BALTAI ARCHEOLOGIJOS ŠVIESOJE Spausdinti
Parašė J. Tininis   

Prieš keletą mėnesių Anglijoje ir Jungtinėse Valstybėse pasirodė vertinga mokslinė knyga "The Balts". Jos autorė — archeologė Marija Gimbutienė, anksčiau dirbusi mokslinius darbus Harvarde, o dabar profesoriaujanti garsiajame Kalifornijos universitete Los Angeles (UC LA). Periodinėje užsienių spaudoje apie šią baltų proistorės knygą buvo išspausdinta kelios dešimtys recenzijų, iškeliančių šios stambios (286 p.) studijos vertę ir jos reikalingumą. Tačiau lietuvių periodikoje iki šiol, rodos, niekas išsamiau apie ją nepasisakė, išskyrus Br. Railos straipsnį "Dirvoje", puikiai pristatantį "The Balts" lietuvių visuomenei, ir A. Mažiulį "Drauge", kuris surado ir pastabų, ypač bibliografinei pusei.

Autorė dr. M. Gimbutienė jau plačiai žinoma Europos ir Amerikos archeologų tarpe. Savo mokslinę karjerą ji pradėjo Vokietijoje su kelig šimtų puslapių disertacija "Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit" (1946). Amerikoje Harvardo universitetas 1956 išleido jos  didžiulį  veikalą  "Prehistory of Eastern Europe" (Part I). Vėliau (1958) Philadelphijoje pasirodė jos knyga "Ancient Symbolism in Lithu-anian Folk Art". O pastaruoju metu jau spausdinama jos studija "The Bronze Age Cultures in Eastern and Central Europe". Be šių veikalų, profesorė M. Gimbutienė užsienių žurnaluose yra atspausdinusi daug straipsnių įvairiais archeologiniais klausimais.


Tačiau grįžkime prie naujausio jos veikalo "The Balts". šios knygos įvade pirmiausia ji duoda trumpą, bet taiklią etnografinę lietuvių ir jų žemių (taip pat faunos ir floros) charakteristiką. Nusako baltų kultūros pobūdį ir jos sąlytį su kitomis tų laikų tautomis (skitais, keltais, gotais, fino-ugrais. ..).

Prof. M. Gimbutienės apskaičiavimu, dabartinė Lietuva sudaro tik vieną šeštadalį priešistorinės teritorijos, kuri prieš slavų ir germanų ekspansiją priklausė baltams. O ta priešistorinė teritorija yra nustatoma remiantis baltiškaisiais vietovardžiais ir upėvardžiais. Toliausiai į Rytus (ties Maskva) gyveno galindai. Net pačių rusų lingvistų Toporovo ir Trubacevo upėvardžių studija randa augštutinio Dniepro baseine daugiau nei tūkstantį baltiškos kilmės vietovardžių. Daugelis šių baltiškų upėvardžių matyti iš knygoje atspausdinto (30-31 p.) žemėlapio; čia taip pat akivaizdžiai parodytos ir baltų žemių ribos, kurios Vakaruose nusitęsia toli už Dancigo, Rytuose — truputį už Maskvos ir Kursko, Pietuose — gerokai už Pinsko, Černigovo (iki Kievo), Pietvakariuose — iki Varšuvos, šiaurėje ir šiaurės rytuose baltų kaimynai tūkstančius metų buvo fino-ugrai (33 p.). Tai rodo, tarp kitko, ir baltų skoliniai, iki šiol užsilikę suomių ir Volgos finų kalbose.

Nagrinėdama baltų kilmę, autorė remiasi tentatyviniu kurganinės kultūros išplitimu ir lingvistiniais duomenim. Abu šie požiūriai neprieštarauja vienas antram. Stebėdama lek-sinius sanskrito ir lietuvių kalbų panašumus, ji sako: ... "we prefere to think that over 4000 years ago the forfathers of the Balts and the Old Indian peoples lived in the Eur-asian steppes".

Aprašydama bronzos ir ankstyvąjį geležies amžius Pabaltijy, autorė cituoja tą Homero "Odisėjos" vietą, kurioje minimas gintaras. Iki šiol, rodos, niekas neabejoja, kad mikėnų kultūros gintariniai papuošalai buvo iš atgabento Baltijos gintaro. Tačiau ar nebuvo randama gintaro ir pačioje Graikijoje? štai penkto pokristi-nio amžiaus poetas Normos, garsios keturiasdešimt šešių  knygų poemos "Dionysiaca" autorius, dainuoja: "... jis (Eridanas) ridena gintarą — žibančias Saulės dukterų dovanas (XXIII, 93)". Eridanas yra upė, tekanti per Atėnų miestą. Taigi ar vien iš Baltijos gintaro buvo daromi papuošalai Graikijoje?

Iškasenos archeologui yra tarsi veidrodis, kuriame jis įžiūri atitinkamo laikotarpio kultūrą. Taip ir prof. Gimbutienė iš bronzinių bei geležies iškasenų kapuose nustato priešistorinių tautų kultūros pobūdį bei išplitimą. Pvz. iš strėlių viršūnėlių, randamų priešistorinių laikų kapuose, sprendžiama, kad skitai VI-V a. buvo prasiveržę į rytinę Prūsiją ir pietinę Lietuvą. Tie patys skitai pavergė laužicus ir lužicus ir sunaikino jų kultūrą.

Diskutuodama Herodoto minimų neurų tautybės klausimą, autorė linksta manyti, kad jie buvę baltai, žodį "neurai" profesorė norėtų sieti su lietuvių šaknimis "ner-, nar-" (nuo "nerti, nardyti"): mat, su šiomis šaknimis yra daug upių, ežerų ir kaimų vardų Lietuvoje, Latvijoje, Prūsijoje, Gudijoje ir vakarinėje Rusijoje.

Pagal autorę, baltų kultūros "aukso amžius" trukęs nuo antrojo šimtmečio prieš Kr. iki penkių šimtų metų po Kr. Tuo laikotarpiu išvystyta žemdirbystė ir prekyba. Moterų papuošalai importuojami net iš Romos. "Never before had the Baits enjoyed such a wealth and variety of metal products". O baltų ribos tuo metu buvo nuo žemutinės Vyslos Vakaruose iki Okos baseino Rytuose ir nuo Dauguvos šiaurėje iki Pripetės pelkių Pietuose. Slavų ekspansija į baltų žemes prasidėjusi nuo IV a., o švedų (vikingų) — nuo 650 m. Vikingai puldinėjo Apuolės ir "Sea borgo" (arti Liepojos) tvirtoves, tačiau net per 200 m. jiems nepasisekę kolonizuoti kuršių, kurių būta labai drąsių ir narsių vyrų. šie kuršiai dažnai apiplėšdavę danų ir švedų valstybes, išsigabendami iš ten varpų bei kitų dalykų. Užtat danų bažnyčiose 1051 m. buvo įvesta speciali malda: "Didis Dieve, apsaugok mus nuo kuršių!".

Paskutiniame knygos skyriuje aprašoma senovės lietuvių religija. "Lietuvių ir latvių folkloro bei liaudies meno vertė (reikšmė) lyginamajai religijai yra tokia pat kaip baltų kalbų vertė atstatymui indoeuropiečių prokalbės" (180 p.).
Remdamasi iškasenomis ir istoriniais dokumentais, autorė nustato, kad alkuose buvo dievams aukojami šernai, kiaulės, ožiai, avys, veršiai, gaidžiai, vištos. Taip pat alkuose aukota ir priešų galvos, jas sudeginant ant aukurų.

Aiškinant "alko" etimologiją, reikėtų paminėti ir graikų "alsos", kuris reiškia gojų, miškelį, o perkelta reikšme — pašvęstą vietą, šventovę, šis graikų žodis, kalbininkų manymu, kilęs iš senesnio "alkjos".

Pagal M. Gimbutienę, alkai buvę miškų apsuptose vietose, kalnų viršūnėse, žodžiu ten, kur viešpatavo šventa ramybė, šį tvirtinimą remia ir vietovardžių Rambynas, Romuva, Romainiai šaknys.

Knyga "The Balts" yra pirmasis šios rūšies veikalas archeologinėje mūsų literatūroje. Ji parašyta su dideliu moksliniu įžvalgumu. Archeologiniai klausimai joje sprendžiami labai argumentuotai, įtikinamai ir aiškiai. Autorei priklauso didelė padėka ir pagarba už tokio kruopštaus archeologinio veikalo parašymą.
M. Gimbutas, The Balts. London, 1963.

Jungtinėse Valstybėse šį veikalą išleido Praeger: The Balts. Marija Gimbutas. Frederick A. Praeger, 64 University Place, New York N. Y. 225 p. Kaina 6.95 dol.
J. Tininis