ORGANIZACINIAI KLAUSIMAI Spausdinti
Parašė K. Mockus   

Bendruomenės veikla

JAV Lietuvių Bendruomenė sudaro visos PLB daugumą, todėl jos veikla ir reiškia visos bendruomenės pagrindą. Būta, o gal ir esama, nuomonių, kad toji veikla kaip reikiant neišsijudina, kad kitų kraštų negausios bendruomenės reiškiasi žymiai gyviau. Iš tikrųjų visaip būna ir tuose kituose kraštuose. JAV bendruomenės veikėjams nuo pat pradžios teko ir dabar tenka skaitytis su faktu, kad čia senesniųjų imigrantų ir jų vaikų yra susidariusi tam tikra organizacinė sistema, kuri, nors ir nerodo šiandien ypatingo gyvumo, vis dėlto negali ir neturi būti Ignoruojama. Bendruomenė apjungia ir apjungs daugiau tuos lietuvius, kurie paliko savo kraštą, traukdamiesi nuo komunistinės Rusijos invazijos II-jo pasaulinio karo pabaigoj. Mums yra reikalingos jėgos ir visų tų lietuvių, kurie atvyko čia prieš kelis dešimtmečius arba kurie išaugo jau naujame krašte. Jų tarpe esama nuostabiai puikių veikėjų, kurie, dabar jau dažniausiai sulaukę tikrai žilo plauko, dar rodo didelio intereso ir teikia daug paramos lietuviškam visuomeniniam gyvenimui, bet kurie yra susirišę su anksčiau čia prigijusiomis organizacinėmis formomis ir sunkiau gali sutapti su bendruomenės organizacija.   Tenka  veikti  atsargiai  ir jieškoti kelio apjungti visokių linkmių lietuvius, įskaitant ir tuos, kurie neįsijungė ir neįsijungs į bendruomenės veiklą.

Betgi per pastaruosius metus organizaciniu požiūriu JAV Liet. Bendruomenė  yra gerokai  pažengusi  ir toliau žengia į priekį. Veiklos pradžioje sudarytasis New Yorko ir apylinkių ribose laikinasis organizacinis komitetas  neišėjo iš, laikinumo  rėmų ir gal per ilgai uždelsė pastovesnių vadovaujamų organų sudarymą. Pirmoji pastovi vadovybė rėmėsi develando mieste susibūrusiais į-domiais   ir   veikliais   bendruomenės veikėjais, develando mieste susikūrusi   bendruomenė   parodo   daugiau gyvumo ir bendruomeninio susipratimo. Pradiniais bendruomenės kūrimosi   metais,   kai   daugelyje   vietų sunkiai bebuvo   įmanoma   sukviesti apylinkių susirinkimus, tokie susirinkimai Clevelande buvo labai gausūs ir gyvi. Suprantama, kad į tą miestą buvo nukreiptos akys, kai norėta  bendruomenę  pastatyti  ant  gyvesnių pagrindų, develando lietuviai, priekyje su pirmininku Stasiu Barz-duku.   vadovavo   visai   šio   krašto bendruomenei dvi kadencijas. Vėliau toji   vadovybė   perkelta   į   gausiausią  lietuvių  koloniją Čikagą,  Čikagoj  ir  apylinkėse  yra  susibūrę ne tik dideli  skaičiai senosios imigracijos lietuvių, bet ir daugumas pastarosios pokarinės imigracijos. Taigi ir bendruomenei tenka pagrįstai remtis tos  apygardos žmonėmis.  Čikagos mieste per pastaruosius metus vyko ir dar   vyks   daug   platesnio masto kultūrinių įvykių — kultūros kongresai,   dainų  šventės,  operų  ir teatro pastatymai ir pan. Tai natūralu. Ir turime pripažinti, kad tuos didžiuosius   įvykius   Čikagos   lietuviai širdingai priima, aktyviai dalyvauja jų rengime. Dainų ar tautinių šokių šventės sutraukia didžiulį skaičių  klausytojų-žiūrovų.  Tačiau  pati bendruomenė savo kasdieniniam gyvenime neparodo tokio organizuotumo    laipsnio,    kaip    Clevelande, ir apylinkių susirinkimai būna dažniausiai taip pat   negausūs   ir   negyvi, kaip ir daug kur kitur. Solidarumo mokestį taip pat sunku surinkti. Ta prasme Čikagos lietuviams, tenai turėjusiems   ir   bendruomenės   centrą savo apygardoj, labai reikia pavyz-dingiau susitvarkyti veikimą apylinkių ir apygardų ribose. Pati centro valdyba sudaryta iš veiklių, kompetentingų  ir,   sakyčiau,   nuosaikių veikėjų,   tikrai   davė   mums   rimto darbo periodą. Linkėkime sėkmės ir ištvermės, nes nepasisekimai nėra išvengiami, o didesnių pasisekimų sunku pasiekti. Linkėkime išvengti ir įsibridimo į beprasmį triukšmą, kaip atsitiko pastaruoju metu. Verčiau jėgas sutelkti į pozityvius uždavinius, o nesileisti į nesibaigiančius, smulkmeniškai kokčius savo įsipainiojimų aiškinimus.

Kokie organai labiau prigijo

Norečau reikšti nuomonę, kad labiau prigijo ir save pateisino apylinkių valdybos ir centro valdyba. Sunkiau yra ką pasakyti apie apygardų veiklą. Taip pat, tur būt, vis labiau aiškėja, kud perdaug buvo skirta dėmesio ir pastangų sukurti vadinamąją pasaulinę vadovybę, ją sudarant taip brangiai atsiėjusio New Yorko seimo pagalba.

Iš tikrųjų yra reikalinga kokia jungtis tarp atskirų kraštų bendruomenių valdybų, tačiau gyvenimo praktika rodo, kad kiekvieno krašto valdyba tvarkosi savarankiškai ir kokie nurodymai iš PLB centro ne ką galėtų pakeisti. Vistiek natūralus Bendruomenės centras yra ten, kur yra daugumas jos narių. Koordinacijai ir ryšiams reikalinga kokia institucija. Tą galėtų atlikti vieno kurio krašto valdyba, visoms kraštų valdyboms susitarus. Dar prieš aną taip stipriai garsintą seimą, atsimenu, dr. J. Grinius parašė ir "Draugas" išspausdino straipsnį antrašte "Ar PLB seimas yra reikalingas". Tame straipsnyje autorius kėlė abejonių dėl tokio seimo reikalingumo bei naudos ir siūlė paprastesnius būdus centrinei institucijai sudaryti. Turime iškelti klausimą, ar penkiem metam praėjus (metai praeina greitai) vėl imsimės "pasaulinių" žygių. O gal atskirų kraštų valdybos korespondencijos būdu tą klausimą išspręs? 1964 m. New Yor-ke rengiamos pasaulinės parodos proga imkimės organizuoti tame mieste kokius didesnio masto kultūrinius, o gal ir politinius pasirodymus.

Dainų šventė

Dainų švenčių Amerikoj buvo ir seniau, čia turime galvoj tik pastarąsias.
Turėjome jau dvi dainų šveitęs. Jos buvo rengiamos JAV -Kanados mastu. Abi sutraukė nemažai dalyvių ir daug publikos. Abi ne kažin kiek pasitarnavo mūsų reprezentacijai už lietuviškos bendruomenės ribų. Abi taip pat savaime negalėjo sutraukti daugiau chorų iš tolimesnių vietų, šiame krašte veikia lietuvių muzikų ir lietuvių vargonininkų organizacijos. Per tas organizacijas vertėtų sueiti į artimesnį ryšį su didesniu muzikų skaičiumi ir su tų muzikų tiesioginiais globėjais —    daugeliu atvejų lietuviškų parapijų klebonais. Gerokai iš anksto pradėjus, gal pasisektų surengti regijo-ninę dainų šventę New Yorke pasaulinės parodos metu. Galėtų dalyvauti chorai iš New York, New Jersey, Pennsylvanijos, N. Anglijos gausių kolonijų.

Būtų lengviau susisiekimo atžvilgiu. Taip pat būtų stipriau pajudintos to pakraščio lietuvių kolonijos, kurios turi savo sunkumų. Būtų priversti parodyti daugiau dėmesio lietuviškai muzikai ir pakankamai gausūs New Yorko - New Jersey lietuviai. Kad jie ne visada tokio dėmesio parodo, liudija praeito pavasario koncertai. Trys tos apylinkės chorai, prieš išvykdami į dainų šventę, rengė du koncertu — vieną New Jersey, kitą Brooklyn, N.Y. Abiejų koncertų publika buvo labai negausi —    vos siekė gerą šimtinę ir tai daugiausia vyresnio amžiaus moterų. Plačiau užsimojus, pavyktų tą reikalą stipriau pastatyti. Sakysim, tame pačiame New Yorko mieste BALF kasmet praveda pakankamai sėkmingą vajų. Kodėl nepameginus didesnio masto kultūrinius parengimus rengti tokiame mieste, kuris yra reikšmingas visais atžvilgiais ir kuriame vyksta gyvas kultūrinis gyvenimas su daugybe teatrų, muzikos salių ir pan?

Čikagos ir apylinkių lietuviai gal panorės surengti regijoninę šventę, pasiremdami čikagos-Detroito-Cleve-lando rajonų lietuviais. Kanadiškiai savo keliu gal panorės surengti Kanados lietuvių dainų šventę. Tegul tokios šventės sieks mažesnius choristų skaičius, bet užtat pasieks daug didesnį skaičių lietuvių kolonijų, pajudins tų kolonijų bestingstantį gyvenimą.

Lietuviškasis teatras

Yra faktas, kad daugumas tų teatro mėgėjų grupių, kurios susikūrė įvairiose kolonijose bevykstant imigracijai iš DP stovyklų, dabar jau nebeegzistuoja ir sunku laukti, kad jos vėl atgytų. Ant savo pečių tų teatro darbuotojų meniniai vadovai turėjo nešti ir administracinio, technikinio darbo naštą. Po tiek daug pastangų dažnai atsitinka, kad vos vieną sykį veikalą scenai parodžius, jau tenka tuo ir pasitenkinti. Klojiminių laikų ar vanagaitinių laikų scenos pasirodymų dabar nenorime ir niekas jų nenori rengti. Vis norisi ką tikresnio ir ką lietuviško pastatyti. Susiduriama su lietuviškų veikalų stoka. Taip įvairios kliūtys žada pribaigti atskirų mažiau gausių kolonijų teatrinių grupių egzistenciją.

Norisi vėl kelti klausimą, ar neįmanoma Čikagos mieste suorganizuoti bent jau stipresnį branduolį teatrinio kolektyvo ne mėgėjišku, o daugiau profesiniu ir komerciniu pagrindu? Tegul tas kolektyvas nepastatytų kažin kiek veikalų per metus, bet bent vieną kitą pastatęs, gal pajėgtų aplankyti ir kitas gausesnes kolonijas. Mūsų sąlygose tai būtų, man rodos, idealus sprendimas JAV ir Kanados lietuviams. Jeigu Bendruomenės organams toks dalykas nesisektų, gal sudaryti tam kokį specialų komitetą ar surasti kokį atskirą asmenį, kuris imtųsi teatro organizacijos panašiais pagrindais, kaip vyksta operos pastatymas? Gal ir mecenatų tam reikalui atsirastų? Neturėtume per lengvai leisti užmigti mūsų kultūrinio gyvenimo tokiai gyvybinei šakai. Lietuviškas teatras mūsų tautinio atgimimo laikotarpyje atliko labai svarbų uždavinį. Jis turi atlikti tą uždavinį ir mūsų tautinio išsilaikymo pastangose svetur. Tai tikrai įmanoma, nes meninių jėgų čia yra. Jeigu trūksta, tai trūksta visuomeninių ir, sakyčiau, ekonominių, komercinių, visuomeninių jėgų. Pajieškokime. Patys nustebsime pamatę, kad tikrai dar daug galima padaryti.

Lietuviškoji knyga

Klausiau vieną sekmadienį rašytojo Stasio Santvaro liūdno žodžio, sakyto per "Laisvės Varpo" radiją lietuviškos knygos reikalu. Išrodo, kad stokojame ne knygų, o tų knygų pirkėjų - skaitytojų. Pagrįstai keliamas klausimas, kodėl ta pati visuomenė, gyvendama skurdų gyvenimą stovyklose, pajėgė išpirkti nepalyginamai didesnį kiekį knygų, kaip dabar. Šitą klausimą aiškinant, nereikėtų tenkintis vien paprastu pabarimu bei pasmerkimu tų, kurie neperka, nes šitaip kažin ar daug pažangos padarysime. Nors stovyklų gyvenimas ir buvo skurdus maisto ir patalpų atžvilgiu, bet tada vartotas pinigas buvo nebrangus, žmonės galėjo pirkti visa, kas buvo siūloma. Be to, tada buvo daugiau laiko skaityti ir šį ir tą. Buvo dar ir natūralus skaitytojų prieauglis, nes veikė tikrai lietuviškos mokyklos, kurios tą prieauglį natūraliai ugdė, šiandien materiališkai geriau gyvename, bet esame labiau išsibarstę ir išsiblaškę. 2monės be blogos valios mažiau begali skaityti, o ir ką pirkdami labiau pasižiūri, ar verta pirkti. Tie žodžiai rašomi ne norint pateisinti tuos, kurie be pagrindo nutolo nuo lietuviškos knygos, ja nesidomi, nepalaiko. Tačiau neturime sudaryti įspūdžio, kad kiekviena lietuviška naujai išspausdinta knyga jau kiekvienam pirktina. Reikia saikingiau kelti klausimą, palikti skaitytojui aiškesnę pasirinkimo laisvę. Ne visos dabar išspausdinamos lietuviškos knygos yra vienodai vertingos. Kitaip ir negali būti. Kiekvienas pirkėjas pasirenka pagal savo interesą. Tai taip pat natūralu. Turint galvoj šias pastabas, tenka imtis priemonių pakelti lietuviškos knygos platinimą, nes tas platinimas daugelyje vietų yra daugiau kaip nepakankamas. Yra leidėjų knygoms leisti, yra ir autorių joms parašyti. Labiausiai, tur būt, trūksta tarpininko tarp leidėjo ir skaitytojo — per silpna yra knygos pasiūla rinkoj. Reikia kolektyviai pasvarstyti, kokiu būdu pagyvinti lietuviškos knygos platinimą, kokiu būdu įvykdyti norą, kad lietuviška knyga būtų akivaizdžioj vietoj pasiūloma visur,  kur susirenka didesnio  skaičius lietuvių — prie bažnyčių sekmadieniais, prie koncertų ir susirinkimų salių ir pan. Neišskirtinas ir individualaus platinimo būdas, aplankant namus. Labiau išplėstinas Amerikoj labai madingas knygos klubas. Tuo atžvilgiu reikšmingus bandymus daro "Nidos" klubas Anglijoj. Kodėl ir kitiems nepamėginus? Paprastas nusiminimas nieko nepadės. O stengiantis dar galima daug pasiekti, nors, žinoma, negalima išleisti iš akių fakto, jog iš dabar augančio prieauglio mažiau beat-siras uolių lietuviškos knygos skaitytojų, nes, nežiūrint visų mūsų pastangų, vistiek nepasieksime to paties, kaip grynai savame krašte. Bet tai anaiptol nepateisina tų vyresnių, kurie jau per metus nepajėgia įsigyti nė vienos lietuviškos knygos ir ją perskaityti, nors patys ir gerai įsikūrę.
K. Mockus