PRO REPÚBLICA NOSTRA Spausdinti
Parašė Domas Jasaitis   


Lietuvos laisvinimo veiksnių pasitarimas Čikagoje bal. 20 d. Pirmoj eilėj iš kairės: Vliko pirm. dr. A. Trimakas, gen. kons. dr. J. Daužvardis, Alto pirm. L. šimutis, Liet. Laisvės Komiteto pirm. V. Sidzikauskas. Antroj eilėj iš kairės: T. Blinstrubas, dr. V. Šimaitis, L. Šmulkštys, E. Bartkus, dr. K. Šidlauskas, M. Vaidyla, A. Rudis. Nuotraukoj nesimato dr. P. Grigaičio, J. Talalo ir dr. K. Drangelio.

Mūsų visuomeninis gyvenimas retai būna ramus, o laikas nuo laiko siaučia jame audros. Paskutiniais metais jų atmintinos: triuškinantis viesulas dėl 1962.2. 16 delegacijos, perkūnija del antro Kultūros Kongreso ir smarkus griaudžiojimas del PLB veržimosi į politinio baro sritis. Ta medžiaga yra sutelkta rašiniuose A.R.-D. (Aidai nr. 1, 63 m.) ir H. Nagio "Lietuviškos veiklos sąskaita" (Margutis, vasario nr., 63). Įdomu, kad puolimui pasirinkti tariamai neutralūs, kultūrines spaudos organai. Abudu rašiniai liečia kertines lietuvių tremties organizacijas, abudu griebiasi panašių, atrodo, tos pačios kilmės, argumentų, abudu siekia vieno tikslo — išlyginti kelią PLB.

Aš pritariu A.R. - D. nusistatymui: "Nesame kritikos priešai, bet kam toks kritikų išdidumas bei kitų niekinimas" (Aidai, nr. I, 63).
šito rašinio uždavinys: aš norėčiau visus klausimus pastatyti į atitinkamą perspektyvą, praleistus ir nutylėtus faktus iškelti, superliatyvines neigiamybes priartinti prie realybės.

*   *   »
Man atrodo, kad A.R. - D., nors ir trumpai, bet pakankamai objektyviai analizavo Bendruomenės uždavinius. Kovoti už Lietuvos laisvę turi teisę kiekvienas lietuvis, tuo labiau PLB tokią teisę turi. "Bet iš teisės neseka butinė pareiga. Toji pareiga būtų, jeigu kiti veiksniai neapimtų visų politinių darbo sričių". Su pagrindu patariama palaukti geresnės konjunktūros, o dabar nukreipti visas jėgas lietuvybės išlaikymui. Ir "Lietuvių Charta įsakmiai iš mūsų reikalauja sudaryti sąlygas kultūrai puoselėti ir ugdyti". Panašiai galvoja ir A. Baltinis. Jis kviečia kalbėti apie "kultūros politiką" (Aidai nr. 2, 63). Esu tikras, kad tokia Bendruomenės veiklos samprata įgalintų ją užimti didžiulį, vieną iš svarbiųjų kovos barų.

Man atrodo, kad A.R. - D. perdaug sielojasi dėl pernykščio lankymosi pas Amerikos prezidentą. Vilkas jame nedalyvavo. Manau, kad jei būtų dalyvavęs, būtų neatsitikę tai, kas įvyko. Svarbiausia, buvo sugriautas dėsnis, kad konkurencija tobulina gaminį. Išėjo "tobulai atbulai". Bet nėra dėl ko plaukų rautis, nes tragedijos nebuvo. Dera pareikšti užuojautą perdaug veržliems veikėjams, vistiek iš kur jie bekiltų. Tepabarsto jie savo viršugalvius kuklumo ir kandžios savikritikos pelenais. Nemanau teigti, kad abidvi organizacijos lindo "su savo krūmeliu". Galvoju, kad abidvi turėjo ne savo asmeninius reikalus, bet Lietuvos bylą. Greičiausia, vyko kova už "unarą", kuri taip būdinga lietuviams, o gal ir visiems žmonėms. Tokių įvykių šiame krašte būna nemažai. Delegacijos nariai buvo JAV piliečiai. Tad nieko baisaus, jei jiems pagelbėjo senas vilkas, patyręs valdininkas. O prezidentas keliais atvejais buvo dar žiauresnėse situacijose. Jis supras mūsų organizacijų atstovų nesėkmę ir atlaidžiai ją užmirš. Kliūtys yra, kad jas nugalėtume, nepasisekimai, kad iš jų pasimokytume. Tas kartus nepasisekimas yra kregždutė, kuri pranašauja ne pavasarišką laimėjimą, bet rudenišką nedarną, kuri visuomet lydės mus, jei nesugebėsime veikti apjungta mintimi ir vieninga valia. Tikrai, yra facile satyram scribere. A.R. - D. dideliai pasitarnautų visuomenei, tai padarydami.

VLIKo atsiradimas ir darbo sąlygos
Po ilgo, nevisuomet riteriško flirto hitlerinės okupacijos naktyje, Tautos Taryba ir Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas apsijungė 1943 m. Jungtuvės buvo dalinai iš prievartos, kurią parodė pavergta tauta, ir iš apskaičiavimo: apjungtai galima daugiau tautai nuveikti. Bet meilės buvo mažai. Keliais mėn. vėliau, 1944.2.16, apsijungusi mūsų rezistencija paskelbė: "Lietuvių Tauta, siekdama išlaisvinti Lietuvą iš okupacijos ir atstatyti Lietuvos valstybės suvereninių organų, svetimos jėgos laikinai sutrukdytą veikimą, yra reikalinga vieningos politinės vadovybės. Tam tikslui politinės lietuvių grupės, kaip politinės minties reiškėjos ir vykdytojos, nutarė sujungti visas savo jėgas bendram darbui ir sudarė Vyčiausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą—VLIK",   

Ir veržliausius norus dažnai nepavyksta sudaiktinti. Pvz. Chruščiovo ultimatumas dėl Berlyno nuo kelių mėn. užsitęsė net penketą metų. Niekas tikrai nežino, kada jis bus galutinai atšauktas ar galutinai atmestas. Kuba laisvinama jau treti metai. Tai tik pora pavyzdžių, kad ne viskas galima padaryti. Dažnai esti panašiai ir su mūsų norais ir net nutarimais. "Siūlymų aprobavimas vienas dalykas, o jų vykdymas — kitas" (A.R. - D., Aidai nr. I, 63). "Pirmojo Kultūros Kongreso rezoliucijos ir nutarimai daugumoje paliko neįvykdyti" (Gaučys, Aidai nr. 2, 63). O tarp pirmo ir antro Kultūros Kongreso spėjo praslinkti net šešeri metai. Be to, tie nutarimai lietė išimtinai lietuviškus reikalus, lietuviškas organizacijas, lietuvišką visuomenę. Darbas savybėje. "Kraujo vienybė mūsų kovoje" (Margutis, vasaris, 63, p. 114).
VLIKo kitoniška padėtis. Kitoki uždaviniai. Tarp jo ir jo darbo partnerių nėra "kraujo vienybės". Bendradarbiavimas grindžiamas mūsų viltimi į išlaisvinimą ir jų potencialiais politiniais interesais. Dėl nebuvimo šiame krašte toli siekiančios politikos tie santykiai nėra konkretizuoti. Dar blogiau, kad jie nepastovūs.

VLIKas, rizikuojantis laisvinimo kovą, turi prieš save Rusijos galybę, subversiją, klastą, o su savimi — palaidai konsoliduotus lietuvius tremtyje ir laisvo pasaulio demokratiškos visuomenės geros valios ir idėjinio palankumo nuotrupas. Žinoma, ir tai gera. Jei ir to nebūtų, tai bet kokia veikla nebūtų įmanoma. Tuomet liktų tik individualinio teroro taktika prieš raudonojo imperializmo atstovus.

Svarbu išgirsti prezidento pareiškimą mūsų delegacijai, kad jos nuogąstavimai dėl netekimo nepriklausomybės nėra teisingi, nes ji tik laikinai suspenduota ir bus greičiau atgauta, nei delegacija mano. Bet tas pats asmuo pora metų vėliau išvykstančiam į Maskvą Benešui leidžia pasakyti Stalinui, kad "už Baltijos valstybes karas nebus skelbiamas". Tuomet tikėjimas į tokius pareiškimus išgaruoja, kaip vanduo už-tiškęs ant įkaitintos geležies. Išlaisvinimo darbą vykdantis pasijunta neturįs po savimi jokios atramos, bet einąs per raistą, kuriame gausu, tik apgaulingomis žolėmis užtrauktų, bedugnių velnio akių. Visi, kas dalyvavo laisvinimo darbe, buvo atsidūrę tokiose situacijose ir patekę į smaugiantį akligatvį. Pirmyn žengti negalima ir trauktis nėra kaip. Palieka vien. . . "II faut faire une bonne mine au mauvais jeu". Nepavydėtinas politinių elgetų (tokiais laiko mus tie, kurių mes prašome ginti pažeistą teisybę bei teisę) likimas. Daug kas iš jų ištyžta ir išsitaško, kaip banga, sutikus savo kelyje uolą.

Tai ką VLIKas veikia tokiose nuotaikose ir sąlygose?
Apjungtomis lietuvių pastangomis pavyko išrūpinti tris radijo programas lietuvių kalba: Madridas, Roma ir Vatikanas. Nuo pat pradžios VLIKas jas veda, palaiko ir finansuoja. Transliuoja kasdien 20-30 minučių ir pakartoja programą tą pačią dieną. Visi atvykę iš Lietuvos patvirtina, kad transliacijas girdi, vertina ir jomis domisi. Programos susideda iš reguliarių, nustatytu laiku, pranešimų — ūkiniais, socialiniais, darbo, žemės ūkio, kultūriniais, religiniais ir jaunimo klausimais. Be to, kasdien duodama politinių įvykių ir akcijos vertinimas ir reakcija prieš sovietinių imperialistų propagandą ir melus. Pasaulyje išblaškytų lietuvių gyvenimas ir veikla taip pat vispusiškai nušviečiama. Yra vilčių, kad pavyks gauti talkininkavimą ir "Deutsche Welle", galingo radijo siųstuvo Bon-noje.

Elta leidžia biuletenius lietuvių, anglų, ispanų, vokiečių ir italų kalbomis. Lietuviški yra savaitiniai, o svetimomis kalbomis mėnesiniai leidiniai. Gavėjai vertina teigiamai biuletenius. Juos naudoja šimtai spaudos organų ir radijo stočių. Pageidauja juos gauti ir ateityje. Itališkoji Elta neseniai atsiuntė virš dešimt svarų laikraštinių iškarpų apie jos žinių panaudojimą. Turimas pranešimas iš Barcelonos, kad trisdešimt radijo siųstuvų Ispanijoje ir Pietų Amerikoje naudoja itališką Eltą savo pranešimams. Biuleteniai bus nepakeičiama medžiaga, laisvinimo kovų istoriją rašant.

Per praėjusius metus VLIKo patikėtiniai sutiko ir apklausinėjo daugiau kaip šimtą atvykusių iš Lietuvos įvairių tautybių asmenų. Iš jų surinkta medžiaga yra vertinga ir padeda pažinti tenykščio gyvenimo sąlygas ir žmonių nuotaikas. VLIKo Vykdomoji Taryba (Europoje) atlieka platų tyrinėjimą visais prieinamais būdais apie dabartinę padėtį tėvynėje. Jau turima gausi, vertinga medžiaga, kuri baigiama tvarkyti ir klasifikuoti. V. Tarybos žinioje yra radijo tarnyba, Eltos biuletenis, įvairūs kiti leidiniai, susirinkimai, konferencijos ir santykiai su Bona ir Paryžiumi. Ji taip pat palaiko ryšius su įvairių tautų tremtinių sąjūdžiais Europoje.

VLIKas išspausdino praėjusiais metais: Sibiro kankinių dainų rinkinys, Visuotinoji žmogaus teisių deklaracija, Atviras laiškas lietuviams studentams okup. Lietuvoje. Drauge su estais ir latviais paskelbė vienkartinį leidinį The Baltic States. Parėmė "Lituanus", suteikdama jam didesnę, viršijančią kitų organizacijų finansinę paramą. M. Džilo "Naujoji klasė" išspausdinta specialiam tikslui. Dėl to daromi priekaištai nėra pateisinami.

VLIKas beldžiasi į didžiųjų sąžines jau aštuoniolika metų. Pirma išsami pro memoria apie lietuvių tremtinių būklę V. Europoje ir apie padėtį okupuotoje Lietuvoje buvo įteikta gen. Eisenhoweriui, sąjungininkų ginkluotų pajėgų vyr. vadui, jau 1945 m. gegužės mėn., tuoj po karo veiksmų sustabdymo. Nuo to laiko politiniai žygiai Lietuvos bylai buvo nuolatiniai. Memorandumai buvo įteikti JAV, Prancūzijos ir Vokietijos prezidentams, įvairioms svarbios reikšmes konferencijoms. L. R. Kryžius, VLIKo pavedamas, tas problemas išdėstė T. R. Kryžiui, UNRRA ir IRO organizacijoms. Istorinės lietuvių politinės partijos socialdemokratai, liaudininkai ir krikščionys demokratai, VLIKo skatinamos, užmezgė artimus ryšius su giminingomis partijomis, atsidūrusiomis po II-jo karo prie daugelio valstybių vairo, ir jų internacionalais—NET, Socialistų ir liberalų internacionalais. J. Savickis aplankė Skandinavijos valstybes. Prel. M. Krupavičius ir V. Sidzikauskas atliko dvi keliones iš Vokietijos į JAV užmegzti artimesnių ryšių su Valstybės Departamentu. VLIKas dėjo daug pastangų, kad į ALT įeitų tautininkų sąjūdis ir tuo būdu susidarytų vieninga, apjungta Amerikos lietuvių atstovybė.

Estijos, Latvijos ir Lietuvos politinei akcijai suderinti VLIKas dar 1946 m. susitarė su tų tautų politinėmis vadovybėmis ir sudarė Baltijos Politinį Biurą. Analoginė organizacija šiame krašte sudaryta, rodos, 1960 m.

VLIKo įteiktų pro memorijų sąrašo neįmanoma čionai pateikti. Bet ta medžiaga, surinkta į vieną vietą, sudarys nemažą tomą. Tik praėjusiais 1962 m. buvo kreiptasi į J. T. laisvųjų kraštų delegacijas ir JAV prezidentą, net kelis kartus į valstybės sekretorių, paskirus kongreso narius, į Britanijos premjerą Macmil-lan, kanclerį Adenauerį, V. Berlyno burmistrą Brandtą, Prancūzijos užsienių reikalų ministerį ir k. Tie visi darbai atliekami, nepaliečiant mūsų diplomatų, kur jie veikia, nei jų teisių, nei prerogatyvų. Su St. Lozoraičiu, diplomatijos šefu, ir kitais mūsų diplomatais visi ginčai ir nesusipratimai išsilygino ir santykiai yra sklandus, korektiški. Yra, be abejo, ir daugiau atliktų ar vykdomų darbų. Apie juos tenka nutylėti. Rezistencinis laisvinimo darbas nemėgsta "pozos, skundo, panegyrikos".

VLIKas bendradarbiauja su Pavergtų Europos Tautų organizacija, o per ją su tų tautų svarbiomis eg-zilinėmis organizacijomis. VLIKas bendradarbiavo su ALT; LLK, PLB ir kitomis lietuvių organizacijomis. VLIKas nėra nei viešų nei užkulisinių mūšių lauku dėl "politinės aritmetikos". VLIKo prezidiumą sudaro dr. A. Trimakas (Ūk. S.), Stikliorius (M. Liet.) ir J. Audėnas (Liaud.). V. Tarybos pirmininku yra J. Glem-ža (soc. dem.), P. Karvelis (Ūk. S.) ir Kairys  (Dar. Fed.). Atrodo, kad visi kovos kirvukai užkasti, kad su visais   rūkoma   taikos   pypkė.   Visų lietuvių įsijungimui į laisvinimo kovas kelias yra išlygintas ir atdaras. Prisipažinsiu, kad aš nežinau nė vieno svarbesnio taško, reikšmingo laisvinimo kovai, nepaspausto ir nė vienos galimybės nenaudotos.  Istorijos buhalteris įrašys daug taškų į kredito puslapius, bet debito pusėje jis paliks raudonus įrašus: Dera daugiau padaryti.  Dera  tobuliau  daryti.  To reikalauja tragiška būklė, gaubianti tautą ir tėvynę. Toms tautos revizinės sąžinės įrašytoms kritiškoms pastaboms įvykdyti reikalinga: intelektinė talka, gausesnė piniginė parama ir kiek galima platesnė, jei galima, visuotinė visuomeninė atrama. Tauta, visuomenė turi   teisę   reikalauti   ir kontroliuoti jos sukurtas ir jos vardu veikiančias organizacijas, bet tą teisę  visuomet  lydi   pareiga   padėti. Statistika rodo, kad lietuviai yra keliasdešimt tūkstančių namų savininkai,  turi  milijoninių apyvartų  bankus, pasistatė daug bažnyčių. Tad ar negalėtų jie, aukodami kas vieną langą, kas duris, kas kelias laiptų pakopas, kas vieną kitą šimtą plytų, pastatyti   Tautos   Laisvės   Rūmus ? Remdamasis statistika apskaičiavau, kad šios šalies lietuviai prarūko ir prageria per metus  nemažiau  kaip tris   keturis   milijonus   dolerių.   Tik penki   procentai   tos   sumos   sudaro 150-200,000 dolerių. Tokias lėšas turint,  galima būtų dabartinę VLIKo veiklą, kuri yra gerai ir tiksliai suplanuota, išplėsti ir patobulinti. Susitarus su estais ir latviais, galima būtų turėti įtakingus ryšius Kongrese, surasti gabių, dinamiškų, augšto lygio komentatorių, kurie reikale pareikštų  orią,   teisingą  nuomonę  pavergtų Baltijos valstybių byloje. Ar negera būtų turėti pajėgų, kūrybingą korespondentą Jungtinėse Tautose?  Galima   būtų   dėti   puslapinius skelbimus į New York Times. Galima būtų paruošti ir kitur paskelbti studijas apie mūsų šalį. Galima būtų surasti mūsų tautai palankius ir jos kančias suprantančius Harrisonus. Jų daug reikia, nes kova už išlaisvinimą dar neįpusėjo. .. Ta trumpa apžvalga rodo, kad VLIKo veikla ne-susiredukavo į "vis banalesnių atsišaukimų rašymą ar   praeityje   priimtų rezoliucijų atrajojimą".

Aš kažin kodėl neabejoju, jog VLIKas pritaria, kad "visos geriausios galvos ir visi jautrios širdies žmonės" privalo būti įrikiuoti į laisvinimo tobulinimą, dinaminimą, skaidri-nimą. Kodėl rašytojai negalėtų sukurti bent po vieną uždegantį eilėraštį, apysaką, dramą, ir žurnalistai po  vieną  kitą  straipsnį,   pakeliantį pavargusio  tremtinio  dvasią?   Tuomet atsišaukimai  nebus banalūs,  o rezoliucijos  bus  laiku  paruoštos  ir tobulos. Kodėl pavergtos tautos kamienas maitinamas Guzevičiaus "Kalvio   Ignoto   teisybe"   ir   "Broliais" ? Kodėl  tenykščiai  knygynai  užversti Valsiūnienės "Veronikomis", Tilvyčio "Usnynėmis",    Baltušio    "Pavasariu Dainavoje"   ir  Usačiovo   "Nemunas laužo ledus,   Ragausko   ir   daugelio kitų propagandinės literatūros gaminiais? Jie visi veikia dviem kryptim: šmeižia,  murzina, nuvertina, iškraipo nepriklausomybės laikotarpį ir iškelia į padanges okupantą. Tai padarius, jiems lengva niekinti partizanų gaivališką išsiveržimą prieš laisvės grobikus. Nevertingų idėjų, sukirmijusios socialinės santvarkos padorūs žmonės negina. Okupantai perkeičia istorinius faktus ir jos eigą, jie degina knygas ir k. kultūrinius lobius, bylojančius mūsų tautos gyvybę, gyvenimą ir kūrybą. Ir išlaisvintai tautai reikės kultūrinio peno... O ką padarė mūsų rašytojai, kultūrininkai,   istorikai   nepriklausomybės metų tikrovei atvaizduoti ir užkirsti kelią mūsų partizanus padaryti banditais? Tikrai nedaug, bent nepakankamai. Tokių veikalų tikras badas. Būtų svarbu, kad tokie kūriniai patektų ir į užkeiktą Anapus, bet nemažiau jie reikalingi ir čion esantiems lietuviams. Kai kurie iš mūsų patys  padeda  vykdyti  išsiniekinimo procesą,   išsiuntinėdami   anketas   su klausimu: "Kokio įvykio mes labiausiai gėdinamės nepriklausomos Lietuvos     gyvenime?".    Menkavertystės komplekso įtakoje kai kurie net nesugebėjo pasinaudoti konstitucine pastraipa, leidžiančia neatsakyti, norint išvengti savęs  apkaltinimo. Viešas pasmerkimas   palaužia   pasipriešinimo nuotaikas.  Nenuostabu,  kad tokiose idėjų prietemose    įvairūs    idėjiniai chlestavokai, trečia jėga, kelių rūšių gairių keitėjai-sambūviautojai pradėjo  statyti    imponuojančius    šikšnosparnių sostus išklydusiai generacijai. VLIKas tuo susirūpinęs, bet nenusigandęs.   Jis yra buvęs pavojingesnėse padėtyse ir jas apvaldė.   Ne   Šalčiai yra pavojingi. Jie nėra nei "baisusis vilkas, nei meškinas". Pavojingos yra nepasotinamo Didžiojo Brolio prokrustiškos rankos, stengiančios tai gerumu, tai klasta, tai jėga į-traukti,   įvilioti  kiekvieną  į  minčių sutapatinimo ir laisvos valios palaužimo varstotą. Už dabartinės išeivijos nuotaikas atsakingos šio krašto gyvenimo   sąlygos,   jos   visuomenės pragmatinė ideologija, dažnai vedanti į pasaulėžvalgos ir net Common sense atrofiją, mūsų L.B. ir spauda, bet  mažiausia — Vlikas.   Jis   dar 1945 organizavo Bendruomenę išeivijos tautiniams, švietimo ir kultūros uždaviniams vairuoti. 1949 buvo pagimdyta P.L. Bendruomenė. Patyręs, kad jai nebus lengva kurtis ir kad daug kur ji bus nedraugiškai sutikta, VLIKas kalbėjo apie tai: "Yra nuogąstaujančiųjų, kad PLB organizacija prarysianti veikiančias lietuvių išeivių draugijas. Baimė be mažiausio pagrindo. PLB organizacija ateina ne esamos tvarkos ir esamų draugijų keisti, griauti ar naikinti, bet tik veiklos paremti, papildyti ir apvainikuoti bendrą visų lietuvių organizaciją". Tuo pačiu laiku buvo aptarti ir piniginiai santykiai. Iki Lietuva bus išlaisvinta, 40 proc. bendrųjų lėšų eina į Tautos Fondą Lietuvos laisvinimo reikalams. Tokia aiški padėtis. Bet vietoje "pacta sunt servanda... ir: clara pacta amicos va-Ciunt..." jaučiama kovinė įtampa, ruošiamas tour de force. Tai vienur, tai kitur nugirstamos ultimatyvinės formulės. Panašiai vyksta santykių raida ir su AL Taryba. Po smarkaus susikirtimo dėl pernai delegacijos į Baltuosius Rūmus, ALTas, atsižvelgdamas į visuomenės pageidavimus, pertvarkė savo centrą. Valdybos nariai pasiskirstė kitaip pareigomis, be to, į pačią organizaciją buvo įjungtos dvi naujos visuomeninės grupės. Man atrodo, kad tuo buvo sudarytos sąlygos nesusipratimams išlyginti ir karčioms nuosėdoms užmiršti. Bet tai neįvyko. Sakoma, kad "tai tik kėdžių perstatinėjimas". Užuot ėjus pacifi-kacijos kryptimi, L. B. aštrina tarp-organizacinius santykius. Ji, nesitar-dama su AL Taryba, pradėjo daryti 1933.2.16 proga pinigines rinkliavas savo vardu, bet ne ALTo, kaip iki šiol būdavo. Žinoma, tai nežada visuomenei taikos ir lietuviško darbo nestiprina.

Kiti priekaištai Vlikui
A.R. - D. ir kiti VLIKo kritikai atsiliepia su savotišku kartėliu apie jo daromas pastangas tautinei konsolidacijai sustiprinti. Taip elgdamasis VLIKas vykdo tik jam uždėtas pareigas: "Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas vykdys kuo plačiausią visuomenės konsolidaciją, lygins politinių grupių tarpusavio nesusipratimus". Taip kalba VLIKo nuostatų septintas paragrafas. VLIKas ir iš esmes ir pagal savo struktūrą negali būti vadistinė organizacija. Jis kilęs iš susitarimo. Jis gali būti gyvastingas ir veiklus tik tautinės vienybės apsuptas. "Ar įmanoma vienybė? Ne, kol demagogija ir partinis aklumas bus vieninteliai, iš mūsų senosios kartos paveldėtieji, žymenys mūsų politikavime, kol atvirumas skirtingam žvilgsniui ir realiai padėčiai tebus kelių pašaliečių bei keistuolių dorybėm" (Margutis, Vasaris, 63). Ta, nors pseudodramatiz-mu prikrauta pastaba, svarbi ir reikalinga paaiškinimo. Pirmiausia — ji neteisingu adresu pasiųsta. VLIKo egzistenciją išsaugojusios grupės, išriedėjusios iš tautos politinės sąmonės, nepaisant skirtingų pažiūrų, sugebėjo visuomet tautos primatą dėti į valstybinių reikalų kertę. Bendradarbiaudamos, jos laimėjo nepriklausomybės kovas, įtvirtino krašto demokratišką santvarką, įvykdė struktūrines socialines reformas. Jų valdymo laikotarpyje veikė visokios partijos (išskyrus komunistines), kiekviena grupė ir kiekvienas pilietis galėjo turėti skirtingą žvilgsnį į realią padėtį. Jei "partinis aklumas" vedė į koaliciją ir platų valstybinių reikalų supratimą — tai, matyti, to aklumo nebuvo, ir reikia prileisti, kad ana diagnozė nėra teisinga. Taip pat man, kaip gamtininkui, palieka mįslė, kaip galima paveldėti savybes, kurių tėvai nėra turėję. Todėl tų iškėlimas ir senosios kartos apkaltinimas nėra istoriko tyrimo išdava, bet mėlynuose snieguose užsisvajojusio iliuzija, kuri pakeičia faktų spalvas ir įvykių perspektyvą. VLIKo praeitis panašiai byloja. Nežiūrint smarkių žodinių ginčų, organizacinės trinties, bėdos atveju visuomet atsirasdavo sąlytis ir bendro darbo galimybė. Tik tai įgalino išlikti VLIKą gyvą ir veiksmingą 1949, kai jame buvo padarytas pirmas vi et armis perversmas. Yra įdomu pastebėti, kad ir ano perversmo ir dabar planuojamų tour de force VLIKo reformų iniciatoriais yra tos pačios (minus viena) grupės ir beveik tie patys asmenys, nors jų planus dėsto kiti individai. Po pirmojo perversmo į VLIKą įėjo M. Lietuvos ir Vilniaus krašto rezistencijos atstovai, bet 1952 m. išėjo L. Frontas, o 1954 L. T. Srjunga ir Laisvės Kovotojai. Faktai rodo, kad pasilikusios grupės VLIKe darė visa kas galima išėjusiems grąžinti. Ištisus 1957 m. VLIK komisija (K. Škirpa, St. Kairys ir Pr. Vainauskas) tarėsi su tų grupių atstovais. Bet derybos buvo ilgos, nuobodžios ir bergždžios. Pasitraukusios grupės nepritarė VLIKo, kaip vyriausio rezistencinio organo, išriedėjusiai iš susitarimų sampratai, ir nepriėmė taikinamosios komisijos šio kvietimo: "paskirti cavo atstovus į VLIKą, paliekant nesutarimo punktus, jei tokių būtų, išspręsti tarpusavio susipratimo keliu pačiame apsijungusiame VLIKe". Manding, kad ir užsispyrusis katojimas nieku nepagrįsti teigimų apie "senųjų partijų impotentinę sklerozę, senųjų formulių fetišlzmą" yra tetanizuotos atminties apraiška. Sunku pritarti teigimui, kad teisybes nuolatinis kartojimas yra "išgverusi plokštele". VLIKas ir jo egzistenciją palaikančios istorines partijos ir sąjūdžiai tiki Lietuvos išlaisvinimu. Jei dėl išlaisvinimo kova ir "per ilgai užsitęs", jis neskelbs, kad mūsų žemė mirė "ir ieškokite čia savo žemės", kaip ruošiasi potencialiai pasakyti poetas "be hermetiško pašaukimo". Arba kokiu tikslu, išgverusios plokštelės įkyrumu, kartojama: "seni, pavargę" ir t.t. Kokiu tikslu griebiamasi tos rūšies argumentų, kurie neabejotinai išaugins mūsų anūkuose nepagarbą cavo tėvams? Ką pasėsi, tą ir pjausi! Senoji karta didžiuojasi, kad jai pavyko iškovoti šaliai nepriklausomybę, ir sunkiai išgyvena jos praradimą. Ji nėra tobula, bet ligi šiol veža tautinio ir politinio darbo vežimą ir dažnai sutinkama įvairiuose visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo raktiniuose taškuose. Bet atrodo, kad ta senųjų pavietrė išplitus visame pasaulyje: A-denaueris, Nehru, de Gaulle, Macmil-lan, Austrijos, Italijos prezidentai— demokratinėse valstybėse. Franco, Salazaras, Tito, Maotsetungas, Chruščiovas — diktatūriniuose režimuose. Teisybes déliai reikia pabrėžti, kad ir priešakyje lietuviškų visuomeninių grupių, kurios planuoja tour de force reformas VLIKe ar ALTe, veikia pražilę ir apiplikę asmens. Dar reikia atkreipti dėmesį ir į tą faktą, kad VLIKo vadovybėje rasime nesenesnių už kai kuriuos iš tų, kurie dalyvauja "jaunosios kartos" skiltyse. Tad "senatve, pailsimas, smegenų sukal-kėjimas" yra nepakankamai stiprūs argumentai nemėgstamam politiniam veikėjui "išfulluoti". Aš gerai žinau, kad visi patriarchų amžiaus sulaukę veikėjai neretai kartoja: "Oi greičiau, greičiau jauni bernužėliai į laisvinimo darbo barus skubėkite". . .

Noriu dar stabtelti ties pasakymais, pvz.: "Miško broliai (partizanai) mirė vieni turgaus aikštėse, nesulaukę atsakymo iš laisvųjų. Taip partine aritmetika triumfavo virš pralieto kraujo" (Margutis, Vasaris, 63). Man neaišku, kokia prasme kurti lietuvių visuomenėje tokias nuotaikas, kurios, jei jos teisingos, mestų juodus apkaltinimus visai eilei asmenų ir užgautų jų tautinę ir pilietišką garbę. Tokių "pakaltinimų" gausu knygoje "Vanagai iš Anapus". Bet mes žinome, kad tai NKVD rašytas veikalas, turįs tikslą subjaurinti laisves karžygius J. Lukšą, J.Butėną ir visą partizanų sąjūdį padaryti brutalių banditų gaujomis. Jei pavyks jiems to pasiekti, tai bus jų didelis laimėjimas: 1. tvirtins, kad lietuvių tauta buvo patenkinta tariamai "savanorišku" įsijungimu į S.S.S.R.; 2. kad nebuvo genocidinio tautos naikinimo, o tik kova su kriminaliniu elementu.

Tremčiai ir tautos kamienui nepavyko sumegzti tobulesnių ryšių per geležinę uždangą. Jie buvo atsitiktiniai, nereguliarūs, riboti. Okupuotos Lietuvos režimas buvo toks žiaurus, kad partizanai, nesuradę kitų būdų susisiekti su užsieniu, jėga prašliaužė per Sovietų Rusijos - Lenkijos sieną. Jau 1946 gegužės mėn. kovotojų atstovas susitikęs su tremtyje veikiančios rezistencijos žmonėmis patyrė, kad tarptautinė konjunktūra pavergtųjų laisvinimui nepalanki ir jokios pagalbos artimoje ateityje laukti negalima. Partizanai, gavę tas žinias, padarė tragišką, bet teisingą išvadą: "Jie (vakarai) mus atidavė mirčiai Jaltoje, Potsdame. . . Ir ilgas ir baisiai kruvinas dar styro mums prieš akis kovos kelias" (p. 315, Partizanai, Daumantas). Pabrėžiama kruvina kova, bet net neužsimenama apie pergalę! Turbūt, tuo pačiu laiku, o gal net ir anksčiau, į lietuvių pogrindį buvo infiltruotas NKVD agentas Juozas Albinas Markulis -Erelis, Vilniaus univ. med. fakulteto profesorius. Jis veikė kartais BPS vadovybės, kartais Laisvės Armijos vardu. .. Ryšiai su užsieniu pateko NKVD kontrolėn. Tai atnešė labai neigiamų ir destruktyvių pasėkų rezistencinėms organizacijoms.

Partizanai pradėjo kovą, vedė ją ir baigė ją pagal savo sprendimus, bet ne iš šalies patariami ir vairuojami. Jie gyveno gyvastingo, utopinio patriotizmo vizijomis, kurios negali būti įtalpintos į tremtyje įsitvirtinusio pragmatinio patriotizmo rėmus. Jų žygius, jų užlūžtančias kovas, net jų pasiaukojančias savižudybes (nenorėjo, kad NKVD kankinimais išgautų paslaptis) galima vertinti tik supratus Paskalio posakį: "Le coeur a raison que la raison ne connait pas." Jiems turi būti taikomas posakis: "Nėra didesnės meilės, kaip atiduoti gyvybę už savo draugą". Mūsų keliai turi palinkti maldai už žuvusius kovose, už nukankintus kalėjimuose ir už greitesnį laisvės saulės užtekėjimą ir už išėjimą mūsų tautos iš apo-kaliptinės nevalios.

Netekę gimtosios žemės, užmiršome daug gerų lietuviškų savybių ir įsisavinome nemažai neigiamybių iš neįprastos aplinkos. Per ilgai užsitęsusi tremtis irgi pakando mūsų visuomeniškumą ir ištvermingumą. Per pastaruosius kelerius metus tai vienur, tai kitur sujuoduodavo visuo-neninės nesantaikos dūmai. Bet jau prieš 1982.2.16 dėl delegacijos sudarymo įvyko smarkus susikirtimas tarp ALTo ir L. Bendruomenės. Konflikto atgarsiai nėra nurimę iki šiandien. Yra nemažai reiškinių, leidžiančių daryti išvadą, kad LPB pradėjo veržliai reikšti pretenzijas vadovauti tremties lietuvių politiniam veikimui. Jei mėgstama skelbti, kad politika turi būti bepasaulėžvalginė, tai bendruomenė privalo išlikti nepolitinė. Tai aksiominė sąlyga, kurios nepaisant bendruomenės esimas ir tarpimas yra neįmanomas.

Tremtyje politinį veikimą vairuoja VLIKas. Jis daro tai jau beveik dvidešimt metų. 1963 m. baigoje galėsime minėti jo dvidešimtąjį gimtadienį. Jo veikla buvo apibrėžta anksčiau. Per dvidešimt metų lietuvių VLIKas įaugo į tarptautinių institucijų sąmonę. Įsipilietino jų kanceliarijose. Susidarė šimtus prietelių. Tad ne griauti reikia VLIKą. Jei jo nebūtų — tai reikėtų skubiai jį įkurti. Per dvidešimt metų lietuvių visuomenė siuntė į VLIKą geriausius savo atstovus, kurie darė maximum, kas buvo įmanoma. Jo istorinis aktyvas žymus. Per dvidešimt metų buvo plušama sukurti palankų psichologinį klimatą mūsų laisvinimo reikalui. Dabar yra kritiškas laikotarpis. Vis intensyviau tiriamos susitarimo galimybės ir šaltojo karo baigimas su S. Rusija. Vakarai vis labiau šalinasi nuo pavergtųjų tautų ir palieka jas nevilčiai. Ta rūškana dabartis skatina mus visus veiksmingiau kelti Lietuvos bylą viešumon, belsti į kompetentingų institucijų duris, nors ir nesame ten perdaug maloniai sutinkami. Turime visur būti gyvi dalyviai, nes kitaip būsime pamiršti. Visų pareiga pateikti mūsų bylos prieteliams visokios rūšies medžiagą, reikalingą ideologinei ir politinei kovai pagrįsti. Nėra nei logiška, nei naudinga šiose aplinkybėse griauti ar silpninti VLIKą.

Jei paskutinių laikų vis aštrėjan-tys ginčai paliestų tik asmenis — tai būtų pusė bėdos, bet baugu, kad tie puolimai žaloja organizacinį branduolį, kuris žairuoja laisvinimo žarijomis. Lietuvių visuomenė turi moralinę teisę apeliuoti į visas organizacijas, veikiančias jos vardu ir lietuvių tautos naudai, išlyginti visus ginčytinus nedarnumus, išlyginti pasitarimų keliu, bet ne ultimatumais, ne primetimu mažai ar nieku nepagrįstų ir nieko geresnio nežadančių reikalavimų. Visuomenės nuotaikų tyrimas rodo, kad jos dauguma pritaria ir remia VLIKą. Visos kitos pagrindinės organizacijos turi pakankamai rūpesčių ir neužbaigtų darbų.

Neužbaigus tiesioginių, pagrindinių uždavinių, metimasis į kitas darbo sritis negali žadėti nieko gero. Esamų aplinkybių ir sąlygų įvertinimas, pavojus sužaloti organizacinę visuomenės darbo pasiskirstymo schemą — įpareigoja tobulinti, gilinti, plėsti savo veiklą. Grėsmingas ir klampus tarptautinis politinis klimatas įsakmiai įpareigoja padaryti bent keliems metams paliaubas vienijantiems tiltams pastatyti.

Ne šermenims, ne pakasynoms, bet prisikėlimui ruoškimės. Laisvė—viena. Laisvinimas — vieningas.
Domas Jasaitis