Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RYŠIAI SU TAUTA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Rimvydas   

Praėjusiais metais opus santykių su lietuviais Lietuvoje klausimas tebebuvo diskutuojamas. Būta pažangos tuo atžvilgiu, kad publicistinius, dažnai poleminius, jausmais nudažytus laikraštinius straipsnius pakeitė rimtesni svarstymai žurnalų puslapiuose (Metmenys, Į Laisvę, Margutis). Rimčiausiai ir plačiausiai šis klausimas svarstytas "Metmenyse" (Nr. 6) net dviem straipsniais. Abiejų autorių (A. R. ir K. Drungos) esmėje pasisakoma už ryšių su lietuviais Lietuvoje palaikymą priimtinomis sąlygomis. Abiejų pasisakoma prieš kai kurių mūsų žmonių defetistinį nusistatymą tuo klausimu, kuris siūlo tenkintis tik nieko nesakančiais privačiais laiškais bei siuntiniais. Tik kai A. R. mano, kad tų platesnių nei asmeninių ryšių galima būtų siekti kultūrinių apsikeitimų keliu, tai K. Drunga eina toliau, neatmesdamas net santykiavimo su "kolaborantais" galimybių, jei būtų reikalo. Jis rašo: "Santykiavimas su kolaborantais ar, nuogai sakant, pasinaudojimas jais yra viena iš galimybių. Nesimato nieko, kas verstų iš esmės amesti tą galimybę". Arba: "Bet koks santykiavimas su okupacinės valdžios įstaigomis Lietuvoje kiekvienam laisvam lietuviui visada bus ypatingai nemalonus ir sunkiai virškinamas... Vienok gali būti padėčių, kur tai galėtų atrodyti reikalinga".

Vėliau kitoje spaudoje bei veikėjų kalbose galima buvo pastebėti tam tikrą nusistatymo tuo klausimu evoliuciją. Žurnalas "Į Laisvę" (1963. Nr. 33), kuris tuo klausimu būdavo gana konservatyvus, pagyrė minėtą K. Drungis straipsnį, įžiūrėdamas jame "kultūrinių ryšių" mintis kristalizuojantis "teisinga linkme", čia tik ne visai aiški to žurnalo logika, kai jis pritaria K. Drungos straipsnio mintims, apimančioms net ryšių su kolaborantais galimybę, bet smerkia A. R. kultūrinių ryšių siūlymus, taigi tik ryšius lietuvių su lietuviais. Evoliuciją minties galima pastebėti ir formulėse kaip "už bendravimą, prieš kolaboravimą" (Aidai 1963, Nr. 8, 374) ar "kultūriniai ryšiai — lietuvio su lietuviu, bet ne okupaciniu režimu" (Į Laisvę, ibid. 58). Kadangi kultūrinių ryšių su "okupaciniu režimu" niekas nekomunistinėj spaudoj nėra siūlęs, tai šis pasisakymas prieš okupacinį režimą tėra tik nusistatymo evoliucijos teisinimas, pridengimas. Dar aiškiau už "bendravimą su savo tauta" pasisakyta LFB studijų savaitės dalyvių šitokiais žodžiais: "Riba tarp bendravimo ir kolaboravimo kartais yra labai neryški. Okupantas ir jo kolaborantai šį neryškumą ypač piktnaudoja. Vis dėlto ir šio piktnaudžiavimo akivaizdoje nebūtų tikslinga patį bendravimą aprėžti išimtimis ar bandyti jo visai atsisakyti. Faktiškai išeivijos bendravimui su okupuota Lietuva yra gana apstu galimybių šiapus kolaboravimo ribos. .. Kiekvienu konkrečiu atveju tą ribą turi žymėti klausimas, ar tai bus okup. Lietuvos ir išeivijos, ar okupanto ir jo siekimų labui" (A. M. ir V. V., Aidai, ibid. 374). Tai jau iš esmės pasakyta tas pats, kas ir minėtų "Metmenų" autorių, ypač A. R. straipsnyje. Net ir Vliko pirmininkas dr. A. Trimakas pareiškė, kad "santykius su pavergtais broliais" net reikia skatinti. Tik ir jis pasisakė prieš bendravimą su "Lietuvos pavergėjais ir jų agentais", nors taip pat niekas tokio bendravimo dėl paties bendravimo (išskyrus komunistus) ir nėra siūlęs. Ir jei kas bendrauja, tai tik dėl to, kad be tų agentų leidimo negalima bendrauti ir su "pavergtaisiais broliais". Faktiškai visos siuntinių agentūros Amerikoje yra jau Lietuvos pavergėjo, o ne Amerikos agentai doleriams vilioti. Bet kyla klausimas, ar Lietuvos Mokslų Akademija, kuriai mūsų dailininkas Viesulas pasiuntė savo litografijas, yra pavergėjo agentas, ar mūsų "pavergtieji broliai" ? ? Ar Viesulas tuo būdu daugiau nusidėjo, negu tie, kurie naudojasi sovietų agentų Amerikoje patarnavimu? Profesorius Vladas Jakubėnas "Aiduose" rašė, kad galima būtų gauti "Gražinos" operos partitūrą, jei "užtektų pasiryžimo kreiptis į Lietuvos Akademinį Operos Teatrą Vilniuje". Ar toks kreipimasis būtų bendravimas su "agentais" ar su "pavergtais broliais" ? Ar dėl to pasiryžimo stokos mes ir toliau tenkinsimės visokiomis Toskomis, skirdami tam po keliasdešimt tūkstančių dolerių? Tenka sutikti su K. Drungos išvada, kad mūsų politinės veiklos nepajėgumas yra "greičiausiai atsakingas už aistringą neigimą galimybių, kurių buvimą ar nebuvimą galėtų įrodyti tik patirtis" (Metmenys, Nr. 6, 174). Bet tas pats K. Drunga "Margutyje" (1963 gruodžio nr.) siūlo palikti tą klausimą "ramybėje iki to laiko, kai pagaliau tikrai atsiras kas realaus, apie ką galima būtų netuščiai kalbėti". O vis dėlto jis pats nepalieka to klausimo "ramybėje" ir yra vienas iš uoliųjų kalbėtojų. Mūsų nuomone, svarbu ne kalbėjimas ar tylėjimas, o kas ir kaip kalbama. Deja, yra ir nevykusių kalbėjimų, pvz. "Vienybėje".

Pasisakydama už kultūrinius ryšius, už santykių su tauta palaikymą, "Vienybė" kažkodėl stengiasi nuvertinti išeivių darbus ir girti ne tik lietuvius Lietuvoje, bet ir režimą, taigi okupantus. Štai keletas pavyzdžių. Mūsų laisvinimo pastangos, anot "Vienybės", tai tik "savęs pačių apgaudinėjimas", o mūsų pastangos išlaikyti lietuvybę tai "tyčiojimasis iš savęs ir savo tautos", nes "neturime net lietuvybės išlaikymo darbų nei plano, nei sistemos" (63.12.13). Bendruomenė irgi niekai, nes "labai juokingai atrodo ši Bendruomenė, kai ji sėdi ant atsiknojusios lentukės krašto ir dedasi vienintele visos išeivijos atstove". Mat, ji "kol kas dar nerado nieko nei pripažintino, nei vertintino, nei pasigėrėtino" Lietuvoje (63.11.29). PL-B Seimo žodis Lietuvai buvęs tik tiek geras, kad "neagitavęs Lietuvos lietuvius žudytis", kaip anksčiau politikai darę, ragindami į "žūtbūtinę kovą prieš okupantą" (63.9.20). Mūsų "Gimtoji Kalba" tai įrodymas "didžiausio lietuvių kalbos paniekinimo". "Vienybe" žinanti, jog "nėra jokių žymių, kad mūsų rašto žmones ir redaktoriai naudotųsi" GK patarimais. Bet, atrodo, būtų "žymės", jei redaktoriai imtų skaityti Lietuvoje leidžiamą "Kalbos Kultūrą", kurią V. rekomenduoja (63.11.22). V. Maciūno studija apie Antaną Strazdą (Aiduose) Vienybei sudaro progą pakaltinti, kad "išeivija lyg ir nepastebi nei Strazdo nei jo sukakties", ir pagirti anuos, kad "Antanui Strazdui daug dėmesio skiriama Lietuvoje" (63.11.15). "V-bė" sakosi jaučianti pareigą informuoti, "ką veikia tėvynėje pasilikusi tauta". Ir informuoja pateikdama pvz. vienos "Kalbotyros" knygos turinį (Gimt. Kalboj apie daug kalbinių leidinių informuojama), bet nutyli, kad tos knygos du trečdaliai puslapių parašyta rusu kalba. "V-bė" dažnai mėgsta palyginti darbus tautiečių Lietuvoje su mūsų išeivių (tik 3-jų nuošimčių tautos) darbais. Palyginimas kartais išeina mūsų nenaudai. Tada V. ir duria yla: žiūrėkit, kokie jie patriotai, o mes išsigimėliai. Kad dar labiau atkeršytų, ypač nepatinkamiems išeiviams, "V-bė" prisidengia atskirų asmenų anoniminiais "laiškais" (kurie "nebūtinai atstovauja redakcijos nuomonę") ir smogia iš peties: esą anuomet pačių lietuvių nugalabyta "už kiekvieną lietuvio galvą apie 10 žydų ir komunistų galvų" (63.12.6). "Vienybė" žino, kad tai melas, bet kerštui ir tai gera priemonė.

šitaip rašydama, "Vienybė" sakosi einanti "Vidurio keliu", nes "reakcininkų laikraščiai" esą kraštutiniai, jie rašą, kad "Lietuvoje komunistai taip kraštą nugyveno, kad siautėja badas, pusnuogius gyventojus NKVD su naganais varinėja ir kankina" (63.9.13). "Vienybė" žino, kad taip niekas nerašė, bet vistiek tai teigia, kad tas "vidurio kelias" atrodytų gražesnis. Ji taip pat rašo, kad "mūsiškėje Vakarų nacionalistų spaudoje įsigalėjo snobiškas paprotys neigti viską, kas tik iš tėvynės" (63.10.25). "Vienybė" taip pat žino, kad daug Lietuvoje išleistų veikalų pas mus labai teigiamai vertinama pvz. Pakšto, Kolupailos, Skardžiaus, Barzduko ir kitų (Aiduose, Gimt. Kalboje, Metmenyse), bet "V-bė" tai "užmiršta", kad jos "vidurio kelias" būtų teisingesnis, gražesnis. "Vienybes" vidurio kelio esmė išreikšta šiais žodžiais: "Tačiau kai imamės pažinti tarybinio gyvenimo visumą, tuoj tenka susidurti su tendencijomis. Ten nėra taip gera (kai kuriose gyvenimo srityse), kaip ta-rybininkai vaizduoja. Bet toli gražu nėra ištisai ir taip bloga, kaip į-taigoja antitarybininkai" (63.11.29). Bet pasakymas "ten nėra taip bloga" iš esmės išreiškia kiekvieno o-kupanto, kiekvieno imperialisto išnaudotojo pažiūrą, nes kiekvienas pavergėjas prieš pasaulį giriasi, kad jo pavergtame krašte "nėra taip blq-. ga", kad pavergtieji vis dėlto gyvena, badu nemiršta. Giriasi, kad pateisintų okupaciją. Tačiau patys pavergtieji visada jaučia, kad yra labai bloga, nes jiems atimta didžiausia gėrybė — laisvė, prieš kurią visa kita yra antraeiliai dalykai. Ir jei laisvę brangina net puslaukiniai afrikiečiai (nors kolonizatoriaus valdžioje materiališkai jiems buvo kartais net geriau), tai juo labiau laisvė brangi lietuviams. Maža to, okupantas ne tik yra atėmęs laisvę, bet jis lietuvių tautą fiziškai žudo (trėmimais ir kitokiais būdais), nors ir lėtesniu tempu, negu Hitleris žydus. Todėl akivaizdoje laisvės atėmimo, akivaizdoje tautos fizinio naikinimo, akivaizdoje švenčiausių asmens teisių paneigimo ar galima sakyti, kad "ten nėra taip bloga" ?

Todėl išvada tegali būti tokia: "Vienybė" drumsčiasi dviem atžvilgiais: 1. dažnai neigiamai vaizduodama išeivių gyvenimą ir 2. teisindama režimą Lietuvoje (neskirdama ten lietuvių nuopelnų nuo paties režimo blogybės). Todėl kai "Vienybė" pasisako už tėvynės laisvę, tai jos teorinis pareiškimas ir praktiniai darbai labai ryškiai nesiderina ir kelia didelį įtarimą dėl jos intencijų grynumo. Kaip teisingai spaudoj jau buvo pastebėta, visa tai daroma tikrai bobiškai.

Tačiau dėl "Vienybės" iškrypimo į šunkelius kalti, galimas daiktas, ir trumparegiai "kultūrinių ryšių" priešai, piršdami išeivių izoliaciją (tai jau buvo pastebėta ir V. Kv. Metmenyse). Nors "ryšys su tauta" labai teisingai formuluotas J. Girniaus knygoj "Tauta ir tautinė ištikimybė" (205-213), bet, nepaisant to, kai kurie mūsų publicistai sirgo, anot Kudirkos, kinkų drebėjimo liga — ryšių baime, agentų baime ir pan. Toks kraštutinis nusistatymas, kaip dažnai būna ir kitais atvejais, iššaukia kitą kraštutinumą. Tas kitas kraštutinumas pas mus ir yra "Vienybė". Gi abu kraštutinumai atsiranda tada, kai vidury yra tuštuma, kai, anot K. Drungos, politinėje veikloje nėra "jėgos, kurios lietuviškas integralumas nekelia abejonių".
A. Rimvydas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai