Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠEŠTASIS MEDIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Naujokaitis   
Nidos Knygų Klubas, išleisdamas "Šeštąjį medį", stambią 368 psl. knygą, Juozą Kruminą mums lyg prikelia iš numirusių. O juk jos autorius iš gyvųjų tarpo yra pasitraukęs 1951 metais. Jau kiek ir primirštas, ypač kad jo paskutinieji metai prabėgo džiovininkų sanatorijoje, Vokietijos šiaurėje, atskirumoje ir vienišume. Tiesa, romano ištraukos buvo spausdinamos laikraščiuose anuo metu, dar autoriui gyvam esant. Tai buvo lyg skeveldros iš sudužusio laivo. O šiandien turime visą knygą rankose. Tai pats stambiausias J. Krumino beletristinis veikalas. Mūsų atmintyje tebėra išlikęs gyvas ir ryškus J. Krumino lyrikos veidas. Apysaka "Naktis viršum širdies" gilesnio įspūdžio nepaliko. Bet romanas "šeštasis medis" parodo mums J. Krumino pajėgų, savitą beletristą.

"šeštojo medžio" veiksmas prasideda paskutiniais Lietuvos nepriklausomybės metais. ir vaizduoja pirmąją bolševikų okupaciją. Centre stovi Jonas Vindeikis — studentas, kilęs iš pasiturinčių ūkininkų, bet sunkiai besiverčiąs, be pastovaus darbo ir beveik be cento kišenėje. Jis maišosi liberalų draugų būrelyje, kurie, nors ir mylėdami savo kraštą, vis dėlto slaptai veikia prieš tautininkų valdžią, net svajoja apie revoliucinį perversmą. Vindeikis kai ką jiems padeda, bet vadovaujamo vaidmens neturi. Jį traukia stikliukai ir meilė. Tie dalykai jį ir įpainioja į draugystę su Alisa ir Gir-čium, veikliais, gudriais ir suktais vieno apskrities miesto komunistais. Per juos Vindeikis pakliūva į kalėjimą. Ten jį komunistai į savo tinklą visiškai įpainioja.

Savo dvasios gelmėse Vindeikis nepritaria nei komunistų idėjoms, nei veiklos metodams, bet neturi valios jiems atsispirti, net pasiginčyti. Bolševikams okupuojant Lietuvą, Vindeikis kovoja su mirtimi ligos patale, ir daugybė sukrečiančių įvykių jį pasiekia tik kaip neaiškus sapnas, lyg neįtikimas dalykas. Partijos draugai taip suraizgo reikalus, kad J. Vindeikis iškeliamas į augštus bolševikinės valdžios pareigūnus ir tampa vienu ratuku baisaus kruvino malūno.

Vieną tragiškiausių mūsų tautos gyvenimo laikotarpių romano autorius sugebėjo parodyti pro bevalio, be principų žmogaus, tapusio okupantų įrankiu, bet dar tebeturinčio lietuvišką sąžinę, Jono Vindeikio, išgyvenimų skalę, šitas pasirinkimas ir yra naujas ir originalus mūsų literatūroje. Vindeikio tragedija yra sušildyta autoriaus širdimi, gilia žmoniška užuojauta parsidavėliui. Tą užuojautą autorius sugeba sužadinti ir skaitytojuje. O tai jam pavyksta dėl to, kad Vindeikis nėra tik bolševikinio pareigūno schema, bet pasilieka net pikčiausiose savo veiklos akimirkose gyvas žmogus, kenčiąs ir nelaimingas, kupinas silpnybių ir negalios. Neturėjimas principų ir yra svarbiausias jo bailumo pagrindas, stumiąs jį aklai vykdyti okupanto niekšybes, o ne pasirinkti didvyriškumo ir pasiaukojimo kelią. Enkavedistų naktiniuose siautėjimuose verčiamas dalyvauti ir Vindeikis, tiesa, tik kaip pasyvus stebėtojas. Autorius šitaip vaizduoja Vindeikio būseną: "Tai buvo baisios naktys, žmonių sielvartas, kančia ir neviltis ilgai po to stovėdavo jo akyse, tačiau atsisakyti šitų naktinių vizitų jis neturėjo drąsos. Jis matė, kokiomis akimis Kopylovas žiūrėdavo į areštuojamus žmones, tai buvo neapykanta ir pasmerkimas, ir Vindeikis tiktai vieno troško, kad šitoks žvilgsnis nenukristų į jį. Vėliau jis kaltindavo pats save, kad yra bailus, bevalis ir be principų žmogus, tačiau kai kitą naktį Kopylovas užsakydavo žygį, Vindeikis sutikdavo tyliai, be žodžių, ir kai vėl sugrįždavo namo, jį vėl kankindavo sąžinės priekaištai ir bejėgumo supratimas" (310 psl.). Jautrumo valandėlėmis Vindeikis pajunta vidaus tuštumą ir norėtų rasti gilesnę atramą. Jis kalba savo šeimininkui, senukui namų savininkui, "liaudies priešui": "O kartais taip norisi išlieti kam nors savo neviltį, atrodo, gera būtų pasidalyti su kuo nors savo širdgėla — ir drauge ateina žinojimas, kad nė vienas žmogus netinka šitai valandai, reikia ko nors didesnio, atitolusio nuo žemės purvo ir menkystės. .." (311 p.). Ir bolševikų galybei griuvus, Vindeikis pasirenka slapstymosi kelią. Ar jis skaitys pasiimtą nuo Sibiran išvežto šeimininko stalo Šventąjį Raštą, sunku pasakyti. Kažin? Bolševikinio gyvenimo baisumai nepadarė iš Jono Vindeikio naujo žmogaus. Tiesa, esama neryškių užuominų apie naują kelią — ilgisi Vindeikis ramybės, kaimo gamtos, tėviškės gerų žmonių .. . Gaila, kad antroji romano dalis "Sidabrinis lietus" liko neparašyta, "šeštojo medžio" pabaigos vaizde mes ir randame tas užuominas apie naujo žmogaus pradžią, o gal ten ir Šventasis Raštas būtų buvęs reikalingas?

Ties Vindeikiu sustojome ilgėliau kaip ties svarbiausiu ir ryškiausiu knygos veikėju. Po jo paveikslu rastume ne vieno parsidavėlio istoriją. Tas paveikslas mums ypač įdomus tuo, kad jame autorius sugebėjo palikti gyvą žmogų, psichologinį charakterį- Tokio tikrumo jau nebeturi nei Alisa, nei Girčius, nei Aniuta, nors ir jie yra gyvi charakteriai, net tikrai gyvenimiški, nesunkiai atpažįstami tame mieste, kur veiksmas vyksta.

Bolševikų siautėjimo vaizdai ryškūs, spalvingi. Gana taikliai autorius vaizduoja komunizmo taktiką pogrindžio veikloje, sugebėjimą įsiskverbti į artimesnes sau organizacijas, teorijos ir praktikos priešybes, pačių okupantų žemą moralę, sužvėrėjimą, sugebėjimą diriguoti pasislėpus už vietinių pareigūnų nugarų:
"Visus su viešuma susijusius reikalus atlikdavo Vindeikis arba kiti pareigūnai, Kopylovas buvo tarsi ta nematoma jėga, kuri laikė savo rankose visos mašinos vairą. Per apskritį važiavo tiktai geležinis partijom traukinys, mašinistas sėdėjo savo būdelėje užsidangstęs langus ir žmonės viešai matė tiktai iešmininkus ir konduktorius" (310 p.).

Autorius veikėjų pasikalbėjimais ir veikimu ištisuose epizoduose vaizduoja komunizmo praktiką. Kartais duoda ir gilesnį, filosofinį, pjūvį. Senuko Prakapaičio lūpomis taip kalba: "Man tiesiog keista, kad bolševikams nuėjo dirbti visi vadinamieji bedieviai. Aš šito netvirtinu visuotine apimtim, aš imu pavyzdžiu tiktai mūsų miestą. Aš ilgai galvojau šituo klausimu ir priėjau išvadą, kad tai visai logiška: bolševizmas remiasi tuštuma, jis neturi jokios moralinės atramos, taip pat ir žmogus, pametęs tikėjimą, atsimuša į tuštumą, ir tokiu būdu lengviausia sutampa su bolševizmu"... (311 p.).

Bolševizmo teorija ir praktika — pavergiant  laisvę   ir   savo   kultūrą, savo žemę mylinčią tautą — yra labai plačios apimties tema. Laikotarpio tragizmas teikia ryškių spalvų ir dramatizmo, tačiau autoriui atneša ir labai didelį pavojų — nubėgti paviršiumi, pasiskardenti nudėvėtais publicistiniais posakiais, šališkai pagražinti ir pabjaurinti veikėjus. Negalėtume pasakyti, kad šitų pavojų visai būtų išvengęs ir Juozas Kruminas. Veikėjų ginčai kartais išsitęsia iki nuobodulio (pvz. scena Piliečių Klube; Vindeikio ginčas su Girčiumi ir Alisa). Bet vis dėlto knygos visuma išsilaiko beletristinėje plotmėje, veikėjai išlieka gyvi žmonės, net neišskiriant ir mūsų pareigūnų, pasireiškiančių visa savo gyvuliška prigimtimi, primityviu žiaurumu. Knyga parašyta gyvu, sultingu stiliumi, su subtiliais lyriniais niuansais. Įžangos skyrelis tiesiog lyrinis deimančiukas.

Iš ryškesnių silpnybių tektų paminėti kai kuriuos kompozicinius ir psichologinius trūkumus, šeštasis pakelės medis, ties kuriuo Vindeikis į-kliuvo į policijos rankas su nelegalios literatūros lagaminu, virsta lyg simboliu ir duoda net knygai vardą. Bet to lagamino atsiradimas po guba ir Vindeikio žygis nesukuria tikrovės būtinumo. Ant šito taško remiasi visa tolimesnė Vindeikio laikysena ir net ne nuo jo priklausanti jo gyvenimo eiga. Jei lagaminą mokėjo iki gubos atvežti dienos metu Alisa, lengvai galėjo jį atsivežti nekliudoma policijos ir į miestą. Kam čia buvo reikalingas iš Kauno atsikviesti Vindeikis? Tiesa, vėliau prileidžiamas Girčiaus ir Alisos suplanuotas išdavimas. Bet jis dar silpniau motyvuotas. Sunku įtikėti ir Vindeikio begaline meile Alisai: neparodyta tų traukiančių Alisos, ištekėjusios, jau senstelėjusios moters, magiškų savybių — grožio, švelnumo, dvasinių vertybių. Atrodo nepakankamas motyvas ir Vindeikio pavydas Girčiui, nulemiąs bolševikinių pareigų pasiėmimą, prieštaraujant vidaus balsui, gyvai lietuviškai sąžinei (ypač kai sergantį Vindeikj lanko Aniuta ir senieji pogrindinės veiklos draugai, atskleisdami tikrąjį bolševizmo veidą praktikoje). Autorius jautė Vindeikio psichologinio persilaužimo sunkumą ir dėl to paguldė jį ligos patale, kad Lietuvos laisvės griuvimo nematytų pats savo akimis. Tai labai vykusi kompozicinė priemonė, bet vis dėlto dar nepakankama tokiam svarbiam lūžiui...

Daug tamsos, siaubo ir nevilties atskleidžia mums romansas. Skurdus pagrindinių veikalo veikėjų vidaus pasaulis, šviesesnių asmenybių nedaug tešvystelėja (Prakapaitis). Tiesa, juntama mindžiojamos tauto3 atsparumo jėga, moralinė didybė, pranašumas prieš okupantą, tačiau visa tai yra anapus scenos. Būtų veikalo darnumui tikrai naudinga, jei būtų išryškinta bent viena kita tauri asmenybė... To norėtume, bet ir tai, ką turime, yra vertinga.

Iš tų kelių pastabų galime suprasti, kad knygos turinys yra savitas, priėjimas prie temos nenudėvėtas, įdomus, žodžiu sakant, knyga parašyta su nuoširdumu ir įsijautimu. Reikia džiaugtis, kad veikalas, išgulėjęs leidyklos stalčiuose apie 12 metų, pagaliau atiduodamas skaitytojams. Beje, pabaigoje įdėta trumputė Juozo Krumino biografija ir veikalo aptartis, parašyta B. Bab-rausko.
Juozas Kruminas, ŠEŠTASIS MEDIS, romanas, Nidos Knygų Klubo leidinys Nr. 45, 1963 m. Londonas, 368 ps., kaina $2.00
Pr. Naujokaitis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai