Eilėraščiai |
Parašė ANATOLIJUS KAIRYS |
GĖLĖ IR UOLA Trijų veiksmų koegzistencinė drama PIRMAS VEIKSMAS Gėlė Esi šios dramos neatskiriama dalis, Kaip smelkiantis gyvenimo kartumas ar Kaip paslaptis mus dengianti dabar. Uola Tylėk, Gėle, tylėk arba atleisk, Kaip nepražydusios atleidžia kietai uolai, Nes tu man ne sesuo ir aš ne tavo brolis. Gėlė Žinau. Tu mano alkis, mano skundas, mano nerimo naktis, Tu mano žiedlapių neužgesinama audra, Lyg motina įpylus smėlio į tuščias vaikų rankas. ANTRAS VEIKSMAS Uola Tiesa. Esu uola. Esu vieta tau būti. Tu žydi ir degi. Ko maža tau, ko negana? Kodėl žiedai tokie raudoni, jeigu alkana? Gėlė Esu laiminga retkarčiais, nevisada. Sapnų keliais ateina vėjas išbučiuot man rimtį, Bet tu pažadini mane ir įsakai nurimti. Uola Prisimenu. Žydėjimas ne sapnui skirtas. Kai tu juokies — man liūdna ir baisu, Nes be kančios aš tik uola esu. TREČIAS VEIKSMAS Gėlė Aš nekenčiu tavęs visa liepsnojančia širdim. Tu pririšai mane kaip vergę prie uolos Ir šis pasaulis šąla be manęs laisvos. Uola Tu nepasiekiama. Aš saugau tavo grožį! Balta, kaip amžiai be krantų. Pažvelk į dangų? Aš garbinu tave ir tavo žiedą brangų. Gėlė Aš nežinau, kas yra ten, už jo. Ir man vistiek. Aš nežinau pradžios, nė pabaigos, nė centro — Aš amžinai dainuosiu vėjo meilę kantrią. PRADŽIA Pavasario žaliais Laukimo rūmais Iškėlus taurę žydinčio saldumo Atėjo Motina. Ji nešė ją tarp mylinčių delnų, Kaip laimė ar kaip pasaka švelnių Ir tarė: aš esu. Ir begalinė žydruma ties Ja sustojo Ir žemė viską vienai Jai aukojo — Ir Ją pasotino. PAMALDOS PO ATVIRU DANGUM Suklupę po šventų Mišių auka Laukai, miškai ir žmonės Giedojo lyg vargonai, lr į mane, ledan sušalusį, Žiūrėjo amžių minios, Lyg būčiau jų giesmynas, Ir meldės už mane visi kaip vienas Ant kelių kruvinų parpuolę, Kietų, kaip švento Petro uola. DĖKINGOJI ŽAIZDA Visiškai visiškai visiškai Vienas aš, visiškai vienas — Visiškai visiškai vienas. Šaltas man, liūdnas man, tuščias man Mano gyvenimas geto — Šokis mirties silueto. Visiškai visiškai vienas Gersiu minutę dar tylią — Taurę, kurią Jis pripylė. JONINĖS Kaip medžiai palaidais plaukais, Jie ėjo žydinčiais laukais Dainuodami dainas vargų. Gale šio amžiais eito tako, Kurio visiems pilnai užteko, Žydėjo rožės raudonai Ir laužas degė didelis — Ugnis kaip fosforas šviesi! Ten žaidė jie — laimingi ir basi. MANO TĖVŲ DUONA Žolė dainavo eidama arimais. Ir vėjas viltį vilgė saulės rimais — Žydės laukai, žydės žaliai, Ir augs sėja, kaip auga mūsų akys Bebėgdamas plačiais kviečių valakais — Ateis pjūtis brangi, pilna. Staiga pavasaris ledan sušalo Ir žemė išsigandusi išbalo..— Po to pražydo geltonai. . . ŽMOGUS, KURIS GYVENO Žiema. Ir šaltis eina vis kietyn. Visi, kas turi, slepiasi Po kailiniais ir po veltiniais. Audra ateina. Žemėje skurdu. Kažkas dejuoja slėpdamas Rankas, pavirtusias ledu. Bet aš nė rankų neturiu kur dėti — Jas iškeliu ir taip laikau Parėmęs dangų, tartum skėtį. AČIŪ, TAU, DIEVE Taip visą amžių motina juos rinko Ir dėjo lyg perlus šalia viens kito — Ir tamsų vakarą ir šviesų rytą. Ir statė ji iš jų auksinę pilį — Vienam gale šviesa pavargus leidžias, Kitam — į langus spindulėliai beldžias. O vidury, lyg saulė, spindi ji pati Ir eina vis aplink ratu ratu Su pilimi ir šu žeme kartu. |