ŽVILGSNIS Į K. OSTRAUSKO DRAMAS KNYGOJ IR SCENOJ Spausdinti
Parašė L. Galinis   

Paradoksas, tačiau teatrą labai mėgstančioj lietuvių visuomenėj sunkiai auga nauji dramaturgijos talentai. Laisvajam pasauly išaugo eilė poetų, keletas beletristų, tačiau dramaturgų prieauglis mažas. Toks jis buvo ir Lietuvoj, nors teatro lankytojų visada buvo apsčiai. Dramaturgai auga šykščiau todėl, kad reikia daug patyrimo ir scenos supratimo. Lietuvių modernių veikalų trūkumas tremtyje stabdė mūsų teatralų pastangas, ypač norinčių išbandyti savo pajėgas. Vienas iš modernios dramaturgijos negausių jaunų atstovų yra Kostas Ostrauskas, kurio "Kanarėlę", o dabar ir kitus du vaidinimus — "Pypkę" ir "Žaliojoj lankelėj" turėjo progos pamatyti Čikagos žiūrovai. Pastarųjų dviejų veikalų pastatymai įvyko Čikagoje Balandžio 11-12 d. Nevienodai nuteikdami publiką, jie liudija, kad tai buvo neįprastiniai spektakliai.

Mirties akimirkos


Pirmoji buvo atlikta "Pypkė", kurioje vaidina A, Z ir Pypkė. Autorius veiksmo vietą pažymėjo "Scenoje arba šalia arba namie", o laikai "šiandien". Kaip tik šitokie autoriaus apibrėžimai režisorių, šį kartą Dalią Bylaitienę ir jos talkininką Jurgį Blekaitį, pastato prieš gana didelę problemą, atverdami plačius pastatymui galimumus ir tuo pačiu kelius nepasisekimui. Poną A Vaidino Vytautas Juodka, Pypkę — Eglė Vilutienė ir poną Z — Algirdas Kurauskas. Veiksmas eina ant mirties ribos arba žingsnis už jos, todėl iš aktorių buvo pareikalauta neįprasto į roles įsigyvenimo. Kad būtų kuo daugiau dvasiškumo, net ir veikėjų vardai tėra pirmoji ir paskutinioji alfabeto raidės, tačiau atrodo, kad režisieriai daug kur į pastatymą pažiūrėjo truputį per realistiškai. Ponas A buvo sukurtas šiek tiek per komiškas, kai jis turėjo būti daugiau tragiškas. Puikus aktorius Vyt Juodka daugiau atrodė realistiškas, negu gyvenąs anapus, "kurie išėjom, galvojame vienodai ir tą patį ilgesį nešiojam". Pypkė, pagal autorių — balsas už scenos, buvo rankoje ir scenoje. A pokalbiai su Pypke — Egle Vilutienė — išėjo kiek ištęsti, šiaip patyrusi aktorė Vilutienė turėjo nemaža laiko tylėti, todėl jos vaidmuo buvo gana sunkus. Uždavinį ji atliko gerai, nors vargu ar tikrai suprasdama vaidmenį, lygiai taip pat kaip ir ponas Z — Al. Kurauskas, kuris irgi buvo truputį per realus. Tokiam neįprastiniam tekstui kažkaip trūko kitokio priėjimo ir įtampos. Nepaisant, kad, autoriaus ir režisieriaus sumanymu, aktoriai bando santykį dirbtiniu būdu palaikyti su žiūrovais, juos pačius vis daugiau įtraukiant į tą nerealų pasaulį, žiūrovas spektaklį priėmė realistiškai, taip kaip jis žiūrėjo kitų lietuviškų dramų. Prie to prisidėjo ir grimas. Su nervuotumo išraiška ponas Z vis dėlto nebuvo toks, kuris galėtų nužudyti žmogų, tegu ir netyčiomis. Blogiausia, kad nebuvo įtampos. Už ne tą pypkę užmušamas žmogus, tekstas intelektualus, publika jį turėjo sekti įsitempus, tačiau akcijos maža. Dialogo ilgumą, matyt, buvo supratęs ir pats dramos autorius, nes vienoj vietoj A šūktelia: "B, man jau nusibodo" ir atrodo, kad tai būtų šūktelėjimas iš publikos. Šiaipjau mirties akimirką sprendžianti "Pypkė" teatro mėgėjui buvo naujovė, ir jis iš nuo pat mažens teatro atmosferoj augusios režisierės Dalios Bylaitie-nės, ypač jos talkininko, vieno geriausių mūsų režisierių, J. Blekaičio, norėjo šios dramos modernesnio sprendimo. Bet, iš antros pusės, klasikiniam žiūrovui pati dramos struktūra jau buvo neįprasta, ir todėl ne vienam drama "nepraėjo". Muzika— A. Nako, režisūros padėjėja — Vilija Duobaitė, gi scenovaizdis, sukeliąs mistišką nuotaiką, tikrai gana gerai buvo išspręstas dail. V. Vir-kau. Apskritai ši drama yra vienas ir būtinas mūsų teatralų žingsnis priekin, o ta prasme labai sveikintinas, suteikęs džiaugsmo tikrajam teatro mėgėjui. Pastebėtina, kad ne vienas žiūrovų buvo matęs "Pypkę", statytą A. Škėmos. Jie teigia, kad Škėmos režisūrinis sprendimas buvo kitoks teigiama prasme.

Žaliojoj Lankelėj


Kiek "Pypkėje" buvo pavaizduotas žmogaus noras siekti laimės, tiek antrajam veikale, "žaliojoj lankelėj", buvo rodoma, kas ištinka žmogų, norintį bet kokia kaina tą tariamą laimę išlaikyti. Rodomas ir to siekimo trapumas. Išryškinama, kad širdyje negalima užmušti to, kas, rodos, tariamai nužudoma, "žaliojoj lankelėj" drama vaizduoja tariamai laimingą smuklininką (Vyt. Juodka) savo karčiamoj žaliojoj lankelėj, kurioj kabo užrašas "Let's live it up", atseit — gyvenkime! Pats smuklininkas — palikęs Lietuvoje žmoną, žodžiu, tema aktuali. Pakėlus ne scenos, bet geležinę uždangą, veikalas aktualumo nustotų, bet šiaip jis modernus, gana įdomus ir gerai suregztas. Drama realistiškesnė už "Pypkę". Smuklininką vaidinęs V. Juodka buvo nuostabus — ir vienintelis tame veikale realizmo atstovas. Du šachmatininkai, Kazys Almenas ir Rimas Vėžys, likimo ir lemties atstovai, žmogus be namų Jonas Ke-lečius ir Poetas Romas Stakauskas yra žmonės, kurie buvo įmesti į tą natūralų pasaulį atskleisti tragizmo kupinai smuklininko sielai, kuri iš paviršiaus atrodo buka. žmogų be namų vaidinęs J. Kelečius, su didele Dievo dovana aktorius, turėjo nedėkingą rolę: labai ribotais žodžiais kankintis dėl savo palikusios šeimos. Autoriaus sukurtą, be didesnės priežasties į vidų susikaupusį, asmenį J. Kelečius dar labiau patempė, todėl jis nebesudarė tokio įtikinamo įspūdžio. Dar mažiau įtikinamą į-spūdį paliko poetas R. Strakauskas, Jų abiejų rolės gana sunkios, ypač kad jos turėjo išlaikyti pusiausvyrą su daugiau kalbančiu realistu smuklininku, tam tikra prasme žinančiu, ko jis nori, ir savo šiurkštumu už-gočiančiu kitus. Kadangi, išskyrus tuos šalutinius likimo liudininkus šachmatininkus, pats veikalas yra realesnis, tai ir realistinis pastatymas čia išėjo daugiau į naudą. Veikalas turėjo gana didelės įtampos ir akcijos. Rež. J. Kelečius viską sprendė, palyginti, paprastai, tačiau gal pati veikalo sąranga jį gelbėjo nuo stagnacijos, gi realistinis grimas taip pat neiškrito iš bendro ansamblio. Dekoracijos, darytos dail. V. Virkau, buvo puikios. Dailininkas mokamai išsprendė to realaus ir nerealaus pasaulio susidūrimą. Smuklininkas, pastatytas prieš kelis nerealius asmenis, viską bando užtikrinti turtu ir pasitikėjimu. Todėl šalia kitų veikėjų intelektualių sakinių, sprendžiančių gyvenimo prasmę, jis vartoja grubius ir "padorioj kompanijoj" nevartotinus žodžius. Tariamas karčia-mos džiaugsmas "Let's live it up" virsta tragedija, prie kurios prieinama nuosekliai ir žiūrovą įtempiančiai.


Skaitant geresnis veikalas atrodo "Pypkė", bet scenoje geresnis išėjo "žaliojoj lankelėj", nors yra ir priešingai manančių.
Labai daug abiem pastatymam padėjo gerai parinkti efektai, kuriuos tvarkė E. Vilutienė, Gintautas Vėžys ir Antanas Rimavičius. Apšvietimas buvo Stasio Gasiūno ir Romo Urbono. Rež. padėjėja — St. Kielai-tė. Visa veikalo sąranga su visom šalutinėm priemonėm turėjo pagaunančią įtampą, "žaliosios lankelės" pabaiga, kai smuklininkas tragiškai ištaria savo pirmosios žmonos vardą " o Morta", buvo įtikinama. Tuo pačiu įtikinamumo štampas uždėtas ir ant viso veikalo, nepaisant kai kurių aktorių ar pastatymo trūkumų.
Apskritai, spektakliai buvo naujiena. Visos pastangos turės reikšmės, siekiant mūsų teatro sugyvinimo ir žiūrovo skonio kėlimo. Manytume, kad dramos yra geresnės negu jos išėjo scenoje, tačiau jų pastatymas praturtino ir žiūrovą ir aktorių. Pastarieji geriau ar blogiau pilnai išlaikė sunkius egzaminus, bet vargu ar tai būtų galima pasakyti apie visus žiūrovus, nes buvo jų besidominčių ne esminiais, bet penktaeiliais veikalo ir pastatymo elementais.
L. Galinis