BŪTIES SKLAIDA ir ANTIKINES FILOSOFIJOS SAMPRATA Spausdinti
Parašė FELIKSAS JUCEVIČIUS   
Graikų filosofinė mintis gimė bej ieškant atsakymų j klausimus: Kas yra tikrovė? Iš kokios medžiagos padarytas gamtinis pasaulis? Ar jis sudėtas iš daugelio elementų, ar vieno? Vienas iš pirmutinių filosofų, Talės, vandenį laiko pasaulio pagrindine medžiaga. Šitoji substancija, pilna judesio ir gyvybės, padaro pasaulį lyg "pripildytą dievais". Anaksimenas pasisako už orą, nes jis duoda gyvybę mūsų sielai ir visam pasauliui. Heraklitui pagrindinis elementas yra "amžinoji gyvoji ugnis". Savo atsakymu išsiskiria Parmenidas. Jis nurodo būtį, kaip visos gamtinės tikrovės pagrindą. Galvojimas naujas ir įdomus. Ne taip lengva įtikinti, kad oras ir ugnis tebūtų tik vanduo, ar vanduo — oras ir ugnis. Bet nesunku įrodyti, kad visi šitie elementai turi vieną bendrą savybę — jie yra. Būtis yra jų neatskiriamoji dalis. Todėl iš kokio elemento besusidėtų pasaulis, būtis turi būti laikoma jo tikrovės pagrindine bei pirmine substancija.

Parmenido atsakymas turėjo lemiančios reikšmės filosofijos raidai. Jis pakreipė tolimesnes diskusijas nuo physis į meta-physis, t. y. nuo pojūtinio pasaulio į grynosios minties pasaulį. Štai kodėl Parmenidas laikomas pirmosios filosofijos arba metafizikos pradininku.

Būties sklaida, kurią randame Parmenido poemoje ir kuri išliko iki mūsų laikų tik fragmentuose, remiasi dviem principais: "būtis yra ir negali nebūti" ir "nebūtis nėra".1 Kaip vienas, taip ir kitas principas išreiškia dialektinį judesį tarp būties ir nebūties, ir pažymi, kiek viena yra, o kita nėra. Ar šitoji dialektika yra loginės ar ontologinės prigimties? Kitaip keliant klausimą, ar čia turime reikalo su būties dialektika apie esantįjį ir nesantįjį, ar tik su minties dialektika apie tai, kas yra, ir tai, ko nėra? Su būtimi problemos nėra. Kiekvieną kartą, kai susiduriame su būtimi kaip esančiąja, mes paliečiame jos ontologinį aspektą. Esančioji būtis yra iš tikrųjų nuolatinis ir vienintelis šaltinis, kur gaivinasi ontologija. O kaip su nebūtimi? Atsakymas nelengvas. Nebūtis pasako būties nebuvimą. Niekas yra jos sinonimas. Teigti nebūtį, ar nieką, reiškia visiškai paneigti esantįjį. Neigimas, su ironija pastebi Heideggeris, yra "pagal vyraujantį ir niekad nenuginčytą logikos mokslą proto specifinis veikinys (Verstandes-handlung)".2 Nebūtis yra neigimas, ir tokiu būdu laikytina savo rūšies mąstymo forma. Šitai reiškia, kad nebūtis yra proto kūrinys. Štai kodėl Kantas, kaip ir skolastikai prieš jį, nebūtį laiko ens rationis. Šitai būties rūšiai priklauso aklumas ir tamsumas, nes jie nėra dalykai, bet paneigimas dalykų, k. a. regėjimo ir šviesos. Kaip visoms loginėms būtims, taip ir nebūčiai negalime duoti apybrėžtinybių. Aristotelio kategorijoms nėra vietos nebūties sąvokoje.

Bet kodėl kalbame apie nebūtį? Kodėl Parmenidas teigia nebūties būtinumą? Kadangi jis teigia būties būtinumą. Nebūties metafizika yra protaujančiojo žmogaus dalia. Ji gimsta minties judesio dialektikoje, kuri apima teigimą ir neigimą. Kiekvienas teigimas netiesiogiai ką nors neigia, lygiai kaip kiekvienas neigimas ką nors teigia. Ar teigdami būtį, mes neneigiame nebūtį, o neigdami nebūtį, ar neteigiame būtį? Nebūtis yra būties loginis šešėlis. Nebūties neigime išryškėja buvimas būties. Be Parmenido, gal niekas kitas taip giliai neįsijautė į būties ir nebūties dialektiką, kaip Heideggeris: "Niekas nėra nei objektas, nei apskritai esantysis. Niekas neiškyla nei dėl savęs, nei šalia esančiojo, kuriam lygiai priklauso. Niekas įgalina apsireikšti žmogiškajam buvimui. Niekas ne esančiojo antisąvoka, bet priklauso jo esmei. Esančiojo būtyje įvyksta nieko sunaikinimas".3

Nebūties klausimu susidomi nevienas naujųjų amžių filosofų. Dekarto radikalinio abejojimo išeities taškas yra nebūties galimybės prielaida. Metafiziniuose samprotavimuose apie prigimtį ir malonę Leibnicas klausia: Pourquoi il y a plutôt quelque chose que rien? (Kodėl gi esama kažko tokio kaip niekas?). Kantas baigia transcendentalinę analitiką nieko sąvokos padala. Hėgelio filosofija liktų iš viso nesuprantama be būties ir nebūties dialektikos. Jam grynoji būtis ir grynoji nebūtis yra vienas ir tas pats dalykas — niekas. Bet kodėl jis sutapatina tai, kas yra, su tuo, ko nėra? Kadangi būtis ir nebūtis yra abstrakčios sąvokos, arba visuotinybės, kurioms bet kokia apibrėžtinybė svetima. Stokodamos apibrėžtos konkretybės, jos tėra tik minties kūriniai, ir kaip tokios — niekas.

Būties ir nebūties dialektikoje neišsisemia būties metafizika. Jos analizei nemažiau svarbus pažinimo klausimas. Parmenidui aišku, kad nebūtis yra nesuvokiamas fantomas. Jos nepasiekia nei mintis, nei žodis. "Negalima pažinti, nei išsakyti žodžiu tai, ko nėra", —. sako jis II fragm.). Tačiau visai kitaip su būtimi. Ji atrodo esanti esmėje susieta su mintimi. Štai jo garsioji tezė, kuri yra trečiajame fragmente: "Vienas ir tas pats dalykas yra būti ir mąstyti". Kaip reikia tai suprasti? Ar mintis suponuoja būtį kaip savo objektą, ar būtis yra galutinėje analizėje mintis? Žodžiu, ar šitą Parmenido tezę reikia aiškinti realistine, ar idealistine prasme? Jeigu jis teigia, jog tik tai, kas yra, gali būti minties objektas, tai jį galime laikyti realizmo bei empirizmo pirmataku. Tačiau lieka atvira ir idealistinė interpretacija — būtis tėra tik mintis. Šituo atveju parmenediškoji tezė slėptų savyje podekartiškojo subjektyvizmo bei hėgeliškojo idealizmo daigus. Dar kiti nurodo panašumą su Kantu, kuriam "patirties galimybės sąlygos yra kartu patirties objektų galimybės sąlygos". Parmenido terminais kalbėdami, galime sakyti, kad minties patirtis yra savaime būties patirtis. Tokiu būdu parmenediškoji būties metafizika būtų lyg sintezė transcendentalinio idealizmo ir empirinio realizmo. Kaip ten bebūtų ir kur bepriskirtumėm Parmenidą, viena aišku, kad jis savo būties sklaidoj nepamiršo minties, kurią porą tūkstančių metų vėliau Dekartas padarė moderniosios filosofijos išeities tašku.

Remdamasis šitom dviem tezėm — "būtis yra" ir "būtis yra būti ir mąstyti", Parmenidas sukūrė būties metafiziką, kuri skamba kaip teologija. O gal šitoji būtis ir yra Dievas? Kaip kas beatsakytų į šitą klausimą, kiekvienas turi sutikti, kad parmenidiškosios būties atributais gali puoštis bet kokia dievybė.

Parmenido būtis yra nesutverta ir nesunaikinama. Kur j ieškoti jos kilmės? Ji negalėjo gimti iš būties, nes tuomet ji būtų egzistavusi prieš savo buvimą. "Kaip ji galėtų gimti? Nes jei gimė, jos nėra, ir tikrai nėra, jei turi vieną dieną gimti" (III fragm.). Nebūties irgi negalime laikyti jos gimdytoja, nes žinome, kad ji neegzistuoja. Jei būtis negimė, tai ji ir nepranyks, nes mirtis suponuoja gimimą. Štai kodėl būtis neturi praeities nei ateities. Ji yra amžina dabartis, o gal belaikė amžinybė. Paskui išskaičiuojamos būties savybės. Daugiškumas nesuderinamas su būties prigimtimi, nes padalinimas į dalis reikalautų nebūties, kuri vieną dalį būties atskirtų nuo kitos. Tačiau niekas neegzistuoja. Neegzistuoja ir būties dališkumas. Toliau būtis nusakoma kaip pilnoji visuma, nesiliaunanti tąsa, kur nėra tarpsnio, nei tuštumos. Kai Plotinas kalba apie vieną, kaip daiktų pagrindinį ir pirmutinį principą, ar jis neturi omenyje Parmenido nesidalinančią būtį? Parmenidiškoji būtis nepažįsta judesio, nes kad ji galėtų judėti, jai reikėtų tuščios erdvės. Tačiau tuščia erdvė, ar beerdvė tuštuma prilygtų nebūčiai. Štai kodėl negalimas būties judesys. Bet šitoji būtis, be judesio ir dalių, turi ribą. Parmenido manymu, būtis be ribų stokotų atbaigtinumo. Kadangi būtis yra pati tobulybė, ji negali stokoti tos savybės, kuri reikalinga josios atbaigtinu-mui, t. y. ribotumo.

Kuo mums įdomi Parmenido būties sklaida? Savo metafiziniu grynumu. Mintis suranda būtį, o būtis suima mintį. Kaip viena, taip ir kita yra metafizinės tikrovės, ir kaip tokios jos tampa filosofinių diskusijų pagrindiniu objektu. Amžių bėgyje kas kaip apibūdins filosofiją, niekas negalės išleisti iš akių būties. Nes filosofija savo pirmine, t. y. parmenidine, prasme yra būties mokslas, kurį sukuria mintis. Bet ką bendro turi su išmintimi?

III
Nuo Pitagoro laikų graikams filosofija reiškė išminties mokslą. O kas yra išmintis? Kas iš arčiau susipažinęs su žydų tradicija, tas žino, kad ji neatskiriama nuo Dievo pažinimo. Tikroji išmintis gimsta Dievo baimėje, ir išmintingu laikomas tas, kuris Jam ištikimai tarnauja. Šitoji išminties samprata yra religinio pobūdžio. Jai pradžią davė pranašai ir maldingi poetai, kuriems, kaip visiems semitams, filosofinis galvojimas buvo svetimas. Visai kitaip su graikais. Pranašų Dievas buvo jiems nepažįstamas. Nežinomas ir apreiškimas. Jie vadovavosi savo natūraliu protu. Nenuostabu todėl, kad jie išmintį suprato kitaip. Ji susieta su būties pažinimu. Graikiškajai tradicijai lieka ištikimas ir Platonas. Kaip Parmenidui, taip ir jam būtis yra pagrindinė filosofijos tema. Filosofuoti apie būtį reiškia ją analizuoti. Būties analizė remiasi parmenidiškuoju principu — būtis yra. Šitas teigimas yra metafizinio galvojimo kertinis akmuo. Būties sklaida suponuoja savaime esamumą būties.

Platono būties sklaida glaudžiai siejasi su jo idėjų teorija, kuri amžių bėgyje susilaukė skirtingo aiškinimo. Aristotelis, kuris išbuvo Platono mokiniu dvidešimt metų, laikė platoniškąsias idėjas "subūtintomis" bendrybėmis, kurios atskirtos nuo pojūtinių daiktų. Vėliau vieniems jos atrodė lyg kokie įsivaizdavimai, kitiems — nerealios svajonės, tos "Platono idėjos", nuo kurių apsaugoti taip norėjo savo duk-

Adomas  Galdikas  Ruduo kalnuose (Tempera)

terį Mme de Sevigny, dar kitiems, kaip Volterui, jos reiškė "abstrakčias idėjas", kuriomis pakeičiami realūs daiktai. Tačiau Platono idėjos nėra nei būties skraiste pridengtos grynos sąvokos, nei vaizduotės ar proto kūriniai, bet tikrovės pilniausia ta žodžio prasme. Jos yra atskirtos realiai nuo daiktų, kurie tėra tik jų kopijos, ir egzistuoja paskirai anapus pojūtinio pasaulio. Štai kodėl pojūtinis pažinimas nėra tikras, nes jis remiasi daiktų efemerine egzistencija. Norint pažinti tikrai daiktus, reikia suvokti jų idėjas, kurias tegali suvokti tik "proto akis".

"Timėjuje" Platonas skiria dvi būties rūšis: idėją - būtį ir josios kopiją. Idealioji arba pir-mavaizdinė būtis yra visa tai, kas yra ir gali būti. Tai augščiausioji idėja, o kartu ir tikriausioji būtis, kuri net realiau egzistuoja už pojūčiais pagaunamą būtį. Idėjos-būties niekas nesutvėrė ir niekas nesunaikins. Ji neturi nei pradžios nei pabaigos, o lieka visados ta pati. Laisva nuo išorinės įtakos ir su nieku nesusilieja. Pojūčiams ji neprieinama. Vien tik protas gali ją kontempliuoti. Idėja-būtis gal nėra Dievas, bet tikrai turi kažką dieviško. Pirmavaizdinės būties kopija yra gamtinis pasaulis. Ji turi pradžią, nors apie jos atsiradimą nedaug ką galime pasakyti. Platonui aišku tik, kad kaip bet koks daiktas neatsirado savaime, bet turi priežastį, t. y. kūrėją, kurs jį padarė, lygiai taip pat ir gamtinė būtis turi savo sutvėrėją. Bet jo niekas negali surasti, o jei kas ir surastų, tai jo negalėtų nupasakoti žmonėms. Kurdamas regimąjį pasaulį, tvėrėjas modeliu turėjo idėją-bū-tį. Štai kodėl jis sutvėrė vieną būtį ir jai davė tobuliausią formą ir mąstančią sielą.

Platoniškoji būties samprata nevienam atrodo klaidinga, nes ji skelbianti dualizmą kaip ontologinėje, taip ir epistemologinėje plotmėje. Bet ar šitas dualizmas neslypi pačioje būties sąrangoje? Ar pojūčiais nesuvokiame daugybę būčių nuolatiniame tapsme? Ar protas nenurodo vieną, nesikeičiančią ir amžiną būtį? Kaip sutaikyti pojūčių duomenis su proto reikalavimais? Platono būties sklaida, kaip ir jo idėjų teorija, yra vienas iš bandymų išspręsti šitą problemą.

Dar kitoki būties aspektai atskleidžiami "Sofiste". Čia kalbama apie nebūtį, kurioje klaidžioja sofistas, ir ji vadinama metaforiškai "nebūties tamsybė". Būtis palyginama su šviesa. Dabar galime suprasti, kodėl "Respublikos" septintoje knygoje Platonas aptaria filosofavimą kaip sielos pakilimą iš tamsos į šviesą, Suvokdamas bei atskleisdamas būties paslaptis, filosofas įsiveržia į šviesos pasaulį. Tiesa, jis vadina diena ir žemiškąją būseną, kuria didesnė dalis žmonijos pasitenkina, bet diena, kuri tėra tik truputį šviesesnė negu naktis. Tikrosios dienos šviesa džiaugiasi nedaugelis, tik tie, kurių akys nukreiptos į idealinės būties bei idėjų pasaulį. Platonui filosofija yra "nuostabi kelionė", kurios metu filosofas palieka gamtinio pasaulio "tamsybes" ir pakyla į pirmavaizdinės būties, amžinųjų ir nesikeičiančių jų idėjų karalystę.

IV
Aristotelis susieja filosofijos pradžią su nuostaba: "Žmonės anksčiau filosofuodavo ir dabar pradeda filosofuoti nuostabos déliai".4 Kasdieniai sunkumai, gamtos grožybės, dangaus kūnų apraiškos, pasaulis apskritai stebindavo juos. Kodėl naktis pakeičia dieną? Kodėl pakyla audros su žaibais ir perkūnu? Kodėl gimsta ir miršta žmonės? Iš viso, kas yra pasaulis ir kodėl jis yra? Šitų klausimų akivaizdoje žmogus pasijusdavo nežinėliu. Norėdamas išsilaisvinti iš igno-rancijos, jis pradėjo jieškoti įvairių gamtos reiškinių priežasties. Ir taip gimė mokslai ir filosofija. Kad filosofija gimsta nuostaboje, tai skelbė ir Platonas. "Teatėjuje" skaitome: ". . . nuostaba yra filosofijos jausmas, ir filosofijos pradžia glūdi nuostaboje".5

O kas yra filosofija? Aristotelio atsakymas lieka parmenidiškosios sampratos rėmuose: "Mokslas, kuris nagrinėja būtį kaip būtį ir atributus, kurie jai priklauso vardan jos prigimties". Kad nesumaišius filosofijos su kitomis žinojimo šakomis, jis priduria: "Bet tai nėra tas pats, kaip kiti, taip vadinami, specialūs mokslai, nes nė vienas iš jų nenagrinėja būties, kaip būties aplamai. Jie nukerta dalį būties ir studijuoja šitos dalies savybes".0 Matematika domisi kiekybe, fizika — medžiaga ir judesiu, biologija — gyvybe. Nė vienas iš specialiųjų mokslų nesidomi būtimi kaip tokia.

Bet filosofija išsiskiria iš kitų mokslų ne tik dėl to, kad savo objektu turi būtį. Ji užima ypatingą vietą mokslų tarpe, dėl dviejų kitų dalykų: pirma, kadangi ji atskleidžia, jog Dievas yra visų dalykų priežastis ir pirmasis principas, o antra, kadangi šitą mokslą tepasi-savina pilna ta prasme tik Dievas. Štai kodėl Aristoteliui filosofija nėra paprastas mokslas, vienas iš daugelio mokslų, bet pats nuostabiausias mokslas. Jis net jį vadina dievišku mokslu. Todėl ir tie, kurie atsideda šito mokslo studijoms, laikomi išminčiais. Jie yra net "dievai", dievai ne ant visados, bet tam tikrais momentais, ypač tais, kai jie suvokia, kas yra būtis savo giliausioje esmėje.

Būtis stovi Aristotelio fisolofinių diskusijų centre, nėra vien tik parmenidiškoji būtis, t. y. tai, kas yra ir negali nebūti. Ji reiškia daug daugiau. Tai galime spręsti vien iš vardų, kurie jai duodami. Ji vadinama principu, pirmuoju judintoju, Dievu. Neatrodo, kad ji turėtų ką nors bendro su medžiaga, nes jos prigimtis geriausiai apsireiškia mintyje. Štai kaip šitoji būtis-prin-cipas apibūdinamas "Metafizikoje": "Jo būtis, grynoji mintis, pasiekia augščiausią tobulybę, kuria mes tik tesidžiaugiame trumpai. Šitoje būsenoje jis pasilieka visą laiką. . . kadangi pasitenkinimas ir veiksmas yra tas pats.. . Savyje egzistuojančioji mintis yra visa tai, kas yra geriausio ir tobuliausio, o pati nuostabiausia mintis yra pats nuostabiausias gėris. Mintis mąsto save, kai suvokia objektą, nes ji pati tampa objektu, kai pagauna ir suvokia savo objektą. Tokiu būdu mintis ir minties objektas pasidaro tapatiški. Mintis yra galėjimas suvokti objektą ir esmę ir minties judesiu suvokiamas objektas. Štai kodėl suvokimas, o ne galėjimas suvokti apreiškia minties dievišką prigimtį, ir grynosios minties judesys yra tobuliausias pasitenkinimas. Jeigu džiaugsmas, kuris tik retkarčiais mus aplanko, yra nuolatinė Dievo būsena, tai yra nuostabus dalykas, o jei jis pasireiškia dar augš-tesniame laipsnyje — tai dar nuostabesnis dalykas. O iš tikrųjų taip yra. Būtis priklauso taip pat Dievui, nes minties judesys yra būtis, ir Dievas yra šitas judesys. Šitas nuo savęs priklausantis judesys yra jo būtis, tobula ir amžina. Štai kodėl sakome, kad Dievas yra amžinas ir tobulas Gyvasis, ir todėl būtis ir nuolatinė bei amžinoji tąsa priklauso Dievui, nes tai kaip tik ir yra Dievas".7

Kaip matome, aristoteliškoji metafizika yra būties, minties ir Dievo metafizika. Būtis yra mintis, kuri temąsto tik save, ir tokiu būdu jo mintis yra jo minties mintis. Šita save mąstančioji mintis yra galutinėje analizėje Dievas. Dabar lengva suprasti, kodėl Aristotelio metafizika vadinama teologija: ji yra mokslas ne tik apie būtį, bet ir apie Dievą.

Aišku, Aristotelis nemanė rašyti traktatą apie Dievą, kurio nepažinojo. Jo tikslas buvo suvokti būtį. Tačiau ją pasiekti tegalima per gamtinį pasaulį, kuris yra amžiname judesyje. Kadangi judesys negalėjo atsirasti savaime, o priežasties ir pasėkos dinamika negali eiti iki begalybės, tai Aristotelis pasidarė išvadą, kad turi būti pirmasis judintojas, arba principas. Dievo idėja išryškėjo jam būties sklaidoje. Ar apaštalas nebuvo teisus, kai sakė, jog Dievo neregimą galybę galime suvokti proto šviesa iš padarytų dalykų?8

Aristotelio Dievas turi panašumo su Dievu, apie kurį kalba Apreiškimo knygos. Prisiminkime Mozės pokalbį su degančiu krūmu ant Ho-rebo kalno. Kai jis paklausė vardą tojo, kuris jam apsireiškė, tai atsakymas buvo šis: "Aš esu, kursai esu".fl Šičia Dievas nusako save kaip būtis. Kaip Spinoza teisingai pastebi, Jis yra iš tikrųjų vienintelis, kuris tikrai yra. Skolastikai nusako šitą absoliutinę, būtiną būtį, būtį - Dievą žodžiu "aseitas". Jis reiškia "galia egzistuoti absoliutiškai iš savęs — a se. Nusakyti būtį kaip aseitas, reiškia tvirtinti, kad ji yra būtis be jokios priežasties. Vien tik Dievas gali būti vadinamas aseitas pilna to žodžio prasme. Iš kitos pusės, aristoteliškasis Dievas primena mums Hėgelio absoliutinę idėją, kuri išsisako kaip daiktas ir daikto mintis. Tačiau aristoteliškoji būties dialektika skiriasi nuo hėgeliškosios tame, kad ji nėra prieštarybių judesys, bet labiau minties analitinė veikla. Išeities taškas yra gamtinis pasaulis, kaip stebuklų ir nuostabos šaltinis. Nuostaba sukelia pažinimo troškulį ir nuveda prie būties pirmųjų principų bei priežasčių, kurių suvokimas reiškia išmintį. Tokiu būdu pažinimo pagalba, išminties mylėtojas išsilaisvina ne tik iš ignorancijos, bet kartu suranda Dievą, tiesa, ne tvėrėją, o tik visų daiktų principą.

1.    Cia naudojamasi tekstu, kuris yra leidinyje Le Poėme de Parmenide, presents par Jean Beaufret, Presses Universitaires de France, 1955.
2.    Martin Heidegger, Was ist Metaphysik? Siebte aufläge, Frankfurt A. M. 1955, p. 28.
3.    a. m. v., p. 35.
4.    Metaphysics 982b. — The Basic Works of Aristotle, edited by Richard McKeon, Random House, 1941.
5.    Teaetetus 155. - The Dialogues of Plato. Translated by B. Jowett, Random House.
6.    Metaphysics 1003.
7.    Metaphysics 1072b.
8.    pig. Rom I, 20.
9.    Iš 3, 14.
 
Adomas Galdikas       Piešinys