Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ĮVAIRIOS KRIKŠČIONIU KONFESIJOS IR VISUOTINIS SUSIRINKIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. J. SAV   
Bažnyčios ir jos Visuot. Susirinkimų istorijoje pirmą kartą taip gausiai dalyvauja įvairių nekatalikų bendruomenių atstovai. Jų dalyvavimui suprasti reikia trumpai pažvelgti į tas aplinkybes, kurios atvedė juos į katalikų Bažnyčios Visuotinąjį Susirinkimą.

Jau po I pasaul. karo įvairios krikščionių nekatalikų bendruomenės pajuto reikalą jungtis į stambesnius sambūrius, eiti prie visų krikščionių vienybės. Šis ekumeninis arba vienybės sąjūdis ypačiai sustiprėjo po II pasaul. karo akivaizdoje vis labiau beplintančio laicizmo, nu-krikščionėjimo Vakaruose ir gresiančio kovojančio ateizmo iš Rytų. Be to, kas tiki ir išpažįsta Kristų kaip Dievą, priima Jo mokslą, laikosi Evangelijos, negali neatkreipti dėmesio į tai, kad Kristus įsteigė ne daugelį, o tik vieną regimą organizaciją — Bažnyčią, ir kad Jis norėjo, jog visi būtų viena. To ypačiai prašė savo Tėvo, kaip vyriausias kunigas maldoje prieš kančią ir mirtį.

Tuo tarpu didelis krikščionių pasidalinimas, susiskaldymas į įvairias konfesijas, sektas negali atsakyti Kristaus valiai. Reikia tad jieškoti kelių jungtis, eiti į vienybę. Ypačiai šis vienybės sąjūdis ėmė stipriai reikštis protestantų tarpe Vokietijoje. Jie ėmėsi iniciatyvos ne tik burti į draugę įvairias protestantų šakas, bet megzti ryšius su kitomis konfesijomis: anglikonais, pravoslavais ir k.

Katalikų Bažnyčia palankiai ir su dėmesiu sekė šias krikščionių vienybės pastangas, tačiau prie jų nesidėjo. Kai 1958 m. pop. Jonas XXIII paskelbė šaukiąs Visuotinį Bažnyčios Susirinkimą, kuriame bus svarstomas ir krikščionių vienybės klausimas, ir kai 1960.VI.5 buvo įsteigtas Krikščionių Vienybės Sekretoriatas, įvairios krikščionių konfesijos dar labiau susidomėjo vienybės su Romos Bažnyčia klausimu ir vienbalsiai įvertino popiežiaus pastangas, atsiliepdamos į kvietimą dalyvauti šaukiamame Susirinkime.

Iš pastangų įvairioms krikščionių konfesijoms apsijungti, 1948 m. Amsterdamo suvažiavime buvo sudaryta Pasaulinė Bažnyčių Taryba (World Council of Churches), kurios centras yra Ženevoje ir kuri apjungia 201 atskirą religinę bendruomenę. Jos tikslas praktiškai vykdyti ir paruošti kelią visų krikščionių vienybei.

Tai nėra kokia nors virš-Bažnyčia, o tik konkretizavimas ekumeninio sąjūdžio nekatalikų tarpe. Katalikų Bažnyčia iki Susirinkimo paskelbimo nedalyvavo PBT ir neturėjo su ja oficialių santykių. Įsteigus Krikščionių Vienybės Sekretoriatą Romoje, padėtis pasikeitė ir PBT įvertino šią naują padėtį. Pirmasis konkretus rezultatas suartėjime buvo oficialus (pirmą kartą) dalyvavimas penkių katalikų stebėtojų PBT suva-čiavime New Delhi (1961 lapkričio mėn.) ir jos centriniame komitete.

Jau 1960 m. rugpjūčio mėn. centrinis PBT komitetas, posėdžiavęs Škotijoje, pabrėžė, kad įsteigimas Romoje Krikščionių Vienybės Sekretoriato yra esminis įvykis tarpkonfesiniuose santykiuose ir naujos Romos krypties apraiška. Savo raporte centrinis PBT komitetas rašė, kad "Su Romos Bažnyčia dabar dialogas pasidarė jau galimas".

PBT vicepirmininkas (Berlyno evangelikų vyskupas) Dibelius 1960 m. lapkričio mėn. pareiškė, kad PBT tikrai pasiųsianti į Susirinkimą savo stebėtojus, jei tik bus pakviesta.

Kai kam galėjo būti staigmena, kai Šveicarijos, Olandijos ir kitų kraštų katalikų vyskupai 1961 m. lapkričio mėn. paragino tikinčiuosius melstis už PBT suvažiavimo New Delhi pasisekimą. Tokioje naujoje atmosferoje yra suprantamas ir JAV vyskupų kreipimasis (1962 m. rugpj. mėn.) į protestantus su prašymu maldų už Vatikano II Susirinkimo pasisekimą.

Pagaliau 1962 m. rugpjūčio mėn. įvykusiame centrinio PBT komiteto posėdyje, kuriame dalyvavo taip pat ir katalikų oficialūs stebėtojai, gen. sekretorius dr. Visser't Hoof t ir posėdžių pirmininkas dr. Clark Fry (iš USA) daug kalbėjo apie santykius tarp PBT ir katalikų Bažnyčios Visuotinio Susirinkimo išvakarėse. Dr. Visser't Hooft pabrėžė, kad PBT siekia dialogo su Roma ir nori sekti Vatikano II Susirinkimo eigą. Susirinkusieji priėmė pakvietimą dalyvauti Susirinkime ir paskyrė stebėtojus: Šveicarijos reformatų pastorių L. Vischer ir antrą, kurio vardo neteko sužinoti.

Anglikonai buvo pirmieji iš nekatalikų, kurie konkrečiai atsakė į popiežiaus Jono XXIII pastangas suartėti su kitomis krikščionių bendruomenėmis. Kai tik Romoje buvo įsteigtas Krikšč. Vienybės Sekretoriatas, Kanterburio arkivyskupas ir Anglijos primas dr. Fisher pareiškė, kad jis vyksiąs į Romą aplankyti popiežių Joną XXIII, ką ir padarė 1960 gruodžio 2 d. Tai buvo istorinis susitikimas: pirmą kartą po Anglijos atsimetimo nuo Romos, anglikonų Bažnyčios galva lankėsi Vatikane.

Kai 1961 m. pradžioje dr. Fisher atsisakė iš Kanterburio arkivyskupo pareigų ir jos teko dr. Ramsay, tasai paskyrė nuolatinį atstovą prie Krikšč. Vienybės Sekretoriato — kan. Pawley. Jis turėjo palaikyti nuolatinius ryšius tarp anglikonų Bažnyčios ir Krikšč. Vienybės Sekretoriato.

Po to įvyko dar visa eilė tiesioginių kontaktų tarp anglikonų Bažnyčios atstovų ir popiežiaus Jono XXIII; 1961 lapkr. 15 popiežių aplankė JAV episkopalų galva dr. Arthur Lichten-berger, grįždamas iš New Delhi PBT suvažiavimo; 1962 m. balandžio mėn. Anglijos South-wark vyskupas padarė vizitą popiežiui. Pagaliau 1962 m. liepos mėn. arkivysk. Ramsey pranešė, kad atsakant į Krikšč. Vienybės Sekretoriato kvietimą, paskyręs šiuos stebėtojus į Susirinkimą: Rev. John Moorman, Ripon (Anglijoje) vyskupą, Rev. Fr. Grant (iš USA) ir Ch. De Sou-sa iš Kolombo (Ceilone).

Protestantai. Kai tik buvo paskelbta, kad šaukiamas Visuot. Bažnyčios Susirinkimas, protestantų įvairios šakos sveikino tą nepaprastą įvykį, tačiau iš karto dar pasiliko "laukimo padėtyje". Aiškiai buvo matyti, kad norima dialogo su Roma, tačiau lūkuriuota, kad iniciatyvos imtųsi katalikų Bažnyčia. Kai buvo įsteigtas Krikšč. Vienybės Sekretoriatas, jo pirmininkas kard. Bea tuojau užmezgė pirmuosius kontaktus su protestantais. Jų, ypačiai liuteronų, vadai ėmė vis dažniau lankytis Romoje. Net ir labiausiai nutolusių nuo katalikų Bažnyčios sektų (baptistų, Škotijos presbiterionų ir kitų) vadai vyko pas popiežių Joną XXIII (dažniausiai claptai, neoficialiai).

Kardinolas Bea 1960 m. liepos mėn. pasiuntė oficialų raštą Vestfalijos evangelikų Akademijai, kuri teiravosi apie dialogo su Roma galimybes. Kardinolo Bea atsakymas buvo visur sutiktas su dideliu dėmesiu ir laikomas "nauju vėju" santykiuose nekatalikų su Roma.

Pasaulinės liuteronų Federacijos interkon-fesinių studijų direktorius pastorius dr. Skyds-gaard keliais atvejais lankėsi Romoje. Lygiai ir Hanoverio liuteronų vysk. dr. Lilje bei kiti protestantų vadai mezgė kontaktus su Roma, taip kad kard. Bea 1961 m. lapkričio mėn., kalbėdamas apie Krikšč. Vienybės Sekretoriato veiklą, galėjo pasakyti, kad protestantų, kurie apsilankė Romoje, skaičius vis auga. 1961 m. lapkričio ir gruodžio mėn. du Amerikos baptistų vadai buvo priimti popiežiaus Jono XXIII, 1962 m. kovo mėn. Vokietijos evangelikų Bažnyčia paskyrė Heidelbergo universiteto profesorių dr. Schlink atstovu prie Krikšč. Vienybės Sekretoriato — sekti Susirinkimo paruošiamuosius darbus. Jis Romoje tose pareigose išbuvo iki Susirinkimo pradžios. 1962 m. balandžio mėn. dar viena staigmena: Škotijos Bažnyčios, tos kalvinistų tvirtovės, galva dr. Craig apsilankė pas popiežių. Škotijos kalvinistai buvo labiausiai priešingi katalikų Bažnyčiai, labiausiai nuo jos nutolę. Kai Anglijos dr. Fisher lankėsi pas popiežių, dr. Craig tada pasakė, kad toks anglikonų Bažnyčios primo vizitas pas popiežių yra tik "savęs išstatymas pajuokai". . .

Kai tik 1962 m. liepos mėn. kard. Bea popiežiaus vardu pasiuntė Pasaulinei liuteronų Federacijai ir Pasaulinei reformatų Sąjungai pakvietimą atsiųsti savo atstovus, jie tuojau tai ir padarė.

Pasaulinės liuteronų Federacijos atstovai Susirinkime: Kopenhagos (Danijoje) teologijos prof. Kristin Skydsgaard ir amerikietis teologijos prof. Lindbeck. Vokietijos liuteronų atstovas minėtas prof. Edmond Schlink.

Pasaul. reformatų Sąjungos, kurios būstinė yra Ženevoje ir kuri apjungia 89 reformatų bendruomenes 77-se balstybėse, atstovai: Prancūzijos reformatų kun. Hébert Roux, Škotijos presbiterijonų (reformatų) kun. Douglas Shaw ir Princetono (JAV) kolegijos prof. James Ni-chols.

Senkatalikiai atsirado 18-jo a. pradžioje Olandijoje, kai Utrechto katedros kapitulos nariai, kurie turėjo seną privilegiją išrinkti Utrechto arkivyskupą, pasipriešino Šv. Sostui, kai šis tą privilegiją paneigė ir paskyrė Utrech-tui apaštališkąjį administratorių. Kapitula nenusileido ir jos nariai 1723 m. buvo ekskomunikuoti. To nepaisydami, jie išrinko arkivyskupą, kuris be Romos paskyrimo buvo konsekruotas vyskupo D. Varlet, gavusio konsekraciją Paryžiuje iš vysk. Goyon; o tas Goyon buvo kitados konsekruotas garsiojo vysk. Bossuet. Taigi Utrechto arkivyskupo schizmatiko konsekracija yra tikra ir jis, vėliau teikdamas įvairius šventimus, pratęsė apaštalų įpėdinystę. Kai po Vatikano I Susirinkimo kai kurie katalikai pasipriešino popiežiaus neklaidingumo dogmai ir pareiškė norį laikytis senų tradicijų, jie gavo "senkatalikių" vardą.

Senkatalikiai sukūrė savo bendruomenes Vokietijoje, Šveicarijoje, Austro-Vengrijoje, o jų dvasiškija šventimus pasirūpino gauti iš Utrechto nuo Romos atsiskyrusio vyskupo. 1889 m. įvairios "tautinės" Bažnyčios (jų tarpe ir lenkų "nezaliešininkai" bei jų pasekėjai "tautinės" Bažnyčios lietuviai) sudarė federaciją "Utrechto Unijos" vardu. Ši federacija nuo 1950 m. kas du metu renkasi į tarptautinę konferenciją, kuriai vadovauja Utrechto arkivyskupas Rinkei, kuris savo jurisdikcijoje turi 4 vyskupijas. Nuo 1931 m. senkatalikiai užmezgė ryšius su anglikonų Bažnyčia (interkomunija). Nuo 1938 m. senkatalikiai dalyvauja Pasaul. Bažnyčių Taryboje. Senkatalikių šiandien priskaitoma: Olandijoje 12,500, Vokietijoje 36,000, Austrijoje 30, 000, Jugoslavijoje 15,000, Šveicarijoje 30,000, Čekoslovakijoje 6,000, Jungt. Amerikos Valstybėse (daugiausia lenkų nezaliežininkai) 270,000. Paskutiniu laiku, komunistinės valdžios palaikomi, ėmė daugėti ir Lenkijoje.

Utrechto Unijos vyskupų konferencija, posėdžiavusi Olandijoje 1962 m. vasarą, paskyrė stebėtoju į Visuot. Bažnyčios Susirinkimą Utrechto senkatalikių katedros kanauninką ir Amersfoort seminarijos profesorių Maan.

Be šių stambesnių sambūrių, į Vatikano II Susirinkimą atsiuntė savo stebėtojus dar šios krikščionių sektos:
a)    Pasaulinė Baptistų Lyga, kuri apima didžiumą viso pasaulio baptistų (apie 23 milijonus), 1962 m. rugsėjo mėn. suvažiavime Oslo negalėjo sutarti dėl stebėtojo kandidatūros ir nutarė palikti reikalą atvirą. Tada JAV Tautinė Baptistų Konvencija (turinti apie 5 milijonus narių, daugiausia negrų) nutarė pasiųsti savo stebėtoją — Konvencijos pirmininką dr. J. Jack-son (negrą).
b)    Pasaulinė Kristaus Bažnyčios Konvencija (Kristaus Mokiniai) — gen. Konvencijos sekretorių Rev. Jesse Bader (iš JAV).
c)    Pasaulinis Kvakerių Komitetas — Rev. Richard Ullmann (iš Anglijos).
d)    Pasaulinė Kongregacionalistų Taryba — Rev. Douglas Harton (iš JAV) ir Mainsfield (Oxforde) kolegijos prof. George B. Caird.
e)    Pasaulinė Metodistų Taryba — tos Tarybos pirmininką vysk. Fred Corson (JAV), Rich-mond (Anglijoje) teologijos prof. dr. Harold Ro-berts ir Dalias (JAV) teologijos prof. dr. Al-bert Outler.
f)    Tarptautinė krikščionių liberalų Sąjunga (IARF) — Leideno (Olandijoj) univers. prof. Van Hock, Harvardo (JAV) universiteto prof. Adams ir iš JAV pastorių Greeley.
g)    Egipto koptai — Švietimo ministerijos
inspektorių kun. Youanna Girgis ir apeliacinių
rūmų patarėją dr. Michail Tadros.
h)    Syrijos jakobitai — kun. Raman Sakka
Iwes ir kun. Paul Verghese.
i)    Armėnai monofizitai: kun. Vardoet Ka-
rekin Surkassian.

Pravoslavai. Į jų dalyvavimą II Vatikano Susirinkime buvo dedama daugiausia vilčių, o faktiškai jie mažiausiai yra atstovaujami
Pravoslavai arba, kaip jie save vadina, ortodoksai, atsiskyrę nuo Romos katalikų Bažnyčios, neturi vienos bendros vadovybės. Pirmiausia jie skiriasi apeigomis.

Koptų apeigų tikintieji (monofizitai) priklauso Aleksandrijos patriarchui (23 vyskupijos ir 2,5 mil. tikinčiųjų); jų Etiopijoje yra 14 vyskupijų (9 mil. tikinč.).

Syrų apeigų tikintieji (jakobitai) yra valdomi Antiochijos patriarcho (11 vyskupijų ir 130,000 tikinč.). Indijos jakobitai (malankarų apeigų) turi 2 metropolitus, 12 vyskupijų ir 130,000 tikinč.

Melkitų,apeigų monofizitai turi 3 patriarchus: Aleksandrijos (11 vyskupijų ir 100,000 tikinč.), Antiochijos (18 vyskupijų ir 280,000 tikinč.) ir Jeruzalės (3 vyskupijos ir 60,000 tikinč.).
Chaldėjų apeigų nestorionai turi Rytų patriarchatą (Čikagoje) ir 70,000 tikinčiųjų. Be to, Indijoje yra dar malabarų apeigų 1 vyskupija su 5,000 tikinč.

Armėnai monofizitai, turintieji savo skirtingas apeigas, yra valdomi galvos vad. Kato-likatos, kuriam priklauso Rusijoje 26 vyskupijos ir apie milijonas tikinčiųjų. Kilikijoje yra 4 vyskupijos ir 125,000 tikinč. Jeruzalės armėnų patriarchato valdžioje yra 6,400 tikinč. ir Konstantinopolio armėnų patriarcho jurisdikcijoje — 60,000 tikinčiųjų.

Graikų arba bizantiečių-slavų apeigų pravoslavai priklauso Konstantinopolio, Maskvos, Bulgarijos, Gruzijos, Serbijos, Rumunijos patriarchams ir Albanijos, Gudijos, Ukrainos (laisvajame pasaulyje), Slovakijos, Lenkijos, Amerikos rusų, užsieninės rusų Bažnyčios nepriklausomiems (autokefaliniams) metropolitams ir arkivyskupams, kuriuos jungia tik tas pats tikėjimas, dalinai apeigos, tačiau jurisdikcija kiekvieno į savo tikinčiuosius yra atskira.

Tarp visų patriarchatų, be abejonės, dėl istorinių aplinkybių ir praeities svorio, pirmoje vietoje yra Konstantinopolio patriarchatas, kuris iki šiol nešioja pompastišką titulą: Konstantinopolio - Naujosios Romos Ekumeniškasis (Visuotinis) Patriarchas. Kitados po jo valdžia buvo visos Bizantijos imperijos tikintieji. Šiandien jo tiesioginėje valdžioje nėra nė 2 milijo-

A. Vitkauskaitė-Merker  Šv. Petro bazilika Romoje (aliejus)

nų tikinčiųjų, tačiau jis vis save nori laikyti visos Rytų Bažnyčios galva, ar bent būti tarp kitų Rytų patriarchų pirmuoju.
Daugiausia pravoslavų savo jurisdikcijoje turi Maskvos patriarchas. Kitados, augant Maskvos galybei, didėjo ir Maskvos metropolito valdžia. Jau 1448 m. Maskvos metropolija atsipalaidavo nuo Konstantinopolio ir tapo nepriklausoma (autokefalinė), o kai "Antroji Roma" — Konstantinopolis pateko į turkų rankas, tada Maskva, Pskovo vienuolio Filotejaus lūpomis, pasiskelbė esanti "Trečioji Roma", paveldinti Konstantinopolio patriarcho privilegiją saugoti ortodoksiją iki pasaulio pabaigos.

Pakeičiant Konstantinopolį Maskva, betrūko Maskvos metropolitui patriarcho titulo, bet ir tas netrukus gautas, kai Konstantinopolio patriarchas Jeremijas II, lankydamasis Rusijoje, 1589 m. Maskvos metropolitą Jobą pakėlė į "Maskvos ir visos Rusijos patriarcho" rangą.
Caras Petras Didysis panaikino patriarcho vietą ir įsteigė "Šventąjį Sinodą" ir tik 1917 m. vėl buvo atstatytas patriarchatas. Įsigalėjus Rusijoje bolševikams, kai 1925 m. mirė Maskvos patriarchas Tichonas, komunistinė valdžia neleido rinkti naujo patriarcho ir Rusijos pravoslavai liko be augščiausios dvasinės valdžios. Tik 1943 m. Stalinas vėl leido išsirinkti patriarchą. Bet nuo dabar jis yra priklausomas nuo Kremliaus, pasižadėjęs bendradarbiauti su valdžia ir padėti statyti Rusijoje socializmą komunistinės valstybės forma.

Kremliaus valdovams rūpi išplėsti komunizmas visame pasaulyje. Tam turi pasitarnauti ir Maskvos patriarcho įtaka pravoslavų tarpe laisvajame pasaulyje. Faktinai šiandien Maskvos patriarcho priklausomybėje (be Rusijos) yra Amerikoje 3 vyskupijos su 100,000 tikinčiųjų, Vakarų Europos egzarchatas (centras Paryžiuje) su 4 vyskupijom, Centro Europos egzarchatas (centras Berlyne) su 1 vyskupija. Be to, Maskvos patriarcho valdžioje dar yra kinų 2 vyskupijos su 20,000 tikinčiųjų, Vengrijoje 1 dekanatas su 30,000 tikinčiųjų,  neskaitant jau po paskutinio karo prie Rusijos prijungtų kraštų, kuriuose rytų apeigų katalikai prievarta buvo priskirti prie pravoslavų ir atiduoti Maskvos patriarchato valdžiai: Ukrainos unitai, Lietuvos, Latvijos, Estijos pravoslavai, Užkarpatijos ukrainiečiai, Besarabijos rumunai.

Nors Bulgarijos, Gruzijos, Serbijos, Rumunijos patriarchai, Albanijos, Gudijos, Čekoslovakijos ir Lenkijos metropolitai skaitosi nepriklausomi (autokefaliniai), tačiau dėl politinių aplinkybių jie orientuojasi į Maskvą, o ne į Konstantinopolį.

Bet ir Konstantinopolio patriarchas neužsi-leidžia. Kadangi kiekviena nepriklausoma pravoslavų bendruomenė (su atskiru patriarchatu ar metropolitu), kad būtų teisėta, turėjo gauti Konstantinopolio patriarcho pripažinimą ir leidimą (vad. "Tomos"), tai Konstantinopolio patriarchas skaito, kad ir tokios nepriklausomos Bažnyčios yra vis tik tam tikruose santykiuose su Konstantinopoliu. Be to, Konstantinopolio patriarchas, siekdamas savo tiesioginėje įtakoje išlaikyti ortodoksus (ypačiai graikus), savo jurisdikcijoje turi Suomijoje 1 arkivyskupą, 2 vyskupus ir 72,000 tikinčiųjų. Šiaurės Amerikoje (JAV ir Kanadoje) — 3 vyskupijas ir 149, 000    tikinčiųjų, Vakarų Europoje (centras Paryžiuje) 1 metropolitą ir 3 vyskupus su 100,000 tikinčiųjų, Anglijoje 6 vyskupijas su 50,000 tikinčiųjų.

Nei Maskvai, nei Konstantinopoliui nepriklausą ortodoksai laisvajame pasaulyje turi savo nepriklausomą hierarchiją: gudai 1 arkivysk., 2 vysk., ir 300,000 tikinčiųjų, estai (Švedijoje) 1    vysk. ir 8,000 tikinčiųjų, japonai (priklauso JAV metropolijai) 1 vysk. ir 35,000 tikinčiųjų, graikai — 1 arkivysk., 66 vyskupus ir 7,914,000 tikinčiųjų, Kipras — 1 arkivysk., 4 vysk ir 416, 000 tikinčiųjų, jugoslavai (JAV) 1 vyskupą, rusai (Karlovcy sinodo) 1 metropolitą, 16 vyskupų ir 100,000 tikinčiųjų, rusų-amerikiečių Bažnyčia — 1 metropolitą, 8 vysk. ir 750,000 tikinčiųjų.

Belaukiant Visuot. Bažnyčios Susirinkimo pradžios, atrodė, kad lengviausiai bus susitarti su Konstantinopolio patriarchu. Jis asmeniškai pažino pop. Joną XXIII, kai tas, būdamas Bulgarijoje nuncijum, lankydavosi Konstantinopolyje. Kai Roncalli buvo išrinktas popiežium, patriarchas Atenagoras, vieno žurnalisto paklaustas, ką manęs apie naująjį popiežių, atsakė šv. Jono Evangelijos žodžiais: "Tai Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas". Ir kitomis progomis nesigailėjo palankių ir šiltų žodžių popiežiaus Jono XXIII adresu.

Kai buvo paskelbtas Visuot. Bažnyčios Susi-iinkimo šaukimas, Atenagoras įvairiomis progomis yra pasisakęs už visą krikščionių vienybės reikalą. Pvz. 1960 m. velykiniame atsišaukime į tikinčiuosius pareiškė: "Prie mūsų Išganytojo karsto pareiškiu, kad mes jaučiame didelį skausmą matydami Jėzaus Kristaus Bažnyčią pasidalinusią; šis išsiskyrimas, jei ir toliau prieš Kristaus valią tęsis, paneigs reikalą, dėl kurio Kristus pasiaukojo; yra būtina, kad Bažnyčios prieitų prie vienybės. Skiriančioji siena, kuri amžių bėgyje buvo pastatyta, nėra tokia, kurios abipusiu supratimu, gera valia ir palankiu nusiteikimu visų dvasinių tėvų nebūtų galima peržengti naujai vienybei pasiekti. Teologai turi paruošti dirvą. Mes, kurie turime pareigos vadovauti tikintiesiems, nesigailėsime jokių pastangų, vedančių į šį tikslą".

Prieš Susirinkimą iš Romos pakartotinai buvo siunčiamos delegacijos į Konstantinopolį, informuoti patriarchą Atenagorą apie parengiamuosius Susirinkimo darbus. Patriarchas jas maloniai priėmė, bet vis susilaikė aiškiai apsispręsti ir pasisakyti dėl dalyvavimo Susirinkime. Kai 1962 m. pradžioje Konstantinopolin nuvyko Krikščionių Vienybės Sekretoriato sekretorius Willebrands ir buvo priimtas Atenagoro, jam buvo perduotas popiežiaus Jono XXIII kvietimas paskirti savo stebėtojus į Susirinkimą. Patriarchas Atenagoras atsakė, kad jis pirmiau turįs atsiklausti sinodo narių ir tik tada padarysiąs sprendimą. Panašų kvietimą Willebrands nuvežė ir Graikijos ortodoksų primui, bet ir tas išsisukinėjo aiškindamas, kad turįs laukti — kaip apsispręs Konstantinopolio patriarchas.

Kontaktuose ir pokalbiuose tarp Romos atstovų ir patriarcho Atenagoro išryškėjo pastarojo noras kalbėti ir spręsti visų pravoslavų vardu. Atrodė, kad jis nėra patenkintas, jog Roma kreipiasi į atskirų pravoslavų Bažnyčių galvas, kviesdama dalyvauti Susirinkime. Konstantinopolio patriarchas dar kartą panorėjo būti visos Rytų ortodoksų Bažnyčios vadu ir vieninteliu atstovu kontaktuose su Roma. Todėl Roma ir susilaikė toliau kalbėtis su įvairių kraštų pravoslavais, laukdama Konstantinopolio patriarcho žodžio. O jis išsiuntinėjo visiems patriarchams ir nepriklausomų ortodoksų Bažnyčių vadams paklausimą: kaip jie žiūri į ortodoksų stebėtojų siuntimą į II Vatikano Susirinkimą.

Nuomonės ir nusistatymai netruko išryškėti. Graikijcs vyskupai, susirinkę to klausimo svarstyti, suskilo. Akivaizdoje negatyvaus ir nepalankaus Maskvos patriarcho nusistatymo Susirinkimo atžvilgiu, kad būtų išlaikyta visų pravoslavų vieninga linija, kad nepakenkus tuo būdu geriems jų savitarpio santykiams, dauguma pasisakė už nesiuntimą jokių stebėtojų į Susirinkimą. Kiek žinoma, vos pora metropolitų pasisakė už stebėtojų siuntimą į Romą; kitų atsakymai buvo neigiami. Tačiau Maskvos patriarchas tylėjo. Atenagorui labai rūpėjo patirti Maskvos patriarcho nusistatymas, kuris, jei būtų teigiamas, paveiktų ir kitų kraštų pravoslavų vadus. Deja, iš Maskvos jokio atsakymo. Gal ta tyla Maskvos Aleksis norėjo pabrėžti savo nepriklausymą nuo Konstantinopolio patriarcho, o gal net ir viršenybę. Todėl į pakartotinius Atenagoro raštus nieko neatsakė.

Sunku patikrinti, kiek yra tiesos spaudos paduotoje žinioje, kad Konstantinopolio patriarchas Atenagoras, svarstydamas su Romos pasiuntiniais savo dalyvavimo II Vatikano Susirinkime galimybę, statęs tam tikras sąlygas: jei jis atvyktų į Susirinkimą, turėtų gauti vietą šalia Romos vyskupo; jis yra Rytų Bažnyčios galva, tad jo vieta šalia Vakarų Bažnyčios galvos. Susirinkimui tuo būdu vadovautų abu — Rytų ir Vakarų Bažnyčių patriarchai. Tik tada Susirinkimas galėtų vadintis ir iš tiesų būtų Eku-meniškas (Visuotinis). . .
Savaime suprantama, jei toks pageidavimas iš tikrųjų buvo, kad Roma negalėjo sutikti su tokia "dvigalve" (primenančia Bizantijos ir Rusijos imperijų simbolį — dvigalvį erelį) Susirinkimo vadovybe, ir todėl Atenagoro dalyvavimo klausimas atkrito.

Tačiau kad Konstantinopolio patriarchas nebuvo griežtai nusistatęs prieš pravoslavų stebėtojų dalyvavimą Visuot. Bažnyčios Susirinkime, matyti iš to, kad jis nedraudė ir nesipriešino jo jurisdikcijoje esančiai Europos rusų pravoslavų Bažnyčiai, kuri pasiuntė į Susirinkimą savo stebėtojus: Ženevos pravoslavų vyskupą Antaną ir Lozanos arkikunigą Igorį Trojanovą. Iš tos pačios grupės (Konstantinopolio patriarcho priklausomybės) Susirinkime dalyvauja kaip Krikšč. Vienybės Sekretoriato svečias, žinomas pravoslavų teologas ir New Yorko šv. Vladimiro seminarijos vicerektorius Aleksandras Schmemann.

Taip Susirinkimo rengėjams vis besidairant į Konstantinopolį, įvyko staigmena: Maskvos patriarchas nutarė pasiųsti savo stebėtojus į II Vatikano Susirinkimą. Dabar dar pažiūrėkime, kokie atgarsiai iš Konstantinopolio patriarcho susilaikymo ir atsargumo.

Dimitri Tsakonas, teologijos profesorius ir Konstantinopolio patriarchato sluogsniams artimas asmuo, 1962 m. lapkričio mėn. graikų žurnale "Tarptautiniai Santykiai" rašo: "Visa pra-voslavija apgailestauja, kad negali, net kaip stebėtoja, dalyvauti Susirinkime. . . Vatikanas artimiausiu laiku turėtų padaryti naujų pasiūlymų, kurie padarytų didelės įtakos ir būtų istoriniai pačiai krikščionybės ateičiai bei laidas krikščionių pasaulio taikai. Jei projektuotas susitikimas patriarcho Atenagoro ir Jono XXIII neįvyko, tai buvo dėl to, kad nebuvo susitarta dėl "neutralios teritorijos", kurioje tai galėtų įvykti. Tačiau Vatikanas studijuoja būdus šiam susitikimui realizuoti antrosios Susirinkimo sesijos pro-ga".

Vien tik Ekumeninis patriarchas, rašo Tsakonas, turi pravoslavijoje teisę ir galią kalbėti ir tartis su Vatikanu. Maskvos paskirtieji stebėtojai esą "politiniai agentai, kurie atvyko į Romą derėtis dėl sąlygų, kuriomis galėtų vykti taikinga koegzistencija tarp Sovietų valstybės ir jos valdinių katalikų". Autorius straipsnį baigia pastaba, kad išdėstytos straipsnyje mintys atsako paties patriarcho mintims.

Atėnų dienraštis "Kathimerini" 1962 spalio 31 rašė, kad Vatikano kreipimasis į atskiras nepriklausomas (autokefalines) pravoslavų Bažnyčias, buvusi "taktika, kuri turėjo tikslą suskaldyti pravoslaviją". Ši kvietimo politika "visiems aiškiai parodo, kad katalikų Bažnyčios padėtos pastangos nesiekia Bažnyčių vienybės, o tik yra noras pajungti Pravoslaviją Romai".

Kaip matome, dėl nesuprantamo Konstantinopolio patriarcho atsargumo — nepasiųsti net paprastų stebėtojų į Susirinkimą, kaip lygiai dėl Konstantinopoliui padaryto akibrokšto iš Maskvos patriarcho pusės, imama kaltinti Roma. Panašių kaltinimų paskutinių dienų pravoslavų spaudoje yra ir daugiau. Tas rodo kurso pakeitimą.

Greičiausia, nepaisant optimistinių samprotavimų ir spėliojimų dėl ateities, po to, kai Maskva sulaužė bendrą pravoslavų frontą ir nusistatymą Susirinkimo atžvilgiu, Konstantinopolio patriarchas, grynai prestižo dėlei, nesiųs savo stebėtojų į būsimą Susirinkimo sesiją, kad neatrodytų, jog jis seka Maskvą ir kad toji, o ne Konstantinopolis, nustatanti pravoslavų laikysenos Romos atžvilgiu gaires.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai