Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MASKVOS PATRIARCHO ATSTOVAI II VATIKANO SUSIRINKIME PDF Spausdinti El. paštas
Parašė D R. J. SAV.   

Popiežius Paulius VI

Prieš pradedant dėstyti, kaip atsirado Maskvos patriarcho atstovai - stebėtojai visuotiniame Bažnyčios susirinkime, reikia pažvelgti į Maskvos politiką Vatikano ir popiežiaus atžvilgiu bendrai, kad suprastume, kokiais suktais keliais (pritaikant komunistinį arkliuką — dialektiką) prieita prie šio žingsnio.

Po antro pasaulinio karo Sovietų Sąjunga, užgrobusi Rytų Europą, pirmiausia pajungė Ukrainos katalikus unitus Maskvos patriarchatui. Kituose katalikiškuose kraštuose išvystė žiaurų katalikų Bažnyčios persekiojimą ir visokiais būdais stengėsi sumažinti ar visai panaikinti Romos įtaką katalikams. Todėl Sovietų Sąjungos politikoje matome vis smarkesnę propagandą prieš Vatikaną ir popiežių. Į šią propagandą buvo įtraukta ir pravoslavų Bažnyčia. Kai 1948 m. Maskvoje minima 500 metų sukaktis rusų pravoslavų Bažnyčios nepriklausomybės (autekafa-lijos), dalyvaujant ortodoksų autokefalinių (nepriklausomų) kitų kraštų Bažnyčių atstovams, Vatikanas susilaukė puolimų ir įvairiausių kaltinimų: esą "popiežių Roma suardė vienybę, kuri buvo tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių, ji suardė ir savosios Vakarų Bažnyčios vienybę ir padarė tai, kad toji vienybė yra visiems amžiams negalima, nes Roma savo antievangeliškas ir antigamtines pretenzijas paskelbė dogmomis, kas ir privedė prie schizmos. ..".

Savaime suprantama, kad tokioje atmosferoje bet koks kontaktas su pravoslavų Bažnyčia Rusijoje nebuvo galimas. Tačiau 1952 m. popiežius Pijus XII išleido atsišaukimą į Rusijos tautas. Po poros metų jis parėmė reikalavimą sustabdyti branduolinių ginklų gaminimą ir vartojimą. Jei pirmasis Pijaus XII gestas erzino Maskvą, tai antrasis buvo priimtas palankiai.

Tik po 1956 m. ėmė rodytis ženklų, kad sovietai norėtų bent dalinai pakeisti savo laikyseną Vatikano atžvilgiu, žinoma, ne antireliginės propagandos, tik diplomatijos srityje. Kremlius pradėjo neignoruoti Vatikano atstovų-diploma-tų, kaip darė iki tol per daugelį metų.

Ir taip 1956 m. Maskvos pasiuntinys Romoje M. Pojiedajev perdavė Vatikano nuncijui prie Kvirinalo arkiv. Fietta memorandumą apie sovietų nusiginklavimo planą, prašydamas supažindinti su juo popiežių. Iš to nepaprasto įvykio kai kas pasiskubino padaryti išvadą, kad jau j-vyks susitaikymas tarp Sov. Sąjungos ir Vatikano. Bet nuncijus, priėmęs tą memorandumą, net raštu neatsakė jį gavęs. Lygiai jokios reakcijos nebuvo ir iš Šv. Sosto pusės.

Po Vengrijos įvykių, sovietinė propaganda vėl sustiprino savo toną prieš Vatikaną. Tonas tapo lygiai toks, kai Stalino laikais. Maskvos radijas, komentuodamas pop. Pijaus XII 1956 m. kalėdinę kalbą, apkaltino popiežių, kad jis "aiškiai užėmė poziciją prieš taikingą tautų sugyvenimą ir prieš pastangas kovoti už taiką". Jis "palaimino preventyvinį karą".

Tuo tarpu užsienių reikalų ministeris M. Gromyko ėmė kitaip kalbėti. Jis 1958 m. sausio mėn. priimdamas italų taikos partizanų delegaciją pareiškė: "Šiuo metu yra bazė, ant kurios galima butų palaikyti kontaktas tarp Sovietų Sąjungos ir Vatikano. Ši bazė yra taikos problema, nes jau Sovietų Sąjunga ir Vatikanas bendrai sutaria dėl atskirų klausimų, kaip nusiginklavimas, uždraudimas atominių bombų ir k. Šie bendri punktai galėtų apspręsti užmezgimą naudingų savitarpio santykių". Dar paaiškindamas, kad jei būtų siekiama ne konjunktūrinio sutarimo, o rimto ir pastovaus bendradarbiavimo, pridėjo: "Paliekant nuošaliai ideologinius klausimus, mes galėtume susitarti ir užmegzti oficialius santykius, nes Sovietų Sąjunga pasiryžusi veikti šio tikslo siekiant geriausiu būdu ir geriausia forma".

Įdomu tai, kad svarbiausieji Maskvos komunistų laikraščiai "Pravda" ir "Izvestija", aprašydami tą priėmimą, nė žodeliu neužsiminė apie Gromyko pareiškimą. Tik kiek dienų vėliau, užsienio reikalų ministerijos atstovas patvirtino Gromyko mintis, pabrėždamas neseniai popiežiaus pasakytą kalbą apie reikalą išvengti karo ir uždrausti masinio sunaikinimo ginklus. "Tad iš šio taško reikia suprasti susiartinimą, nes tai yra bendri žinomi punktai, nepaisant ideologinių skirtumų".

Po pop. Pijaus XII mirties, prieš išrinkimą naujo popiežiaus, Maskvos radijas vis aiškiau pasisakė dėl Sov. Sąjungos ir Vatikarto santykių: "Nepaisant ideologinių skirtumų, yra Vatikanui ir Sov. Sąjungai reali galimybė užmegzti kontaktus ir bendradarbiauti taikos gynimui ir žmonijos vilčių realizavimui".

Kai pop. Jonas XXIII paskelbė savo pirmąjį žodį pasauliui, Maskvos radijas neslėpė savo pritarimo popiežiaus žodžiams ir pabrėžė, kad "popiežius pasisakė už reikalą baigti tarptautinius ginčus ir skirti dvasines galias bei materialinius išteklius ne mirties priemonių gaminimu, o tik pakėlimui bendrosios tautų gerovės".

Visi šie pareiškimai, savaime suprantama, buvo skirti užsieniui. Viduje antireliginė ir an-tivatikaninė propaganda siautė visu smarkumu. Tuo metu išėjo M. Šeinemano knyga "Papstvo" (Popiežija), išleista Maskvos Mokslų Akademijos, kurioje rašoma:
"Popiežius (Jonas XXIII) bando suorganizuoti buržuazinį pasaulį į religinį Nato (turima galvoje šaukiamas visuot. susirinkimas), lygia-gretų kariniam Nato, kad ideologiškai pavergti pastarąjį. . . Kai po išrinkimo kard. Roncalli pasirinko ne Pijaus XIII, o Jono XXIII vardą, buvo galima spėlioti, kad naujasis popiežius nenorės eiti Pijaus XII pėdomis. Bet, pabrėžia autorius, Vatikane tradicinės antikomunistinės jėgos yra tiek stiprios, kad popiežius negali nuo jų išsilaisvinti". Esą "galima įrodyti, kad ir prie naujojo popiežiaus komunizmui priešingos grupės dominuoja Vatikane. 1959 m. balandžio mėn. Vatikano inkvizicija paskelbė dekretą, draudžiantį tikintiesiems dėtis į organizacijas ar partijas, kurios bendradarbiauja su komunistų partija. Taip Jonas XXIII patvirtino antikomunistinį dekretą, paskelbtą 1949 m. jo pirmatako Pijaus XII. Tokiu būdu senoji politinė linija, kurios laikėsi Pijus XII ir kurią galima nusakyti vienu žodžiu — antikomunizmas — lieka svarbiausia linija Vatikane".

Toje pat knygoje Šeinemanas pasisako ir dėl visuot. Bažnyčios susirinkimo: "Turint dėmesyje, kad vienybės įvairių Bažnyčių, savo tarpe kovojančių, per ištisus amžius nebuvo galima pasiekti ant religinio pagrindo. .. yra aišku, kad pop. Jonas XXIII galvoja šią "krikščionių vienybę", šią "Bažnyčių bendruomenę" sudaryti ant politinės bazės. O Vatikano bazė šiame plane yra antikomunizmas".

Aleksandrovas "Pravdoje" (1960.XI.27) puolė katalikų misijas, pavadinęs jas Vatikano kolonializmu, talkinančiu Amerikos kolonialistams. Netrukus po to "Literaturnaja Gazeta" išspausdino A. Leonidovo straipsnį ta pačia tema. Esą "politikieriai sutanose" metasi į rizikingiausias avantiūras, kad tik išlaikyti kolonializmą. "Kolonijos, kurių niekas nepajėgs išlaikyti, vis dar dangstomas kryžiumi ir šaukimu, kad buvusieji vergai klausytų savo ponų".

Panašiai Vatikano kolonializmo arkliuku pavažinėjo ir "Komunistas" (1961 kovo mėn.) straipsnyje "Vatikanas prieš tautų nepriklausomybę ir laisvę".
"Komsomolskaja Pravda" (1961.II.4) puolė katalikų Bažnyčios socialinę doktriną. Kokia toji doktrina esanti praktikoje, rodo XVII a. jėzuitų socialinė veikla Paragvajuje, kur jėzuitai atnešę indėnams badą, ligas ir ankstyvą mirtį. Ši jų "socialinė veikla" buvusi nutraukta, negarbingai išvijus juos iš kolonijos. Panašiai ir paties popiežiaus valdomoje Italijos valstybėje nebuvę jokio socialinio teisingumo, kur darbo žmonių sąlygos buvę tiek nepakenčiamos, kad jie 1849 m. sukilę ir popiežius turėjęs slėptis Gaetos pilyje. Pop. Leono XIII enciklika "Rerum Novarum" buvęs tik Vatikano manevras dar labiau pavergti darbininkus, sukuriant specialias katalikų darbininkų organizacijas, vadovaujamas dvasiškijos. Vatikano akyse tautos, kurios sukyla j ieškoti savo teisių, esąs priešas Nr. 1.

Nuo Kremliaus diriguojamos spaudos negalėjo atsilikti ir Maskvos patriarchato organas: 1960 m. lapkričio mėn. numeryje "Maskvos Patriarchato Žiniose" buvo A. Šiškino straipsnis "Vatikanas ir kova už taiką bei tautų draugystę", kuriame Vatikanas kaltinamas praktikoje nesilaikąs krikščioniškosios moralės dėsnių ir skelbiamų taikingų deklaracijų. Jo politika esanti agresyvi ir reakcinė. Štai dėl ko rusų pravoslavų Bažnyčia nepasitikinti Romos kurija ir popiežium. Nors Vatikanas ir skelbiąs gražius krikščioniškosios meilės šūkius, kalbas apie taikingą visų sugyvenimą, tačiau praktikoje politinė katalikybė nepaisanti tų šūkių ir principų. Popiežius Pijus XII žodžiais smerkęs karą, o faktiškai laiminęs katalikų spaudą, kuri pasisakė prieš taikingą tautų koegzistenciją, prieš susitarimą Rytų su Vakarais. Esą, Vatikano organas "Osservatore Romano" dažnai puoląs Sovietų Sąjungos, Kinijos ir liaudies demokratijų kraštų taikingą politiką. Su pop. Jono XXIII palaiminimu, katalikų spauda nesiliaujanti skelbusi sistemingą kovą tiems sąjūdžiams, kurie siekia išlaisvinti tautas iš kolonialistų vergijos ir nuolat pasisakanti prieš taikingą skirtingų režimų tautų sugyvenimo mintį. "Vatikanas atvirai ignoruoja, kad plačioje socialistinės santvarkos teritorijoje gyvena daugybė krikščionių pravoslavų, katalikų ir protestantų visokių krypčių, kurie smerkia antikrikščionišką popiežiaus valdžios politiką. Laikas Vatikanui suprasti, kad nei neapykanta, nei apgaule nebus galima įrau-ginti tešlą pagal evangelinės tiesos įstatymus".

Po kiek laiko Kremliaus vadovai įsakė spaudai užgroti kitą plokštelę. Esą popiežius Jonas XXIII būtų neblogas žmogus: jis norįs taikos ir brolybės tarp visų tautų, tik jo patarėjai kardinolai ir kiti Romos kurijos dignitoriai neleidžią jam vykdyti savo naujos "progresyvinės" politikos.
Tokios linijos turėjo laikytis ir Maskvos patriarchas. Jo organe "Maskvos Patriarchato Žiniose" (1960 m. lapkričio mėn.) jau minėtas Šiškinas peržvelgė pop. Jono XXIII dvejų metų veiklos balansą ir rado gerų dalykų: tai 1958. XI.6 popiežiaus kalba, kurioje jis pasisakęs norįs būti "geras ganytojas" visų tautų ir visų žmonių; tai jo kalėdinė kalba, kurioje "popiežius šaukia visus krikščionis be išimties į vienybę"; tai jo noras, kad Lenkijos ir Lietuvos ambasadoriai prie Šv. Sosto nepateiktų naujų kredencialų; tai, pagaliau, jo nutarimas sušaukti visuotinį susirinkimą suburti krikščionių pasaulį į vienybę.

"Pirmu pažvelgimu — rašo Šiškinas — atrodo, kad visi šie popiežiaus veiksmai žymėtų Vatikano politikoje naują kryptį, skirtingą politiką nuo tradicinio popiežiaus absoliutizmo. Juose galima rasti taikingos Bažnyčios dvasios elementų; iš antros pusės pats popiežius stengiasi būti visiems prieinamas, kas daro gerą įspūdį. Jis nepanašus į tradicinį "Kristaus Vietininką", kuris savyje stengiasi įkūnyti visą pasaulį. Katalikų Bažnyčios istorijoje yra daug pavyzdžių, kaip, reikalui esant, popiežiai mokėjo pasirodyti nuolankūs ir nusižeminę".

Toliau autorius sako: "Mes užėmėme rezervuotą liniją į popiežių Joną XXIII, nepaisant jo taikingų pareiškimų". Kodėl? Ogi dėl kardinolų, kurie supa popiežių ir kurių netaikinga veikla kurijoje verčia Maskvos patriarchatą laikytis atsargiai. Tamsi, nebažnytinė veikla valstybės sekretoriaus Tardinio, kuriam taikingos popiežiaus kalbos nekliudo laikytis priešiško nusistatymo socialistinėms valstybėms, arba kardinolo Montinio veikla, kuris maišo savo "liberalizmą" su reakcija; arba kardinolo Tisse-rant, kuris veda aktyvią kovą prieš tautines arabų kraštų aspiracijas; pagaliau kardinolo Spellmano — to "panamerikinio ganytojo", kuris aiškiai yra susirišęs su Wall Street kapitalistais, kuris pereitą pavasarį Adene palaimino amerikiečio šnipo žygį į Sov. Sąjungą ir kuris rugpjūčio mėn. Muenchene laimino Nato karius, ta proga pasakydamas kalbą apie pragarą ant žemės. Tokia veikla, kartojame, nieko gero nežada liaudžiai".

Dabar į sceną išeis jau Maskvos patriarchatas, žinoma, diriguojamas Kremliaus. Ir čia "politika" bus lanksti, vingiuota, "dialektinė". Bet pirmiau susipažinkime su tuo augštu dvasiškiu, kurio žinioje yra kelios dešimtys milijonų pravoslavų ir kuris visoje pravoslavijoje savo svoriu neužsileidžia Konstantinopolio patriarchui.

Maskvos patriarchas Aleksis, "iš Kremliaus malonės" nuo 1945 m. "Maskvos bei visos Rusijos patriarchas", faktiškai valdo ne pats, o jam Kremliaus priskirti pagelbininkai. Nelabai pasirodo ir viešumoje, nebent svarbiais atvejais, kai yra siunčiamas valdžios. Pvz. kai anglikonų Bažnyčios galva dr. Fisher lankėsi Artimuosiuose Rytuose ir pasimatė su Rytų ortodoksų patriarchais Aleksandrijoje, Antiochijoje, Jeruzalėje ir Konstantinopolyje, tardamasis dėl Bažnyčių vienybės, Maskva netrukus tomis pačiomis pėdomis pasiuntė senelį (gimęs 1877 m.) Aleksį su didele 20 asmenų palyda, nes jai rūpėjo, kad Rusijos pravoslavija nebūtų išskirta ir izoliuota. Toje kelionėje Maskvos patriarchas pirmą kartą istorijoje aplankė Konstantinopolio patriarchą. Kad neatrodytų, jog jis atvyko nusilenkti ir pripažinti pastarojo viršenybę pravoslavijoje, atvykęs į Graikiją ir dalyvaudamas Atėnų metropolito Teoklito suruoštame priėmime, kai Teo-klitas savo kalboje iškėlė Konstantinopolio patriarcho privilegiją — būti pravoslavų vadu, kokiu ir Graikijos pravoslavai jį pripažįstą, Aleksis apsimetė negirdėjęs. Jis tik tiek pasakė: "Mes trokštame, kad ortodoksų Bažnyčių vienybė nesiribotų vien tik maldomis ir kanonais, bet kad ji vystytųsi moksliniais ir bažnytiniais kontaktais, taip pat pasikeitimais tarp įvairių Bažnyčių. Tokie kontaktai daug prisidėtų prie ortodoksų Bažnyčių priartėjimo prie Vakarų krikščionybės". Kremliui svarbu, kad Maskvos patriarchas nepatektų kieno nors įtakon, o tačiau savo įtakon palenktų kuo daugiau pravoslavų laisvajame pasaulyje.

Kitą didesnę kelionę Maskvos patriarchas Aleksis padarė Jugoslavijon po to, kai Chruščiovas susitaikė su Tito. Reikėjo, kad ir Maskvos patriarchas susibroliautų su Jugoslavijos ortodoksų Bažnyčios vadais. Šiose kelionėse patriarchą lydėjo patriarchato įstaigos ryšiams su užsieniu šefas arkiv. Nikodemas. Jis tvarkė patriarcho kelionę, kalbėjo už jį spaudos korespondentams, įvairiuose priėmimuose perduodamas patriarcho mintis, tiksliau: Kremliaus politikos gaires.

Užsiminus apie Maskvos patriarchato įstaigos ryšiams su užsieniu šefą ir paties patriarchato pagelbininką bei atstovą įvairiuose suvažiavimuose laisvajame pasaulyje, reikia pasakyti, kad juo nuo 1945 m. buvo metropolitas Nika-lojus (Borisas Dorotevičius Jaruševičius, gudas, gimęs Kaune), kunigu įšvęstas 1917 m. ir netrukus paskirtas Petrapilio vienuolyno — Aleksandro Nevskio lavros — viršininku. Turėdamas vos 32 metus, 1922 m. buvo konsekruotas vyskupu ir tapo Leningrado vyskupo kankinio padėjėju. Jau 1927 m. buvo priverstas padaryti sovietų valdžiai "besąlyginės ištikimybės" pareiškimą. Kai Stalinas karo pabaigoje leido išsirinkti patriarchą, vysk. Nikalojus tapo artimiausiu Aleksio bendradarbiu ir jo ryšininku su užsieniu. Jam Kremliaus vartai visuomet buvo atviri: buvo pasidaręs Stalino patarėju religiniams reikalams. Už nuopelnus apdovanotas įvairiais Sov. Sąjungos augščiausiais ordinais. Jis žymiai prisidėjo prie ukrainiečių unitų katalikų pajungimo Maskvos pravoslavų patriarchui 1946 m. Yra sulošęs žymią rolę Maskvos diriguojamame "taikos partizanų" judėjime, dalyvavęs įvairiuose šio sąjūdžio suvažiavimuose laisvajame pasaulyje. Jis vedė pirmąsias derybas su Pasaul. Bažnyčių Taryba dėl Maskvos patriarchato prisidėjimo. Tačiau kažkodėl Kremliui metropolito veikla nepatiko: gal dėl jo buvusios artimos draugystės su Stalinu. Valdžios įsakymu patriarcho sinodas 1959.1.27 atleido Nikalojų iš ryšininko su užsieniu pareigų "pagal jo paties prašymą". 1960 metais jis buvo atleistas iš visų kitų pareigų, kurias turėjo sinode, o jo vieton paskirtas vysk. Nikodemas. O Nikalojus buvo uždarytas viename vienuolyne netoli Maskvos. 1961 m. sausio mėn. Vakarų korespondentai Maskvoje paskleidė cenzūros praleistą žinią, kad metropolitas Nikalojus jau mirė. Bet tai buvo netiesa, tikriau noras jį iš anksto, dar prieš mirtį gyvą palaidoti. Iš tikro jis mirė Maskvos ligoninėje 1961 gruodžio 13 širdies priepuoliu— ta paslaptinga sovietų liga.

Veik tuo pačiu metu, kaip ir Nikalojus, buvo iš pareigų atleistas komiteto santykiams su pravoslavų Bažnyčia (įsteigto 1944 m.) galva M. Karpovas, kuris per 15 metų vadovavo tam komitetui ir sklandžiai bendradarbiavo su Nika-lojum. Jo vieton buvo pastatytas iki tol mažai žinomas kažkoks Kurojedovas. Atrodė, kad valdžia nori į atsakingas vietas šiame sektoriuje pastatyti jaunus žmones, išaugusius jau sovietiniame režime.

Pašalinus metropolitą Nikalojų, patriarchas gavo padėjėju vysk. Pitirimą, įstaigos ryšiams su užsieniu šefu buvo paskirtas vysk. Nikodemas. Įdomi yra jo karjera. Gimęs prieš 33 metus, jau mokyklose buvo komjaunuolis. Partijos patarimu (ar įsakymu), baigęs vid. mokslą, įstojo į Pedagoginį institutą, bet jo nebaigė. Matyt, partija jį ruošė dabartinėms pareigoms, nes turėdamas 18 metų jau buvo vienuolis ir diakonas, o sulaukęs 20 metų buvo įšventintas kunigu. Po metų tapo klebonu ir tuojau Jaroslavo katedros administratorium. Niekuomet nebuvo noviciate, nė vienuolyne, o skaitosi vienuoliu. Teologines studijas išėjęs už akių — korespondenci-niu būdu. Partijos įsakymu 1960 birželio 10 buvo konsekruotas vyskupu ir tuojau paskirtas patriarchato įstaigos ryšiams su užsieniu šefu. Sekančiais metais patriarchas jam suteikė Jaroslavo ir Rostovo arkivyskupo titulą. Kaip ten bebūtų su teologija, tačiau savo misijai — santykiams su užsieniu yra gerai paruoštas ir išmokytas laikytis, bei kur reikia, perduoti Maskvos valdovų norus ir mintis. Jis ves ir visą Maskvos politiką Vatikano ir visuot. Bažnyčios susirinkimo atžvilgiu.

Reikia dar pastebėti, kad Maskvos patria-archatas aiškiai yra Kremliaus rankose ir vykdo jo įsakytą politiką. O toji politika savo priemonėmis nėra pastovi, gana įvairuoja, pagal momento reikalus. Pvz. kai 1948 m. Amsterdame susikūrė Pasaulio Bažnyčių Taryba, ilgus metus Maskvos patriarchas ją laikė masonų ir kapitalistų įrankiu bei manevru pajungti ir suvilioti liaudį. Pasisakymai prieš Pasaul. Bažnyčių Tarybą buvo gana smarkūs. Bet, štai, 1961 m. balandžio mėn. Maskvos patriarchas oficialiai pasiprašo priimamas į Pasaul. Bažnyčių Tarybą, kas ir buvo padaryta tų pat metų gale New Delhi suvažiavime, dalyvaujant patriarcho delegacijai, vadovaujamai Nikodemo. Aišku, Maskva norėjo, kad Rusijos pravoslavų Bažnyčia įsibrautų į įvairias laisvojo pasaulio religines institucijas.
Artėjant Visuot. Bažnyčios Susirinkimui, Maskvos patriarcho laikysena kurį laiką buvo labai neaiški. Kai jis lankėsi Konstantinopolyje, pareiškė: "Rusų Bažnyčia neturi jokio noro dalyvauti šiame susirinkime. Vienybė tarp pravoslavų ir katalikų negali įvykti tol, kol Vatikanas neatsisakys kai kurių principų, kaip popiežiaus neklaidingumas, ir nepriims dogmatinių nuostatų, kurių laikosi pravoslavų Bažnyčia". Tačiau patriarchas Aleksis, pasimatęs su Konstantinopolio patriarchu Atenagoru, pakeitė savo nuomonę. Tiksliau tariant, arkiv. Nikodemas ėmė ją mitiguoti. Dar ta pačia proga būnant Atėnuose (1960 gruodžio 27) Nikodemas pareiškė: "Jei krikščionių vienybės klausimas būtų iškeltas, tai rusų pravoslavų Bažnyčia galėtų leistis į pasitarimus". Jis tada patikslino ir Maskvos patriarcho santykius su Konstantinopolio patriarchu:
"Ortodoksų Bažnyčios, kurių yra 18, jau yra vieningos, tik jų centrai yra skirtingi. Rusų Bažnyčia neturi minties jungtis su tikinčiųjų bendruomenėmis, kurios nepriklauso ortodoksų bendruomenėms". Dar pridėjo, kad patr. Aleksis nėra numatęs lankytis pas popiežių. Čia buvo padaryta aliuzija į anglikonų arkivyskupo dr. Fisherio vizitą pas popiežių Joną XXIII, kai tas, aplankęs Rytų Bažnyčios patriarchus, savo kelionę baigė vizitu popiežiui.

Dėl rusų pravoslavų dalyvavimo II Vatikano susirinkime, arkiv. Nikodemas lygiai kategoriškai pasisakė: "Rusų Bažnyčia neturi jokio noro dalyvauti tame susirinkime... Mes atmetame visas katalikų Bažnyčios naujenybes. Mes nenorime diskutuoti jokio klausimo, kuris liečia santykius su Roma".

Praslinkus keliems mėnesiams po patr. Aleksio vizito Artimuosiuose Rytuose ir Graikijoje, "Maskvos Patriarchato Žiniose" (1961.V.) buvo niekeno nepasirašytas straipsnis "Non possu-mus", kuriame, atrodė, išryškėjo galutina Maskvos patriarcho laikysena II Vatikano susirinkimo atžvilgiu. Atrodė, kad durys galutinai užtrenktos bet kokiems ryšiams ar pasitarimams. Straipsnyje galutinai paaiškinama, dėl ko nebus siunčiami Maskvos patriarcho atstovai į būsimąjį susirinkimą:
"Pirmiausia nėra pagrindo, dėl ko Maskvos patriarchas  turėtų  pareikšti  savo  nusistatymą dėl naujo Romos žingsnio. Tačiau, kadangi italų laikraštis "Tempo" paskelbė žinią, jog Vienoje Maskvos pravoslavų sinodo atstovai buvę susitikę su nuncijum Dellapiane kalbėtis dėl rusų

Albinas Elskus - Krikštyklos vitražas Liurdo Marijos bažnyčioje, Skowhegan, Maine

Bažnyčios dalyvavimo susirinkime, Maskvos patriarchatas buvo priverstas šią būdingą žinią dementuoti ir pareikšti, kad jis būsimą susirinkimą laiko Romos katalikų Bažnyčios vidaus reikalu ir kad iš jo pusės nėra jokio pagrindo ir jokio noro maišytis į tą dalyką".
Toliau minimame straipsnyje aiškinama, kad jei Maskvos patriarchas jau nuo 1959 m. laikosi šios taktikos, tai darąs dėl to, kad esąs įsitikinęs, jog Romos Sostas, pasiskelbęs katalikų tiesos ir Bažnyčios vienybės centru, iki šiol nėra parodęs noro atsisakyti pretenzijų, kurios 1869 m. privertė Rytų patriarchus atmesti pop. Pijaus IX pakvietimą dalyvauti Vatikano susirinkime. Tada jų dalyvavimas Susirinkime buvo sąlygojamas be rezervų pripažinimu popiežiaus primato. Štai dėl ko ir dabartinėse atsakingų katalikų diskusijose apie krikščionių vienybę negalima nieko kito įžiūrėti, kaip tik norą išplėsti Romos valdžią ant ortodoksų Bažnyčių.

"Šis noras galima matyti ne tik mums žinomuose atsišaukimuose grįžti į "bendrą avidę", bet lygiai ir naujuose metoduose, kuriais viliojamos ortodoksų Bažnyčios dalyvauti būsimame susirinkime. Pagal griežtas Romos katalikų Bažnyčios kanonų taisykles, pop. Jonas XXIII negali į susirinkimą kviesti ortodoksų patriarchų, nes jie, kaip vyskupai, turi tas pačias teises ir tą patį autoritetą, kaip ir jis. Pripažįstant susirinkimą, kaip augščiausią valdžios organą Bažnyčioje, reiktų atsisakyti nuo primato ir neklaidingumo dogmos — žodžiu, grįžti į tą padėtį, kurioje buvo  Rytų  ir Vakarų Bažnyčios prieš atsiskyrimą, — o tai yra, ko Roma, aišku negalės nė pagalvoti".

Roma, nors ir neaiškiai, jaučia, kad negali būti tikro visuotinio susirinkimo, jeigu jame nedalyvauja Rytų Bažnyčios.
Kadangi būsimasis susirinkimas tikrai nebus visuotinis, tai griebiamasi priemonių patraukti ortodoksų Bažnyčias bent kaip stebėtojas.

"Toliau straipsnio bevardis autorius pamini įsteigimą Rytų Bažnyčios komisijos ir krikščioniu vienybės sekretoriato, vadovaujamo kard. Bea: "Šis sekretoriatas turi padėti asmenims, nepriklausantiems prie Romos katalikų Bažnyčios, sekti susirinkimo darbus. Dar daugiau — Jo tikslas padėti "atsiskyrusiems" krikščionims, rodant jiems bendrus tarp jų ir katalikų Bažnyčios elementus, užmegzti broliškus ryšius ir santykius".

Prisiminęs interview, kurį kard. Bea davė laikraščio "Giornale di Popolo" korespondentui apie kontaktus tarp Sekretoriato ir anglikonų, Maskvos patriarcho žurnalas pabrėžia tai, ką apie kontaktus tarp sekretoriato ir anglikonų, kard. Bea ta proga pasakęs: "Jei Maskvos patriarchas norės pasiųsti savo atstovus į susirinkimą, tai jie bus mielai priimti".
"Taigi kardinolas davė suprasti — tęsia toliau straipsnio autorius, — kad nebus jokio pakvietimo, o tik Maskvos patriarchas pats turįs imtis iniciatyvos šiuo reikalu ir Roma tai vertins palankiai.

"Maskvos patriarchatas jau yra pareiškęs savo nusistatymą katalikų susirinkimo atžvilgiu, būtent, kad tai yra grynai katalikų Bažnyčios vidaus reikalas. Kard. Bea pareiškimas liudija Romos Sosto pretenzijas į absoliutinę valdžią visam krikščionių pasauliui, kam ir buvo išgalvotos naujos dogmos, kurios išskyrė Romos Bažnyčią iš visuotinės Bažnyčios.
"Negalima neatkreipti dėmesio į faktą, kad būsimasis susirinkimas šaukiamas sunkiais pasaulio pasidalinimo ir ginklavimosi lenktynių laikais, todėl jis vargu galės pakilti virš mūsų epochos priešginybių, kad galėtų žmonijai tarti reikalingą sutaikymo žodį. Dar daugiau — yra daugybė istorinių, politinių ir psichologinių faktorių, kurie leidžia numatyti, kad susirinkimo darbai bus nukreipti į politinius tikslus, nesuderinamus su krikščionybės dvasia.

"Tokioj dalykų padėtyj į Romos Bažnyčios non possumus pravoslavų Bažnyčia atsako savuoju non possumus. Tačiau mūsų non possumus nereiškia nei nedraugiškumo katalikų atžvilgiu, nei noro juos pavergti, nei abejingumo krikščionių vienybės idėjai. Tiktai Romos suprastos vienybės,   kaip   visuotinio    krikščionių   subūrimo po popiežiaus valdžia, mes negalime priimti. Mes to nepriimame, nes mūsų Viešpats Jėzus Kristus, prieš pasiaukodamas už žmones, atmetė velnio valdžios pagundą ir savo atperkamuoju veiksmu parodė pasauliui dieviškąją meilę. Savo Bažnyčioje Jis tikinčiųjų sielas ne valdo, o tik jungia meilėje į savo Kūną, kuris yra Bažnyčia.
"Štai dėl ko krikščionių vienybės bazė mums atrodo nesuderinama su Bažnyčios valdžios mo-narchiška centralizacija ir su neapykanta kitoms tikyboms. Ne autoritetas, o meilė turi jungti krikščionis. Tad dėl šio įsitikinimo, kuris išskiria mus iš dalyvavimo Vatikano susirinkime, kokie bebūtų jo darbai, Maskvos patriarchas atsako kardinolui Bea: Non possumus".

Kad straipsnis Non possumus nebuvo vien tik redakcijos sekretoriaus M. Vedernikovo mintys, kaip vėliau aiškino arkiv. Nikodemas, o paties patriarcho Aleksio, matyti iš jo pareiškimo, padaryto 1962 m. gegužės mėn. Juguslavijoj, kurį perdavė Belgrado žinių agentūra AFP. Pagal Aleksio mintį, popiežius negalįs sušaukti tikro visuotinio susirinkimo, o tik Romos sinodą. Vatikano susirinkimas esąs "Romos katalikų Bažnyčios vidaus reikalas, kuris nieko bendro neturi su rusų pravoslavų Bažnyčia. Dėl to ji nedavė jokios eigos pakvietimui atsiųsti stebėtojus".

Kaip matome, patriarcho Aleksio mintys yra tos pačios, kurios išdėstytos Non possumus straipsnyje. Tas straipsnis buvo oficiali pravoslavų Bažnyčios ir jos patriarcho nuomonė.
Tačiau tikrasis patriarchato linijos nustatytojas, matyt gavęs iš Kremliaus kitokių instrukcijų, laikraščio "Stampa" korespondentui 1962 m. kovo mėn. paklaususiam apie Maskvos patriarcho stebėtojų siuntimą į II Vatikano Susirinkimą, atsakė:
"Ką turėtų daryti pravoslavų Bažnyčios atstovai, jei susirinkime iškiltų pasiūlymai įžeidžią kraštus, kuriuos mes mylime? Jiems neliktų nieko kito, kaip apleisti Romą".

Korespondentas, kuris aprašo šį pokalbį, gavęs įspūdžio, kad Nikodemas tikįs į bendradarbiavimą su Roma daugiau praktiškoje, kaip religinėje srityje.
"Nors iki šiol ir neturėjome tiesioginio kontakto tarp mūsų dviejų Bažnyčių — dėstė toliau savo mintį arkiv. Nikodemas — tačiau spo-radiški asmeniniai kontaktai, kuriuos turėjau su jūsų prelatais (aliuzija į susitikimą su katalikų stebėtojais New Delhi Pasaul. Bažnyčių Tarybos suvažavime 1961 m. gale) yra geri. Praktiškoje srityje tad yra galimas mūsų santykių pagerėjimas... Pvz., mes galime gana gerai sutarti taikos gynimo srityje".
Į korespondento paklausimą, kokia jo pažiūra į pop. Jono XXIII norą dirbti Bažnyčių vienybei, Nikodemas atsakė: "Aš žinau, kad Jonas XXIII yra žmogus atviros širdies ir Dievas nori, kad jo trokštama vienybė vieną gražią dieną įvyktų". Tačiau tuoj pridūrė, kad "daugelis Romos kardinolų nėra parodę tokios vienybės noro".

Į korespondento klausimą, ar pravoslavų Bažnyčia nemananti pasiųsti savo stebėtojų į susirinkimą, Nikodemas atsakė: "Jau ne kartą mums duodamas šis klausimas, ir tai mus pastato į nepatogią padėtį. Mums tiesiog nemalonu, kad negalime atsakyti į šį klausimą. Kaip mes galime ką nors pasakyti, jei dar nesame nė pakviesti?".
"Jei susirinkimo programoje nebus dok-trinalinių klausimų, su kuriais pravoslavų Bažnyčia negali sutikti (pvz. dogma apie popiežiaus primatą) ir jei nebus priešiškų pasisakymų prieš tautas, kurias mes mylime, aš tikiu, kad iš mūsų pusės nebus jokių principinių kliūčių pasiųsti į Romą stebėtojus".

Toliau korespondentas rašo: "Paskutinis klausimas, kurį davėme, buvo gana opus: Vatikano susirinkimo šaukimo bulėje kalbama apie ateistinį materializmą ir apie reikalą krikščionims su juo kovoti. Kokia jūsų pažiūra į šį klausimą, kai jūs gyvenate valstybėje, kuri išpažįsta bedieviškąjį materializmą? Į klausimą — toliau rašo korespondentas — gavome piktą Nikodemo žvilgsnį. Pajutome, kad pasikalbėjimas reikia baigti. Tačiau arkiv. Nikodemas moka valdytis. Jis paglostė ant krūtinės kabantį Marijos paveikslą (rytų apeigų vyskupų ženklas) ir pakeldamas akis į dangų tarė: "Kova yra visiems ta pati: jei visi krikščionys gyventų pagal Evangelijos mokslą, joks ateizmas nebūtų baisus".

Dar kiek anksčiau (1961 m. gale, bet jau po straipsnio Non possumus) arkiv. Nikodemas, būdamas New Delhi, nesivaržė kalbėtis su įvairių laikraščių korespondentais ir atsakyti į jų klausimus. "Le Monde" korespondentas iš New Delhi rašė, jog po pasikalbėjimo su arkiv. Nikodemu jam susidaręs įspūdis, kad "dėl pasiuntimo stebėtojų į II Vatikano susirinkimą durys tarp Vatikano ir rusų ortodoksų Bažnyčios nėra dar galutinai užtrenktos. "Nikodemas — rašo "Le Monde" korespondentas H. Fasquet — mums spontaniškai pareiškė, kad "Maskvos Patriarchato Žiniose" pasirodęs str. Non possumus nėra parašytas nei patriarcho Aleksio, nei Šv. Sinodo, todėl iš to straipsnio negalima išvesti, kad į Romą nebus pasiųsta jokio stebėtojo. Klausimas iškilsiąs tą dieną, kai bus gauta pakvietimas, "todėl dabar neverta spėlioti".
Ta pat proga Indijos sostinėj New Delhi vokiečių katalikų žinių agentūros KNA korespondentui arkiv. Nikodemas pareiškė: "Rusų pravoslavų Bažnyčia žino pop. Jono XXIII norą sušaukti katalikų II Vatikano susirinkimą. Rusų pravoslavų Bažnyčios vardu Maskvos patriarchatas yra pareiškęs, kad jis susirinkimą laiko Romos katalikų Bažnyčios vidaus reikalu". .

Paklaustas apie jo Bažnyčios laikyseną katalikų Bažnyčios atžvilgiu, jisai atsakė: "Rusų pravoslavai krikščionys Romos katalikams, Romos katalikų Bažnyčiai visumoje, jos episkopatui ir tikintiesiems turi geriausių broliškų jausmų. Bet rusų pravoslavų Bažnyčia negali dėtis prie praktinės Vatikano veiklos politikos srityje. Vatikanas dažnai yra agresyvus politinėje plotmėje Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Mes, kurie esame krikščionys tikintieji pravoslavai rusai, esame lygiai lojalūs savo krašto piliečiai ir karštai mylime savo tėvynę. Štai dėl ko visa, kas nukreipta prieš mūsų kraštą, negali pagerinti mūsų savitarpio santykių. Mes smerkiame šią politinę Romos katalikų Bažnyčios veiklą ir ją atmetame, tačiau mes nesame nusistatę prieš katalikų Bažnyčią kaip tokią".

Laikas bėgo. Susirinkimas artėjo, ir Maskvos nusistatymas vis labiau ryškėjo. Kai 1962 m. vasarą arkiv. Nikodemas, atvykęs į Paryžių, dalyvauti Pasaul. Bažnyčių Tarybos komiteto posėdžiuose, "Informations Catholiques Internationales" korespondento buvo paklaustas apie Maskvos patriarcho nusistatymą Vatikano atžvilgiu, artėjant II Vatikano susirinkimui, atsakė labai įdomiai:
"Straipsnis Non possumus, kuris buvo Maskvos Patriarchato Žiniose", nėra niekeno pasirašytas; tad, nors jis ir įdėtas patriarchato organe, tačiau nieko neangažuoja. Taigi jį reikia laikyti tik privačia nuomone autoriaus — "Maskvos Patriarchato Žinių" redakcijos sekretoriaus A. V. Vedernikovo. Todėl patriarchatas nemanė jo nė dementuoti". (N. B. "Maskvos Patriarchato Žinios" yra arkiv. Nikodemo žinioje ir kontrolėje.).

"Rusų pravoslavų Bažnyčios Sinodas iki šiol nėra padaręs jokio sprendimo — teigiamo ar neigiamo — dėl II Vatikano susirinkimo. Dar 1959 m. Maskvos patriarchatas yra pareiškęs, kad jis susirinkimą laiko katalikų Bažnyčios vidaus reikalu -— tai ši Bažnyčia yra pati pripažinusi — ir tas pareiškimas galioja iki šiandien. Po to rusų pravoslavų Bažnyčios vadai nėra padarę jokio sprendimo atšaukti ar pataisyti tai, ką spauda yra priskyrusi patriarchui Aleksiui jo Jugoslavijoje buvimo metu. Aš galiu užtikrinti, kad italų laikraščio korespondentas, kuris padavė tas žinias, nėra net kalbėjęsis su patr. Aleksiu. Jis turėjo progos tik su manim susitikti, bet ir aš nesu padaręs tokio pareiškimo".

—    Kokie yra Maskvos patriarchato informacijos ir dokumentacijos šaltiniai apie susirinkimą? Kokios rūšies informacijų norėtų turėti ir iš kokių šaltinių?
"Man sunku atsakyti į antrąją klausimo dalį, nes aš nežinau visų informacijų šaltinių. Bet aišku, kad visos informacijos, kurios nušviestų paruošiamuosius susirinkimo darbus, suteiktų mums žinių apie susirinkime diskutuotinas problemas, mus labai interesuoja.
"Tačiau mes manome, jei Vatikanas norės mums šių žinių suteikti, jis pats jas mums atsiųs. Tuo tarpu mūsų informacijų apie susirinkimą šaltiniai yra "Infor. Catholiques Internationales", laikraščių, tarp kurių ir "Osservatore Romano", straipsniai, kuriuos mums atsiunčia iš Šveicarijos mūsų atstovas. Iš kitos pusės, mes laikas nuo laiko gauname kitų informacijų per asmeninius kontaktus".

—    Ar patriarchatas mano imtis iniciatyvos dėl stebėtojų dalyvavimo susirinkime? Kaip jis pasielgtų, jei gautų pakvietimą?
"Nestatykime vežimo prieš jaučius. . . Rusų pravoslavų Bažnyčia iki šiol negavo jokio pakvietimo, tad man sunku duoti teigiamą ar neigiamą atsakymą į klausimą, kuris tik paprasta hipotezė. Dabartiniu metu ir dabartinėse aplinkybėse mano atsakymas — koks jis bebūtų — negalėtų įpareigoti mano Bažnyčios, ko aš negaliu ir neturiu teisės padaryti net ir kaip įstaigos ryšiams su užsieniu šefas. Aš galiu tam tikrais atvejais angažuoti savo asmenišką atsakomybę, bet jokiu būdu ne rusų pravoslavų Bažnyčios.

"Priešingai, ką aš galiu pasakyti — jei mes artimoje ateityje gausime pakankamai informacijų apie susirinkimą ir jei Vatikanas atsiųs pakvietimą dėl eventualaus mūsų stebėtojų dalyvavimo II Vatikano susirinkime, tai duos pagrindo Šv. Sinodui svarstyti šį klausimą ir tik tada bus galima oficialiai nutarti ir duoti atsakymą, kuris angažuos rusų pravoslavų Bažnyčią.

"Tačiau kiekvienu atveju nereikia dalyko forsuoti ir mokyti Vatikaną, ką jis turi šiame reikale daryti. Jis pats gerai žino, kaip šiuo atveju pasielgti".
Tuo pat metu Pasaul. Bažnyčių Tarybos komiteto posėdžiuose Paryžiuje dalyvavo ir krikš. vienybės sekretoriato sekretorius Msgr. Wille-brands, kuris susitikęs su arkiv. Nikodemu turėjo su juo ilgą pasikalbėjimą. Be abejonės, jis turėjo įgaliojimą oficialiai pakviesti Maskvos patriarcho stebėtojus į II Vatikano susirinkimą, ką ir padarė. Tačiau Maskvai to neužteko: Vatikanas turėjo pasiųsti į Maskvą delegaciją, kuri Maskvoje įteiktų pakvietimą. Arkiv. Nikodemas aiškiai pasakė Willebrandsui: "Atvykite į Maskvą per Bukareštą (Rumunijoje)". Po to kai popiežiaus pasiuntiniai pakartotinai lankėsi Konstantinopolyje pas patriarchą Atenagorą, reikėjo, kad panašų gestą padarytų ir pas Maskvos patriarchą.

Willebrands nuvyko Maskvą ir ten išbuvo 5 dienas (1962 rugs. 27 — spalio 2). Jis buvęs labai nuoširdžiai priimtas Zagorsko vienuolyne (70 km. už Maskvos, kur yra Maskvos patriarcho būstinė) ir su pagarba traktuojamas, kaip "Romos patriarcho atstovas". Atrodo, kad paties patriarcho Aleksio jam neteko pamatyti: pasikalbėjimas ir derybos vyko su tuo pačiu arkiv. Nikodemu, kuris pažadėjo duoti atsakymą vėliau.

Prieš pat susirinkimo pradžią (1962 spalio 8) Romą pasiekė šifruota Konstantinopolio patriarcho Atenagoro telegrama, kuria jis apgailestaudamas pranešė, kad negalįs pasiųsti savo stebėtojų į būsimą susirinkimą. Bet iš Maskvos — jokio ženklo.
Tik susirinkimo atidarymo išvakarėse (spalio 10) pasaulio spaudos agentūros paskelbė žinią iš Maskvos, kad yra paskirti du stebėtojai, tačiau jų vardų dar nežinota. Bet susirinkimo atidarymo dieną, vakare 8 vai. kard. Bea ir Msgr. Willebrands gavo arkiv. Nikodemo telegramas, kuriomis pranešama Šv. Sinodo palankus sprendimas: yra paskirti du stebėtojai: Leningrado pravoslavų dvasinės akademijos profesorius ir laikinai Maskvos patriarcho atstovas prie Pasaul. Bažnyčių Tarybos Ženevoje archi-kun. Vitaly Borovoj ir rusų pravoslavų misijos Jeruzalėje narys archimandritas Vladimiras Kotliarovas (paskutiniu metu jis konsekruotas vyskupu ir paskirtas nuolatiniu Maskvos patriarcho atstovu prie Pasaul. Bažnyčių Tarybos). Juodu atvyko Romon 1962 spalio 12. Po kelių dienų prie šios delegacijos dar prijungtas pasaulietis dr. Nikalojus Antinogenovas, Maskvos patriarcho atstovybės prie Pasaul. Bažnyčių Tarybos sekretorius, kaip vertėjas, o faktiškai kaip minėtų dvasiškių "angelas sargas", kaip paprastai praktikuojama sovietų sistemoje.

"Maskvos Patriarchato Žiniose" (1962 lapkričio mėn. nr.) yra paduotos instrukcijos dviem į II Vatikano susirinkimą pasiųstiems stebėtojams:
"Stebėtojai gana smulkmeniškai informuos Maskvos patriarchatą apie II Vatikano susirinkimo darbus ir apie tų darbų atgarsius bažnytiniuose sluogsniuose ir viešojoje opinijoje. Jie privalo nerečiau kaip- kas savaitę pasiųsti raportą apie bėgamuosius susirinkimo darbus Maskvos patriarchato įstaigos ryšiams su užsieniu šefui Jaroslavo ir Rostovo arkivyskupui Nikodemui, pridėdami susirinkimo paskelbtus dokumentus, laikraščius ir kitus leidinius. Reikalui esant, stebėtojams skirto statuto ribose, jie Romos katalikų Bažnyčios kompetentingoms įstaigoms išdėstys Maskvos patriarchato nusistatymą. Maskvos patriarchato įstaigos ryšiams su užsieniu šefas arkiv. Nikodemas privalo reguliariai informuoti Šv. Sinodą apie II Vatikano susirinkimo darbus".

Nėra abejonės, kad šalia šių oficialių instrukcijų stebėtojai gavo dar ir nepaskelbtų, kuriomis turi vaduotis būdami Romoje.
Reikia pripažinti, kad Maskva parinko tinkamus stebėtojus: drąsius, veiklius, su iniciatyva. Juodu stengėsi megzti pažintis, santykius, kontaktus su viso pasaulio vyskupais, lankytis ne tik susirinkimo posėdžiuose, bet ir kitose vietose, kur galėjo gauti jiems rūpimų žinių, pvz. rusų kolegijoje (Russikume), nešykštėjo duoti pasikalbėjimų Lenkijos ir Čekoslovakijos laikraščių atstovams. Kas savaitgalis pretekstu, kad Romoje nėra kur laikyti pamaldų, važinėjo į Ženevą ne tiek pamaldų laikyti, kiek paruošti ir pasiųsti Maskvai raportus. Dalyvaudami susirinkimo posėdžių pamaldose, stengėsi neišsiskirti iš katalikų: juodu žegnojosi, klaupėsi, meldėsi drauge su katalikais, o iškilmingose pamaldose patsai Msgr. Willebrands jiems perduodavo liturginį pabučiavimą "Pax tecum".

Maskvos patriarcho (o drauge ir Kremliaus) stebėtojų atvykimas į visuot. Bažnyčios susirinkimą dvasiškijos sluogsnius ir viešąją opiniją padalino į dvi dalis. Vieni (optimistai) tuo džiaugėsi, kad štai didžiausias Romos priešininkas — Maskva — pripažino susirinkimo dvasinę reikšmę ir svarbą bei rado reikalo su Roma, kaip dvasine galybe, skaitytis ir pasiųsti savo atstovus į susirinkimą. Šie sluogsniai rodė jiems ypatingo dėmesio ir pagarbos. Krikšč. vienybės sekretoriatas gynė juos nuo tam tikros spaudos puolimų.

Kiti (pesimistai) šiame Maskvos geste įžiūrėjo Kremliaus manevrą įkišti savo žmones (šnipus) net į tokią vietą, kaip susirinkimas. Kremlius jų dalyvavimą išnaudoja propagandai migdyti pasaulio sąžinę ir dengti savo nusikalstamus darbus tikinčiųjų persekiojime. Juk sekant arkiv. Nikodemo pareiškimus ir manevrus buvo aišku, ko siekiama: priversti Romą, kad ji nusilenktų ir siųstų atstovus į Maskvą. Toliau, buvo siekiama ir stebėtojų siuntimas sąlygojamas, kad susirinkimo darbuose nieko nebūtų apie bedieviškąjį komunizmą ir materializmą bei Tylos Bažnyčią.

Optimistai Maskvos stebėtojams priskiria nuopelną, kad jų intervencija Kremliuje yra paleistas iš kalėjimo ukrainiečių katalikų metropolitas Slipyi, kuris atvyko į Romą ir galės dalyvauti būsimoje susirinkimo sesijoje.
Bet pesimistai atsako, kad šis žygis yra ne Romos, o Kremliaus laimėjimas. Kalėjime Slipyi buvo kankinys už tikėjimą, o kankiniai yra katalikų Bažnyčios garbė ir jėga. Gi senelis (turi 71 m. amžiaus) ir ligonis, išleistas į Romą, yra tik gyvas liudininkas Chruščiovo "humanizmo" ir "tolerancijos".

Baigiant ir taip jau ištįsusį aprašymą apie kitų krikščionių konfesijų stebėtojus II Vatikano susirinkime, reikia dar pridėti kelis krikščionių vienybės sekretoriato pakviestus svečius, kurie asmenišku titulu dalyvauja susirinkime. Jie yra: 1. G. C. Berkuower, Amsterdamo protestantų universiteto profesorius, specialistas ekumeniškiems kontaktams tarp katalikų ir protestantų teologų; 2. Bernard Pawley, Ely (Anglijoje) katedros kanauninkas, kuris iki tol buvo anglikonų Bažnyčios atstovas Romoje; 3. kun. Aleksandras Schmemann, žinomas pravoslavų teologas, šv. Vladimiro seminarijos New Yorke vicerektorius; 4. Bazelio, Strasburgo ir Paryžiaus universitetų profesorius Oscar Cull-mann (protestantas); 5. Taizė (Prancūzijoje) protestantų vienuolyno prioras Schuetz ir 6. to pat vienuolyno viceprioras Thurian.

Kaip matome, visi stebėtojai — atstovai ir svečiai — yra nekatalikai. Bet nuo 1962 lapkričio 19 stebėtojų tribūnoje atsirado vienintelis katalikas pasaulietis Jean Guitton, Prancūzų Akademijos narys, autorius daugelio veikalų, tarp jų "Jėzus", "Kristus ir Evangelija" ir k. Jis yra pasižymėjęs savo veikla ir plunksna Bažnyčių vienybės klausimuose. Kai kas juokauja, kad jis atstovauja pasauliečiams susirinkime, nors faktiškai jis pakviestas tik asmeniniu titulu.

 








 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai