Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASTABOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Baltaragis   
Dar kiek apie numaironintą Maironį

Rašant apie sovietinį Maironio traktavimą ("Numaironintas Maironis", Aidai, 1963, nr. 4, p. 157-169; nr. 5, p. 205-215; išspausdintų taip pat knygoje "Maironis" 129 p.), buvo atkreipta dėmesys (p. 163) į Pavasario balsų 1947 m. leidimo išspausdintą įvadą, kuriame jo autorius A. Venclova stengėsi duoti sovietiškai sukirptą Maironio kūrybos aptarimą.

Papildant pravartu pastebėti, kad ir A. Venclova, šiaipjau apsukrus sovietinėje "dialektikoje", tuo metu (1947 m.) dar nebuvo pakankamai išprusęs ir dėl to įvado pateko į bėdą. Pasirodo, ir jo nepataikyta į toną. 1949 m. pavasarį įvykusiame rašytojų susirinkime A. Venclova "pilnu balsu" (jo paties žodžiai) atliko viešą išpažintį ir atgailą. Paaiškėjo, kad, šalia kitų nuodėmių (klaidingo Žemaitės kūrybos aptarimo ir neteisingo S. Nėries — "Trečio Fronto" ryšių nušvietimo bei apskritai to sąjūdžio pervertinimo), jis padaręs stambių, "principinę reikšmę turinčių klaidų", vertindamas tame įvade ir Maironio kūrybą.

A. Venclova kalbėjo ("Už marksistinį lietuvių literatūros palikimo į-vertinimą", Tiesa, 1949.V.29, taip pat Literatūra ir menas, 1949.V.25; cituojama iš St. Devenio, "Nužmoginto žmogaus balsas: Rašytojo A. Venclovos bolševikinis atgailavimas", Draugas, 1949.VII.9, nr. 158, p. 5):
"Mano klaida savo metu buvo padaryta straipsnyje apie Maironį ir jo kūrybą, išspausdintame prie Pavasario balsų leidimo. Tame straipsnyje mano buvo pernelyg iškelti aikštėn pažangieji Maironio kūrybos motyvai, o nutylėti jo kūrybos reakcingieji, atžagareiviškie-ji motyvai. Maironis, būdamas lietuviškosios buržuazijos atstovas, be to, dvasininkas, savo gyvenimiškąja praktika ir klerikaliniais įsitikinimais susijęs su vienu reakcingiausių visuomenės sluoksnių. Maironio kūryboje mums daug svetima. Maironis turėjo daugybę reakcinių buržuazijos idėjų, kurios vyravo tautinio sąjūdžio laikais".

Toliau A. Venclova nurodė tuos ' 'reakcinguosius, atžagareiviškuosius" Maironio kūrybos motyvus: Maironis kėlęs feodalinės Lietuvos kultą, garbinęs jos kunigaikščius ir nieko nerašęs apie prieš juos nukreiptas lietuvių liaudies kovas, nes, kaip kunigas,   jis   niekad   nesupratęs   darbo žmogaus ir visą amžių kovojęs dėl buržuazijos interesų: jo kūryboje esą motyvų, kurie sudaro lietuviškosios buržuazijos pagrindą, nemaža klerikalinių elementų, siauros kunigiškos pasaulėžiūros pareiškimų; be to, Mūsų varguose jis reiškęs neapykantą rusams, o
"kaip vienas nešlovingiausių Maironio kūrinių turi būti primintas jo eilėraštis 'Nuolat verkšlenantiems politikams', parašytas po 1926 m. fašistinio perversmo, šis eilėraštis išspausdintas Pavasario balsų naujame leidime (1947 m.), kurį paruošė L. Starevičiūtė, redagavo E. Matuzevičius, o atsak. redaktorius buvo V. Drazdauskas. Man, kaip knygos įžangos autoriui, irgi krinta atsakomybė už tai, kad aš nepatikrinau spausdinamo teksto".

Savo "klaidas" A. Venclova susumavo šiais žodžiais:
"štai tie reakciniai Maironio kūrybos elementai, kurie mano straipsnyje buvo nutylėti arba neišryškinti. Tai labai rimta mano klaida. Juo labiau toji klaida kenksminga, kad ji suklaidino daugelį skaitytojų, mokytojų, besimokančios jaunuomenės".

žinoma, sunku būtų patikėti, kad A. Venclova pats staiga praregėjo ir išvydo visas savo "principinės reikšmės turinčias klaidas", čia reikėjo apšvietos iš šalies. Ir, aišku, jos būta — nedviprasmiškos ir įsakmios. Tokios "klaidos" tuo metu apskritai buvo taip dažnos ir opios, kad partijos centro komiteto penkioliktajame plenume tuo reikalu prabilo pats A. Sniečkus, kurio žodžiai jau buvo cituoti minėtame straipsnyje ("Numaironintas Maironis", p. 168).
A. Baltaragis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai