KULTŪROS PRASMĖ KRIKŠČIONYBĖJE Spausdinti
Parašė ANTANAS MACEINA   

1. Klausimo esmė bei reikšmė
Kas yra kultūra Kristaus įsteigtoje ir Bažnyčios vykdomoje Dievo Karalystėje: esminė būtinybė ar praeinanti atsitiktinybė?
Istoriškai šis klausimas atsakomas labai lengvai. Krikščionybė pasirodė senovės pasaulyje ne kaip kokia keistuolė, gyvenimą niekinanti žydų sekta, kaip tai jai prikaišiojo romėnai, bet kaip visas žmogiškosios veiklos sritis apimąs ir visas jas savo dvasia perskverbiąs naujas sąjūdis. Jau Tertulijonas galėjo drąsiai stabmeldžiams sakyti, jog krikščionys žemiškuoju atžvilgiu esą lygiai tokios pat vertės, kaip visi kiti: jie užsiima laivininkyste, einą karo tarnybą, dirbą žemę, gabeną į rinką savo rankų dirbinius; tad esą visiškai nesuprantama, kodėl jie turėtų būti nenaudingi valstybės ūkiui. Visas Tertulijono "Apologeticum" yra ištisas krikščionybės gyrius ne tik religiniu bei doroviniu, bet ir kultūriniu atžvilgiu. Tą patį randame Aristido, šv. Justino Kankinio, Athenagoro raštuose, kuriais jie gina krikščionis nuo stabmeldžių puolimų: krikščionys einą teisėjų pareigas pagal teisingumą, šelpia vargšus, net patys pasninkaudami, esą geriausi valstybinės tvarkos palaikytojai, moką mokesčius, dalyvaują pilietiniuose reikaluose ir t.t. "Girtina yra krikščionių giminė visame ėmės paviršiuje", baigia savo apologiją Aristidas.

Ir tikrai! Vėlesnis senovinės kultūros perteikimas romanų, germanų, slavų ir baltų tautoms, mokslo bei meno spartus suklestėjimas viduramžiais, ekonominio bei socialinio gyvenimo išsivystymas yra neatskiriamai susiję su krikščionybės plitimu Europos žemyne. Kiekvienas, kuris objektyviai žvelgia į tūkstantmetį krikščionybės kelią žemėje, turės sutikti su pop. Pijaus XI žodžiais: "Jei tiek kultūros, civilizacijos, literatūros brangenybių galėjo išlikti, tai tas priklauso nuo Bažnyčios sugebėjimo net anais tolimiausiais, barbariškiausiais laikais uždegti skaisčią šviesą literatūros, filosofijos, meno, o ypač statybos srityje". Krikščionybės istorinės sąjos su kultūra yra tokios ankštos, jog šiandien net imama baimintis, ar jos nekenkia Evangelijos plitimui kitų, neeuropinių kultūrų kraštuose. Šiandien net norima nulotyninti Bažnyčią, kad ir kitų žemynų žmonės galėtų priimti Kristaus linksmąją Naujieną taip, kaip jų pačių kultūrinės vertybės reikalauja, nekeičiant šių vertybių pagal lotyniškosios kultūros dvasią.

Esmiškai tačiau visa ši vaisinga ir didinga kultūrinė veikla minėto klausimo neišsprendžia. Kultūriniai krikščionybės žygiai istorijos eigoje patys savaime dar neatskleidžia jų prasmės bei reikšmės antgamtinio žmogaus tikslo akivaizdoje. Tiesa, kiekvienas krikščionis žino, kad visus savo veiksmus — tegu jie būtų ir labai žemiški — jis turi pašvęsti antgamtine intencija pagal šv. Povilo paskelbtą dėsnį: "Ar valgote, ar geriate, ar ką kita darote, visa darykite Dievo garbei" (1 Kor. 10, 31). Dievo garbė yra krikščioniškojo buvimo būdas: krikščionis būna garbindamas. Todėl kiekvieną savo darbą jis turi paversti garbinamuoju veiksmu ir tuo būdu padaryti jį priemone savam išganymui. Kultūrinė veikla čia nesudaro jokios išimties: ir ji turi būti įjungta į Dievo garbės ženklų eilę. Bažnyčia visad smerkė ir tebesmerkia vidinį krikščionies pasidalinimą, kai jis šešias dienas yra kultūrininkas, o tik sekmadienį religininkas. Krikščionis mokslininkas, menininkas, politikas, ekonomistas, technikas, auklėtojas, gydytojas visur ir visados, šventadienį ir šiokiadienį lieka krikščionis, vadinasi, "naujas sutvėrimas" (Gal. 6, 15), kurio būtis yra perkeista krikšto sakramentu ir turi todėl regimai reikštis visuose jos veiksmuose. Šia prasme kultūrinė krikščionies veikla, pašvęsta antgamtine intencija ir palenkta Viešpaties garbei, gali būti kelias į išganymą, kaip moteriai vaikų gimdymas — šis grynai gamtinis dalykas, — jei visų šių veiksmų — kultūrinių ir gamtinių — autoriai gyvens, kaip šv. Povilas sako, "tikėjime, meilėje ir šventume" (1 Tim. 2, 15). Kultūrinės veiklos įjungimas į išganymo priemonių eilę įvyksta per antgamtinę intenciją ir padaro ją vertingą krikščionies buvime.

Tačiau šis kilnia intencija pašvęstas kultūrinės veiklos vertingumas yra tik subjektyvinis. Jis paliečia tik mūsų veiksmus ir per juos mūsų sielą. Bet kaip yra su objektyviniais mūsų veikalais? Kokios prasmės bei reikšmės turi jie išganymo vykdyme? Intencijos atžvilgiu lygios antgamtinės vertės turi tiek genijaus veikimas, tiek nemokšos, nes ir šis savo veikla gali Dievą garbinti labai nuoširdžiai. Pasakojimas, esą vienas cirko žonglierius garbinęs Mergelę Mariją tuo, kad bažnyčioje ant galvos stovėjęs prieš jos altorių, turi šiuo atžvilgiu gilios prasmės. Tačiau objektyvinės išdavos visų šių antgamtiškai lygiaverčių veiksmų yra labai skirtingos, jei į jas žiūrėsime moksliniu, meniniu, socialiniu atžvilgiu. Juk net ir kilniausia intencija sukurtas kūrinys gali būti menkavertis kultūriškai. Ir priešingai, genijalus kūrinys gali būti kilęs iš labai žemų motyvų ir neturėti jokios antgamtinės vertės jo kūrėjui. Taigi: ar Dievo Karalystei esmėje yra vistiek, koki veikalai išeina iš mūsų rankų? Ar ji žiūri tik į pačias rankas, kad jos būtų švarios ir pašvęstos kilniu tikslu, ar ir į tai, kas iš šitų rankų išeina? Kasdieniškai kalbant, ar Dievo Karalystei yra vistiek, jei žmonės keliauja pėsti bei raiti, kaip yra buvę viduramžiais, ar važiuoja automobiliais bei skrenda lėktuvais, kaip yra dabar? Ar jie gyvena susiskaldę giminėmis, kaip senovėje, ar susijungę į vieną ūkiškai bei politiškai vieningą pasaulį? Ar jų literatūrą sudaro katekizmai ir maldaknygės, ar poemos, dramos ir romanai? Trumpai tariant, ar   turi   objektyvinės   vertės kultūriniai žmonijos laimėjimai Dievo Karalystei žemėje kurti?

Atsakymai į šį pagrindinį bei esminį klausimą yra labai nevienodi. Mes žinome, kad pačioje krikščionybėje esama stipraus polinkio nusigrįžti nuo pasaulio ir atsidėti tik savo sielos išganymui. Tasai unum necessarium, kurį taip nuostabiai išreiškė Marija, Mortos sesuo, sėdinti prie dieviškojo Mokytojo kojų, yra gyvas visais amžiais: iš jo kilo vienuolinis gyvenimo būdas; jis paskatino tūkstančius eiti į dykumas ir virsti atsiskyrėliais; jis įkvėpė begalybę asketinių knygų kurios įspėja mus saugotis pasaulio su piktais jo pageidimais, jis sukūrė net šventojo tipą, kuris tampa šventas kaip tik šalia kultūros. Rytų Bažnyčioje šis polinkis yra ypač regimas taip, kad visa rytietiškoji krikščionybė yra įgijusi asketiškai-vienuolinio pobūdžio. Jos atstovai neslėpdami teigia, kad "Evangelija neatsiskleidžia pasauliui ir jo neįima: pasaulis guli šalia šios dangiškosios knygos"; kad "pasaulio santvarka negali įeiti į amžinybę": ji "pasilieka anapus Dievo Karalystės slenksčio". Ne be pagrindo tad N. Berdiajevas prikiša Rytų krikščionybei "transcendentinį egoizmą", nes ši, susitelkusi apie atskiros sielos išganymą ir laukdama istorijos galo, paniekina pasaulį kaip Viešpaties kūrinį ir kartu pažemina žmogų kaip Dievo kūrėjo paveikslą.
Vakarų Bažnyčioje nusigrįžimas nuo pasaulio nėra taip stipriai pabrėžiamas, ir kultūrinė veikla čia yra labiau vertinama. Vis dėlto tikro Eiškumo nė čia nėra. Šalia neslepiamo pasididžiavimo bei džiaugsmo, kad Bažnyčia istorijos eigoje yra stovėjusi pirmosios kultūrinės kūrybos gretose, eina kartu ir įspėjimas, kad visa ši kultūra nesudaro Bažnyčios uždavinio, vadinasi, k~d ji Bažnyčiai vis dėlto yra tik atsitiktinybė. Tas pats pop. Pijus XI, kuris pabrėžia Bažnyčios gabumą įžiebti kultūros šviesą, pastebi, jog Bažnyčia tiek "palaiko literatūrą, mokslus ir meną, kiek to būtinai reikia arba nors naudinga krikščioniškajam auklėjimui ir visam jos uždaviniui — gelbėti sielas". Kitaip tariant, Bažnyčia laiko kultūrą tik priemone sielovados darbui. Kur ši priemonė su sielovada nesusisiekia, ten Bažnyčia lieka kultūrai abejinga. Tai ypač pabrėžia kard. Suhard savo pagarsėjusiame ganytojiškajame laiške apie Bažnyčios pažangą bei nuosmukį. Paaiškindamas Pijaus XII žodžius, pasakytus 1942 metų kalėdinėje kalboje, kad "Bažnyčia nesirengia pasisakyti už ar prieš konkrečias formas, kuriomis tautos ir valstybės mėgina spręsti milžiniškus savo vidaus tvarkos ar savo bendradarbiavimo su kitais klausimus", kardinolas Suhard priduria: "Nereikia iš Bažnyčios laukti to, ko ji negali ir neprivalo daryti", ka-

Angelas    Lietuviu liaudies menas

dangi Bažnyčia "viską įdvasina, bet pati kultūros nekuria". Be abejo, visi šie posakiai nereiškia jokio Bažnyčios priešiškumo kultūrai. Tačiau jie neatsako į mūsų keliamą kultūros prasmės bei reikšmės klausimą.

O pats klausimas yra be galo svarbus — tiek dėl Bažnyčios vidinio išsivystymo, tiek dėl jos santykių su jai svetimomis jėgomis.
Pasauliečių pakvietimas į apaštalavimo darbą reiškia naują tarpsnį Bažnyčios augime iš vidaus: Ilgus amžius pasauliečiai buvo Bažnyčioje tylūs lyg avinėliai: jie buvo tik laiminami ir kerpami (Ed. Le Roy); jie buvo tik medžiaga dvasiškių veiklai (Y. Congar). Šiandien tačiau jie pamažu pradeda suvokti savo vietą Dievo Karalystėje. Jie pradeda suprasti, kad ir jie yra Bažnyčia, o ne tik dvasiškiai; kad ir jie turi veikti, o ne tik būti veikiami. Bet su šita atbudusią pasauliečių savisąmone bunda kartu ir klausimas, kame glūdi pasauliečių veiklos centras. Šv. Augustinas yra savo metu pastebėjęs, kad šeimos tėvas atlieka "bažnytines, dar daugiau — vyskupiškąsias pareigas", kai jis "savuosius paragina, pamoko, padrąsina, įspėja". Šie žodžiai aiškiai rodo, kad pasauliečių apaštalavimo erdvė yra ne specialiai sakralinė, bet profaninė sritis. Tokių pasauliečių, kurie dėstys tikybą gimnazijose ar seminarijose, kurie vykdys jiems pavestas parapijų ar vyskupijų valdymo pareigas, kurie atsidės liturginei tarnybai, žinoma, buvo ir bus. Bet ne jie sudarys būdingą pasauliečių apaštalavimo bruožą. Pati pasauliečių masė buvo ir liks kultūrinėse srityse: moksle, mene, politikoje, teisėje, medicinoje, technikoje, ūkyje. Ir juo labiau ši pasauliečių masė darysis religiškai sąmoningesnė, juo labiau ji klaus, kokios prasmės turi jos darbai — moksliniai, meniniai, socialiniai, ūkiniai — ne sielai išganyti, bet Dievo Karalystei žemėje kurti. Juk pasauliečiai yra Bažnyčios pakviesti apaštalauti ne todėl, kad tuo jiems būtų palengvintas sielos išganymas, bet todėl, kad Dievo Karalystės kūrimas žemėje yra atsidūręs pavojuje. Sielos išganymas yra buvęs visais amžiais vienodai lengvas ir vienodai sunkus. Savo sielą išganyti pasauliečiai gali ir tada, kai jie yra tik medžiaga, tik objektas hierarchijai. Tačiau sielos išganymu Bažnyčios misija anaiptol neišsisemia. Bažnyčia turi atlikti istorijoje dar ir objektyvinį uždavinį, būtent: ji turi kurti žemėje Dievo Karalystę. Šiam uždaviniui sėkmingai vykdyti ateina ir pasauliečiai. Vienų dvasiškių veiklos čia nepakanka, nes antikrikščioniškos jėgos šiandien veikia kaip tik ten, kur dvasiškiai neprieina. Šiandien kuriasi labai aiškiai ir labai sąmoningai antikrikščioniškoji tvarka, kaip prieš-ginybė Evangelijos skelbiamai Dievo tvarkai. Ir štai, šita antikrikščioniškoji tvarka kuriasi tose srityse, kur jose veikia pasauliečiai. Todėl šie ir yra Bažnyčios kviečiami atsverti antikrikščio-niškųjų jėgų veikimą pasaulyje ir neleisti, kad Dievo Karalystės kūrimas būtų sukliudytas ar net atstumtas atgal. Pasauliečių apaštalavimas savo esmėje yra grynai objektyvinis uždavinys. Tai uždavinys — visa palenkti Kristui kaip Galvai arba, kasdieniškai kalbant, visa atnaujinti Kristuje.

Užtat pasauliečiai ir klausia, kaip jie gali ir privalo palenkti pasaulį Kristui? Juk jie pasilieka, kaip sakyta, kultūros srityje. Kokio tad ryšio turi jų kuriama kultūra su Dievo Karalystės statymu žemėje? Ar ši Karalystė yra statoma šalia kultūros, kaip mano rusų religijos filosofai? Ar kultūra yra tik priemonė sielai išganyti per kilnią intenciją? O gal Dievo Karalystė kuriasi kultūroje ir per kultūrą? Gal kultūra kaip tik ir yra objektyvinio Bažnyčios uždavinio vykdymas istorijoje?

2. Prigimtasis ryšys tarp kultūros ir religijos
Kad galėtume tinkamai į šį klausimą atsakyti, pažiūrėkime visų pirma, koks yra grynai prigimtasis ryšys tarp kultūros ir religijos. Kad šio ryšio esama, matyti jau vien iš to, jog tas pats žmogus tuo ir pačiu metu yra ir kultūringas ir religingas: tas pat žmogus keičia gamtą ir garbina Dievą. Kaip tad santykiuoja šios dvi to paties žmogaus ugdomos jo gyvenimo sritys? Ką gauna religija iš kultūros ir kultūra — iš religijos?

Stebėdami atidžiau religijos apraiškas — jos tiesas, jos apeigas, jos organizaciją, — randame, kad visos šios apraiškos yra įsivilkusios į kultūrinį, paties žmogaus sukurtą drabužį. Religinės tiesos yra išreiškiamos daugiau ar mažiau filosofinėmis sąvokomis, vadinasi, kultūrinėmis formomis; religinės apeigos yra apsuptos meninėmis, taigi taip pat kultūrinėmis formomis; religinė organizacija yra atremta į vienokią ar kitokią teisinę, taigi kultūrinę visuomenės formą. Gali religijos tiesos, apeigos, organizacija turėti savyje tikrai dieviškąjį pradą, kaip kad yra krikščionybėje, bet šis dieviškasis pradas darosi mums prieinamas tik tada, kai jis įsivelka į žmogiškąjį pradą; kitaip tariant, kai religinis turinys esti išreiškiamas kultūrine forma. Savų išraiškos formų religija neturi. Duodamas žmonijai Apreiškimą, Dievas kalba žmonių kalba ir taip, kaip to meto žmogus mąsto ir supranta. Visas Šv. Raštas yra didžiulis liudijimas, kaip dieviškoji tiesa yra apsisiautusi žmogiškuoju apvalkalu—netobulu, netiksliu, susijusiu su laiku bei erdve. Norint Šv. Raštą teisingai suprasti, nepakanka skaityti jo tekstą, bet reikia įsijausti ir į ano meto žmonių išraiškos būdą: į posakius, vaizdus, simbolius, palyginimus; reikia pažinti aplinkybes, kuriose ta ar kita šventoji knyga buvo parašyta; reikia ištirti santykius, kurie yra buvę tarp rašančiojo ir tų, kuriem šventieji raštai buvo skiriami. Žodžiu sakant, gilus Šv. Rašto kaip dieviškojo apreiškimo pažinimas reikalauja gilaus pažinimo tos žmogiškosios kultūros, kurioje šis apreiškimas buvo duotas.

Tai tinka ne tik Šv. Raštui, bet ir kiekvienai kitai religijos sričiai. Kad žmogus galėtų atlikti kulto apeigas, turi būti gerokai išsivystę šokio, vaidybos, muzikos, poezijos, audimo, siuvimo menai. O kokio didžio matematikos, fizikos ir geometrijos išsivystymo reikalauja šventyklų statymas! Kokios gilios filosofijos reikalauja dogmų formulavimas bei aiškinimas! Kokios gilios teisinės sąmonės bei teisinių dėsnių reikalauja bažnytinė organizacija su jos gana painia hierarchija! Visi šie dalykai — menai ir mokslai — yra kultūriniai padarai: jie yra žmogaus kūriniai. Dievas jų neapreiškė ir nesukūrė. Bet visi jie laiko religiją ir padaro ją mums prieinamą bei suvokiamą. Religija gali prabilti į mus tik per kultūrą. Religija nėra žmogaus padaras: ji yra dieviškasis apreiškimas. Tačiau ji reiškiasi tik per žmogaus sukurtus kūrinius. Gali būti kultūra be religijos, kaip tai šiandien regime komunizme. Bet negali būti religijos be kultūros. Tarp religijos ir kultūros esama tokio pat ankšto ryšio, kaip tarp žmogaus kūno ir jo sielos. Siela nėra kūno padaras, bet ji yra kūne ir tik per kūną ji gali reikštis. Suirus kūnui, įvyksta mirtis. Mes tikime, kad siela egzistuoja ir po mirties, bet mes nieko nežinome, kaip ji ten veikia. Mes taip pat tikime, kad žmogus yra religingas pačia savo esme ir kad šio savo esminio religingumo jis niekad negali prarasti. Tačiau jei žmogus yra tiek nekultūringas, kad jis neturi net pačių kultūros pradmenų, tai jo religingumas reikšis labai siaurai, ir visa jo religija bus labai primityvi. Prof. Šalkauskis sakydavo, kad barbariškoje tautoje ir religija darosi barbariška. Todėl yra didelis ir pavojingas nesusipratimas kultūrą niekinti, nuo jos nusigrįžti ar bėgti — religijos dėliai! Tai reiškia bėgti nuo to, kas religiją laiko, ją žmogui perteikia ir ją istoriškai tobulina.

Šis prigimtasis, bet labai ankštas ir vidinis ryšys tarp kultūros ir religijos atskleidžia mums du dalyku. Visų pirma jis rodo, kad tobula religija reikalauja ir atitinkamai tobulos kultūros. Jei šios kultūros nėra, religija apsireikšti negali. Štai dėl ko Evangelija ir sako, kad Dievo Karalystė per Kristų priartėjo tik tada, kai "laikas pasidarė pilnas" (Mork. 1, 15). Ši laiko pilnybė reiškia tam tikrą žmonijos subrendimą, tam tikrą jos pasiruošimą priimti Kristaus Naujieną. Nes ši Naujiena yra tokia kilni, gili ir sunki, kad ji būtinai reikalauja atitinkamo žmogaus išsivystymo jai vykdyti. O šis išsivystymas yra ne kas kita, kaip kultūrinis žmonijos pakilimas tiek savo mintyje, tiek savo visuomenėje, tiek savo mene. Juk kokia primityvi būtų krikščioniškoji dogmatika be graikiškosios filosofijos: Jono evangelija be graikiškosios Logos sąvokos būtų iš viso neįmanoma. Šv. Trejybės supratimas be asmens ir prigimties sąvokų bei jų skirtumo taip pat būtų neįmanomas. Pats Kristus kaip tikras Dievas ir tikras Žmogus gali būti suvokiamas tik šių dviejų sąvokų šviesoje, nes jis yra vienas asmuo, turįs dvi prigimtis — nesužalotas viena kitos ir nesumaišytas viena su kita. Tačiau visų šių sąvokų paaiškėjimas yra išdava ilgo žmonijos minties kelio. Tik tada, kai atėjo laiko pilnybė žmonijos kultūroje, tik tada galėjo ir Kristus ateiti žemėn skelbti savo gerosios Naujienos, nes tik tada žmonija galėjo šią Naujieną priimti bent esmėje taip, kaip Kristus norėjo.

Antras dalykas, kurį randame kultūros ryšyje su religija yra šis: religija niekad negali pralenkti kultūros išsivystymo. Kadangi religija, kaip sakyta, savų išraiškos formų neturi ir jas skolinasi iš kultūros, todėl ji yra priversta visados eiti kultūrai iš paskos arba greta su kultūra, bet ji niekad negali užbėgti kultūrai už akių. Šis dėsnis paaiškina mums taip dažnai istorijoje sutinkamą religijos 'atsilikimą'. Labai dažnai religija iš tikro seka kultūrą iš paskos, nes ji turi apsidairyti, kokios kultūrinės formos yra tinkamiausios tai ar kitai religijos sričiai apvilkti. Krikščionybės istorijoje šis ėjimas iš paskos yra labai žymus. Pačioje pradžioje krikščionybė buvo labai toli atsilikusi nuo graikiš-kai-romėniškosios kultūros ir kaip tik todėl ji buvo ano meto stabmeldžių niekinama kaip barbariška religija. Vėliau ji atsistojo pačiose pirmosiose kultūros gretose: tai buvo krikščionybės žydėjimo metas. Bet nuo renesanso kultūra vėl paliko krikščionybę užpakalyje, ir šiandien ji daugeliu atžvilgiu žygiuoja iš paskos stipriai atsilikusi. Senieji kultūriniai krikščionybės drabužiai, kuriais ji amžių eigoje apvilko savo teisę, savo organizaciją, savo liturgiją, yra gerokai pasenę bei susidėvėję, o naujų ji vis dar nedrįsta pasisavinti. Tuo būdu tarp krikščionybės ir kultūros šiandien yra atsivėręs didelis plyšys. Atskiri asmens — dvasiškiai ir pasauliečiai — mėgina šį plyšį užgrįsti: bažnytinę muziką mėginama įjungti į džazą; bažnytinė architektūra išvirsta į fabrikus, laivus, daržines, kluonus, besivydama moderninę architektūrą; bažnytinėje tapyboje realizmas pasikeičia į abstrakcijas bei schemas, kunigai, norėdami pasirodyti einą kartu su proletarijatu, virsta darbininkais ir net komunistais; parapinė bendruomenė susiskaldo į įvairiausias organizacijas, nes taip jau yra ir moderninėje visuomenėje; ir t.t. Tokių įdomių "sportinių" Banyčios lenktynių su kultūra šiandien esama labai daug. Jos yra įdomios žiūrovams, bet ar jos iš tikro aną plyšį užgrindžia, tenka labai ir labai abejoti. Kad Krikščionybė galėtų šiandien pasivyti moderninę kultūrą, nepakanka atskirų asmenų ar grupių bandymo; tam reikia bendros linkmės, kuri būtų visoje Banyčioje jaučiama bei vykdoma.

Šitie du dalykai, — 1. tobula religija reikalauja ir atitinkamai tobulos kultūros ir 2. religija niekad negali pralenkti kultūros, — veda mus į pirmą praktinę bei labai svarbią išvadą: jau pats prigimtasis ryšys tarp kultūros ir religijos įpareigoja krikščionį būti kuo energingiausiu kultūros kūrėju. Jeigu krikščionybė yra tobuliausia religija, tai mes, krikščionys, tu-

Angelas   Lietuviu liaudies menas

rime sukurti jai kuo tobuliausių reiškimosi formų bei priemonių. Kitaip mūsų religijos tobulumas liks tik teorija. Dar daugiau: jis išvirs į farizeizmą.

Sakysime: mes didžuojemės šv. Jono paskelbtu principu: "Kas myli Dievą, turi mylėti ir savo brolį" (1 Jon. 4, 21), nes visi esame to paties dangiškojo Tėvo vaikai; krikščionybė yra nebe baimės, bet meilės religija. Bet jeigu nesukursime istorijoje formų, kuriose ši brolio meilė konkrečiai apsireikš, tai ne tik neatsklei-sime šio nuostabaus mūsų religijos bruožo, bet jį savo veidmainyste tik aptemdinsime. Pats pagrindinis tad Kristaus Naujienos bruožas, kad Dievas yra mūsų Tėvas ir kad mes esame jo vaikai, o tarp savęs broliai, reikalauja nepaprastos visuomeninės kultūros, kurioje būtų sukurtos konkrečios formos šiam religiniam broliškumui reikštis.

Tas pat yra ir su mūsų dogmomis, ir su organizacija, ir su liturgija. Kad galėtume atskleisti neišsemiamą dieviškąjį šių religinių paslapčių turinį, turime būti nepaprastai kūrybingi filosofijos, visuomenės ir meno srityse. Dažnai kalbama apie dieviškojo apreiškimo išsivystymą, bet šis išsivystymas paprastai yra suprantamas neteisingai. Nėra išsivystymo dieviškajame krikščionybės turinyje: jis yra mums duotas visas iš karto. Tačiau esama nuolatinio išsivystymo žmogiškosiose formose, kuriomis mes, krikščionys, šį dieviškąjį turinį reiškiame ir vykdome. Išsivysto žmogaus įnašas į religiją, nes tik šis išsivystymas veda krikščionį į vis tobulesnį dieviškojo turinio pažinimą, į vis platesnį jo atskleidimą, į vis geresnį jo vykdymą praktiniame gyvenime. Niekas neneigs, kad šiandien dieviškojo žodžio skelbimas yra žymiai tobulesnis, negu prieš 500 metų, kai nebuvo radijo, televizijos, garsintuvų, filmų ir kitokių kultūrinių priemonių. Niekas taip pat neneigs, kad šiandien nevieną krikščionybės tiesą galime geriau suprasti, kai turime minties kultūros išsivystyme įvairių įvairiausių filosofinių sistemų, pradedant egzistencializmu ir baigiant marksizmu; kai istorijos bei gamtos mokslai mums yra nušvietę pasaulio bei jo eigos dėsnius. Tačiau krikščionis negali, rankas sudėjęs, laukti, kad kultūrą kurtų kiti, nekrikščionys arba antikrikš-čionys, ir kad jis tik paskui atrinktų tai, kas jo religijai tinka. Ne! Krikščionis pats turi kurti kultūrą kuo intensyviausiai, kad tuo būdu jis pats savomis rankomis įvykdytų religinio turinio sujungimą su kultūrine forma, nes tik tokiu būdu įvyksta organiškoji sintezė tarp kultūros ir religijos.
Iš to plaukia antra irgi labai svarbi išvada: krikščionis turi stovėti pirmosiose kultūrinės kūrybos gretose. Religija negali, kaip sakyta, kultūros pralenkti, nes tokiu atveju ji patektų į tuštumą ir išvirstų į nesveiką misticizmą, kuris negali būti žmogiškosiomis sąvokomis išreiškiamas ir žmogiškais mastais patikrinamas. Bet religija gali ir turi eiti ranka rankon su kultūra. Dar daugiau: religijos atstovai turi kultūrai vadovauti, atsistodami geriausių jos kūrėjų eilėse. Šitaip yra buvę viduriniais amžiais, kada visa ano meto kultūra — mokslas, menas, socialinė sąranga — telkėsi Bažnyčios rankose. Vėliau, kaip minėjome, kultūrinė kūryba išslydo iš Bažnyčios rankų, o šiandien ji yra toli Bažnyčią pralenkusi. Ir tai kaip tik labai pavojingas dalykas.

Religijos atsilikimas nuo kultūros yra anaiptol ne garbės klausimas. Be abejo, ir garbė čia turi reikšmės. Juk negražu mums, krikščionims, girdėti, kai nekrikščionys arba antikrikščionys sako, esą krikščionybė yra kultūriškai atsilikusi, esą ji gyvena viduramžių dvasia ir mąsto viduramžių sąvokomis. Tačiau prestižas čia yra antraeilis dalykas. Svarbiausia čia yra tai, kad kultūrinis religijos atsilikimas padaro neįmanomą pačios religijos skleidimąsi pasaulyje. Kaip minėta, religija neturi savų reiškimosi formų: šias formas ji imasi iš kultūros. Kultūra tačiau nėra sustingęs dalykas: ji nuolatos kinta ir išsivysto. Bet kas gi įvyksta tada, kai kultūra religiją pralenkia? Tokiu atveju įvyksta religijos sustojimas prie tam tikro kultūros laipsnio ar kultūros tipo. Religija taip susiriša su šiuo laipsniu ar tipu, kad ji nebegali toliau žengti ir naujų formų bei priemonių pasisavinti. Tada ji sustoja arba išsivysto per lėtai. Tuo tarpu kultūra sparčiai žengia tolyn, pralenkia religijos turimas formas, kuriasi naujų formų, kurios religijai jau yra svetimos. Tarp žmonių, kurie šiomis naujomis kultūros formomis gyvena, ir religijos atsiveria vidinis plyšys. Religija ateina pas juos, apsivilkusi tokiomis formomis, kurių jie nebesupranta, nes jos yra paimtos ne iš jų kultūros. Jos yra praeities formos, pralenktos, atgyventos, nebeturinčios savyje tikrovės, virtusios tik simboliais bei ženklais. Kultūriškai atsilikusi religija darosi nebegyvenimiška. Ji kalba praeities kalba Užuot vedusi gyvenimą, ji atsiduria jo pakraštyje arba užpakalyje.

Bet kaip tik tuo būdu jai ir užsitrenkia durys į pasaulį. Nebepasisavindama naujų kultūros formų, religija nebegali skelbti Evangelijos "kiekvienam sutvėrimui — omni creaturae", kaip Kristus yra apaštalams įsakęs, nes šio naujo sutvėrimo, kuris yra išėjęs iš naujausio kultūros išsivystymo, religija nebepasiekia. Mąstydama praeities sąvokomis, dėvėdama praeities kultūrinius drabužius, gyvendama praeities gyvenimą, Bažnyčia atrodo šiam naujam sutvėrimui tarsi kokia archeologinė liekana, įdomi istoriškai, tačiau negalima sekti praktiškai. Nes ja sekti ir jos skelbimą prisiimti reikštų išsijungti iš naujausios kultūros ir grįžti į senesniąja, daugiau ar mažiau atgyventą ir todėl svetimą.

Kokių tragiškų pasėkų šitoks kultūrinis atsilikimas gali religijai turėti, rodo rusų ortodoksų Bažnyčios pavyzdys. Po Didžiojo Karo, kai Vakaruose atsidūrė šimtai tūkstančių rusų emigrantų, susikūrė stiprios ortodoksų kolonijos Pragoję, Berlyne, Paryžiuje ir kituose didesniuose miestuose. Šios kolonijos darė stiprios įtakos savai aplinkai ypač bizantiškąja liturgija, kuri iš tikro yra giliaprasmė savo turiniu ir stipriai estetinė savo forma, ypač muzikine savo puse. Nevienas tad Vakarų žmogus, išaugintas religiniu atžvilgiu abejingai, arba nepatenkintas sava konfesija, panoro virsti ortodoksu ir pereiti į Rytų Bažnyčią. Tačiau kas praktiškai pasirodė? Pereiti į rusų ortodoksų Bažnyčią reiškė praktiškai virsti rusu, nes ši Bažnyčia yra tiek susijusi su rusų kultūra ir su jos bizantiškąja praeitimi, kad ji kitokiam kultūros tipui bei laipsniui nebeatsiveria. Bet kiek gi vakariečių norėtų išsižadėti savos kultūros ir prisiimti rusiškai-bizantiškąją su jos platoniškuoju mąstymu, su jos tipizuotu menu, su jos nusigręžimu nuo pasaulio, su jos vienuoline asketika? Visi šie dalykai buvo pirmaeiliai laimėjimai, sakysime, aštuntame šimtmetyje, tačiau visi jie yra šiandien pralenkti: Europos kultūra šiandien yra visiškai kitokia, negu ji buvo aštuntame šimtmetyje. O Rytų Bažnyčios kultūrinės reiškimosi formos pasiliko tos pačios. Rusų ortodoksai, atsidūrę Vakaruose, patys pamatė, kaip labai Bažnyčia yra apsitverusi atgyventos kultūros siena ir kaip labai ši siena ją skiria nuo moderninio žmogaus; taip labai, kad šis moderninis žmogus, nors ir gėrėdamasis nuostabia bizantiškąja liturgija, nebegali Įsijungti į ortodoksijos kasdienybę. Todėl atsivertimų į ortodoksų Bažnyčią, išskyrus vieną kitą pavienį atvejį, praktiškai nėra. Tai ženklas, kad kultūrinis Rytų Bažnyčios atsilikimas iš tikro yra virtęs kliūtimi jai sklisti pasaulyje.

Katalikų Bažnyčia savo visumoje tokios sienos neturi. Tačiau atskiros sritys ir čia yra tiek ankštai susijungusios su atgyventos kultūros formomis, kad jos nebeleidžia katalikybei veržtis į naujosios kultūros sritis. Scholastinė filosofija perskiria katalikybę ir naująjį Vakarų mąstymą; administracinė centralizacija, susiformavusi romėniškosios teisės įtakoje, neleidžia katalikybei pasisavinti demokratinių pradmenų; sulotyninta ir suracionalinta liturgija atsiduria šalia naujojo estetinio išsivystymo. Tiesa, katalikybė stipriai plinta primityviose Afrikos tautose, tačiau ji neplinta kultūringose Europos ir Amerikos tautose. Primityvioms tautoms krikščionybė atrodo kaip augščiausias kultūros laipsnis, tuo tarpu moderninės kultūros persunktos Europos ir Amerikos tautos laiko krikščionybę atsilikėle. Vakarų nukrikščionėjimas glūdi ne kur kitur, kaip Bažnyčios atsilikime nuo kultūros. Kai tik Bažnyčia paleidžia kultūrinės kūrybos vadžias iš savo rankų, kai ji pripažįsta kultūros nekurianti, tuojau pat naujosios kartos atkrinta nuo krikščionybės. Klaida yra manyti, kad Evangelija yra paveldima. Anaiptol! Evangelija yra kiekvieną kartą iš naujo skelbiama ir arba priimama arba atmetama. Kiekviena nauja epocha, kiekviena nauja kultūra, net kiekviena nauja generacija turi Evangeliją iš naujo suvokti, priimti ir ja gyventi. Bet kaip gi ji Evangeliją suvoks, priims ir ja gyvens, jei jos skelbimas vyksta šiai epochai, šiai kultūrai arba šiai generacijai svetimomis formomis? Šis tragiškas skilimas tarp Bažnyčios bei kultūros ir padarė, kad Europos žmogus nukrikš-čionėjo. Kultūrinis Vakarų išsivystymas nuvedė šį žmogų toliau, negu Bažnyčia sugebėjo sekti; jis pasiliko su kultūra, tačiau be krikščioniškosios religijos.

Būti tad pirmosiose kultūros gretose, vadovauti kultūrinei kūrybai visose jos srityse yra pačios Evangelijos reikalavimas, būtent, kad ji būtų skelbiama kiekvienam sutvėrimui, kad kiekviena nauja epocha galėtų Evangeliją priimti pagal savo formas, nes tik tokiu būdu Evangelija gali būti ne svetimas paveldėjimas, bet laimėjimas. Kas prisiriša prie senų kultūrinių formų, kuriomis buvo ir tebėra apvilktas religijos dieviškasis turinys, tas kenkia pačiam šiam turiniui, nes uždaro jį praeities formose ir sunkina arba net visai neleidžia jo perteikti dabarčiai. Čia tad glūdi tos nesėkmės, kurios Bažnyčią yra lydėjusios pastaraisiais šimtmečiais: darbininkijos atitrūkimas nuo Bažnyčios dėl šiosios atsilikimo socialinėje srityje, mokslo atitrūkimas dėl per ankšto susirišimo su senuoju pasaulėvaizdžiu, filosofijos atitrūkimas dėl scholastikos kanonizavimo ir t.t. Šias nesėkmes bus galima pergalėti tik tada, kai krikščionys vėl atsistos pirmosiose kultūrinių kūrėjų gretose; kai katalikai turės Einšteiną, Heideggerį, Marksą, van Goghą, Ravelį; kitaip tariant, kai katalikai bus kultūros pionieriai, o ne sekėjai arba žiūrovai.

3. Kultūra Dievo Karalystėje
Prigimtasis ryšys tarp kultūros ir religijos rodo, kad kultūra religijai nėra atsitiktinis dalykas; ji sudaro istorini religijos pavidalą. Bet jeigu mes Dievo Karalystę suprantame kaip istorinį dalyką, kaip Kristaus atpirkimo plėtimą laike ir erdvėje, tai tuojau mums darosi aišku, kad šis plėtimas gali būti vykdomas tiktai kultūrinėmis priemonėmis. Dievo Karalystė nėra tik istorijos pabaigos dalykas, kaip tai mano mistinė krikščionybės linkmė, taip ryškiai vyraujanti Rytų Bažnyčioje. Dievo Karalystė yra kuriama visą istorijos metą; istorijos pabaiga bus tik šio kūrimo apvainikavimas. Nuosekliai tad Dievo Karalystė negali būti kitaip kuriama, kaip tik keičiant pasaulį kultūriniu būdu. Juk jeigu Kristaus atpirkimas glūdi nuodėmės pergalėje ir jeigu nuodėmė yra būties tvarkos iškreipimas, būties apardymas, aptemdant joje Dievo idėją, tai kiekvienas veiksmas, kuris į pasaulį įneša tvarkos, tiesos, gėrio, grožio, savaime įsijungia į nuodėmės pergalėjimą ir plečia Kristaus atpirkimą. Krikščioniškai žiūrint, visa kultūra yra ne kas kita, kaip didžiulis žmonijos mėginimas kūrybinėmis pastangomis pergalėti tai, ką pirmųjų žmonių nuodėmė pasaulyje pagadino. Kiekvienas kultūrinis kūrinys yra
savotiška   dalelė   atpirktojo   pasaulio,   pirmas žingsnis į pasaulio perkeitimą.   

Žmogus   kultūrininkas   sužmogina   pasaulį, nes įtraukia gamtą į savą būtį ir įspaudžia jai savų idėjų. Mes artinamės į tokį istorijos tarpsnį, kada neperkeistos gamtos nebeliks, kada visa žemė bus ne kas kita kaip vienas didžiulis kultūrinis kūrinys, kilęs iš žmogaus rankų. Tačiau juk žmogus yra Dievo paveikslas. Todėl pasaulio sužmoginimas per kultūrą esmėje yra
ne kas kita, kaip Dievo paveikslo plėtimas. Kultūrinėje kūryboje Dievas vėl grįžta atgal į pasaulį, iš kurio jis buvo ištremtas žmogaus nuodėme. Šventojo Rašto pradžioje skaitome, kad Viešpats sukūrė pasaulį taip, jog jis buvo geras ir net labai geras. Tačiau nuodėmė jį paga-

KRUCIFIKSAS   (Dotale) Liet. liaudies menas

dino: jis virto blogu. Kultūra kaip tik ir yra šio blogo pasaulio vertimas vėl geru, šalinant iš jo netvarką, skurdą, nelaimę, ligą, melą, bjaurumą ir t.t. Visos vertybės, kurias savuose kūriniuose vykdo žmogus kūrėjas, reiškia kovą su blogu pasauliu ir bent dalinę šio blogo pasaulio pergalę. Kultūros prasmė yra naujo pasaulio statymas, o šis naujas pasaulis jau yra žmogaus kaip Dievo paveikslo pasaulis. Dievo Karalystė kaip atpirkimo plėtimas istorijoje ir kultūra kaip naujo pasaulio statymas siekia vieno ir to paties tikslo, būtent: pergalėti nuodėmę pasaulyje su visomis jos pasėkomis.

Tuo būdu kultūra darosi Dievo Karalystei nepamainomas dalykas. Dievo Karalystė negali būti įsteigta žemėje, jeigu žmogus nekuria; vadinasi, jei jis tik laukia tiesioginio Viešpaties įsikišimo. Šv. Augustinas yra savo metu pastebėjęs, kad Dievas žmogų sukūrė be jo valios, bet jis negali žmogaus išganyti be jo valios. Tai nepaprastai gilus posakis! Jis apima ne tik individualinės sielos išganymą, kuriam reikia žmogaus valios prisidėjimo, bet ir viso pasaulio išganymą, kuris taip pat neįmanomas be žmogaus kūrybos prisidėjimo. Dievas Atpirkėjas reikalauja žmogaus kūrėjo, kad būtų įvykdytas pasaulio perkeitimas. Išganymas nėra nei tik dieviškasis, nei tik žmogiškasis veiksmas. Jis yra dievažmogiškasis procesas, kuriame veikia ir Dievas ir žmogus. Ir tik iš šito sutartinio veikimo kyla anoji nauja žemė, apie kurią mums kalba tiek šv. Petras, tiek šv. Jonas.

Krikščionis kultūrininkas turi tad žinoti, kad jo kuriami veikalai yra žymiai gilesnės prasmės, negu tik kasdienai patenkinti arba gyvenimui pamaloninti. Krikščionis mokslininkas ir filosofas turi būti įsisąmoninęs, kad jo veikalai yra tiesos realizavimas, vadinasi, kova su nuodėmės įveistu pasaulyje melu ir šio melo pergalė; krikščionis visuomenininkas (plačiausia prasme) turi jausti, kad jo kuriami socialiniai, ekonominiai ar techniniai veikalai yra gėrio realizavimas ir tuo būdu kova su nuodėmės atneštu blogiu ir šio blogio pergalė; krikščionis menininkas turi žinoti, kad jo kuriami architektūros, skulptūros, tapybos, muzikos ar poezijos veikalai yra grožio realizavimas ir tuo būdu kova su idėjos aptemdymu būtyje ir šio aptemdymo pergalė. Kiekvienas krikščionis kultūrininkas yra kovotojas už Dievo paveikslo nušvitimą pasaulyje, nes Dievas yra ir Tiesa, ir Gėris, ir Grožis. Kurti kultūrą reiškia vykdyti Dievo Karalystės statybą pasaulyje. Tai krikščionies pašaukimas, ir šį pašaukimą jis vykdo kiekvienu savo darbu, kuris bent kiek patobulina gyvenimą.

Kultūra savo esmėje yra sakralinis veiksmas, nes, plėsdama Dievo paveikslą, ji pasaulį kaip tik pašvenčia; ji atkovoja jį iš antikristo valdžios, į kurią pasaulis pateko per nuodėmę. Tuo būdu kiekvienas kultūrininkas apaštalauja jau tuo, kad kuria, kad realizuoja tiesos, gėrio ir grožio vertybes. Kiekvienas jo kūrinys neša dalelę Dievo Karalystės: tai yra plytelė šios Karalystės statybai. Jis stato šią Karalystę net visiškai nesąmoningai: kiekviena kultūra, objektyviai svarstant, yra Dievo Karalystės statymas. Tuo krikščionybė susijungia su stabmeldiškąja kultūra į vieną nenutrūkstamą vyksmą. Jei krikščionis kultūrininkas savo kultūrinius veiksmus bei veikalus vykdo sąmoningai, pa-švęsdamas juos kilnia intencija ir žinodamas, kad jis yra Dievo pagalbininkas pasaulio išganyme, jis pašvenčia savo sielą ir gali ją ištobulinti ligi didelio šventumo laipsnio — be jokio bėgimo iš pasaulio. Kultūra yra ne tik pasaulio, bet ir sielos keitimas. Ji yra ir turi būti šventumo kelias. Kultūrininkas šventasis yra kaip tik tasai šventojo tipas, kurio laukia modernusis gyvenimas; tai tipas, kuris tampa šventuoju ne kuo kitu, kaip kūryba. Šio šventojo gyvenimo būdo mes dar nežinome, bet mums yra aišku, kad šis tipas yra galimas ir būtinas.

Jeigu krikščionybė nenori suskursti ir virsti sekta, užuot buvusi visuotinė religija, ji turi pasivyti kultūrą ir vėl imti jai vadovauti. Bet tai padaryti ji gali tik tada, kai krikščionys suvoks kūrybinių savo žygių giliausią prasmę bei vertę Dievo Karalystei. Nes Dievo Karalystė yra ne svajonė, ne ateities lūkestis, bet realus istorinis procesas, kurį vykdo Kristaus atpirktas ir Bažnyčios pašvęstas žmogus kūrybinėmis savo pastangomis. Šios pastangos keičia pasaulį pagal Dievo paveikslą ir tuo būdu pašvenčia žmogų, kai jis savo darbus pergyvena kaip dalyvavimą Kristaus atpirkimo plėtime.

Tebūna šios mintys užbaigtos mūsų poeto Jurgio Baltrušaičio dvieiliu. Baltrušaitis, kaip ir visi simbolistai, turėjo gilią kūrybos reikšmės nuojautą. Visi jie jautė, kad žmogiškoji kūryba įsijungia į dieviškąją kūrybą, šią pra-tęsdama ir užbaigdama. Todėl Baltrušaitis ir sako:
"Dievo pasaulis dar nesukurtas,
Dievo šventovė dar nebaigta".

Mes kaip krikščionys ir kultūrininkai esame pašaukti šį pasaulį sukurti ir šią šventovę užbaigti. Tai yra giliausia mūsų kūrybos prasmė ir sykiu giliausias kultūros ryšys su krikščionybe. Krikščionybė kultūros ne tik negali niekinti, ne tik negali jos neigti, bet ji turi ją ugdyti visomis jėgomis, nes tik per kultūrą įvyksta krikščionybės uždavinys — paversti pasaulį Viešpaties šventove.