Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠDŽIŪVUSI LANKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALOYZAS BARONAS   
Atlantas nebuvo toks pavasariškai malonus, kokį įsivaizdavo į Ameriką plaukiąs Jurgis Petronis. Balandžio vėjas puolė į denį lediniais purslais. Susisupę į aptriušusius apsiaustus, tyro oro ištroškę keleiviai j ieškojo užuovėjos. Ir, rodos, kiekvieną naktį, nors buvo giedra, kabojo rūkas, ledinis ir perpučiąs kaulus. Kartais vėjas blokšdavo kamino dūmus, apkartindamas ir taip jau niūrią, dainoj gražiai apdainuotą, jūrų romantiką. Ir kai Jurgis išvydo toli pažadėtojo krašto didmiesčio žiburius, jį užliejo šiluma, tačiau ji nebuvo ramios krosnies ar pavasario dvelkimas, tai buvo rūpesčio karštis.

Išlipęs uoste ir nuvežtas į traukinių stotį, Petronis bijojo kur nors išeiti. Buvo daug žmonių, tačiau jis buvo toks vienišas — ligi skausmo, ligi baisaus nejaukumo nežinomam miške, kur visa šlamėjo gyvybe ir buvo kurčiai nyku.

Jurgis gerai žinojo savo tetos ir dėdės Senkų bėdas ir buvusias jų šeimos nelaimes, nors jos maža terūpėjo. Nei tetos nei dėdės jis niekada nebuvo matęs ir gal niekada jų nebūtų sutikęs, jei ne pokario kelionė į Ameriką. Petronis nemanė, kad giminių įvykiai galėtų turėti jam reikšmės. Jis tesirūpino tik viena mintimi, kaip reikės gyventi. Čia buvo turtingas kraštas, bet kiekvienas kaip nors privalėjo užsidirbti pragyvenimą, ir Petronį kankino klausimas kaip.

Senkai turėjo dukrą Antanetę, tokio pat amžiaus kaip Petronis, ir sūnų Stasį, vienmetį su kaimyno vaiku Karlu. Abi šeimos buvo iš to pačio Europos krašto. Juos vienijo tie patys rūpesčiai ir ta pati kalba. Šeimas jungė glaudi kaimynystė ir tada, kai Senkams gimė dar vienas vaikas, mažytė Geraldina. Petronio teta, rami ir giedra moteris, šypsodamasi ištarė:
—    Va, tau, Karlai, bus žmona. Būsi mano žentas.

Dešimtmetis berniukas žiūrėjo ir šypsojos. Jam patiko mažutė Geraldina, bet visa kita turėjo būti kažkada už daugelio metų, už neaprėpiamos laiko sąvokos, o tai, rodėsi, niekada neateis. Ir kažkaip nejučiomis Karlą ir Stasį visi pradėjo vadinti svainiais. Ir ne retai Karlo motina pasakydavo Senkuvienei:
—    Žinai, tam tavo žentui turėjau uždrožti diržu. Toks padykęs.

Žentas buvo mažas, ir abu svainiai mėtė sviedinį gatvėtakyje. Minkštas beisbolo kamuolys daužėsi į garažo stogus ir tvoras, o mažytė Geraldina gulėjo lopšely, pakaitomis verkdama ir miegodama. Paskui ji pradėjo vaikščioti ir maišytis po kojų. Svainiai paaugo. Laikas bėgo. Jie, nebaigę mokyklų, pradėjo uždarbiauti. Magiškas pinigo ir mašinos trauksmas buvo stipresnis už mokslą. Abu įsigijo po seną automobilį ir trankėsi gatvėmis. Ne, negalima būtų sakyti, kad jie buvo išskirtinai blogi vyrukai, jie buvo tokie, kokių čia milijonai, griebusių pirma pinigą, o ne mokslą, kuris tegalėjo atnešti laimėjimus tik po daugelio nelengvų metų. O jaunystė vertė gyventi, ir gyventi buvo galima. Dėdė nesuprato mokslo ateities kapitalo, jis jautė pinigo dabartinę galią, ir to užteko pateisinti nesimokymui. Svainiai draugavo ir augo. Ir visa tekėjo paprastai, kaip ir daugelyje gyvenimų šiame krašte, kurio Petronis, būdamas Europoje, nesugebėjo aprėpti ir suprasti.

Kvartalo gyventojai abiejų jau beveik po dvidešimtį metų sulaukusių vaikinų kitaip nevadino kaip svainiais. Ir kada vaikėzai senomis mašinomis nuolat daužėsi apie bloką, kaimynai skųsdavosi:
—    Tie svainiai savo plerpalynėmis neduoda ramybės ir nuodija orą.
O vyrukai tvirtėjo. Karo metais trūko darbo jėgos, buvo pinigo ir iš viso atrodė, kad gyvenimas vertas gyventi, jei apie jo prasmę kada nors jie buvo pagalvoję.

Sukosi metų laikai, išstumdami vieni kitus. Vieną ankstyvą pavasarį, po lietingo niūrumo, staiga švystelėjo skaidri diena. Šoktelėjo iš drėgnos žemės žolė, o pilki katinėliai aplipo miesto dūmais apneštas medžių šakas. Kas buvo laisvas, sėdėjo lauke ir skaitė laikraščius apie karo pabaigą. Gatvės ir aikštelės buvo pilnos vaikų triukšmo. Prie savo namų stovėjo Stasys ir klausėsi, kaip kažkur piktai, lipdamas ant gazolino ir stabdžio pedalų, kankino savo mašiną Karlas. Varoma ir stabdoma mašina piktai kaukė, o kai žmonės atkreipdavo į Karlą žvilgsnį, jis jautė džiaugsmą. Tuo metu prie Stasio priėjo mažametė Geraldina ir ištiesė lėlę:
—    Lėlė nebejudina rankų, lėlė nebejudina rankų, — irzgėjo ji, — tu pataisyk.
Stasys paėmė apvalkiotą lėlę ir žvilgterėjo. Spyruoklė buvo nutrūkusi, viduj kažkas tarškėjo. Lėlės rankos kabojo palaidos, o pirma jos buvo išskėstos ir trūkčiojo, lyg lėlė tiestų jas kaip mažas vaikas, norėdamas, kad jį pakeltų.
—    Niekai, tikras laužas, — murmtelėjo Stasys ir piktai trenkė lėlę į gatvės vidurį.

—Mano lėlė, mano lėlė, — šoko mergaitė pro sustatytų mašinų tarpą paskui lėlę ir atsimušė į dideliu greičiu lekiantį Karlo automobilį.
Buvo skaidri popietė ir niekas nenorėjo mąstyti apie mirtį, o ji atėjo staiga, siaubingu stabdomų ratų riktelėjimu išgąsdindama gatvelės žmones. Per pora minučių susirinko visi kvartalo gyventojai, vidury gatvės stovėjo, mesdama raudonus tvinkčiojimus, policijos mašina, lyg, rodos, kiekvienu švystelėjimu liudydama žmogaus bejėgiškumą laikui. Garsiai verkė Senkuvienė, niekaip negalėdama suprasti, kad visa tai neatitaisoma, o Senkus tyliai kramtė lūpas, lyg, rodos, jis buvo staiga pabudęs ir kandžiodamas tikrino, kad tai nėra sapnas. O Karlas stovėjo gatvėje ir arogantiškai šaukė:
—    Aš nekaltas. Stasys metė lėlę.

Policija gražiai surašė, gyventojams abejingai linguojant galvomis. O tėvai kaltino vienas kito vaiką. Po poros dienų mergaitė buvo pašarvota koplyčioj, ir visos apylinkės gyventojai susirinko aplankyti. Kasdien laikraščiuose buvo panašių nelaimių, tačiau Geraldina buvo ne iš kažkur toli, bet beveik iš jų pačių kiemo. Mergaitė gulėjo grabely šviesiais drabužėliais apvilkta, kaip tikra sužadėtinė, ir net vikaras ašarodamas kalbėjo:
—Aš jau penkiolika metų kunigauju, bet man tokios mažytės mergaitės neteko laidoti.
Mažoji sužadėtinė atrodė lyg angelas, plaukučiai buvo baltesni už šviesų veidelį, ir retas kuris išėjo neverkęs.
Tie, kurie apie nelaimę skaitė laikraščiuose, ją užmiršo, pradėję skaityti kitą žinią, kvartalo žmonės apsiramino per keletą dienų, tačiau tarp abiejų svainių šeimų nelaimė virto į aštrią nesantaiką.
—    Aš nekaltas, — aiškinosi Karlas, — kam Stasys metė.
— Suvažinėja ir teisinasi, turi žiūrėti, kur važiuoji, — kalbėjo tėvai.
Karlas gavo pabaudos už neatsargų važiavimą, ir visa taip būtų beigęsi, bet Senkai padavė Karlą į teismą. Po ilgoko bylinėjimosi priteisė trejetą tūkstančių, kurių pusę surijo advokatai. .

Tai įdegė tarp šeimų dar didesnę neapykantą. Vieni kitų vengė, nusigrįždavo ir atsilenkdavo. Tėvams buvo mažiau progų susidurti, tačiau jaunimui susitikimo buvo sunku išvengti. Įvairiuose subuvimuose Karlas ir Stasys mesdavo vienas į kitą iššaukiantį ar paniekinantį žvilgsnį. Visoj toj neapykantoj nebebuvo žuvusios mergaitės gailesčio, liko tik ginčai, kieno kaltė, ir dėl išreikalautų pinigų.
Nuostabiai gražiai rudenėjo. Nebebuvo tvanku, tik skaidru ir lengva. Tyli, gintaru inkrustuota rudens pradžia. Elektros įmonė, kurioje dirbo Karlas, rengė rudeninį išvažiavimą. Į vasaros užbaigtuves susirinko pusantro tūkstančio svečių. Darbo unija ir įmonė davė nemokamai alų, ir net tie, kurie mažai gėrė, būtų jautę skriaudą, tuo nepasinaudodami. Prie vieno stalo stovėjo Stasys su keletu kitų jaunuolių. Vienas jų, parodęs į toliau stovintį Karlą, pasakė:
—; Žiūrėk, tavo svainis. Pagaliau nė nežinau, kodėl jus svainiais vadina?
Stasį supykdė toks stačiokiškas klausimas. Dabar jis nekentė Karlo, ir kiekvienas pavadinimas svainiu jį uždegdavo:
—    Todėl, kad jis mano seserį užmušė, — šūktelėjo garsiai.
Šiuos žodžius išgirdo Karlas ir pastatė akis:
—    Tu pats pakišai seserį po ratais. Stasys įkaito.
—    Pakišau? Pakišau? Ateik, aš tave pakišiu pastalėn.
—    Manai, bijau? — sukdamas butelį artėjo Karlas.
—    Gali prisiartint, —dešinėje rankoje laikydamas atkimštuvą, žengė žingsnį artyn Stasys. Muštynių reginio geismas apvaldė aplink stovinčius. Jaunos, palaidom bliūzelėm ir plaukais mergšės užsidegė smalsumu. Visa, ką jos buvo matę filme, galėjo pasikartoti prieš pat akis.
—    Pabandyk, — vėl žengė žingsnį artyn Stasys. Jo kairėj rankoj smilko cigaretė, dešinėj tebelaikė atkimštuvą. Vyrai vilkėjo plonais baltiniais, ir rodos, buvo matyti, kaip per juos saulės šviesoj veržėsi neapykanta. Ji garavo, rodos, trenkė piktas kvapas muštynių geismu, gundydamas kitus. Staiga Karlas atbula ranka numetė neišgertą butelį ir prišokęs kirto Stasiui pasmakrėn:
—    Va, ir prisiartinau.
Stasys loštelėjo, atrodo, norėjo kristi augš-tielninkas, bet staiga išsitiesė, metėsi pirmyn pakėlęs dešinę, lyg norėdamas apkabinti, ir smeigė alaus atkimštuvu į nugarą. Karlas iš lėto atsitūpė, spurdėjo keltis, bet nepajėgė. Vienas unijos atstovų nustūmė Stasį šalin, šis spjaudė iš pramuštos lūpos į burną tekantį kraują. Karlas sėdėjo, jis beveik inkštė, matyti, jam skaudėjo, iš nugaros pro plonus marškinius veržėsi juosvo kraujo lėta srovelė. Visi, praradę muštynių geismą, stovėjo aplink nustebę. Pora vyrų pakėlė Karlą, bet jam šaukiant "Ne, Ne", vėl pasodino pievoj. Aplink bū-

Šešėliai    (Iš A.Kezio, S.J., foto parodos Čikagoje)

riavosi žmonės, atėjo policininkas, atvyko greitoji pagalba. Viena mašina išgabeno Karlą, o kita Stasį. Gegužinėje ir vėl buvo linksma. Veržėsi skaidri saulė pro medžių šakas, liejosi nemokamas alus, vieni virpančiom lūpom šnabždėjo sentimentalius meilės prisipažinimus, kiti labai proziškai kalbėjo ir keikė. Muštynių epizodas tebuvo tik maža išvažiavimo įvairumų detalė. Vėliau susimušė dar kelios poros, tarp jų viena moterų, ir nuo to buvo graudžiai linksma.

Karlui sužeidė nugarkaulį, ir kai išrašė iš ligoninės, viena koja krisdavo lyg nevaldoma, o kita šliaužė žeme. Stasys gavo metus pataisos namų. Teisme jis aiškinosi, jog puolamas gynėsi, gi namuose sakė, kad atkeršijo už seserį. Teisme jis vaidino kankinį, o namuose didvyrį. Ir dabar, kai Jurgis Petronis keliavo iš Europos į Ameriką pas savo dėdę Senkų, Stasys baigė sėdėti ir už kelių savaičių turėjo grįžti namo.
Kai Petronis — mažiukas, ilgai nekirptais plaukais, įsivilkęs į ne savo dydžio lietpaltį — išlipo traukinių stotyje, prie jo pribėgo graži pusseserė Antanetė. Ji, mažytė ir plona, stypsė-dama labai augštais kulnimis batais, nutempė Petronį prie būrelio žmonių. Stora, apvalaus veido, nedidukė Petronio teta, labai panaši į jo motiną, kažkaip kaltai šypsojos. Ji tartum atsiprašinėjo už savo sesers vaiką, tokį nuskriaustą ir nelaiku atsiradusį, kuris šiuo metu buvo mažiausia čia reikalingas, bet jo atvykimo nebuvo galima išvengti. Dėdė — žilas, nedidelio ūgio, stambus senis — apžiūrinėjo Petronį kaip daiktą, lyg samdomą berną, apspręsdamas mažomis ir aštriomis akimis. Gi Petronis ligi skaudančio rūpesnio buvo prislėgtas to viso sutikimo, traukėsi į save kaip mušamas ir dar labiau mažėjo. Kai pusseserės vyras, italų kilmės Frankis, privažiavo mašina, apsuptas nepažįstamų giminių, jis jautė tokį skaudų graudulį, jog mąstė, ar nevertėjo pasilikti bent Europoj, jei jau iš savo žemės buvo išvykęs ir negalėjo grįžti.

Buvo vėlus vakaras, kai Petronis išlipo iš traukinio, ir miestas jam atrodė degąs tūkstančiais mažų ugnelių. Augštų pastatų sienomis bėgo neono šviesos sukapotom linijom, tirpo erdvėje ir vėl iš apačios kilo. O kitur kabojo šviesos — ryškios, garsiai išrėkia kažkokio gaminio nepalyginamą gerumą. Gatvėm bėgo žiburiai —skubūs ir kartais metą ilgas šviesas. Jie perplėšdavo, lyg plačiais sparnais, vietomis tamsoką erdvę, ir vėl visa susiliedavo vienodan ūži-man ir mirgėjiman. Mašinoj Petronis negalėjo perdaug žvalgytis, jis sėdėjo susirūpinęs ir nuolat klausiamas:
—    Va, tuoj būsi amerikonas, — pasakė linksmai pusseserė. Jos vyras tai suprato ir garsiai juokėsi. Jis šimtinę lietuviškų žodžių mokėjo, kad galėtų susikalbėti su uošviene, kuri silpnai tesuprato angliškai. Visą gyvenimą reikalus tvarkė dėdė, o ji net nežinojo, kad nemoka, nes visi, kuriuos ji sutiko, kalbėjo lietuviškai.
—    Paspės, dar jaunas, — pasakė teta, gi dėdė pridėjo:
—Aš visą gyvenimą gyvenau ir nepasidariau amerikiečiu, o vaikai jau gimdami jais tapo. Ir mes patys nesuprantam, kaip čia išeina. Vaikas tavo, o tautybė jau ne.

Kelionė iš stoties tetruko tik dvidešimt minučių. Sustojus prie dėdės namų, Petronis lyg ir atsigavo. Pastatas medinis, su prieangiu, netoli augo medžiai, jie buvo pradėję sprogti, ir visa tai jį kažkaip raminančiai veikė. Vieta buvo nuošali ir neatrodė, kad tai didmiestis. Toji aplinkuma atitiko Petronio nuotaiką. Vakarienė buvo gera, ant stalo stovėjo pora butelių viski, kuri tada neatrodė Petroniui tokia bjauri, kaip vėliau. Teta, ilgai žiūrėjusi į sesers sūnų, pasakė:
—    Plaukus tai tau reiktų apkirpti.
—    Čia pas mus trumpus nešioja, — vėl pasakė mažytė pusseserė, — ar nori būti amerikonu?
Petronis nenorėjo. Jį užpykdė toks klausimas, tai buvo įkyrus kišimasis į asmens laisvę, ir jis pasakė:
—    Ne, nenoriu. Bet plaukus tai reikia apsikirpti.
' Tai buvo jo pirmas nepaklusnumas ir savo individualumo parodymas. Petronis norėjo išlikti laisvas ir tai negalėjo jį atsiėmusių tarpe sukelti pasigėrėjimo.

Buvo. jau vėlus vakaras. Petronį atsisveikino mažytė pusseserė Antanetė ir jos vyras Frankis. Jo itališko ir amerikietiško linksmumo mišinys atrodė nuoširdus ligi vaikiškumo. Ir Frankis Petroniui labiausiai patiko. Jis daug ko nesuprato iš viso pasikalbėjimo, tačiau mokėjo bendrauti. Kai Petronis, atsisveikindamas, žengė žingsnį, jo batai girgžtelėjo, ir Frankis pasakė:
—    Tavo batai verkti.
Nuo to Petroniui kažkaip pasidarė jaukiau, ir jis užmiršo skubaus amerikietinimo klausimą, juo labiau, kad dėdė ir teta jį kamantinėjo apie gimtąjį miestą. Ir jis turėjo pasakoti apie tvoras, kurių seniai nebebuvo, apie kryžius, kurie buvo išversti ar nauji stovėjo, apie sinagogą, miestelio bažnyčią, šventoriaus topolius, kurių vieni buvo jau seniai išgriuvę, o kiti tebestovėjo stori ir amžinybę liudijantys, kaip ir sena varpinė, su kuosų riksmu, kartais nustelbiančiu mažo varpo skambesį. Nors iš tėvynės Petronis tebuvo išvykęs tik prieš keletą metų, daug ko neatsiminė, ką žinojo teta ir dėdė. Jis atsakinėdamas melavo ar atkūrė savo vaizduotėje, stengdamasis nesužaloti jų atsiminimų, ryškių ligi apčiupiamumo.

—    Laikas gulti, — tarė teta, — ryt reikės tėvui į darbą.
—    O tu nesirūpink, gyvenk, kaip namie, už nieką nereiks mokėti, dabar pailsėsi, aš ir už kelionę sumokėsiu, — ramiai aiškino dėdė.
—    Ką tu čia, tėvai, nespėjo atvažiuoti, ir jau apie sąskaitas, — sudraudė teta, bet Petronis netikėjo, kad dėdė taip būtų pasakęs dėl šykštumo. Ji ištarė tik šiaip sau, ir Petroniui dėl to tetos subarimo dėdės pagailo. Abu jie buvo iš to paties miestelio, o neužgesę tėvynės prisiminimai Petronį sentimentalino ligi ašarų. Dėdė tylėdamas numetė batus ir j ieškojo šlepečių.
—    Už mėnesio grįš Stasiukas, ir būsim visi namie, — negarsiai, susimąsčiusi tarė teta.
—    Taigi, taip ir pasakyk, kad grįš iš kalėjimo, — pasakė dėdė stačiai, ir Petronis krūptelėjo. Po karų ir pokario metų, pilnų žandarų ir kaeetų, žodis kalėjimas buvo sukrečiąs. Jis atvyko į Ameriką šio žodžio užmiršti.
—' Tai ne kalėjimas, o pataisos namai, — pradėjo ašaroti teta ir susirado nuotrauką, kurioj buvo didelėm akim mergytė, laikanti mažą šuniuką. — Suvažinėjo ir viskas. O Stasiukas už tai primušė.

—    Baisi nelaimė, — pasakė Petronis ir norėjo pridėti, kad kare žuvo milijonai, bet nebeišdrįso.
—    Gaila ar ne, nebeatitaisysi. Einam miegot, — rąžėsi dėdė ir pravėrė duris į mažą kambarėlį, kurį beveik visą užėmė plati lova. — Pailsėk, nesirūpink, visi turi nelaimių, bet gyvas į žemę nelįsi. Šiame krašte gyventi galima.
—    Labanaktis, — tyliai ištarė Jurgis ir atsisėdo ant lovos.

Vėl kažkoks graudulys jį puolė ir graužė ligi sopulio. Buvo išvargęs, bet negalėjo miegoti. Mąstė apie mergytę su šuniuku, pusbrolį, kurį tebuvo matęs tik fotografijoj, ir apie savo kažkur už vandenų, kaip toj dainoj, likusią vaikystę. Pakėlęs popierinę užlaidą, žiūrėjo į lauką. Netoli dunksojo parkas, viršum jo — tamsi ir gili dangaus erdvė, o toliau turėjo būti Atlantas. Kažkur toli kaukė traukiniai, erdvėje, debesų proplėšose, sušvisdavo žvaigždė, dangus turėjo giedrėti. Netoli siūbavo Atlantas, ir Jurgis klausėsi, lyg norėdamas išgirsti jo ūžesį, tačiau šlamėjo miestas ir ošė medžiai, gretimam kambary miegojo dėdė ir švilpė kaip garvežys. Ir Petronis negalėjo suprasti, kad ir šioj žemėj yra nelaimių, o juk Kristų ant savo pečių Kristupas pernešė į šią šalį, ir jis brido per Atlantą, o Kristupas Kolumbas gal tik legenda. Skaudėjo širdį nesuprantamai, Petronis blaškėsi, lyg vėtroje, ir lova braškėjo kaip laivas.

Naktis buvo trumpa, nors visą laiką Jurgis norėjo pabusti, bet kankinosi, kažką siekė ir negalėjo pasiekti. Rytą pabudo nuo liūdno netolimo varpų skambėjimo ir vis garsėjančio mašinų ūžimo. Paskui atsikėlė dėdė ir ilgai ir lėtai krapštėsi, kol trinktelėjo lauko durys. Buvo septynios, ir Petronis nudžiugo, kad atsikėlė teta. Po pusvalandžio abu ilgai ir nenoriai valgė pusryčius. Paskui ji išėjo į krautuvę, pasakydama:
—    Tu gali pasėdėti čia ant laiptų. Diena graži, už kokios valandos pareisiu. Nesirūpink perdaug, darbų nėra, bet visi gauna, gausi ir tu, o kol gausi — paviešėk. Duonos Amerikoj užtenka. Vietoj Geraldutės ir Stasiuko gyvenk, — kalbėjo ji su tokiu grauduliu, kad Petronis nusisuko parko link, kur įkalnėj stovėjo keletas suolų, pilkavo tik išsprogę medžiai, šakos supo gležną, žalsvą šilką.
—    Tai apsidairysiu, kaip čia atrodo, — ištarė, — nesirūpinkit.

Ant slenksčio buvo numestas angliškas laikraštis. Petronis jį atskleidęs, žiūrėjo nuotraukas ir bandė suprasti parašus. Kai kuriuos suprato, ir toks mažas kalbos žinojimas giedriai nuteikė. Saulė kilo, buvo skaidru ir nešalta. Petronis žvelgė parko link, stebėjo retus debesis viršum Atlanto, norėjo nueiti ligi jo ir žiūrėti į begalinį vandens plotą, neaprėpiamą ir bejausmį. Vaidenosi antrasis jo krantas ir jautė širdyje nenumaldomą ilgesį.

—• Čiš, šlept, čiš, šlept, — garsas privertė Jurgį krūptelti. Nuo miesto dėdės namų link ėjo jaunas vyras, vilkįs rusva, lyg kareiviška trumpike. Jis žengė vieną koją vilkdamas, o kita per staigiai, lyg be kontrolės, atsidauždavo į šaligatvį. Petronis susigėdo, taip ūmai ir įkyriai žvilgterėdamas, ir nusigręžė, bet vyras tuo metu jau stovėjo priešais ir ištarė angliškai:
—    O, tai būsi iš ten skersai?
—    Taip, iš Europos, — atsakė Petronis angliškai.
—    Tu lietuvis, — dabar tarė atėjusis lietuviškai, sunkiu akcentu, — tai atvažiavai pas dėdę, o aš maniau, kad grįžo Stasys, ir atėjau jo užmušti, — kalbėjo piktai, jo žandikauliai tratėjo, o akys buvo aršios, atrodė, kad jis buvo truputį išgėręs.
—    Stasio aš dar nemačiau, — stovėjo Petronis ant laiptų ir nuo jų žiūrėjo į vyrą.
—    Tai gerai, kad atvažiavai. Tiesa, tu panašus į tetą. Jeigu Stasys būtų atvažiavęs pirma, tu jo nebepamatytum. Sakiau, kad aš jam galvą nuimsiu, — kalbėjo lietuvių ir anglų kalbų mišiniu, ir visa tai skambėjo įtikinamai grasančiai.
Petronis traukė siaurais pečiais. Reikia sakyti, jis bijojo, gi tai pastebėjęs šlubis tarė:
—    Neišsigąsk. Nieko nebus. Gali pasakyti savo senei, kad buvo atėjęs žentas Karlas, — jis nusijuokė piktai, — tu žinai, kas aš esu, aš Stasio svainis. Jis man suvarė peilį į nugarą, ir todėl aš taip einu. Bet kai grįš iš kalėjimo, aš jį sutiksiu. Tau nieko, gali nebijoti. Kai nebus Stasio, tai dar ir tau kas nors iš dėdės liks. Man gi tai jau nieko blogiau nebegali būti.
Petronis tylėjo. Jį purtė lengvas šiurpulys. Atrodo, lyg staiga būtų pradėję šalti.

—    Tai šiuo tarpu, mes dar, reikia manyti, susitiksim, — pasakė Karlas ir pasuko parko link, — žinojau, kad vakar kažkas atvažiavo.
—    Čiš, šlept, čiš, šlept, — aidėjo jo žingsniai, mažas vaikiščias dviračiu prašvilpė, vos jo neužkliudydamas, kita puse gatvės kaukšėjo jauna mergina. Šiaip priešpiečio gatvė, atsirėmusi į parką, buvo tuščia.
—    Čiš, šlept, šič, šlept, — buvo girdėti, nors Karlo jau seniai nebuvo: jis pasuko į pirmą skersgatvį. Petronis- stovėjo ant laiptų ir vėl žvelgė į parko medžius, pilkšvus debesis viršum parko ir nematomo Atlanto. Toli judėjo lėktuvas, rodos, jis skrido ne pats, o jį nešė vėjas kaip debesį.
Kai apsidairė, netoli nuo namų buvo teta, ji nešėsi pirkinių ir ėjo labai lėtai. Petronis nulipo ir pasitikęs paėmė krepšį:
—    Niekas neskambino, niekas nebuvo atėjęs? — paklausė ji.
—    Niekas, — automatiškai atsakė, paskui patikslino, — buvo toks keistas, šlubas žmogus.
Abu stovėjo prie slenksčio, ir Petronis pamatė, kaip tetos veidu perbėgo šešėlis.
—    Ką jis sakė?
—    Nieko. Save vadino žentu, o atėjęs todėl, kad manė grįžus Stasį.
—    Tai dar bus bėdų, kai grįš, — ištarė tyliai teta.

Abu įėjo į vidų, ir Petronis stebėjo, kaip ji krovė iš krepšio maistą į spinteles ir šaldytuvą. Po kiek laiko atėjo pusseserė Antanetė. Ji netoli dirbo ir išeidavo pietums. Atrodė gražiai, ir moters, nors ir giminės, artuma Petrėnui buvo maloni. Nepaisant, kad ji buvo amerikietė, atrodė dailiai, ir Jurgis neslepiamai žavėjos. Tačiau flirto džiaugsmas dingo, kai ji ištiesė porą dolerių:
—Še, Jurgi, nueik ir apsikirpk plaukus. Būsi gražus vyras.

Ji tai atliko visai paprastai, bet Jurgis prarado nuotaiką, jis gėdinosi imti pinigus, kurie jam buvo labai reikalingi. — Ačiū, — pasakė Petronis, — suspausdamas jos pirštus. Ji lengvai ištraukė. Jos akys švietė, o lūpos šypsojos:
—Tau nupirksiu kostiumą, baltinius, batus, o šeštadienį eisim į vakarą. Moki šokti?
—    Žinoma, — nusišypsojo.
Kai ji grįžo į darbą, Jurgis išlydėjo ją ant laiptų ir žvilgsniu sekė grakščiai bekaukšinčią augštais kulnimis. Prie sankryžos ji grįžtelėjo ir pamojavo ranka.

Pirmoji diena Amerikoje Petroniui pradėjo patikti.
Po pietų jis apsitvarkė su plaukais. Kirpėjas neėmė pinigų, tik liepė kitą kartą ateiti. Šalia buvo alinė, ir joj, išgėrus pora stiklų alaus, taip pat nereikėjo mokėti. Visur jis dar buvo svečias. Po to nuėjo ligi Atlanto. Parke suposi jauni lapeliai. Kažkokios gražios piktžolės bandė žydėti. Jos parke atrodė daug gražiau negu kokioj vazoj. Atlantas plakėsi, jo vanduo atrodė drumzlinas, tačiau toliau jis buvo žalsvas. Švietė saulė ir, rodės, undinės iš jūros kėlė savo žalius plaukus. O kartais jie regimai žilėj o. Ir vėl Petronį puolė ilgesys, nes ten, kitame krante, liko vaikystė, namai sulaužytom kėdėm ir vėjo nušukuotas trobos stogas, ir lauke į sienojus grubiai įpjauti vaikų vardai, datos ir ūgio brėžiai. Plakėsi Atlantas, ir gyvi plaukė vaikystės sapnų paveikslai.

Vakarą visi praleido prie televizijos. Grakšti pusseserė, besišypsanti Frankiui, mokė beisbolo. Petronis žiūrėjo ir nesuprato, nors ir pats kadaise žaidė panašiai, lazdele mušė iš karvės plaukų suveltą rusvą sviedinį.
Buvo gera, tik viena įkyri mintis neatlai-džiai smaugė Jurgį ir visa temdė. Ir kąsnis springo burnoje, o naktį staiga užpuldavo nemiga, ir kartais beviltiškai norėjos kur nors išvykti. Nebuvo darbo, ir tai buvo pakankamai didelė priežastis, kad graužtų rūpestis kaip rūdys ir kasdieną veržtųsi kandžiau. Visi žadėjo, ir dėdės, ir Frankio darbovietės, bet reikėjo laukti. Skaitė laikraščiuose skelbimus ir vaikščiojo beprasmiškai gatvėmis. Turėio daug laiko ir to laiko turėjimas buvo kankinantis. Kartą Petronis stovėjo prie krautuvės lango ir žiūrėjo į puošnius rankinukus ir įtemptai mąstė, kad jei turėtų pinigų, nupirktų Antanetei dovanų. Staiga Petronis krūptelėjo. Čia pat jis išgirdo pažįstamą garsą:
—    Ciš, Šlept, čiš, šlept.
Kai grįžterėljo, šalia stovėjo Karlas ir ironiškai šypsojos. Jis buvo gal tik dvidešimties, bet atrodė vyresnis, ir sunku buvo suprasti, kaip toks jaunas žmogus galėjo įgauti tiek velniškumo. Karlas be įžangos tarė:
—Amerikoj, kai neturi pinigų, gali tik pasižiūrėti. Nėra pinigų, nieko nėra. Todėl už dolerį čia žmogų užmuša.
Tikrai, jo žodžiai skambėjo piktai teisingai. —- Taip, nerandu darbo, — atsakė Petronis nuogai.
—Aš tau rasiu. Už tai duosi trijų dienų uždarbį. Tai nedaug.
—    Suprantama, — nudžiugo Petronis, koks darbas?
—    Elektros reikmenų fabrike. Ten sunkių darbų nėra. Aš ten dirbau, o jei norėčiau, galėčiau gauti darbo, bet kam man dirbti beko-jui. Ateik rytoj čia pat, aš nuvešiu.
Petronis buvo daug kartų apgautas pažadais, todėl dabar neatleido:
—    Einam dabar.
—    Reikia važiuoti. Aš dabar neturiu mašinos.
Valandėlę vyrai tarėsi, paskui nuvažiavo tramvajumi. Įmonės vadovas buvo malonus Karlo pažįstamas. Po pusvalandžio pažadėjo darbą, po dolerį už valandą.

Lauke buvo ankstyva popietė. Karlas stabtelėjo už keletos žingsnių ir tarė:
—    Va, čia pat lauksiu po tavo pirmos algos. Nenusimink, agentūros daugiau ima. Jei bandysi neateiti, tai peilį suvarysiu į nugarą.
—    Ateisiu, esu labai dėkingas, — bailiai nuoširdžiai kalbėjo Petronis. Jis buvo išgelbėtas, nesvarbu kokia kaina, žinojo, kad kąsnis nebe-springs burnoje, nes jis nebebus elgeta.
—    Gavau darbo, — šūktelėjo grįžęs tetai, o kai viską papasakojo, ji žiūrėjo susirūpinusi ir nerodė jokio džiaugsmo.
—    Be reikalo tu su juo prasidėjai, kalbėjo ji.
—    Man nesvarbu, aš su juo neturiu jokių reikalų, — atsakė Petronis, — man nesvarbu. — Jis jautė, kad toks pasakymas tetai nepatiko, ir pridėjo, — darbų nėra, o juk turiu ką nors veikti. Kur gaunu, ten einu.
—    Gal ir taip, bet jis tyčia taip daro, kad mus labiau erzintų, — teta laikė susiėmusi rankas kaip maldai ir šiuo momentu ji buvo taip panaši į Petronio motiną, kad jis norėjo prieiti ir apkabinti, bet tepasakė:
—    Tai nesvarbu, darbas yra darbas. Man, o ne suradėjui algą moka.

Teta tylėjo, ir Petronis išslinko laukan. Jis pastebėjo, kad staiga šviesiau sušvito saulė, ir žalsva žolė ir merginos gatvėje gražesnės, ir ilgesys to krašto, kaip visi sako esančio skersai vandenį, staiga sumažėjo. Tik pusseserės besišypsąs veidas erzino jį ir buvo pikta, kad ji ištekėjus ir dar giminė. Jis dabar norėjo eiti į miestą, užsukti į kokią svetainę ir jautė, kaip bloga, kai širdis pilna geismo, o kišenė tuščia. Jis vėl išėjo į parką ir prisiminė eilėraštį apie Luna parką. Eilėraštis dirbtinis, bet gražus, kaip ir šatenės merginos šviesiai nudažyti plaukai. Buvo netikra ir gražu. Jam keistai atrodė, kad parke nedaug žmonių, bet tik pradėjęs dirbti suprato kodėl. Kažkaip pritrūkdavo laiko grįžus iš darbo. O darbovietė iš pat pirmos dienos patiko. Nebuvo sunku dėlioti į elektros aparatus dalis. Ir iš viso Amerika gražėjo. Ir vakarais Petronis sėdėdavo salone ir kalbėdavo su dėde ir teta apie praeitį, daiktus ir vietovardžius, kurie jų akyse buvo ryškesni už čia pat dažnai matomus daiktus. Praeities detalės stovėjo akyse išryškėję laike, lyg nusišlifavę ir įgavę spindėjimą, nusišveitę nesugrąžinamų dienų tėkmėje, sudegusių dienų pelenuos. Ir tada, kai kalbėdavosi su pussesere ir jos vyru apie beisbolą, Petroniui žaidimas nebeatrodė toks vaikiškas. Iš viso kas čia pradžioj atrodė atvirkščiai, palengva gręžėsi į normalią būseną ir tolėjo nuo Europos.

Tą dieną, kai mokėjo pirmą algą, vos pro vartus išėjęs Petronis sutiko Karlą. Jis šlepsėdamas ėjo vartų link. Matyti, buvo vaikščiojęs jau keletą minučių.
—    Gavai pinigus? — paklausė nė nesisvei-kinęs.
—    Taip, tik čekio neiškeičiau, — atsakė Petronis.
Eime į šią alinę, — šlepsėjo šalia Karlas, ir Petronis turėjo sulėtinti žingsnį. Pro šalį skubėjo pavargę, tačiau savaitgalio nuotaikos ir pinigų nuskaidrinti darbininkai. Gatvė trenkė, buvo tvanku ir mušė perdegusios alyvos kvapu.
Prisigrūdusioj alinėj Petronis iškeitė čekį ir trijų dienų uždarbį atskaitė Karlui. Tai buvo pirmas Petronio uždarbis, ir kažkaip šiltai šlamėjo rankose doleris.
—    Nupirk alaus, įsakinėjo Karlas, — kai grįš tavo pusbrolis, tada aš turėsiu daugiau pinigų ir aš mokėsiu už alų.
Karlas gėrė alų su degtine. Petronis, palikęs jį pusiau įsilinskminusį, grįžo namo. Atėjo pusseserė su vyru, pavalgė pietus, buvo gera nuotaika, ir dėdė pasakė:
—    Už savaitės vėl balius, mūsų Stasys grįš.
Po tų žodžių teta nuleido galvą, ir visi manė, kad ji galvojo apie mažąją Geraldiną. Tik vienas Petronis prisiminė Karlo pasakymą apie pinigus ir, visa užmiršęs, sprendė, ką tai galėjo reikšti.

Praėjo savaitė, tvanki ir karšta. Lietus kabojo čia pat ir nelijo. O tvankuma smaugė ligi uždusimo. Ir tikrai Senkų namuose turėjo būti šventė. Grįžo Stasys, buvo suruošti iškilmingi pietūs. Petronis, gavęs pilną čekį, atnešė butelį. Rodos, turėjo būti linksma, tačiau kažko buvo įtempta. Petronis žiūrėjo į savo pusbrolį, jame matė kažką iš savo motinos ir negalėjo suprasti ką. Gi šiaip Stasys buvo niūrus, ir į jį pažvelgus nebūtų galima pasakyti, kad amerikiečiai visada juokiasi.
Antonetė linksmai kalbėjo, ir alaus veikiamas Petronis nenuleido nuo jos akių. Jis žinojo, kad tai mato Frankis, tačiau moteris traukė taip vienodai, kad tokio entensyvumo negalėdavo ilgai išlaikyti. Staiga ji pasakė:
—    Tu, Stasy, dabar esi lyg iš Europos ir turi j ieškoti darbo.
—    Ne, jis dar važiuos atostogų, — pasakė motina.
—    Atostogų? — nustebo dėdė, — juk atostogavo pakankamai.
Visa tai, nors ir tėvo lūpose, nuskambėjo įžeidžiančiai, ir Stasys užsidegė:
—    Nesirūpinkit, ne jūsų reikalas. Norėsiu ir dirbsiu, — atkirto.
Petronis pagalvojo, kad kalėjimas gadina žmogų. Tačiau vakaras, palyginti, praėjo įdo-

Apledėjusi šakelė   Iš A. Kezio, S.J., foto parodos Čikagoje

miau, negu iš karto atrodė. Buvo vėsiau, lauke šlamėjo medžiai, kažkur ramiai juodavo dangus ir pilnas žvaigždžių Atlantas.
Kai po poros dienų Petronis su dėde ruošėsi į darbą, atsikėlusi teta pasakė:
— Eisiu į bažnyčią, — ir ramiai tvarkėsi.

Petronis iš namų išėjo pirmas. Rytas buvo giedras. Lėkė palši ir augšti debesys, skubiai genami sauso vėjo, gatvėj nebuvo įprasto alyvos kvapo, lyg staiga visa grįžo pavasarin ar pasinešė rudenin. Petronis turėjo apsčiai laiko ir pusiaukelėj užsuko į krautuvę cigarečių. Nusipirkęs užsidegė ir žvilgterėjo į ant stalo sudėtų laikraščių antraštes. Staiga pro sietines duris Petronis išgirdo nemaloniai pažįstamą garsą:
— Čiš, šlept, čiš, šlept.

Petronis pasuko galvą. Rusva trumpike vilkįs, pro šalį ėjo Karlas. Petronis stumtelėjo duris ir žvilgterėjo atgal. Karlas žengė lėtai ir pasidairydamas. Žmonės jį lenkė, ir tai, matyti, Karlą erzino, nes jis žengė dešinę mesdamas šalin, lyg keikdamas ar piktai su kuo nors kalbėdamas. Petronis valandėlę žiūrėjo į vitriną ir vėl grįžtelėjo Karlo link. Toli priešais jį šviesavo balta kepuraitė, ir Petroniui nereikėjo sakyti, kad tai teta. Laiko į darbovietę buvo maža, jau beveik vėlinosi, tačiau Petronį vedė smalsumas. Jis stovėjo ir valandėlę žiūrėjo į dešim-centinius daiktus krautuvės lange. Kai pakėlė galvą, rusva trumpike aptraukti besikilnoją pečiai ir balta kepuraitė buvo visai nebetoli vienas nuo kito. Staiga jis pametė juos iš akių. Be abejo, jie susitiko, ir Petronis, nieko negalėdamas suprasti, ėjo į darbą, ten visą laiką apie tai galvojo, o grįždamas ilgai mąstė, kol namuose vėl susitiko tetą. Stasio nebuvo. Jie pavalgė, ir vakaras buvo toks, kaip ir visada. Sutemus grįžo Stasys. Jis išvakarėse buvo išgėręs, dieną išėjo atsipagirioti ir dabar parėjo keikdamas:
—    Aš nieko nebijau, aš jį pervažiuosiu automobiliu gatvėj kaip šunį. Aš jam kitą koją išlaušiu.
—    Nurimk, užmiršk, — sako teta, — Reikia viską užmiršti.
—    Aš žinau, jis nori keršyti, aš jį pervažiuosiu mašina kaip šunį, — jis priėjo ir uždarė virtuvės langą.
—    Karšta, — tarė Petronis, — tegu pabūna atviras.
—Ką tu išmanai, kvaily, iš Europos? Jei aš uždarau, tai uždarau. Tu žinai, tas niekšas įmes peilį ir tau, ne tik man, gali nosį perverti.
Petronį ėmė pyktis. Dabar jis nieko nesakytų, jei Karlas pusbrolį pamokytų. Tačiau Petronis matė alkoholio įtemptus nervus ir suprato, kad Karlo grasinimai Stasiui reikšmingi. Gal tai buvo blefas, bet šitame pokery kas nors galėjo pralaimėti. Stasys tai žinojo ir pyko, nervus tempdamas ligi ligūstumo.

Ėjo vasara, kartais tvanki, kartais sušvisdavo žaibai, ir nuo Atlanto lėkė piktas vėjas ir kažkur griovė medžius, o kartais vėsiai nu-lydavo ir buvo gera. Petronis vis jautėsi svečias, Ir jam rodėsi, kad visi į jį žiūri. Jei ne italas Frankis ir žavi pusseserė, jis čia būtų svetimas. Stasys nieko nedirbo. Jis gėrė ir triukšmavo, teta rūpinosi, ir Petroniui atrodė, kad ji regimai seno. Vieną rytą ji išėjo anksčiau iš namų negu Petronis. Tai nebuvo nepaprasta, tačiau, jam gatve paėjus, pasitiko teta ir tarė:
—    Jurgiuk, tu čia jau pora mėnesių. Dirbi, nedaug išleidi, paskolink man šimtą. Aš tau grąžinsiu su procentais, tik niekam, net ir dėdei nesakyk.
Petroniui buvo gaila pinigų. Jis nebežiūrėjo, kad ji buvo motinos sesuo, taip baisiai panaši, kad kartais širdį imdavo gelti, bet pinigai jam buvo dabar būtini, tai pradžia gyvenimo, ir jis piktai atsakė:
—    Žinai, teta, kad neturiu. Man reikia pačiam. Aš juk iš naujo pradėjau gyventi. O kam tetai?
—    Vaikeli, nebūk piktas, mat, aš vis taip grąžinu po truputį tą tūkstantį, kur mes už Ge-raldutę gavom. Man atrodo, kad aš pardaviau negyvą mergaitę. Grąžinu, o ir Karlui reikalinga, gi jei neduosiu, jis graso. Sako, nušausiąs, nes jam vis tiek ne gyvenimas.
—    Policijai atiduok, į kalėjimą, — šaukė Petronis, net praeiviai žvilgterėjo, — tai šantažas.
—    Tu nepažįsti Amerikos. Paims, paskui paleis, ir neišsisaugosi. O kas bus jei Stasiuką sužalos? Antanetė vaikų neturi. Geraldutės nėra, sakau, Stasiukas išliks sveikas, gal susitvarkys, ves, kokio anūkėlio susilauksiu, — ji ašarojo. Petroniui atrodė, kad verkia jo motina, taip ji buvo panaši, jis stengėsi pykti, bet neįsteigė nugalėti savo gailesčio ir pasakė:
—    Gerai, paskolinsiu vien tik todėl, kad man atrodo, jog savo motinai duodu.
—    Aš tikrai grąžinsiu, jei sveika būsiu.
—    Eik namo, vakare paduosiu, — pasakė Petronis ir apsisuko. Jis norėjo keikti ir muštis. Argi tie svainiai negalėjo pasipjauti, tada būtų visiems geriau. Visą dieną Petronį slėgė mintis, kad reikia kur nors iš čia bėgti, iš tos piktosios Amerikos išpjovos, į kurią jį įtempė giminystės ryšiai. Dabar Petronis Žinojo, kodėl Karlas taip mielai parūpino darbą. Jis bijojo, kad senė turės perdaug išlaidų, jei bus daug nedirbančių.

Petronis visą dieną vaizdavosi, kaip jis mals tą išdėvėtą Karlo snukį, kaip viską pasiims ir išeis iš tetos, bet kai vakare grįžo, jai atskaitė pinigus. Ji buvo tokia susitraukusi ir nelaiminga, kad Petroniui atrodė, kaip jo paties motina, palikta tėvynėje lietingą ir rūsčią atsiskyrimo dieną.
Ejo vasara. Petronis maudėsi Atlante ir bandydavo pagauti vandeny savo pusseserę, kai geraširdis italas Frankis šypsojos, tingiai vartydamas krante ir taip juosvus raumenis.
Kartą visi žiūrėjo beisbolo rungtynių .Petronis nesidomėjo, tik džiaugėsi, kaip visą žaidimo eigą entuziastingai pergyvena Antanetė. Ji mušdavo Petroniui į pečius ar krūtinę, ir nuo to jam būdavo beveik saldu. O teta vis labiau menkėj o. Ji sirguliavo, Petronis žinojo, kad be kažkokios ligos dar nuolat neatlaidžiai graužia baimė ir pinigų nepriteklius. Petronis nebenorėjo to matyti, jis norėjo išvykti į kitą miestą, tačiau vėl reikėjo taupyti. Vieną dieną teta nebesikėlė. Taip ji sirguliavo dešimtį dienų. Kartą, pasišaukusi Petronį, pasakė:
—    Jurgiuk, duosiu šimtą dolerių. Tu nunešk tam Karlui. Lauks rytoj rytą prie bažnyčios. — Ji ilgai rangėsi lovoj, sunkiai ištraukė iš po pagalvės gniužulėlį pinigų ir ištiesė, — pasakyk: kai pasveiksiu, daugiau duosiu. Ir mums dabar sunkiau. Turėti turim, tik negaliu viena be vyro paimti.

—    Gerai, — Petronis tyliai žiūrėjo. Jis vos susivaldė nekeikęs. Geriau jam grąžintų skolą, tai vistiek buvo jo pinigai. — Gerai, — vėl pakartojo ir įsikišo gniužulėlį į kišenę, nes į verandą ėjo dėdė.
Naktis buvo šilta, bet ne dėl to nemiegojo Petronis. Jis svarstė, kam priklausė tie pinigai, ir rytą išėjo į darbą pavargęs ir sumišęs. Tačiau, kai prie bažnyčios sutiko Karlą, dingo nuovargis ir abejonės. Petronis pradėjo ramiai, o vėliau įsiuto:
—    Teta serga ir neturi pinigų. Ji nebeduos, ir gali būti ramus. O pusbrolis visą laiką nešiojasi pistoletą ir sako, tik tegu pabando prisiartinti. Nudėsiąs tave kaip šunį. Jei pasveiks, teta gal ir duos, bet dabar neturi. Jau ir iš manęs skolino. Pusbrolis nedirba, o žinai, kalėjimas nieko gero nemoko. Gali ir tu jo pasisaugoti.

Karlas ramiai žiūrėjo. Jis, matyt, tikėjosi, kad vieną dieną taip turės įvykti.
—    Klept čiš, klept čiš, — jis žengė atbulas ir pasakė:
—    Kas man priklauso, ji man grąžins, net mirdama turės palikti. Taip ir pasakyk uošvienei, —nusispjovė piktai į gatvės vidurį ir valandėlę į tai žiūrėjo.
—    Gerai, o dabar skubu į darbą. Bet Stasio tai saugokis, — ištarė Petronis ir skubiai nuėjo. Kai grįžtelėjo, toli kilnojosi pečiai. Karlą lengvai galėjai išskirti iš kitų.
Virš Atlanto telkėsi debesys, turėjo kilti audra.

Petronis dabar buvo atgavęs dalį pinigų. Jis būtinai turėjo išvažiuoti kitur, tolyn nuo giminių, nuo viso to nesusipratimo ir nuo pusseserės, kurios jam buvo gaila. Bet vien todėl, kad buvo gaila, jis turėjo vykti. Šis artumas buvo beprasmiškas, o kitur juk buvo daugiau žmonių, tarp kurių galėjo atsirasti kas nors panašaus į Antanetę. Kai namuose išvydo tetą, jį užpuolė nedrąsa. Jis nebijojo grasinančio Karlo, bet dabar bijojo šios moters, suvargusios ir ligonės. Ir kad nereiktų meluoti, kai ji paklaus, Petronis pasakė.
—    Karlą išplūdau, pasakydamas, kad jis tegu Stasiui negraso ir viską užmiršta, — o kad galėtų nukreipti kitur pokalbį, jis tęsė, — aš iš čia noriu išvykti, kol dar visai neįsikūriau. Kitur laimės pa j ieškosiu.

Teta tylėjo. Jai buvo graudu, ji beveik norėjo ašaroti, tačiau Petronis, kuris paliko motiną, turėjo nugalėti gailestį.
Po poros dienų jis su perdėto dėkingumo išraiška atsisveikino, ir kai jį vežė Frankis su Antanete į stotį, Frankis ištarė lietuviškai:

—    Tu žiūrėti, žiūrėti į ją, — o angliškai pridėjo: — Pasižiūrėkit vienas į kitą, dabar jau greit nebesusitiksit.
Nuo tų žodžių Petronį puolė raudonis. O niekam, niekada to, ką jautė ir mąstė, nebuvo pasakęs.
—    Parašysiu jums, — ištarė kažkaip juokingai, — o-jei kas būtų bloga, parašykite man. Adresą dėdei palikau, — atsisveikinėjo jis.
Miestas uždegė šviesas, toli stūgsojo traukiniai, ir kai vienas jų vežė Petronį, jam, rodos, to laiko tarpo, tos pilnos piktumo, nerimo ir geismo vasaros nebuvo buvę.

Tačiau po poros savaičių Petronis turėjo grįžti. Jis ilgai galvojo, ar verta važiuoti į tetos laidotuves. Ji mirė vidurių vėžiu, o priedo ir kita nepagydoma liga — senatve. Juk jis ir savo motinos laidotuvėse negalėjo dalyvauti. Ir pinigų dabar nebuvo, bet galėjo dar kartą nuvykti už tuos pinigus, kurių jis neatidavė Karlui. Tai būtų lyg ano melo išteisinimas mirusios tetos akivaizdoje, tačiau sielos gilumoje jis norėjo dar kartą pamatyti Antanetą. Ir tai pastiprino apsisprendimą.

Buvo skaidri rudens pradžia. Nuo kapų medžių krito vasaros išsunkti lapai ir graudžiai čežėjo. Petronis, sukandęs dantis, žiūrėjo, kaip tyliai įleido karstą. Jis neverkė, nes čia nebuvo baisaus, į karsto viršų atsimušančių grumstų skambesio.

—    Dabar kai išvažiuosiu, tai kažin kada besusitiksim, — pasakė Petronis Antanetei. Ji ašarojo, pergyvendama motinos nesugrąžinamu-mo ir atsiskyrimo skausmą. Tai buvo sunkus momentas, liudijąs visko trapumą. Ir Petronis beveik rijo ašaras, tačiau visa staiga praėjo, nes kiek tolėliau stovėjo Karlas. Gal jį atvedė mintis, kad mirusioji ką nors bus palikus. Be abejo, jiedu su Stasiu dabar vienas kitą matė. Jie nesišaudė ir nesiplūdo, nes neapykanta buvo tokia aštri, kad ji kaip peilio ašmenys neprileido vieno prie kito. Bet neapykanta kada nors turėjo prasimušti. Tai buvo išdžiūvusi lanka, kuri vieną kartą nuo mažos liepsnos galėjo užsidegti ir naikinti. Kerštas nemirė kartu su motina, kuri norėjo padėti savo vaikams ir aukojosi piktam, svetimam ir nuostabiai artimam žmogui, lyg norėdama padėti jo sužadėtinei Ge-raldinai.

Kartais parašydavo Petroniui Antonetė, bet ji nieko neužsiminė apie kokį nors svainių susidūrimą. Visa tai galėjo tęstis trumpai, o galėjo ir niekada nesibaigti. Tai kartojosi nuo pasaulio pradžios, bet išdžiūvusi lanka kada nors galėjo užsidegti, nes abiejų neapykantą neatskiriamai sujungė kraujas ir pasiutimas gyventi.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai