosch, kuris savo knygoje (Why Johny Cant Read?) negailestingai puola žodžių metodą, vadindamas jį "American Chinese" ir tvirtindamas, kad vaikai šiuo metodu neišmoksta gerai skaityt nė per 4, net per 8 metus, ypač kai sutinka naujus, visiškai svetimus žodžius. Trumpai sakant, naujų ir sunkesnių žodžių nemoka skaityti net studentai, šio priežastimi jie laiko netikusį mokymo metodą, nes juo vaikai negauna tinkamo skaitymui pagrindo. Tačiau daugelis Amerikos mokytojų vis dėlto jį laiko tinkamiausiu, kad juo galima geriausiai išmokyti, ypač turint galvoj jų istorinę (ne fonetinę) rašybą. Dabar savaime kylu klausimas, o koks gi metodas geriausiai tinka mūsų kalbai ?

Lietuvių kalba sava prigimtimi atitinka fonetinį principą. Kilminio elemento maža teturinti, ir tai ne taip jau sunkiai pagrindžiama fonetika. Pavyzdžiu galima paimti nors Ir šakninį nosinių rašymą — daugelį jų dar galima paaiškinti gyvos kalbos pavyzdžiais, toje ar kitoje vietoje žmonės dar ištaria nosinius, arba ilgiau pratęsdami. Atsižvelgiant į visa tai, tenka padaryti išvadą: mūsų kalbą tenka skirti prie fonetinių. O tada ir jos skaitymo mokymo metodas prie analitino - sintetinio garsų-skiemenų  metodo.   Šitaip vadintinas metodas dėl to, kad dviraidis skiemuo paskaityti yra lengviausia, beveik tik iš jų turi būti sudaryta ir pirmoji skaitymo knyga — elementorius. Triraidžių ir ypač keturraidžių skiemenų elementoriuje reika griežtai vengti, nes trukdo liejimą-jungimą skaitomųjų žodžių ir virsta vaikui aiškiais kliuviniais. Jie nukeltini į poelementorinį skaitymą. Kada vaikas jau kiek įgudęs skaityti, galima duoti paprastus tekstus.

Be to, reikia atminti, kad vaikas lengviausiai skaito dviskiemenius, kurie prasideda priebalsiu (ne balsiu, kaip daugelis elementorininkų manė). Taigi, elementorius turi būti pradžioje iš dviraidžių skiemenų ir kaip galima trumpesnių žodžių. Bet, atvirai sakant, žodžiai čia turi mažai reikšmės, nes vaikas skaito skiemenimis ir šituo kalbos negadina, tai daug gražiau negu mykiant ar dainuojant, nes skiemenavimas yra arčiau netūralinės kalbos ir jos negadina.

Todėl gera pradėti vienbalsiais skiemenimis Ė. Ą, ir palengva pereiti prie dviskiemenių, pradžioje duodant priebalsį ir užbaigiant balse, kuri prieš tai pažinta, kaip skiemuo, šita skaitymo tvarka duoda galimumo vaikui griebti skaitymą skiemenimis, išvengiant tų sunkumų, kuriuos sudaro paprastas garsinis skaitymas, nes čia naują garsą jis pažįsta skiemenyje. Šituo nugalima pats didysis garsinių metodų trūkumas, kas jiems buvo prikišama. Be to, jis pratinamas griebti žodžius didesnėmis grafemomis ir pasirengia imti trumpesnius žodelius net vienu atveju, kas tikrai sklandžiam skaitymui yra būtina.

Čia, be abejo, skiemenis tenka rikiuoti pagal pirmąją raidę, bet negalima išleisti iš akių ir antrosios (balsės), nes svarbu pažinti tokius skiemenis, iš kurių galima sudaryti vis naujus žodžius (ir ne per sunkius), kad vaikas juos savo žodyne galėtų vartoti.

Mano elementoriuje pavartotos raidės šia tvarka. Balsės imtos skiemeniui užbaigti ir reguliuoti tarsenos linkmei.
Paskui jau prasideda skiemens balsėmis.

Kaip matyti iš elementoriaus pratimų, vaikams įpratus su kuria nors raide (antrine) skaityti, jau duodama po daugiau vienu atveju skaitomų skiemenų, ypač kai raidės jau pažįstamos. Taigi, skaitomųjų grafe-mų skaičius susidaro beveik toks pat, mažai ką gausesnis negu raidžių.

Čia nori ar nenori, bet duodamas skaityti skiemuo, kuris už garsą yra daug reikšmingesnis, nes skiemuo yra liejamojo arba derinamojo skaitymo pradžia, kuri mažam naujokui kartais labai sunkiai nugalima. Mat, vaikas lengvai gali būti išmokomas raidžių, bet sunkiai pagauna liejimą į skiemenis-žodžius. Tikrai tipinga, kad net seni mažųjų mokytojai to nepastebėjo (žr. A. G. Giedraitis, Aidai 1962 nr. 6 ir D. Paškevičiūtė, Vienybė 1962 nr. I). Iš tikrųjų, čia pasitvirtina O. Seinig dėsnis: "Mes dažniausiai matome tiktai tą, ką žinome". Taigi, kalbamieji recenzentai čia dalyko nenuvokę, ką ir šiais metais įtikinančiai tvirtina šiuo elementoriumi mokomi lietuviškai gerai kalbėti nemoką vaikai (A. Malėnienės Šv. Kazimiero mok.). Bet visa nelaimė, kad mūsų mokytojai tik raidžių-garsiį metodą įsikalę, o apie naujus būdus nenori pagalvoti. Bet pats gyvenimas turės juos įtikinti, kad tik šio metodo yra ateitis. Tik mano buvusieji pažangūs mokiniai: V. čižiūnas (Darbininke) ir Pr. Karalius (Dirvoje) dalyką tinkamai supratę ir už metodą teigiamai pasisakę. Metodą teigiamai vertinę ir Čikagos mokytojai, matyt, ir jie gerai suprato, kad skiemenį lengviau analizuoti garsais-raidėmis, negu garsus lieti į skiemenis, ypač pirmą kartą. O reikia papbrėžti, kad šitai yra metodo pagrindas, kuriuo remiasi patsai skaitymo palengvinimas. Amerikinis skaitymas šiuo atveju negali pasigirti, nors jis ir verčiasi ištisų žodžių metodu, tačiau jis vistiek neišvengia slebizavojimo, tik jį atideda tolesniam laikui, kol lanko mokyklą, šis metodas bet kokio slebizavojimo visiškai išvengia, nes jis mūsų mokykloje jau atgyveno savo dienas.

Kodėl nė vienas iš man prikišan-čių "žabarynes" recenzentų apie metodą nieko neužsiminė? Nejau, recenzuojant elementorių, tai nėra svarbus dalykas? Aš laikau tai pagrindiniu dalyku. Kalbėti apie tai, kad elementoriuje nepatinka tie ar kiti skiemens, yra tuščias dalykas, nes duodami toki, koki kalboje yra. Juk negalima prasimanyti nesamų gyvoje kalboje naujų ar kitų atsisakyti, kaip nereikalingų. Bet, matyt, recenzentai šito dar nežinojo.
Ignas Malėnas