Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEŽINOMAS 17-to AMŽIAUS VARIO RAIŽINYS SU LIETUVIŠKU UŽRAŠU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. POVILAS RĖKLAITIS   
Vario raižinių arba graviūrų iš XVII ir XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje būta gan daug. Mūsų senaisiais vario raižiniais domėjęsis grafas Konstantinas Tiškevičius savo dvare Lohoiske buvo surinkęs ne tik jų didelę kolekciją, bet turėjęs nemažą skaičių net senų originalinių vario plokščių, nuo kurių nesunkiai galėjo padaryti naujų atspaudų ir išleisti atskiru leidiniu.1 Šiame Tiškevičiaus veikale sutinkame pavardes Balcevičiaus, Mižutavičiaus, Čerskio ir kitų Lietuvos raižytojų. Norint kalbėti apie mūsų krašto grafikos praeitį, neišvengiamai teks pasiremti lenkų barono Eduardo Rastawieckio jau 1886 m. išleistame Lenkijos ir Lietuvos grafikų žodyne sutelktąja medžiaga.2 Sis Rastawieckio veikalas tebėra pagrindinis šaltinis ne tik mums išeivijoje besidomintiems Lietuvos grafikos praeitimi, bet ir Lietuvoje šia tema dirbantiems specialistams. Savo veikalą Rastawieckis sudarė, remdamasis tiek senesnėje literatūroje paskelbtais duomenimis, tiek ir savo paties raižinių rinkiniu. Dar Rastawieckio laikais raižinių išaiškinimui buvo plačių galimybių. Surasti naujų, Rastawieckio žodyne neminimų, originalinių raižinių, kuriuos pagal jų į-rašus būtų galima identifikuoti, kaip kilusius iš Lietuvos, vėliau darėsi vis sunkiau, matyti, dėl to, kad raižinių pirmykštės laidos buvo labai mažos. Nepriklausomoje Lietuvoje mūsų vietinės raižybos paminklų buvo šiek tiek surinkęs prof. Paulius Galaunė, kuris jų j ieškojo ne tik Lietuvoje, bet Rusijoje ir Lenkijoje. Knygoje "Vilniaus meno mokykla" prof. Galaunė reprodukavo 12 Vilniaus raižytojų darbus pagal originalus iš savo rinkinio/1 Vakarų Europos rinkiniuose ar grafikos prekyboje užtikti darbų, kilusių iš mūsų senosios valstybės ar kalbos erdvės, atrodo beviltiškas dalykas. Kiek vilties duoda spėjimas, kad už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribų Prūsijos arba Mažosios Lietuvos teritorijoje ryšium su ten išaugusia religine protestantų literatūra lietuvių kalba galėjo atsirasti, nors ir negausi, raižyba, kurios su Prūsijos valstybės palikimu šis tas galėjo būti išgelbėta, nuo 1945 metų bolševikų antplūdžio evakuojant į Vakarus.

Lietuvoje pagamintų vario raižinių tekstiniai įrašai iki XIX a. pradžios buvo lotyniški, rečiau lenkiški, išskyrus, žinoma, senųjų lietuviškųjų knygų titulinius puslapius, kurių apipavidalinimas neabejotinai priklauso prie grafikos meno.4 Sunku patikėti, kad Didžiojoje Lietuvoje iki XIX a. nebūtų nei vieno raižinio su lietuvišku įrašu. Vilniečio Juozo Chžčonovičiaus (lenk. Chrzczonowicz, 1792-1833) darbų sąraše Rastawieckis paskutiniu vienuoliktu numeriu mini "Herbi z napisem po litewsku". 80 (Herbai su įrašu lietuvių kalba, oktave).5 Nėra žinių, nei koks tas įrašas buvo, nei kokiais metais pats raižinys pagamintas. Yra nuomonė, kad šis Chžčonovičiaus raižinys — taigi, baj orinio, ne liaudinio turinio — yra seniausias su lietuvišku įrašu.0 Prof. P. Galaunė, nepriklausomosios Lietuvos laikais tyrinėjęs lietuvių liaudies raižinius (XVIII iki XIX a. vidurio), rado jų tarpe keletą su lietuviškais užrašais ir sudarė jų specialų sąrašą, kuris liko rankraštyje.7 Liaudies raižiniai buvo medžio, ne vario raižiniai. Išimtį sudaro 47 vario raižiniai, kuriuos Salantuose, Kretingos aps., tarp 1825 ir 1826 metų paruošė jėzuitas Stanislovas Čerskis; šių raižinių prof. Galaunė taip pat buvo sudaręs sąrašą rankraštyje.8 Visi šie raižiniai priklauso jau XIX a., nors ir pirmajai jo pusei. Klausimas, ar nebuvo vario raižinių su lietuviškais įrašais anksčiau, pasilieka neatsakytas. Atrodo, kad jų turėtų būti. Jei ne atskirai išleistais lapais, tai kaip iliustracija ar kitoks priedas knygai papuošti. Jei ne Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, tai Prūsų Lietuvoje.

Prie tokios rūšies grafikos kūrinių neabejotinai priklauso raižinys, įklijuotas prieš frontispisą Danieliaus Kleino "Naujos Giesmju Knygos" išspausdintos Karaliaučiuje 1666 metais egzemplioriaus, kuris anksčiau buvo Berlyne, o dabar yra Marburge išgelbėto Prūsijos valstybės kultūrinio turto dalyje.9 Šis raižinys turi įrašą lietuvių kalba: "Liaupsink dusze mana Wiešpati".lu Šis įrašas pačio raižytojo ranka į-raižytas kursyvu ant vaizduojamųjų vargonų, kuriais groja besparnė, bet angeliška būtybė, gal "Muzikos" alegorija; už jos pečių bestovįs muzikos besiklausąs plačiasparnis angelas rodo ranka dangop, kur debesyse matyti Švenčiausios Trejybės personifikacija (pav. 1). Atrodo,kad šis vaizdinis raižinys bus pirmasis mūsų grafikos istorijoje su lietuvišku įrašu.

Danielius Kleinas (Daniel Klein, 1609.V.30 - 1666.XI.28) buvo Tilžės lietuvių klebonas ir didelis lietuvių kalbos žinovas, parašęs ir išleidęs visiems žinomą pirmąją lietuvių kalbos gramatiką 1653 m. Įdomi prof. Vaclovo Biržiškos pastaba apie Kleino kilmę: "Greičiausiai jo pavardė lietuviškai kitaip skambėjo, tik buvo germanizuota (ar nebuvo jis tik Mažvydo ainis, jo pavardę vokiškai išvertęs ir sutrumpinęs?)".11

Pati Kleino giesmyno knyga apima, be pagrindinės giesmių dalies (486 psl.), eilę įvadinių prakalbų, maldelių, rekomendacinių eilėraščių bei panegyrikų lotynų, vokiečių ir net hebrajų kalbomis (viso 55 psl.),12 užbaigimo maldeles, "Registrą arba suraszą" bei "Index arba Rodiklę" (viso 47 psl.) ir galų gale kaip priedą "Maldų Knygelę" (162 psl.); viską krūvon suėmus knyga turi 750 psl. Pačioje knygos pradžioje buv. Berlyno, dabar Marburgo egzemplioriuje įklijuoti kairėje pusėje minėtasis mus dominąs raižinys (vok. das Titelkupfer) (pav. 1) ir dešinėje pusėje pats frontispisas (vok. der Kupfertitel) (pav. 2.).

Prof. V. Biržiška "Lietuvių Bibliografijoje" po nr. 74 tepaduoda Kleino giesmyno titulinio puslapio (vok. das Titelblatt) pilną metriką ir trumpą aprašymą pagal egzempliorių buvusį Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje;13 toliau atskiru nr. 75 jis duoda ir Kleino "Maldų Knygelės" metriką, tarytum tai būtų visiškai atskira knyga. Bet Kleino "Giesmių Knygos" tituliniame puslapyje aiškiai pasakyta, kad prie giesmyno prijungta maldų knygelė: "Taipajeg Maldų Knygeles" (žr. pav. 3), taigi maldų knygelė Kleino giesmyne sudaro dalį to pačio leidinio — ji nepasirodė atskirai nuo giesmyno, nors turi atskirą titulinį puslapį ir atskirą paginaci-ją (žr. pav. 4). Prof. Biržiška, atrodo, be pagrindo traktavo Kleino giesmyną ir Kleino maldų knygelę ne kaip dvi dalis tos pačios knygos, bet kaip dvi atskiras knygas.

Antrą Kleino giesmyno laidą parūpino be didesnių pakeitimų 20 metų po jo mirties Jonas Rikowius toje pačioje spaustuvėje Karaliaučiuje 1685.14 Ši knyga buvo Lietuvos universiteto bibliotekoje (Signatūra: Cs. 76). Apie ją prof. V. Biržiška vėl labai netiksliai rašė, kad Rikowius "paliko ir Kleino antraštę(?!), tik apėmė ir giesmyną ir maldaknygę vienu bendru antraštiniu lapu (?!) su gražiu Gottfriedo Tilgne-rio braižiniu".15 Anot prof. Biržiškos, "po šia bendra antrašte telpa dvi knygos" — Rikowi-jaus giesmynas ir jo maldų knygelė, kurios "Lietuvių Bibliografijoje" jau sujungiamos kaip nr. "93 a." ir nr. "94 b.".16 Ten pat paduodama Rikowijaus giesmyne esančio Tillgne-rio frontspiso metrika — "Naujos Giesmių Kni-gos Bažnyčioms bei wissiems Krikšczonims, po wissa Lietuwa Prūsu Žemėje. Ant iszganitingos naudos pilnay sutaisytos. Cum Privilegio. Kara-lauczuje iszspaustas per Jona Reusneri", — kuri, kaip galime dabar konstatuoti, yra identiška su metrika frontispiso Kleino 1666 metų giesmyno egzemplioriuje Marburge (plg. pav. 2).

Prof. Biržiška, aprašydamas Kleino 1666 metų giesmyną, jokio frontispiso nemini: nei "Lietuvių Bibliografijoje" nei vėlesniuose prof.Biržiškos veikaluose apie tai nieko nesakoma, tarytum Kleino 1666 metų giesmynas tojo Till-gnerio raižyto fronstispiso nebūtų turėjęs!17 Karaliaučiaus egzemplioriuje, kuris "Lietuvių Bibliografijoje" teaprašomas (nr. 74), šito frontis^ piso iš tikrųjų galėjo nebūti, o čia aprašomojo Berlyno (Marburgo) egzemplioriaus prof. Biržiška nebuvo matęs. Dabar aišku, kad Tillgne-rio frontispisas visiškai nėra Rikowijaus laidos naujovė, kaip tai manė prof. Vacl. Biržiška. Taip pat jis bus suklydęs sakydamas, kad šis frontispisas giesmynui ir maldų knygelei yra "bendras" t. y. padėtas tam, kad juodu sujungtų, nes šitame frontispise nieko apie maldų knygelę nesakoma. Giesmyną ir maldų knygelę tiek pas Kleiną (1666), tiek pas Rikowių (1685) jau apima giesmyno pirmasis titulinis puslapis, kuris, kaip buvo jau pastebėta, maldų knygelę mini (žr. pav. 3). Frontispiso originalo apačioje aiškiai išraižyta: "Gottfr. Tillgner sculpsit" (pav. 2), tuo tarpu "Lietuvių Bibliografijoje" ši vieta nurašyta klaidingai: "Gottfr. Tillgner scripsit".18 Žodis "sculpsit" (lot. išraižė) nusako tik raižytoją; ar raižytojas buvo ir autorius piešinio, pagal kurį raižinys buvo padarytas, mes nežinome. Todėl prof. Biržiškos komentaras — "Gottfr. Tillgner matomai tiktai autorius vinječių tituliniame lape" — yra ne tik nereikalingas, bet ir netikslus.

Tillgnerio frontispiso tekstas gerokai skiriasi tiek nuo Kleino, tiek ir nuo Rikowijaus titulinių puslapių tekstų (plg. pav. 2 ir 3); šitame frontispise taip pat nėra nei datos, nei kitos kokios pastabos, kuri surištų su Kleino giesmyno 1666 metų laida. Ypatingai atkreiptinas dėmesys, kad spaustuvininku-leidėju frontispise nurodytas Jonas Reusneris, tuo tarpu Kleino tituliniame puslapyje pažymėtas spaustuvininku Pridrikis Reusneris, o pas Rikovvijų — "Fridri-kio Reusnerio palikta Naszle".19 Iš šitų aplinkybių peršasi išvada, kad frontispisas (pav. 2) yra senesnis, kaip Kleino giesmyno 1666 metų laida (pav. 3). Atrodo, kad frontispisas buvo paruoštas nežinomai senesnei giesmyno laidai, kurią spausdino Fridrikio Reusnerio tėvas Jonas Reusneris (miręs 1666.IV.30), kuris 1653 išspausdino Kleino gramatiką ir 1954 jo "Com-pendium Lituanico-Germanicum". Kad toks senesnis giesmynas galėjo būti, kalba ir kitos aplinkybės: tarp 1612 m. Lozoriaus Zengštako "Giesmes Chrikszczioniszkos ir Duchauniszkos" ir 1666 metų Kleino giesmyno yra nemaža spraga, tarytum virš 50 metų Prūsų Lietuvoje nebuvo jokios giesmyno laidos! Apie šitą spragą prof. Biržiška rašo: "Kitas giesmynas (D. Kleino) pasirodė tiktai po penkiasdešimt ketverių metų. Be abejo, senasis (Zengštako) leidimas seniai jau buvo tuo laiku išplatintas, bet ir Mažojoje Lietuvoje negalima buvo suskubti tinkamai paruošti naujo leidimo, ir tik karams aprimus, giesmynas buvo išnaujo išleistas".20 "Tuo tarpu senajam Zengštako giesmynui išsiplatinus ir parapijoms pritrūkus giesmyno egzempliorių, vienoje kitoje vietoje atskiri kunigai patys pradėjo ruošti naujus giesmynėlius".21 Labai galimas daiktas, kad buvo mėginta bent vieną tų "spėjamųjų rankraštinių giesmynėlių", dar gerokai prieš 1666 Kleino giesmyno pasirodymą, ir spausdinti!

Reusnerių spaustuvėje Karaliaučiuje buvo raižytojo Tillgnerio paruoštos vario plokštės
frontispisui nežinomo lietuviško giesmyno, kuris buvo spausdintas Jono Reusnerio laikais, gal apie 1650 metus. Leidžiant 1666 m. Kleino ir 1685 m. Rikowijaus giesmynus, Jono Reusnerio įpėdiniaPgalėjo nesunkiai nuo vario plokštės atspausti Tillgnerio frontispisą ir papuošimui įklijuoti kai kurių šitų naujųjų laidų giesmynų egzempliorių priekyje (pav. 2).

Antrojo, frontispisinio raižinio su "Muzika" ir angelu (pav. 1) prof. Vacl. Biržiška jokiame savo darbe apie senąsias lietuviškas knygas nemini. Atrodo, kad Kaune buvusiojo Rikowijaus giesmyno egzempliorius jo neturėjo. Kadangi Kleino giesmyno mūsiškis Berlyno (Mar-burgo) egzempliorius pilnu tikslumu dar nebuvo aprašytas, tenka spręsti, kad šis frontispisi-nis raižinys su lietuvišku įrašu liko ligšiol grafikos specialistų nepastebėtas, neįvertinta jo vieta Lietuvos grafikos istorijoje.

Lyginant šitą frontispisinį raižinį (pav. 1) technikos ir stiliaus atžvilgiais su pačiu frontispisu pažymėtu "Gottfr. Tillgner sculpsit" (pav. 2), matyti, kad abu raižinius bus išraižęs tas pats raižytojas Gottfried Tillgner. šitokios pavardės nerandame nei pas Rastawieckį, nei pas Thieme-Beckerį, nei pas Degeną, kuris surinko duomenis apie senuosius Karaliaučiaus menininkus.22 Tillgneris Vokietijoje nepasireiškė gal dėl to, kad buvo neįsikūręs, atvykęs iš kurio kito krašto, gal iš Rygos ar net iš Vilniaus?
XVII a. karų metu daug amatininkų iš Vilniaus ir Kauno pasitraukė į Prūsus.23 Reikia laukti, kad tolimesni tyrinėjimai aiškinant Tillgnerio asmenį ir jo panaudotų formų kilmę duos daugiau šviesos šitam klausimui.


1.    Pomniki rytownietwa krajowego, oddzial I. Odciski
z blach mniejszych, znajdujących się w bibliotece
Lohojskiej K. hr. Tyszkiewicza, Wilnp 1858 t. 2. (Sio
reto leidinio užsienyje nepavyko rasti. Juo naudojo-
si Rastawieckis. Metriką duoda L. Finkel: Biblio-
grafija historii polskiej. I. 1891. Przedruk, Warsza-
wa 1955, p. 1117).
2.    E. Rastawiecki: Slownik rytownikow polskich tudziež
„obcych w Polsce osiadlych lub czasowo w niej pra-
cujących. Poznan 1886. 316 psl. su autoriaus portretu.
3.    P. Galaune: Vilniaus Meno Mokykla (1793 - 1831). Jos istorija, profesoriai ir mokiniai. Kaunas 1928 p. 123-126.
4.    Didesnį skaičių lietuviškųjų titulinių puslapių reprodukuoja V. Biržiška: Lietuviškų knygų istorijos bruožai. Kaunas 1930. Iš menines pusės juos tyrė P. Galaunė: Lietuvos knygos meno raidos metmenys XVI-XVII amžiuose. Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus Metraštis. I. Kaunas 1941, p. 323-330.
5.    Rastawiecki, o. c. p. 24.
6.    Galaune, o. c. p. 98.
7.    P. Galaune: Raižiniai su lietuviškais užrašais. Rankrašty (plg. Vilniaus Meno Mokykla o. c. p. 98 išn. 348). Paryžiuje išlikęs rankraštis "Dictionnaire des Peintres-graveurs Polonais" sudarytas Alfredo REmerio mini eilę Lietuvoje dirbusių raižytojų vardų, kurių nėra pas Rastawiecki, jų tarpe raižytojas "Beks" ar "Biks" raižęs šventųjų paveikslus su lietuviškais įrašais   (žr.   S.   Sawicka:   Slownik   rytownikow
"polskich. Rękopis w Bibliothèque Nationale w Paryžu. Biuletyn historji sztuki i kultury. III. Warszawa 1934 -35, p. 128).
8.    P. Galaunė: Raižiniai vary su lietuviškais užrašais.
Rankrašty (plg. P. Galaune: Lietuvių liaudies me-
nas, Kaunas 1930, p. 285 išn. 221).
9.    šiandieninis suagojančios įstaigos vardas: Stiftung
Preussischer Kulturbesitz — Staatsbibliothek (West-
deutsche Bibliothek Marburg). Atspaudas: Ex Biblio-
theca Regia Berolinensi. Signatūra: En 9810. Forma-
tas 1958 x 97. Giesmynas įrištas į tamsią odą, vir-
šelyje įspausta: Christof. Schirmacher 1677. Lietuvo-
je šios knygos tikrai nėra: prieš kurį laiką į Vilnių
buvo pasiųstas jos fotonegatyvas.
10. Plg. šio giesmyno p. 340: "Psalme 104 — Nun lob mein Seel den Herrn". "Liaupsink dusse mana Poną — Wisskas maninpi jo warda".
11.    V. Biržiška, o. c. (1930) p. 48.
12.    Kai kurie panegyriški eilėraščiai šiandien mums atrodo truputį komiški, pvz. (M. Jacobus Reich): "Littauen steiget hoch hinan
Durch Gottes Gnad und Guet begluecket Und sich zur schoenen Weissheit schicket Weil sich Herr Klein der tewre Mann Der Sprache fleissig angenommen Und gluecklich wil zum Zwecke kommen". Klaipėdos Verdainės pastorius Vilhelmas  Martinius savo lotyniškame eilėraštyje prisimena lietuvių PAgoniškuosius dievus: "Omittas tandem piures ef fingere Di vos, Qui mare, qui coelum, qui moderentur humum. Absint Perkūnas, Lituans, Babilasq. Gabartai Nec non Gabjaukurs, Baubeq. žemmepati. Quid Laimella tibi praestabit, quid Meletette?"
13.    Lietuvių Bibliografija. Sudarė Vaclovas Biržiška. I-ji dalis. XVI - XVIII amž. ("Knygos", Bibliografijos ir kritikos žurnalas. Nr. 4-6. Kaunas 1924). Prie-DAS P. 31.
14.    Lietuvių Bibliografija, I. o. c, nr. 93 ir 94, p. 37-38.

15.    Biržiška: o. c. (1930) p. 48-49.
16.    Lietuvių Bibliografija. I. p. 37.
17.    Plg. Lietuvių Bibliografija. I. (1924) p. 31; Biržiška: o. c. (1930) p. 48-49; tas pats: Senųjų lietuviškų knygų istorija. I. Chicago 1953 p. 110.
18.    Lietuvių Bibliografija. I. p. 36. ši klaida neatitaisoma ir "Lietuvių Bibliografijos I-sios dalies papildymuose ir pataisose" pridėtose prie "Lietuvių Bibliografijos" II-sios dalies ("Knygos" Nr. 7 1926).
19.    Plg. Lietuvių Bibliografija. I. p. 36, p. 31 nr. 74 ir p. 37 nr. 93.
20.    Biržiška: o. c. (1953) p. 105.
21.    Ten pat p. 107.
22.    Allgemeines Lexikon der bildenden Kuenstler von der Antike bis zur Gegenwart begruendet* von Ulrich Thieme und Felix Becker. Leipzig 1907-1947 36-i tomai; H. Degen: Nachrichten von den Malern und anderen Kuenstlern welche vom Jahre 1529 bis 1835 in Koenigsberg gelebt haben (rankraštis Bonnos universiteto bibliotekoje, išsp.: Altpreussische Forschun gen. Jahrgang I. Heft 2., p. 78-106).
23.    Z. Ivinskis: Pirmieji tremtiniai iš Lietuvos. KARAliaučiaus archyvo duomenys ("Draugas", Chicago, 1953.X.10).

Pastaba:
Raižinį publikavau Baltų Draugijos Vokietijoje išleistame mano paruoštame prospekte "Litauische Graphik. Ausstellung" 1962 m. rudenį. Iš šito prospekto be autoriaus ir leidėjo žinios ir sutikimo, nenurodydamas šaltinio, reprodukavo laikraštis "Draugas" 1963 m. kovo mėn.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai