Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRANCIŠKONAI KAUNE XV AMŽIUJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS MATUSAS   
Dar 1939 m. buvau viename šaltinyje radęs apie pranciškonų vienuolyną Kaune 15-me amž. Bet per karą išsirašytą kortelę pamečiau ir jokiu būdu negalėjau prisiminti tos žinios šaltinio. Mat, rinkau medžiagą kultūros istorijai, šį dalyką, tik pripuolamai pasižymėjau. Dabar gi pavyko rasti, nors ne aną žinią, o kitą, bet ji patvirtina tą patį faktą. 1471 m. vasario 1 d. Kauno "burmistrai ir tarėjai" (burgermeiste-ren unde rathmannen) nagrinėjo bylą lietuvio pirklio Jurgen Czunczelow su vokiečiu Henrik Vorman. Teisme paaiškėjo, jog prieš tai Vor-man'as buvo apskųstas Kauno pilies viršininkui Petrui Noreikai (Nareyko). Šioj o kviečiamas, Henr. Vorman'as "neatvyko į teismą, bet pasišalino į vienuolyną" (Qwam tho rechte nicht unde weegk in dat klostere; Liv., Est. und Cur-laendisches Urkundenbuch, hersg. von Bunge etc, Riga-Moskau, 1910, tom. XII, 1 Abt., p. 446-7).

Kad čia turima galvoje pranciškonų vienuolynas, rodo šitokios aplinkybės. Skundžiamasis pirklys Henrik Vorman jau iš paties vardo yra vokietis. Be to, ką tik cituotas posmas paimtas iš Kauno (Cauwen) rašto Rygos miestui, vadinasi, referuojama apie jos gyventojo nuteisimą. Jei Vorman pasislėpė vienuolyne, šisai turėjo būti tokis, kuris neatsisakys priimti pasauliečio, o tai galėjo įvykti, jei besislapstąs asmuo buvo tos pačios tautybės, kaip ir šeimininkai, atseit, vokiečiai.

Atrodo, galima drąsiai tvirtinti, jog tie Kauno vienuoliai buvo rygiečiai pranciškonai. Mat, tos vienuolijos nariai, kaip pamokslininkai (iš pradžių su domininkonais) jau 13-to amž. pirmoje pusėje dalyvaudavo Livonijos mi-litarinio ordino žygiuose tiek pačioje Livonijoje, tiek Lietuvoje. Kuršo trečiasis vyskupas (1251-54) buvo pranciškonas Heinrich von Luttelen-borg, kuris visą kapitulą susidarė iš savosios vienuolijos ir net projektavo vyskupijos centrą nukelti į Klaipėdą, kame jau ir katedrą pradėjo statyti. Dar žymesnis pranciškonas buvo Rygos arkivyskupas Fridrikas, buvęs pop. Benedikto XIV-to nuodėmklausis ir, be to, mokslo vyras. Byloje su kryžiuočiais jis palaikė lietuvius, ir Livonijos ordiną ekskomunikavo (1311). Lietuvių įgula įkurdinta Rygoje (1295-1313), atrodo, bendromis Fridriko ir miesto pastangomis. Ir Gedimino krikšto sumanymas bus buvęs jo inspiruotas ir pavestas jojo vienuolijos nariams realizuoti (1322 m. arkivyskupas lankėsi Romoje, LUB, VII, 461-67). Tuomet pranciškonai jau turėjo savo bažnyčias Naugarduke ir Vilniuje. Savaime suprantama, ši veikla turėjo turėti centrą, kurį sudarė vienuolynas Rygoje. Šis 13-to amžiaus pabaigoje jau pilnai išaugęs, t.y. su gvardijonu ir vicegvar-dijonu, (priklausė nuo Luebecko kustodijos ir Saksonijos provincijos, LUB, XI, 146). Įdomu, jog iki 15-to amžiaus vidurio pranciškonų namas Rygoje buvo vienintelis visoje Livonijoje (ten pat, XII, 101). Domininkonai gi turėjo savuosius Revely-Taline ir Tartu-Dorpate (priklausė nuo Švedijos-Danijos-Norvegijos provincijos; nuo tokios provincijos, turbūt, priklausė nuo Gothan-do salos Wisby miesto, Lietuvos pašonėje, pranciškonai, 1404 m., LUB, VI, 336-37). 1409 m. nesėkmingai mėgino įsikurti Prūsijos Ragainėje (SRP, III, 298). plg. V, 642). Šis pastarasis žygis, atrodo, buvo daromas iš Kauno. Reikia neužmiršti, jog dar 1425 m. Vytautas buvo Rygos vyskupijos globėju (LUB, VII, 216).

O kultūriniai santykiai Lietuvos su Ryga, atseit, arkivyskupu ir miestu visą laika buvo kuo-širdingiausi. Pirmąją prekybos sutartį su jais padarė apie 1257 m. Mindaugas (Liv. Eil. Kronika, eil 4643-4). Paskui kiekvienas Lietuvos valdovas ją. atnaujindavo (Vytenis, Gediminas, Vytautas). Šiojo sutartis datuota 1396 m. (LUB, IV, 26-27). Atrodo, taip padarė ir Švitrigaila su Žygimantu Kęstutaičiu. Pagaliau Kazimieras, iš kurio laikų yra straipsnio pradžioje cituota žinia apie Kauno vienuolyną, būtent, šventojo tėvas, kuris yra išvažinėjęs Lietuvą nuo Gardino iki Anykščių ir Dubingių, nuo Minsko, Vilniaus iki Skirsnemunės netoli Klaipėdos krašto sienos (Liet. Metrika, 1897,   įžang.   P. VIII-XI; LUB, VIII-XII). Kaune jis viešėjo 1450. X.27. Taigi Kazimieras Jogailaitis ne tik sureguliavo prekybą su Ryga ir Livonija (1471), bet vokiškai išleido pastovius nuostatus visiems vokiškų kraštų pirkliams Kaune (1470, LUB, XII, 455; Hansisches Urkundenbuch, IX, nr. 688).

Ši vietovė buvo lietuvių militarinis ir prekybinis punktas žymiai anksčiau, negu istorikų nuo 19-to amž. pabaigos iki paskutinių laikų buvo linkstama manyti. 15-me amž. prasidėjusi Lietuvos istoriografija, kurią priimta vadinti romantine, buvo tęsiama, su mažesnėmis ar didesnėmis realistinėmis korektūromis, 16-to amž. Strykowskio, 17-jo Kojalavičiaus, pagaliau, 19-to amž. Narbuto, Daukanto ir kitų — taigi toji istoriografija Kauno pradžią skyrė maždaug į 10-tą amžių. Bet čia buvo klystama ne tiek dėl laiko, kiek dėl geneologinio argumentavimo, būtent, anos žilos senovės valdovams būtinai stengtasi rasti asmeniniai vardai, o šieji giminystės keliu susieti su Gediminu. Mūsų išmanymu, Kauną, kaip militarinį-prekybinį mazgą, reikia pastumti atgal dar toliau už romantikus — mažiausia į 9-tą amžių. Mat, tuomet, istorijos ir archeologijos liudymu, vikingų-normanų militariniai žygiai pilnu tempu ėjo Lietuvos pajūryje, o pro Nemuno žiotis skverbėsi gilyn į kraštą. Juk tuomet vandens keliai buvo, kas vėliau geležinkeliai, o dabar lėktuvai. Ir antras dalykas. Be militariškai kultūriškai pajėgių punktų krašto viduje, lietuviai būtų neįstengę 13-me amžiuje atsispirti tarp Dauguvos ir Vyslos įsikūrusiems vokiečių vienuoliniams riteriams ir tuo pačiu metu jėga plėsti valstybę į rytus ir pietryčius.

Kaunas miesto teises gavo 1409 m. iš valdovo Vytauto ir paskui visą laiką traktuojamas, kaip Vilnius. Apie 1480 m. čia jau buvo rotušė (Liet. Metrika, 1910 m., p. 413 tol). Mūrinė statyba atsirado apie 14-to amž. vidurį, kuomet pastatyta pilis. Prancūzas Ghillebert de Lanoy, čia apsilankęs 15-to amž. pradžioje, sako, kad Kaunas buvęs apsuptas siena. Yra aiški inia apie mūrinius privatinius namus to amžiaus pabaigoje (Liet. Metrika, 1903, nr. 11). i'ia yra barzdaskučių, kurie anuomet ir gydė. Tame pat 15-me amžiuje paliudytas net valstybės pinigų kalėjas (myncar, 1500 m., cit. veikale, 1910, p. 826). Pagaliau, Kaunas buvo toks virbus prekybos punktas, jog apie 15-to amž. ulurį jame paliudyta muitinė (z myta v Kov-...   Liet. Metrika, 1910. 184).

Tad, savaime suprantama, vokiečių Han-ĮOs pirkliai (kurie šiuo atveju buvo daugiausia II Rygos ir Dancigo) Kaune turėjo savo prekybos ir apsigyvenimo punktą (hewszer und hoffe, hove; Hansisches Urkundenbuch, VIII, 80-81). Ši žinia iš 1451 m., bet ji atvaizduoja santykius nuo to amžiaus pradžios. Įdomu, jog čia kalbama apie tokią pat įstaigą ir Vilniuje (Wille). Tuose "namuose ir kiemuose" vokiečiai turėjo viską, atseit, valgį, gėrimą ir raštinę. Tai buvo nustatyta Hanzos pirklių praktika: tokius punktus randame Didžiajame Nau-garde, Polocke ir, tur būt, Smolenske.

Bet tose prekybinėse būstinėse svetimuose kraštuose (o tai jau mus kreipia į pranciškonus Kaune) pirkliai turėjo savo bažnyčias su savaisiais kunigais. Didžiojo Naugardo "vokiečių kiemas" buvo vadinamas "Sante Peters hove" ar tiesiog "Sante Peter". Vokietis kunigas aiškiausiai paliudytas (LUB, VII-XI). Vokiškam punktui Polocke Vytautas 1406 m. duoda sklypą, kad pasistatytų christliche Kirche (tenp., IV, nr. 2015). Ir atvirkščiai. Polocko rusiški pirkliai prieš 1446 m. Rygoje pasistatydina mūrinę bažnyčią, kuriai dvasiškį skiria Polocko vyskupas (LUB, X, 177, XI-me ir pirmesniuose tomuose). Ne kitaip turėjo būti ir Kaune. Jei pradžioje straipsnio minėtas vokietis pirklys pasišalino į vienuolyną, tad jojo šeimininkai turėjo būti vokiečių draugai ir, logiškai galvojant, vienaip ar kitaip įpareigoti anąjį ir jo draugus globoti. Pagaliau, apie 15-to amž. vidurį Kauno savivaldybė vedė knygas vokiškai ir valdovas Kazimieras jau minėtus Kauno ir Vilniaus vokiškoms būstinėms nuostatus 1470 m. išleido puikia vokiečių kalba (Kauno vokiškų protokolų rankraštis 1943 m. buvo Kauno universiteto bibliotekoje).

Tad augščiau išdėstytos aplinkybės kalba už pranciškonų buvimą Kaune 1471 m. Reikia pridėti dar vieną aplinkybę. Yra žinomas Lietuvos bažnytinės istorijos faktas, kad ta vienuolija šiame mieste įsikūrė anksčiau už visas kitas vienuolijas (jėzuitus, domininkonus, karmelitus). O 1471 m. Kaune dokumentaliai paliudytas vienuolynas. Visiškai kitas klausimas, kuomet jis čia iš tikrųjų atsirado. Kievo pravoslavų dvas. akademijos prof. Nik. Iv. Petrov (be kitko, istoriškai rašęs apie Volinę ir Podolę), konsultuojamas savo kolegos Iv. Ign. Malyševs-kio, rusų bažnytinės istorijos prof. (rašiusio ir apie bažnytinės unijos istoriją), štai kaip datuoja: "Kazimieras, nesitenkindamas pasaulinėmis bažnyčiomis, į Lietuvą iššaukė bernardinus ir jiems pastatydino vienuolynus — 1468 m. Kaune, 1469 m. Vilniuje ir Trakuose" (Bielorussija i Litva, red. P.N. Batiuškov, S. Peterb. 1890, p. 136). Tam cituojama Graf. Tolstoj, Rimskij Katolicizm v Rossii ir rankraš
 
tis Pisma tyczące się kapituly Wilenskiej iš barono Jr. M. Šoduaro bibliotekos. Reikia atsiminti, jog "Bielorussija i Litva" išleista Rusų vidaus reikalų ministerijos, o Petrovo skyrius paremtas kone visiškai visa tuomet žinoma istorine literatūra, neretai pačiais šaltiniais, o kartais net tyrinėjimais vietoje. Lietuvos katalikų bažnyčių steigimo datoms tai, mūsų žiniomis, kol kas pilniausias veikalas. Žinoma, Petrovas visur brėžte pabrėžia pravoslavų cerkvės reikalus, bet vis dėlto rašo moksliškai. Beveik taip pat galvoja ir prof. Al. Brueckner, Lenkijos-Lietuvos pranciškonų provincijos įsteigimą dėdamas į 1467 m. (Encyklopedya Staropolska, I, 786). 1530 m. jau Lietuvos savarankiška provincija.

Tačiau vienuolyno pastatymas, atseit, vienuolinio namo įsteigimas dar nereiškia vienuolių apsigyvenimo pradžios. Paprastai kur kas anksčiau prieš tai būva tik kelių vienuolių gyvenama misija. Dėl to labai panašu į tiesą, jog pranciškonai Kaune atsirado su Hanzos pirklių būstine. Vadinasi, Vytauto laikais.

Koroliariniu arba priediniu būdu galima kalbėti apie Lietuvos pirmųjų pranciškonų lietuviškumą ir Kauno vadinamąjį "Perkūno namą". Manymas, kad 14-to ir 15-to amž. Lietuvos pranciškonai buvo pramokę lietuviškai, galima paremti kai kuriais argumentais. Jau Gediminas viename savo laiške į vakarų Europą prašo vienuolių, kurie mokėtų vietinę kalbą (rašoma Semigalium, turbūt, vietoje Samogi-ticum), girdi, kaip tie, kurie dabar jau esą krašte. Kadangi ankstybieji mūsų pranciškonai buvo iš Rygos ir gražiai sugyveno su Rygos arkivyskupu, tai svarbu šiojo nusistatymas. Kad jis, nepaisydamas karingųjų kryžiuočių, bičiuliavosi su Vyteniu ir jojo papėdininku Gediminu, jau kalbėjome. Bet tas pat buvo ir 15-to amž. pirmoje pusėje, nes Vytautas Romos buvo pripžįstamas Rygos arkivyskupo globėju. Livonijos magistras, būdamas karingo vokiškumo atstovas, vis ir vis skųsdavosi, kad arkivyskupas remias Undutsche, atseit, nevokiečius. Pagaliau, pranciškonai visoje Europoje turėjo reputaciją, kaip liaudies arba prastų žmonių draugai. O šis visuomenės klodas dar 16-to šimtmečio viduryje Lietuvoje kalbėjo lietuviškai ne tik apie Kauną, ne tik apie Vilnių, bet ir apie Gardiną, apie Augustavą ir net apie Svyrius ir Smurgainius. Ir pranciškonų pastangos įsikurti tokiame Prūsijos lietuviškame židinyje, kaip Ragainė, kalba pranciškonų lietuviškumo naudai. Jie čion būtų važiavę pastoracijai tarp vietinių lietuvių, o ne tarp kryžiuočių įgulos ir vokiečių  kolonistų,  kurie  turėjo  savo  kunigus.

R. Mozoliauskas — Šv. Pranciškus

"Perkūno namas" (per gatvę ties Vytauto bažnyčios galėjo būti ar pranciškonų vienuolynas, ar jų koplyčia, ar, pagaliau, Hanzos būstinė (gal sujungta su koplyčia). (Pranciškonų mūrinis namas-kamienica paliud. 1611 m. Volumina Legum, III, 208). Didžiausias argumentas yra namo situacija ir fasadas. Viduriniams amžiams neįprasta, kad miestų paprasti namai būtų statomi galu į gatvę. Na, o kalbamasis fasadas tai gotinės bažnyčios portalas miniatiūroje ir suprastintoje formoje. Nors "Perkūno namas"  architektūriškai - archeologiškai - istoriškai kol kas neištirtas, jo data bus apie 15-to amž. vidurį. Tai gražiausias tikro gotinio stiliaus pavyzdys visoje Lietuvoje. Mat, Vilniaus šv. Onos    bažnyčia,  iš  tikrųjų,  yra  ne  grynas gotikas, o greičiau pseudogotikas, kadangi atsiradęs 16- to amž. viduryje. Gražaus pseudogotiko pavyzdžių yra ir daugiau, sakysim, Tiškevičių koplyčia Kretingos kapuose.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai